Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Diana Blaževič-Mackevič

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. P. patikslintą skundą dėl notarės Jūratės Mockuvienės veiksmų; suinteresuotas asmuo – notarė Jūratė Mockuvienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Byloje dalyvaujančių asmenų reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

5. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjos V. P. tėvai palikėja E. B. ir A. J. B. (duomenys neskelbtini) įregistravo Civilinės metrikacijos įstaigoje (toliau – ir CMĮ) santuoką (žr.: santuokos liudijimą Nr. 281448; Gyventojų registro 2023 m. gruodžio 6 d. pažymą). Santuokoje, t. y. (duomenys neskelbtini), gimė pareiškėja V. P. (žr.: gimimo liudijimą Nr. 329249; Gyventojų registro 2023 m. gruodžio 6 d. pažymą). E. B. ir A. J. B. daugiau bendrų vaikų neturėjo (žr. Gyventojų registro 2023 m. gruodžio 6 d. pažymą).

6. Teismas (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, kuriuo nutraukė E. B. ir A. J. B. santuoką ir padalino turtą: pareiškėjos tėvui priteisė automobilį ir garažą Nr. 133, esantį (duomenys neskelbtini), o motinai – sodą su nameliu, esančius sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), kurie tuo metu jau buvo įregistruoti jos vardu, taip pat visus baldus ir daiktus, esančius bute (duomenys neskelbtini), iš kurio pareiškėjos tėvas A. J. B. per vieną mėnesį įsipareigojo išsikraustyti. Aptariamas teismo sprendimas įsiteisėjo (duomenys neskelbtini) (žr.: byloje esančius teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1524/87; išrašą iš sprendimo ir jo vertimą į lietuvių kalbą).

7. Pareiškėjos motina E. B. pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą 1992 m. gegužės 18 d. pasirašė buto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 10-4821, kurios pagrindu jos vardu buvo įregistruota nuosavybės teisė į butą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat 1993 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-2897, kurios pagrindu jos vardu buvo įregistruota nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (žr. 1992 m. gegužės 18 d. ir 1993 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis; mokėjimo pranešimą ir kvitus; NTR 2023 m. lapkričio 9 d. išrašus). Aptariamas butas su rūsiu ir žemės sklypas NTR įregistruoti tik E. B. vardu; įregistravimo pagrindas – 1992 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 10-4821 ir 1993 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1-2897; tačiau nuosavybės teisės forma NTR neįregistruota, pavyzdžiui, neįregistruota, kad pirmiau nurodytas turtas palikėjai priklauso asmeninė nuosavybės teise (žr. byloje esančius NTR 2023 m. lapkričio 9 d. išrašus).

8. Iš Gyventojų registro pateiktų duomenų, taip pat pareiškėjos pateikto ištuokos liudijimo nustatyta ir byloje nėra ginčo, kad E. B. ir A. J. B. santuokos nutraukimas CMĮ įregistruotas tik (duomenys neskelbtini) (žr. patikslintą skundą, taip pat byloje esančius ištuokos liudijimą ir Gyventojų registro 2023 m. gruodžio 6 d. pažymą).

9. Pareiškėjos tėvas A. J. B. mirė (duomenys neskelbtini), o motina palikėja E. B. mirė (duomenys neskelbtini) (žr. medicininius mirties liudijimus ir Gyventojų registro 2023 m. gruodžio 6 d. pažymą).

10. Gyventojų registro duomenimis palikėja E. B. mirė būdama ištuokoje, turėjo vieną vaiką, t. y. pareiškėją (žr. Gyventojų registro 2023 m. gruodžio 6 d. pažymą). Todėl pareiškėja yra pirmos eilės mirusios E. B. įstatyminė įpėdinė (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Testamentų registro duomenimis registre nėra įregistruotų palikėjos E. B. testamentų, bet įregistruotas palikimo priėmimo faktas (žr. byloje esantį Testamentų registro 2023 m. gruodžio 5 d. išrašą). Iš byloje esančių duomenų viseto nustatyta, kad: po E. B. mirties Vilniaus miesto 41-ajame notaro biure užvesta turto paveldėjimo byla; per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą palikimą priėmė pareiškėja, padavusi notarei pareiškimą dėl palikimo priėmimo (žr., pavyzdžiui, Testamentų registro išrašą). Taigi palikėjos įstatyminė pirmos eilės įpėdinė – pareiškėja laiku kreipėsi į notarę dėl palikimo priėmimo, įstatyme nustatyta forma išreiškė valią ir priėmė palikimą, atsiradusį po pareiškėjos motinos E. B. mirties.

11. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašydama teismo pripažinti juridinį faktą, kad jos motinai palikėjai E. B. asmeninės nuosavybės teise priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (žr. civilinę bylą Nr. 2YT-15868-994/2023). Tačiau teismas 2023 m. liepos 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą, nes toks reikalavimas pagal pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis nenagrinėtinas ypatingosios teisenos tvarka nustatant nekilnojamojo turto valdymo asmeninės nuosavybės teise faktą, bet ieškinio teisenos tvarka. Teismas 2023 m. liepos 27 d. nutartyje išaiškino pareiškėjai, kad ji gali ginti savo teises kitais civiliniame procese įtvirtintais būdais (žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-15868-994/2023). Aptariama teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad pareiškėja V. P. nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl buto su rūsiu, esančių (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo asmenine palikėjos nuosavybe (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

12. Nepaisant to, pareiškėja kreipėsi į notarę, prašydama išduoti jai paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į palikėjos E. B. palikimą, kaip į palikėjai asmeninės nuosavybės teise priklausantį: butą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas su rūsiu), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir sklypas) (toliau kartu – ir turtas).

13. Notarė Jūratė Mockuvienė 2023 m. rugsėjo 1 d. nutarimu atsisakė išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į pirmiau nurodytą turtą. Notarė savo atsisakymą atlikti notarinį veiksmą motyvavo tuo, kad: 1) palikėjos vardu pirmiau nurodyto buto su rūsiu nuosavybės teisė įregistruota 1992 m. gegužės 18 d. (įregistravimo pagrindas – 1992 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis), o sklypo nuosavybės teisė įregistruota 1993 m. rugpjūčio 23 d. (įregistravimo pagrindas – 1993 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis); 2) Gyventojų registro duomenimis palikėjos ir A. J. B. santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini), o nutraukta –(duomenys neskelbtini), todėl pagal tuo metu galiojusį SŠK palikėjos santuoka yra nutraukta (duomenys neskelbtini), o butas ir sklypas laikomas įgytu santuokos metu; 3) nėra įrodymų, kad butas su rūsiu ir sklypas yra palikėjos asmeninė nuosavybė, NTR turtas neįregistruotas kaip asmeninė nuosavybė, taip pat nepateikta duomenų apie buto su rūsiu ir sklypo dalybas, todėl nėra teisinio pagrindo tvirtinti, kad butas ir sklypas yra palikėjos asmeninė nuosavybė (žr. byloje esantį notarės 2023 m. rugsėjo 1 d. nutarimą Nr. S-73 dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą).

Dėl notarės atsisakymo atlikti notarinį veiksmą ir notarės įpareigojimo atlikti notarinį veiksmą

15. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – NĮ) 41 straipsnyje nustatyta, jog suinteresuotas asmuo, kuris mano, kad atliktas notarinis veiksmas arba atsisakymas atlikti notarinį veiksmą yra neteisingas, turi teisę jį apskųsti teismui pagal notaro biuro buvimo vietą. Apskundimo pagrindas yra tai, kad notaro atliktas veiksmas ar atsisakymas jį atlikti yra neteisingas.

16. Teismas pirmiausia pažymi, kad byloje sprendžiant dėl notaro galimybės atlikti veiksmus, būtina atsižvelgti į notaro veiklos specifiką, jo veiklos reglamentavimą ir šių normų aiškinimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, atsižvelgiant į notaro atliekamas funkcijas, jo atliekamus veiksmus reglamentuojančios teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis NĮ nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (NĮ 2 straipsnio 1 dalis). Pagal NĮ 1 straipsnį notarams suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Tokia nuostata suponuoja išvadą, kad notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustato ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jeigu dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-695/2020 ir kt.).

