Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš Ž. N. priteista V. Č. 1536 Lt laidojimo išlaidoms ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ž. N. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 13 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo kambaryje, būdamas girtas, konflikto metu Ja. Č. tyčia sudavė kirvio ašmenimis 1 smūgį į dešinįjį petį, padarydamas kirstinę žaizdą dešiniajame peties sąnaryje, bei apie 4 smūgius į galvą, padarydamas sunkius, pavojingus gyvybei galvos sužalojimus – kirstinę kaktos dešinės pusės-skruosto, dešinio smilkinio-ausies-smilkinio spenio, dešinio smilkinio-pakaušio žaizdas su atvirais skeveldriniais kaktikaulio, dešinio skruostikaulio, plaištakaulio, smilkinkaulio, pakauškaulio, kaukolės pamato kaulų lūžimais, galvos smegenų kietojo dangalo kirstine žaizda, kraujo išsiliejimais po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, į skilvelius, galvos smegenų dešinio pusrutulio smilkininės skilties suardymu, sumušimais, kraujosruvomis, dėl kurių nukentėjusioji mirė tuoj po sužalojimų padarymo, tai yra, tyčia nužudė Ja. Č.

Apelianto manymu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatsižvelgė į nužudytosios Ja. Č. asmenybę, ir tuo pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Ja. Č. buvo teista už itin žiaurų nusikaltimą. Savaitę iki nužudymo ji buvo atėjusi pas apeliantą į namus ir jį sumušė. Tai gali patvirtinti Raseinių m. ligoninės ir policijos darbuotojai. Be to, prieš tris paras iki nužudymo Ja. Č. buvo avarijoje patyrusi sužalojimus, kurie byloje nurodomi kaip padaryti nužudymo metu.

Skunde teigiama, kad apelianto elgesiui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Be to, jis buvo labai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl negalėjo suvokti savo veiksmų. Dėl to, jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažintos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 12 punktuose nurodytos aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo Ž. N. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo Ž. N. apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. N. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas savo skunde neneigia, kad sudavė Ja. Č. kirviu į galvą, tačiau teigia tai daręs gindamasis nuo Ja. Č. grasinimų panaudoti prieš jį smurtą. Prašo jam taikyti BK 28 straipsnio nuostatas. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Ž. N. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, rėmėsi ikiteisminio tyrimo įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismo išvada dėl Ž. N. kaltės tyčia nužudžius Ja. Č. padaryta remiantis paties nuteistojo parodymais, specialistų išvadomis, liudytojų parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme prisipažino sudavęs kirvio ašmenimis Ja. Č. į galvą. Jis parodė, kad įvykio dieną gėrė alkoholinius gėrimus. Nukentėjusioji Ja. Č. jam pradėjo grasinti, kad užmuš ir paėmė kirvį. Jis, žinodamas, kad Ja. Č. anksčiau yra sužalojusi žmogų, pagriebė iš jos rankų kirvį ir smogė jai kirviu į galvą. Jis gerai prisimena, kad Ja. Č. kirviu smogė du kartus, kitų smūgių neprisimena. Tačiau teigdamas, kad be jo daugiau niekas Ja. Č. sužaloti negalėjo, pripažino, kad jis Ja. Č. kirvio ašmenimis sudavė 5 smūgius (t. 2, b. l. 37-38). Nukentėjusioji J. Č. parodė, kad jos mamą kirviu sužalojo Ž. N. . Nors ji pati smūgių sudavimo momento nematė, nes tuo metu miegojo, tačiau jai pabudus, Ž. N. pats jai pasakė ,,tavo mama nudaužiau“. Be to, ji matė kaip Ž. N. buvo užsimojęs duoti kirviu jos mamai, bet ji jį sustabdė (t. 2, b. l. 38-40). Specialisto išvada nustatyta, kad Ja. Č. mirtis įvyko nuo kirstinių galvos sužalojimų, galvos kaulų lūžimų, smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštuoju galvos smegenų dangalais, į skilvelius, galvos smegenų dešinio pusrutulio smilkininės skilties suardymo, sumušimo, kraujosruvų (t. 1, b. l. 16-19). Taigi, šie bylos duomenys visiškai patvirtina, kad nuteistojo Ž. N. veiksmai ir nukentėjusiosios Ja. Č. mirtis buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje. Todėl apygardos teismas, įvertinęs visumą byloje išanalizuotų ir ištirtų įrodymų, padarė teisingą išvadą, kad apeliantas nužudė Ja. Č.

Pirmosios instancijos teismas tyrė ir nuteistojo versiją, kad jis nukentėjusiąją Ja. Č. sužalojo gindamasis. Nuosprendyje motyvuota, kodėl Ž. N. nusikalstama veika negali būti vertinama kaip padaryta veikiant būtinosios ginties sąlygomis.

