- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-26
- Bylos Nr.
- A-502-959-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Edvardas Sinkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
- Trečiasis asmuo
- V. M., B. M., A. A. M.
- Pareiškėjas
- K. B.
- Atsakovas
- Utenos apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjo) ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininko),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. B. skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. M. , B. M. , A. A. M. dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja K. B. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti 1995 m. rugsėjo 25 d. Utenos apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 5-232 priedo Nr. 1 51 punktą ir 1995 m. rugsėjo 25 d. Utenos apskrities valdytojo sprendimą Nr. 34-4966 dalyje dėl 56 arų žemės sklypo, užimto namų valda (duomenys neskelbtini), Anykščių raj., įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją per 3 mėnesius nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos suformuoti jai 56 arų namų valdos žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) Anykščių raj., į kurį patektų K. B. asmeninės nuosavybės teise turimas gyvenamasis namas ((duomenys neskelbtini)) su priklausiniais: viraline ((duomenys neskelbtini)), tvartu ((duomenys neskelbtini)), daržine ((duomenys neskelbtini)), kiemo statiniais ((duomenys neskelbtini)), sodu ir daržu užimta žeme, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja nurodė, kad kreipėsi į Utenos apskrities viršininko administraciją dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo aplink jai nuosavybės teise priklausančius pastatus (duomenys neskelbtini), Anykščių raj. Pareiškėja teigė, kad 2005 m. gegužės 6 d. gavo 1995 m. rugsėjo 25 d. Utenos apskrities valdytojo įsakymą Nr. 5-232 ir sprendimą Nr. 34-4966, iš kurių sužinojo, jog nuosavybės teisės į žemę po jai priklausančiais pastatais buvo atkurtos V. M. . Pareiškėjos manymu, skundžiami sprendimas ir įsakymas yra neteisėti ir turi būti panaikinti, nes jie prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio l dalies 2 punktui ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 70 punkto nuostatoms, kuriose numatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, užimtą namų valdų, natūra neatkuriamos. Pareiškėja teigė, kad šiuo metu naudojasi 56 arų žemės sklypu, kuris yra užimtas gyvenamuoju namu, kitais statiniais, daržu ir keliu. Priimant ginčijamus aktus, tiek V. M. , tiek atsakovui buvo žinoma, kad 11,93 ha žemės sklype (unikalus nr. 3470-0002-0017), esančiame (duomenys neskelbtini)., Anykščių raj. yra pareiškėjai priklausanti sodyba, susidedanti iš įvairių statinių. Pagal galiojančius teisės aktus, prieš priimant ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra V. M. , atsakovas turėjo K. B. suformuoti namų valdos žemės sklypą, užimtą statiniais, sodu, kitais sodybos želdiniais, kiemu ir sodyboje nuolat daržui naudojamu žemės sklypu.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu sutiko, paaiškino, kad išaiškėjus naujoms aplinkybėms, sutinka, jog V. M. būtų panaikinta sprendimo dalis ir įsakymo priedo 51 punktas ta apimtimi, kiek užima pareiškėjos namų valda. Atsakovas taip pat nurodė, kad namų valdą sudaro ne 56 arai, o 65 arai.
Tretysis suinteresuotas asmuo V. M. su skundu nesutiko, paaiškino, kad prieštarauja, jog būtų panaikinti minėti sprendimai ar jų dalis, kadangi tarp jo ir pareiškėjos 1991 m. buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo ji ir dar keletas pretendentų atsisakė savo teisių jo naudai. Šį susitarimą jis pristatė žemėtvarkos darbuotojams ir jo pagrindu toliau vienas tvarkėsi žemės susigrąžinimo dokumentus, mokėjo mokesčius už visą žemės sklypą.
Tretysis suinteresuotas asmuo B. M. nuomonės dėl skundo nepareiškė ir paaiškino, kad žemė yra visų keturių pretendentų. Jis buvo pavedęs broliui V. M. tvarkyti dokumentus dėl žemės. Pas notarą nebuvo ir netvirtino sutarties dėl nuosavybės teisių perleidimo V. M. . Dabar žemės nenori, palieka žemę savo broliui V. M. .