17. Taigi notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jeigu dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių. Pagrindai, dėl kurių gali būti atsisakoma atlikti notarinį veiksmą, nustatyti NĮ 40 straipsnyje. Šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Notarui atsisakius atlikti notarinį veiksmą ir suinteresuotam asmeniui apskundus tokį atsisakymą teismui, teismas turi patikrinti, ar pagrįstai notaras atsisakė atlikti notarinį veiksmą, įvertindamas įstatymu suteiktas notarui funkcijas bei kompetenciją.

18. Akcentuotina, kad tokiu atveju, jeigu turto įgijimo ar valdymo nuosavybės teise aplinkybės yra neaiškios, o turimi dokumentai ar kiti įrodymai tik fragmentiškai ir netiesiogiai jas patvirtina, tai notaras neturi teisinės galimybės priimti sprendimo dėl to fakto pagal savo profesinės veiklos ypatybes. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti, ar notaras, nedisponuojantis teise nustatyti neaiškias, neakivaizdžias faktines aplinkybes bei tikrinti abejotinas ar ginčytinas aplinkybes, turėjo pakankamą teisinį pagrindą atsisakyti atlikti prašomą notarinį veiksmą pagal jam pateiktus dokumentus. Pripažinus, kad toks pagrindas egzistavo, skundas netenkinamas. Tai reiškia, kad notaro nutarimas atsisakyti atlikti notarinį veiksmą nėra panaikinamas. Tokiu atveju asmuo, siekdamas apginti, jo manymu, pažeistas teises, gali kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydamas jas ginti atitinkamu CK 1.138 straipsnyje nurodytu būdu ar kitomis priemonėmis.

19. CK 5.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notaro išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. NĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas yra notarinis veiksmas, todėl jam galioja NĮ 40 straipsnio 1 dalis, įpareigojanti notarą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Paveldėjimo teisės liudijimas yra dokumentas, kuriame įtvirtinama, kad po palikėjo mirties įpėdinis priėmė palikimą, ir detalizuojamas palikėjo turtas. Notaras prieš išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą, turi pareikalauti palikėjo nuosavybės teisę į turtą patvirtinančius įrodymus.

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjos tėvų palikėjos E. B. ir A. J. B. santuoka nutraukta įsiteisėjusiu teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu (žr.: teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1524/87; išrašą iš sprendimo ir jo vertimą į lietuvių kalbą). Tačiau akcentuotina, kad nuo 1970 m. sausio 1 d. iki CK įsigaliojimo santuokos pasibaigimo teisiniai santykiai buvo reglamentuoti SŠK. Pagal SŠK 40 straipsnį santuoka buvo laikoma pasibaigusia ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Santuokos nutraukimas tuo metu buvo registruojamas vienam iš sutuoktinių pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą metrikacijos įstaigai. Įregistravus santuokos nutraukimą, buvo išduodamas ištuokos liudijimas. Taigi įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal tuo metu galiojusį SŠK 40 straipsnį savaime nesukelia santuokos nutraukimo padarinių, jeigu jis nebuvo įregistruotas CMĮ. Akcentuotina, kad tokios pozicijos laikomasi taip pat ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2010 ir kt.).

21. Byloje nėra ginčo, kad nė vienas iš pareiškėjos tėvų nesikreipė dėl ištuokos įregistravimo iki (duomenys neskelbtini) metų. Pareiškėja nurodo, kad jos motina palikėja E. B. (duomenys neskelbtini) įregistravo CMĮ santuokos nutraukimą. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys Gyventojų registro pateikti duomenys ir pareiškėjos pateiktas ištuokos liudijimas, iš kurių nustatyta, jog palikėjos E. B. ir A. J. B. santuokos nutraukimas CMĮ įregistruotas tik (duomenys neskelbtini) (žr. byloje esančius ištuokos liudijimą ir Gyventojų registro 2023 m. gruodžio 6 d. pažymą).

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus šiam kodeksui. Iki CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, įvertinus pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjos tėvų palikėjos E. B. ir A. J. B. santuoka laikoma pasibaigusia ir santuokos nutraukimo procedūros laikomos baigtos nuo (duomenys neskelbtini), o teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimas jos nenutraukė, t. y. iki ištuokos įregistravimo santuoka laikoma galiojančia su visais teisiniais to padariniais.