Būtinosios ginties teisėtumo sąlygas nustato BK 28 straipsnis. Būtinoji gintis yra tada, kai baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančia veika baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus (egzistuojantis objektyviai) ir akivaizdus (pradėtas ar tiesiogiai gresiantis). Reikalavimus gynybai nulemia kėsinimosi pobūdis. Be to, gynyba turi atitikti šiuos požymius: ginantis žala gali būti padaryta tik besikėsinančiam asmeniui, ji padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad Ž. N. veiksmai neatitinka būtinosios ginties sąlygų.

Ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad situacijos, kurioje Ž. N. reikėtų gintis nuo nukentėjusiosios, suduodant pastarajai pavojingu įrankiu - kirviu net keletą smūgių į gyvybiškai svarbią vietą – galvos sritį, nebuvo ir jis tai suvokė.

Nors apeliantas savo skunde teigia, kad nukentėjusioji atėjo pas juos girta, turėdama tikslą muštis, tačiau tokie jo teiginiai neatitinka tikrovės. Iš paties nuteistojo, J. Č. parodymų matyti, kad nukentėjusioji pas juos atėjo vasario 12 d. Tą vakarą jie visi gėrė degtinę, nukentėjusioji su Ž. N. nesipyko. Kitą dieną – vasario 13 d. – atsikėlę apie 7 – 8 val. jie visi toliau gėrė alkoholį (t. 2, b. l. 37-38; 38-40). Apeliantas teigia, kad išgertuvių metu tarp jo ir Ja. Č. kilo konfliktas, kurio metu Ja. Č. paėmusi kirvį jam grasino. Tačiau jis atėmė iš Ja. Č. kirvį. Apeliantas pripažino, kad atėmus iš Ja. Č. kirvį, pavojaus jo gyvybei nebuvo. Jis negalėjo paaiškinti kodėl smogė nukentėjusiajai kirviu (t. 1, b. l. 37). Byloje nustatyta, kad šeiminiai konfliktai vartojant alkoholį tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo dažnas reiškinys. Tai pripažino ir pats apeliantas. Nukentėjusioji pyko ant nuteistojo dėl to, kad šis nedirba, kad muša jos dukrą J. Č. Kad tokie nukentėjusiosios priekaištai nuteistajam nebuvo be pagrindo matyti iš bylos duomenų (nuteistasis niekur nedirbo, naudojo smurtą prieš J.Č.). Byloje nėra duomenų, kad konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios Ja. Č. metu būtų buvęs sužalotas nuteistasis. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis už nukentėjusiąją buvo daug jaunesnis (nukentėjusioji įvykio metu buvo ×××× metų amžiaus, o apeliantas - ×××× metų), taigi akivaizdu, kad ir fiziškai stipresnis. Todėl gintis nuo vyresnės amžiumi ir silpnesnės fiziškai moters, suduodant jai kirviu net keletą smūgių į galvą, nebuvo jokio pagrindo.

Taigi, aptarusi nustatytas aplinkybes, kolegija mano, kad nėra pagrindo teigti, jog Ja. Č. pavojingai realiai ir akivaizdžiai kėsinosi į Ž. N. sveikatą ar gyvybę. Apygardos teismo išvada, kad apeliantas sudavė kirviu nukentėjusiajai Ja. Č. asmeninio konflikto, o ne gynybos tikslais, ir kad šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis būtinosios ginties situacijos nebuvo, pagrįsta.

Kolegijai, pripažinus, kad šioje byloje būtinosios ginties situacijos nebuvo, nėra pagrindo svarstyti ir būtinosios ginties ribų peržengimo situacijos, nes nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik būtinosios ginties situacijoje, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata ir ši veika padaroma, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Dėl to, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Ž. N. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jis nuteistas pagrįstai už šio nusikaltimo padarymą. Byloje nustatytos nužudymo aplinkybės – suduotų smūgių skaičius – 5 smūgiai; nužudymui panaudotas įrankis – kirvis; padarytų sužalojimų lokalizacija – iš 5 suduotų smūgių 4 į galvos sritį, rodo, kad nuteistasis suprato, kad savo veiksmais kėsinsi į Ja. Č. gyvybę, numatė, kad jai gali atimti gyvybę ir to siekė. Todėl apygardos teismo išvada, kad nuteistasis Ž. N. nužudė Ja. Č. veikdamas tiesiogine tyčia yra teisinga ir pagrįsta. Kolegija neranda teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą jo veikai taikyti BK 28 straipsnio nuostatas.