Tretysis suinteresuotas asmuo A. A. M. nuomonės dėl skundo nepareiškė ir paaiškino, kad ji paveldėjo savo vyro turtą, žino aplinkybę, kad vyras žemę paliko broliui, tačiau kada ir kokiu dokumentu tai įformino, nežino. Vyras buvo minėjęs, kad pasirašė susitarimą. Ji žino, kad ginčo žemėje yra K. B. namų valda.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 2 d. sprendimu skundą patenkino, panaikino Utenos apskrities valdytojo administracijos 1995 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 5-232 priedo Nr. 1 51 punktą ir 1995 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 34-4966, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės V. M. į 13,63 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Anykščių rajone, įpareigojo Utenos apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti pareiškėjai namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Anykščių rajone, taip pat nusprendė grąžinti pareiškėjai sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį. Teismas iš VĮ Registrų centro Utenos filialo pažymėjimo, registro Nr. 90/92811 (b. l. 20) nustatė, kad pareiškėja asmeninės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą ((duomenys neskelbtini)) su priklausiniais: viraline ((duomenys neskelbtini)), tvartu ((duomenys neskelbtini)), daržine ((duomenys neskelbtini)), kiemo statiniais ((duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), Anykščių rajone. Utenos apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 5-232 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 34-4966 nuosavybės teisės atkurtos V. M. į 13,63 ha žemės, iš jo 2,45 ha miško, esančios Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę atkurtos ir po pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiais pastatais. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1995 m. liepos 19 d. redakcija) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje, išperkami valstybės. Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 3 punktas numatė, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalis nustatė, kad atskirai sodybai (namų valdai) parduodama žemė užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamas žemės sklypas, Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 432 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ 2 punktas numatė, kad vykdant žemės reformą, žemė nuosavybės teise suteikiama ne tik buvusiems žemės savininkams (paveldėtojams) bet ir asmenims privačių namų valdoms, esamai namų valdai pagal faktiškai užimtą plotą, bet ne daugiau kaip 2 ha. Žemės reformos žemėtvarkos projektuose būtina nustatyti nuosavybėn perduodamus ir valstybės išperkamus žemės sklypus. Iš šių normų analizės teismas padarė išvadą, kad prieš priimant ginčijamus aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra V. M. , atsakovas turėjo suformuoti namų valdos žemės sklypą. Teismas konstatavo, kad priimant ginčijamus aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo tiek V. M. , tiek Utenos apskrities viršininko administracijai buvo žinoma, kad 13,63 ha žemės sklype yra sodyba. Tačiau V. M. atkuriant nuosavybės teises į žemę ir formuojant jam grąžintiną 13,63 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Anykščių rajone, nebuvo atkreiptas dėmesys į šiame žemės sklype esančią K. B. sodybą, nebuvo suformuotas ir išskirtas K. B. namų valdos žemės sklypas, kuris turėjo būti priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl, teismo vertinimu, buvo pažeisti minėtų tuo metu galiojusių įstatymų reikalavimai. Teismas nurodė, kad ginčas kyla ir dėl pareiškėjos namų valdos žemės sklypo ploto. Pareiškėjos atstovė teigia, kad pareiškėja faktiškai naudojasi 0,56 ha žemės sklypu, o atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjos namų valda užima 0,65 ha. Tretysis suinteresuotas asmuo V. M. nurodo, kad pareiškėja turėtų valdyti 0,70 ha žemės sklypą. Teismas konstatavo, kad nustatyti tikslų pareiškėjos namų valdos žemės sklypą nėra galimybės, nes pateikti du skirtingi žemės sklypo planai, viename nurodyta, kad žemės sklypo plotas 0,56 ha (b. l. 81), kitame, kad 0,65 ha. Teismas nurodė, kad minėti planai nesuderinti su pareiškėja, nepatvirtinti Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus vadovo, be