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės - kad savaitę iki nužudymo nukentėjusioji buvo atėjusi pas jį į namus ir jį sumušė, taip pat kad ji buvo teista - nepaneigia teismo išvadų dėl jo kaltės nužudžius Ja. Č. ir neturi įtakos jo nusikalstamos veikos kvalifikacijai.

Be to, apeliantas savo skunde nurodo, kad prieš tris paras iki nužudymo Ja. Č. buvo avarijoje patyrusi sužalojimus, kurie byloje nurodomi kaip padaryti nužudymo metu. Šie apelianto skundo teiginiai neatitinka tikrovės.

Kaip jau buvo minėta, nukentėjusiosios mirtis įvyko nuo kirstinių galvos sužalojimų, galvos kaulų lūžimų, smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštuoju galvos smegenų dangalais, į skilvelius, galvos smegenų dešinio pusrutulio smilkininės skilties suardymo, sumušimo, kraujosruvų. Nustatyta, kad sužalojimai, sukėlę nukentėjusiosios mirtį, buvo padaryti kietu aštriu daiktu, pvz. kirvio ašmenimis (t. 1, b. l. 16-19). Taip pat, kaip jau buvo aptarta anksčiau, byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai jos mirtį sukėlusius sužalojimus kirviu padarė Ž. N.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ekspertai iš tikrųjų nukentėjusiosios lavone nustatė ir kitus sužalojimus: odos nubrozdinimus nosyje, kaktoje, kairiame smilkinyje – pažandėje – pasmakrėje – kakle. Kraujosruvas liežuvyje. Poodinės kraujosruvas kairėje šlaunyje. Ekspertai nurodė, kad šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kurio pobūdžio nurodyti kategoriškai nėra galimybės, greitai iki mirties mažiausiai penkiais smūgiais ar trauminiais poveikiais bei jokios įtakos mirčiai neturėjo ir gyvam asmeniui tai kvalifikuojama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t.1, b. l. 16-19). Ikiteisminio tyrimo metu šie nukentėjusiajai Ja. Č. nustatyti sužalojimai buvo inkriminuoti Ž. N. Tačiau pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad Ž. N. būtų sudavęs Ja. Č. smūgius rankomis, todėl jam iš kaltinimo aplinkybė, kad jis Ja. Č. sudavė smūgius rankomis, buvo pašalinta.

Be jau minėtų sužalojimų, nukentėjusiosios lavone buvo nustatytos ir senos poodinės kraujosruvos kaktoje – akių vokuose – nosyje, lūpų dešiniame kampe – žande, dešiniame kelio sąnaryje, blauzdose, kairėje šlaunyje. Šie nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai Ž. N. inkriminuoti nebuvo. Jis nebuvo nei kaltinimas šių sužalojimų padarymu, nei už juos nuteistas. Kaip nustatė ekspertai, šie sužalojimai padaryti galimai 7-10 parų iki mirties kietais bukais daiktais ir jokios įtakos mirčiai neturėjo ir gyvam asmeniui tai kvalifikuojama kaip nežymus sveiktos sutrikdymas (t. 1, b. l. 16-19).

Taigi, nors nukentėjusiosios lavone buvo nustatyti ir kiti sužalojimai, tačiau už jų padarymą Ž. N. nėra nuteistas. Apeliantas skundžiamu nuosprendžiu nuteistas tik už tuos nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, kurie buvo padaryti suduodant smūgius kirviu. Šiuos sužalojimus iš esmės pripažino ir pats apeliantas.

Be to, apeliantas prašo sušvelninti jo teisinę padėtį, pripažįstant jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 12 punktuose. Toks apelianto prašymas taip pat negali būti tenkinamas, nes tam nėra teisinio pagrindo.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, turėjęs įtakos padaryti nusikalstamą veiką. Provokuojančiu ar rizikingu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, prieštaraujančius moralės, dorovės normoms, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį.

Nuteistajam Ž. N. negali būti taikoma ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes byloje nėra duomenų, kad nusikalstamą veiką sukėlė neteisėti nukentėjusiosios veiksmai ar provokuojantis jos elgesys.

Iš apelianto, liudytojų parodymų matyti, kad tiek nužudytoji, tiek nuteistasis bei nukentėjusioji J. Č. vartojo alkoholį ir dėl to tarp jų kildavo šeiminiai konfliktai. Apeliantas parodė, kad jis su Ja. Č. dažnai pykdavosi. Ji pyko, kad nuteistasis nedirba, kad muša jos dukrą. Šią aplinkybę patvirtino J. Č. . Ji teisme parodė, kad jos motina su nuteistuoju konfliktuodavo dėl to, kad ji buvo prašiusi mamos išvaryti Ž. N. , nes jis ją mušdavo, nedirbo (t. 2, b. l. 38-40). Pats apeliantas neneigė, kad mušdavo J. (Č.) (t. 2, b. l. 37-38). Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja J. V., kuri parodė, kad yra pati mėginusi kalbėtis su Ž. N. , kad šis neskriaustų J. Č. (t. 2, b. l. 40).