to, nors V. M. , paduodamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įpėdiniais nurodė ir B. M. , K. B. , J. M. , tačiau nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos tik jam vienam. V. M. teigė, kad kiti pretendentai atsisakė žemės ir buvo pasirašytas tarp jų susitarimas, tačiau teismas konstatavo, kad jokio susitarimo nuosavybės teisių atkūrimo bylose nėra. Teismas pažymėjo, kad V. M. nepateikė teismui ir kitų pretendentų atsisakymo nuosavybės teisių į žemę jo naudai. Valstybinio žemėtvarkos instituto ruoštoje byloje raštų rodyklėje nurodyta, eil. Nr. 9 paveldėtojų susitarimas, tačiau tokio susitarimo minėtoje byloje teismas nerado. Taigi teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kad nėra kitų pretendentų nuosavybės teisių perleidimo sutarties V. M. , konstatavo, jog Utenos apskrities viršininko administracija nepagrįstai nuosavybės teises atkūrė vienam pretendentui V. M. . Kaip nustatė teismas, V. M. 1991 m. lapkričio 6 d. buvo padavęs du prašymus atkurti nuosavybes teises į žemę, vienu prašymu prašė atkurti nuosavybės teises į R. M. valdytą žemę, kitu prašymu į K. M. . Tačiau, kaip konstatavo teismas, 1995 m. rugsėjo 25 d. sprendime ir įsakyme nenurodyta, į kieno žemę atkurtos nuosavybės teisės V. M. . Todėl teismas padarė išvadą, kad įsakymas ir sprendimas neteisėti iš esmės, nes prieštarauja minėtiems teisės aktams. Teismas nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnį šalys bylose dėl sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, apskundimo, yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio, todėl pareiškėjos sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį jai grąžino.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo V. M. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą atmesti arba panaikinti skundžiamąjį sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.
1. Apelianto manymu, teismas viršijo skundo ribas. Pareiškėja prašė panaikinti jo, trečiojo suinteresuoto asmens, nuosavybę į žemę tik dėl tokio kiekio žemės, kiek užima jos namų valda, tačiau teismas panaikino visą sprendimą ir įsakymą dėl nuosavybės teisės į žemę atstatymo. Apeliantas akcentuoja, kad pareiškėja nemotyvavo savo skundo tuo, kad, atstatant nuosavybės teises į žemę, nebuvo visų pretendentų susitarimo atstatyti nuosavybės teises apelianto vardu. Tačiau teismas rėmėsi tokia aplinkybe, tuo neteisėtai išsiplėtė už skundo ribų. Apelianto manymu, teismas galėjo išsiaiškinti, kokio konkretaus dydžio turi būti namų valdos žemės plotas, ir spręsti tik dėl tokios dalies žemės, tačiau to teismas nepadarė, todėl bylą išnagrinėjo nepilnai, nevisapusiškai. Dėl namų valdos dydžio reikėjo tik surinkti papildomų įrodymų.
2. Apelianto manymu, šioje situacijoje pareiškėjos naudojimosi namų valda klausimą galima išspręsti ne taip drastiškai, t. y. nenaikinant nuosavybės į žemę. Apeliantas daro prielaidą, kad pareiškėja namų valdos žeme galėtų naudotis nuomos, panaudos ar servituto pagrindais. Apelianto teigimu, teismas privalėjo įvertinti aplinkybę, kad kitų variantų pareiškėja nėra jo, trečiojo suinteresuoto asmens, prašiusi, nors turėjo tai padaryti.
3. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėja nuosavybės teises į pastatus gavo tik 2003 m., o jis, tretysis suinteresuotas asmuo, nuosavybės teises į žemę atsistatė anksčiau. 2003 m. įsiteisindama nuosavybę į pastatus, pareiškėja žinojo ir privalėjo žinoti, ant kieno žemės pastatai stovi.
4. Apeliantas nurodo, kad teismas, naikindamas skundžiamus sprendimus, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog nėra pretendentų susitarimo. Apeliantas nurodo, kad byloje yra nustatyta, kad pareiškėja, kaip ir B. M. ar J. M. (ar jo įpėdiniai) nėra padavę iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymų atstatyti jiems nuosavybės teisę į žemę ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. nėra pateikę atitinkamų dokumentų. Taigi, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą jie jau nebegalėtų pretenduoti į žemės nuosavybę. Tiek pareiškėja, tiek broliai B. M. ir J. M. yra atsisakę savo žemės dalių jo, trečiojo suinteresuoto asmens, naudai. Apeliantas nurodo, kad nėra jo kaltės, jei nuosavybę atkuriančios institucijos neišsaugojo šio dokumento.
5. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ir tą aplinkybę, kad pareiškėja apytikriai nuo 1999 metų gyvena Utenos mieste, nuosavame bute, namų valdoje (duomenys neskelbtini) ji negyvena, todėl nėra pagrindo atimti nuosavybę.
6. Apeliantas nurodo, kad pareiškėja patikslintą skundą pateikė praleidusi Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytą vieno mėnesio terminą ir neprašė šio termino atnaujinti. Todėl, apelianto manymu, teismas patikslinto skundo neturėjo priimti ir jo nagrinėti. Be to, apeliantas nurodo, kad pareiškėja yra praleidusi vieno mėnesio terminą ir pradiniam skundui paduoti. Pareiškėja apie tai, kad yra atstatyta nuosavybės teisė į žemę, sužinojo tiek iš apelianto, tiek iš brolių Balio ir Jono 1995 metais, pareiškėja neišvengiamai turėjo žinoti apie žemę ir 2003 metais, kada įteisino namų valdą.
7. Teismas atmetė prašymą pripažinti pareiškėjos dalyvavimą būtinu, nors, apelianto manymu, byloje buvo būtinas pačios pareiškėjos dalyvavimas, nes jos atstovė advokatė negalėjo atsakyti į daugelį klausimų. Apelianto manymu, pareiškėja būtų aiškiai nurodžiusi, kiek užima jos namų valda, kokie jos galutiniai reikalavimai, galbūt byla būtų užbaigta taikos sutartimi.
8. Apelianto manymu, teismas nebuvo objektyvus, pažeidė šalių lygybės principą: teismas nurodė pareiškėjai, kad reikia papildyti skundą, kad reikia ginčyti ir sprendimą, ne tik įsakymą, taip pat priėmė patikslintą skundą neatsižvelgęs, kad praleistas vieno mėnesio terminas skundui paduoti.
9. Apelianto teigimu, jo teisės esmingai pažeidžiamos, nes teismas nenurodė, per kiek laiko ir kokiu būdu jam vėl turėtų būti atstatytos nuosavybės teisės į žemę ir mišką.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjos manymu, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismo sprendimu buvo pažeistos jo nuosavybės teisės. Teisėje yra žinomas principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Apeliantui ginčijamais administraciniais aktais nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant įstatymų reikalavimus, todėl apeliantas negali reikalauti ginti neteisėtai įgytas teises. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas suteikia pirmosios instancijos teismui diskrecijos teisę išnagrinėjus bylą, patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjos vertinimu, kadangi 1995 m. rugsėjo 25 d. Utenos apskrities valdytojo įsakymo 1 priedo 51 punktu ir 1995 m. rugsėjo 25 d. Utenos apskrities valdytojo sprendimu nuosavybės teisės į visą žemę buvo atkurtos tik vienam iš pretendentų, nesant jo susitarimo su kitais trimis pretendentais, šiuos administracinius aktus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtais iš esmės. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad patikslintas skundas buvo paduotas praleidus vieno mėnesio terminą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ji padavė patikslintą, o ne papildomą skundą, todėl termino skundui paduoti nėra praleidusi. Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės sudaryti taikos sutartį ar pripažinti šalies dalyvavimą būtinu. Pareiškėjos nuomone, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ji namų valdos žeme galėtų naudotis nuomos, panaudos pagrindais ar servituto teise. Pareiškėja dėsto nuomonę, kad apeliantas akivaizdžiai bando išvengti imperatyvių įstatymo nuostatų, kad namų valda užimti sklypai yra išperkami ir natūra negrąžinami, taikymo. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ji, pareiškėja, nuosavybės teise pastatus įgijo 2003 m. 2003 m. rugsėjo 2 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymoje Nr. 374 nurodyta, kad ūkio knygoje Nr. 508 jos, pareiškėjos, vardu yra registruota sodyba. Pareiškėja teigia, kad teisine prasme yra aktualus pats sodybos buvimo faktas, nes tokiu atveju nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos į žemę, užimtą namų valda. Apeliantas melagingai nurodo, kad ji, pareiškėja, yra atsisakiusi teisės atkurti nuosavybės teises. Pareiškėja nurodo, kad įsiteisėjus Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 2 d. sprendimui ji kreipsis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes V. M. prašyme dėl nuosavybės teisių atstatymo yra nurodyta kaip viena iš pretendentų.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens skundo spręsti teismo nuožiūra. Tačiau atsakovas nurodo, kad dalinai sutinka su apeliacinio skundo argumentais. Atsakovas sutinka su apelianto teiginiais, kad teismas viršijo skundo ribas, nes panaikino trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisę ne į dalį žemės, kaip prašė pareiškėja, o į visą. Atsakovas sutinka ir su apeliacinio skundo teiginiais, kad patikslintas skundas buvo paduotas praleidus nustatytą terminą. Atsakovas mano, kad nagrinėjant bylą, buvo būtinas pareiškėjos dalyvavimas. Atsakovas nurodo, kad jam iki 2003 m. apie pastatų priklausomybę nebuvo žinoma. Atsakovo manymu, teismas galėjo išsiaiškinti, kokio dydžio turi būti namų valdos žemės sklypas ir spręsti dėl tokios žemės dalies. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėja, B. M. ir J. M. nėra padavę prašymų grąžinti žemę, nes jų pavardes apeliantas nurodė savo 1991 m. lapkričio 6 d. prašyme grąžinti žemę.
Tretieji suinteresuoti asmenys B. M. ir A. A. M. atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Nors administracinis teismas administracinių bylų teisenoje yra aktyvus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis), tačiau jis negali peržengti skundo dalyku apibrėžiamų ginčo ribų, taip pažeisti šalių procesinių teisių lygybės principo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 1 dalis), apsunkinti pareiškėjo teisės laisvai disponuoti turimomis procesinėmis teisėmis, apsunkinti proceso šalių galimybių gintis nuo pareikšto skundo, kt. Sistemiškai vertinant Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintas proceso taisykles matyti, kad ginčo nagrinėjimo ribos pirmiausia siejamos su pareiškėjo skunde suformuluotu reikalavimu. Pareiškėjas skunde turi nurodyti konkretų skundžiamą aktą, reikalavimą, bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas teisėjo pranešimu, kuriame nurodomas ginčo dalykas, pagrindai, ginčo ribos bei kitos esminės bylos aplinkybės, teisminiai ginčai susideda iš pasisakymų su konkrečiais galutiniais skundo reikalavimais ir atsikirtimais į jį, rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje išdėstomas patenkinto reikalavimo turinys, kt. Administracinių teismų priimamų sprendimų rūšys numatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje, juos suponuoja atitinkami skundo reikalavimai. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio turinio matyti, kad administracinis teismas turi tam tikrą diskreciją teismo sprendime nustatydamas atitinkamus įpareigojimus ar patvarkymus ar spręsdamas ginčą kitu įstatymų numatytu būdu, tačiau ši diskrecija negali peržengti keliamo ginčo dėl atitinkamo administracinio akto (veikimo ar neveikimo) esmės.