Taigi iš bylos duomenų, matyti, kad nusikaltimo padarymo metu vartojant alkoholį tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios kilo eilinis abipusis konfliktas dėl asmeninių nesutarimų, todėl teigti, kad konflikto iniciatorė buvo nukentėjusioji, nėra pagrindo. Dėl to nėra teisinio pagrindo nuteistajam taikyti ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas.

Be to, apeliantas teigia, kad jis įvykio metu buvo labai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl negalėjo suvokti savo veiksmų, mano, kad jam turėtų būti taikytos BK 59 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatos. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

BK 59 straipsnio 1 dalies 12 punkte yra numatyta, kad kaltininko atsakomybę lengvina aplinkybė, jei veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo. Nagrinėjamoje byloje duomenų, kad nuteistasis būtų nugirdytas (apsvaigintas) prieš jo valią, nėra. Pats apeliantas laisvanoriškai ėjo pirkti alkoholio ir jį vartojo niekieno neverčiamas. Tokiu būdu nuteistasis, vartodamas alkoholį, pats savo noru sukėlė sau būseną, dėl kurios jis nebegalėjo kontroliuoti savo veiksmų. Todėl ši aplinkybė negali būti pripažinta jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pats apeliantas pripažino, kad girtumas turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui, teigdamas, kad būdamas blaivus jis nebūtų taip pasielgęs (t. 2, b. l. 38).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, Ž. N. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė tinkamą bausmę. Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas, veikta tiesiogine tyčia. Nuteistojo padaryto nusikaltimo pasekmės labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsižvelgta ir į tai, kad yra nustatyta ir nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė - jis iš esmės prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas anksčiau teistas 3 kartus, jo teistumai išnykę, administracine tvarka nebaustas. Apeliantas, būdamas darbingo amžiaus, nedirbo, piktnaudžiavo alkoholiu, smurtavo prieš sugyventinę.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes apeliantui paskyrė bausmę atitinkančią įstatymo sankcijos numatytam bausmės vidurkiui. Tokia bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo.

Be to, apeliantas savo skunde nurodo, kad jo manymu ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą. Teigia, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo. Tačiau šiems savo teiginiams pagrįsti apeliantas nepateikia jokių argumentų. Todėl tokie nekonkretūs ir abstraktaus pobūdžio apelianto skundo teiginiai negali būti teisiškai patikrinti, todėl vertinami kaip deklaratyvūs.

Apeliantas savo skunde mini BPK 444 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei BPK 451 straipsnio nuostatas. Mano, kad remiantis šiomis nuostatomis jo byla turėtų būti atnaujinta. Toks apelianto prašymas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra ydingas.

BPK 451 straipsnyje yra numatyti baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pagrindai, o BPK 444 straipsnio 1 dalyje išvardintos naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą.

Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 451 straipsnis) yra specifinė teismo klaidų, padarytų taikant baudžiamąjį įstatymą, ištaisymo forma, kai teismų spendimai yra įsiteisėję ir kitokios procesinės galimybės ištaisyti teismų padarytas klaidas nėra.

BPK 444 straipsnio 1 dalyje išvardintos aplinkybės dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tarp jų yra ir apelianto skunde minima BPK 444 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta aplinkybė - kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis. Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra specifinė įsiteisėjusių teismo nuosprendžių ir nutarčių teisėtumo bei pagrįstumo forma.

Taigi, abi apelianto nurodytos baudžiamojo proceso įstatymo normos, tiek BPK 451 straipsnis, tiek BPK 444 straipsnis, gali būti taikomos tik esant įsitesėjusiam teismo nuosprendžiui. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nagrinėjamas nuteistojo apeliacinis skundas dėl neįsiteisėjusio apygardos teismo nuosprendžio, todėl taikyti apelianto prašomas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Be to, apeliantas savo skunde teigia, kad buvo pažeistos Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalies ir 31 straipsnio 2 dalies nuostatos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimas Nr. 40. Šie apelianto skunde paminėti pažeidimai nurodyti bendrai ir deklaratyviai. Skunde nepateikti argumentai, atskleidžiantys kiekvienos iš minėtų teisinių nuostatų konkrečius pažeidimus. Tokiomis aplinkybėmis atsakymai dėl teisės taikymo byloje negalimi, nes nėra galimybės įvertinti, ar išties padaryti atitinkami teisės pažeidimai.

Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas jame išdėstytais argumentais yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. N. apeliacinį skundą atmesti.