Iš pareiškėjos skundo (b. l. 7-11) ir patikslinto skundo (b. l. 92-96) matyti, kad pareiškėja byloje ginčija 1995 m. rugsėjo 25 d. Utenos apskrities valdytojos priimtus administracinius aktus, kurių pagrindu apeliantui atstatyta (atkurta) nuosavybės teisė natūra į 13,63 ha ploto žemės, esančios Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjos reikalavimai nukreipti į tai, kad būtų panaikinta tik dalis šių administracinių aktų, o būtent, tos dalys, kuriomis atstatyta (atkurta) nuosavybės teisė į pareiškėjos namų valdos (sodybos) žemę. Skundžiamų aktų dalys ginčijamos tik šiuo aspektu, todėl, įvertinus pateiktą Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintų proceso teisės normų analizę, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundžiamų administracinių aktų teisėtumą ir pagrįstumą visa apimtimi ir panaikindamas ne tik apskųstas skundžiamų aktų dalis, bet šiuos aktus visa apimtimi, peržengė keliamo ginčo ribas, išplėtė savo diskrecines galias, taip pažeidė šalių procesinių teisių lygybės principą, apsunkino tiek atsakovo, tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų (ypač apelianto, kuriam panaikintas skundžiamais aktais atstatytos nuosavybės teisės) galimybes gintis nuo pareikšto reikalavimo skundo. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo nuosavybės teisių atstatymo (atkūrimo) apeliantui teisėtumą tuo aspektu, ar apeliantui pagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę tik jam vienam, nors to pareiškėja neprašė ir tokiais argumentais negrindė nei skudo, nei patikslinto skundo reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinta skundžiamų administracinių aktų dalis, kurios panaikinti pareiškėja neprašė, neteisėta ir naikintina. Byla turėtų būti nagrinėjama pagal pareiškėjos galutinai suformuluotus reikalavimus 1) panaikinti 1995 m. rugsėjo 25 d. Utenos apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 5-232 priedo Nr. 1 51 punktą ir 1995 m. rugsėjo 25 d. Utenos apskrities valdytojo sprendimą Nr. 34-4966 dalyje dėl 56 arų žemės sklypo, užimto namų valda (duomenys neskelbtini), Anykščių raj., 2) įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją per 3 mėnesius nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos suformuoti jai 56 arų namų valdos žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) Anykščių raj., į kurį patektų gyvenamasis namas su priklausiniais, sodu ir daržu užimta žeme.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėja praleido terminus skundui ir patikslintam skundui paduoti. Dėl šių argumentų pasakytina, kad šiuo atveju pareiškėja skundžia administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės kitam asmeniui, dalis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Kadangi skundžiamas sprendimas priimtas ne pareiškėjos atžvilgiu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimų apskundimo terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjos sužinojimo apie sprendimo priėmimą dienos. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėja (jos atstovė) apie skundžiamus aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės apeliantui, sužinojo anksčiau, nei 2005 m. gegužės 6 d., kada buvo gautas Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. gegužės 3 d. raštas Nr. 7-220 (b. l. 60), prie kurio buvo pridėtas skundžiamas Utenos apskrities valdytojo administracijos 1995 m. rugsėjo 25 d. įsakymas. Pareiškėja pradinį skundą teismui padavė 2005 m. birželio 17 d., praleidusi šiam veiksmui atlikti nustatytą terminą, tai konstatuota Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 28 d. nutartimi. Pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą padavė per protingą laiko tarpą nuo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 28 d. nutarties gavimo, 2005 m. liepos 7 d. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo pagrįstai patenkino, kadangi pareiškėja, dar nepraleidusi skundo padavimo termino, su tais pačiais reikalavimais kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės teismą, tačiau šis teismas 2005 m. birželio 3 d. nutartimi skundą atsisakė priimti kaip neteismingą tam teismui. Ši aplinkybė įrodo, kad pareiškėja per nustatytą terminą po sužinojimo apie skundžiamą aktą siekė realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Apelianto argumentai, kad pareiškėja apie tai, kad apeliantui yra atstatyta nuosavybės teisė į žemę, žinojo dar 1995 metais, nepagrįsti objektyviais duomenimis, be to, tai, kad pareiškėja galimai 1995 m. žinojo, jog nuosavybės teisės atkurtos apeliantui, neįgalina teigti, kad pareiškėja žinojo apie skundžiamo Utenos apskrities valdytojo administracijos 1995 m. rugsėjo 25 d. įsakymo turinį ir buvo su juo susipažinusi. Tai, kad, apelianto teigimu, pareiškėja turėjo žinoti apie žemę ir 2003 metais, kada įteisino namų valdą, nėra teisiškai reikšminga, nes nustatant skundo padavimo termino pradžią, svarbu ne tai, kada pareiškėja, subjektyviu apelianto įsitikinimu, turėjo sužinoti apie skundžiamą aktą, bet tai, kada ji iš tiesų apie aktą sužinojo. Nors pradiniame skunde nebuvo pareikštas reikalavimas panaikinti ir apskrities valdytojos 2005 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 34-4966 dalį, o toks reikalavimas pareikštas patikslintame skunde 2005 m. lapkričio 9 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad šis reikalavimas yra pradinio reikalavimo patikslinimas, o ne naujas reikalavimas. Tiek skundžiamas įsakymas, tiek sprendimas – administraciniai aktai, priimti vienos administracinės procedūros metu, kurioje buvo sprendžiama dėl nuosavybės teisių atstatymo apeliantui.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad V. M. skundžiamais teisės aktais atkuriant nuosavybės teises į žemę ir formuojant jam grąžintiną 13,63 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Anykščių rajone, nebuvo atkreiptas dėmesys į šiame žemės sklype esančią pareiškėjos sodybą, nebuvo suformuotas ir išskirtas pareiškėjos namų valdos žemės sklypas, kuris turėjo būti priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl buvo pažeisti galiojusių įstatymų reikalavimai. Su tokiomis išvadomis sutinka ir pats atsakovas, iš esmės jų neneigia ir apeliantas. Nesutiktina su apeliantu, kad pareiškėjos naudojimosi namų valda klausimas gali būti išspręstas nenaikinant atitinkamų skundžiamų administracinių aktų dalių. Skundžiamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas numatė, kad žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje yra valstybės išperkami. Iš šios galiojusio įstatymo nuostatos, o taip pat kituose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų, kurias nurodė ir pirmosios instancijos teismas, seka, kad nuosavybės teisių atkūrimas apeliantui natūra į žemę, užimtą pareiškėjos naudojamos sodybos, nebuvo galimas. Taigi, skundžiamų administracinių aktų dalys, kuriomis buvo atstatyta nuosavybės teisė apeliantui į žemę, užimtą pareiškėjos sodybos, neteisėtos iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl turi būti panaikintos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai, kad pareiškėjos nuosavybės teisės į sodybos statinius nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2003 m., nekeičia padarytų išvadų, nes byloje nustatyta, kad 1995 m., kada buvo atkuriamos nuosavybės teisės apeliantui, pareiškėja gyveno sodyboje, ja naudojosi (šį faktą patvirtino ir apeliantas). Anykščių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2003 m. rugsėjo 2 d. pažymoje Nr. 374 nurodyta, kad pareiškėjos vardu seniūnijos ūkio knygose įregistruoti atitinkami statiniai (šios pažymos pagrindu registre ir buvo įregistruotos pareiškėjos nuosavybės teisės). Iš bylos medžiagos matyti, kad sodybos statiniai pastatyti 1933-1985 m. laikotarpiu.
Bylos nagrinėjimo metu nei atsakovas, nei apeliantas neteigė, kad pareiškėjos nurodomas namų valdos (sodybos) plotas – 0,56 ha, kuris nustatytas pagal žemės sklypo planą (b. l. 81), neatitinka faktinių pareiškėjos namų valdos (sodybos) ribų, yra per didelis. Į suformuoto žemės sklypo ribas patenka sodybos statiniai. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, kad taip formuojamas žemės sklypas neatitiktų žemės sklypams taikomų privalomų reikalavimų. Todėl pripažintina, kad pareiškėjos reikalavimai pagrįsti ir turi būti tenkinami. Formuoti didesnio ploto namų valdos (sodybos) sklypo pareiškėja neprašo, todėl nėra pagrindo vadovautis vėliau į bylą pateiktu 0,65 ha ploto žemės sklypo planu (b. l. 101).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Trečiojo suinteresuoto asmens V. M. apeliacinį skundą iš dalies patenkinti, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 2 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjos K. B. skundą patenkinti.
Panaikinti 1995 m. rugsėjo 25 d. Utenos apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 5-232 priedo Nr. 1 51 punkto ir 1995 m. rugsėjo 25 d. Utenos apskrities valdytojo sprendimo Nr. 34-4966 dalį dėl 56 arų žemės sklypo, užimto namų valda (duomenys neskelbtini), Anykščių rajone, ir įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nustatyta tvarka suformuoti namų valdos žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) Anykščių rajone.“
Nutartis neskundžiama.