23. Pirmiau šioje nutartyje jau nurodyta, kad pareiškėjos motina palikėja E. B. pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą 1992 m. gegužės 18 d. pasirašė buto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 10-4821, kurios pagrindu jos vardu buvo įregistruota nuosavybės teisė į butą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat 1993 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-2897, kurios pagrindu jos vardu buvo įregistruota nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (žr. 1992 m. gegužės 18 d. ir 1993 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis; mokėjimo pranešimą ir kvitus; NTR 2023 m. lapkričio 9 d. išrašus) (žr. šios nutarties 7 pastraipą).

24. Taigi aptariamas butas su rūsiu ir sklypas buvo įgyti tuo metu, kai dar nebuvo užbaigtas pareiškėjos tėvų santuokos nutraukimo procesas pagal SŠK 40 straipsnį. Nepaisant to, kad butas su rūsiu ir sklypas įgytas po to, kai santuoka buvo nutraukta teismine tvarka, santuokos nutraukimas nebuvo įregistruotas CMĮ, todėl konstatuotina, kad notarė teisingai nurodė, jog aptariamas turtas laikomas įgytu pareiškėjos tėvams dar esant santuokoje. Akcentuotina, kad tokios pozicijos laikomasi taip pat ir kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012).

25. Teismas pritaria pareiškėjos argumentams, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus, todėl teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 metų CK normomis. Kitaip tariant, nors nagrinėjamoje byloje nurodytas turtas įgytas 1992 metais ir 1993 metais, t. y. galiojant SŠK, tačiau apie šio turto teisinį statusą turi būti sprendžiama pagal galiojančio CK normas.

26. Tačiau akcentuotina, kad SŠK iš esmės analogiškai buvo reglamentuotas santuokoje įgyto turto teisinis režimas. Tiek SŠK, tiek 2000 metų CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Pareiškėja taip pat teisingai nurodo, kad CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas iš minėtų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas galiojant CK. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Akcentuotina, kad tokios pozicijos laikomasi taip pat ir kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006).

28. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, vadovaujantis pirmiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis ir jas aiškinančia kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad vien aplinkybė, kad butas su rūsiu ir sklypas NTR įregistruoti tik palikėjos vardu, nėra pagrindas teigti, kad tai jos asmeninė nuosavybė. Akcentuotina, kad pareiškėjos cituojamame BPĮ 5 straipsnyje, be kita ko, taip pat nustatyta, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas. Todėl pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad tik palikėja pasirašė turto pirkimo–pardavimo sutartis, vadovaujantis pirmiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis, taip pat nėra pagrindas vienareikšmiškai teigti, kad tai jos asmeninė nuosavybė.

29. Pirmiau šioje nutartyje jau nurodyta, kad butas su rūsiu ir sklypas buvo įregistruoti viešajame registre 1992 metais ir 1993 metais, t. y. iki 2000 metų CK įsigaliojimo, todėl šiam turtui taikoma prezumpcija, kad turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Akcentuotina, kad ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Taigi pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu ir įrodinėti, kad butas su rūsiu bei sklypas, nors įgyti jos tėvų santuokos metu, yra palikėjos asmeninė, bet ne bendroji su pareiškėjos tėvu, nuosavybė. Todėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad tik motinos asmeninėmis lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo turto kaina, taip pat aplinkybės, kad pareiškėjos tėvai turto įsigijimo metu kartu negyveno, gali būti svarbios pareiškėjai ieškinio teisenos tvarka įrodinėjant, kad butas su rūsiu bei sklypas yra palikėjos asmeninė nuosavybė. Todėl teismas pritaria notarės argumentams, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog jos motina įgijo butą su rūsiu ir sklypą už savo asmenines lėšas, aiškiai išreiškė valią įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, yra įrodinėjimo dalykas. Notarė pagal įstatymą neįgaliota nustatyti tokių pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių ir pati pripažinti, kad aptariamas turtas įgytas palikėjos asmeninės nuosavybės teise, nes tokios aplinkybės gali būti įrodinėjamos ir nustatinėjamos teismine tvarka, pareiškėjai pareiškus ieškinį. Tačiau tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, sprendžiant klausimą dėl notarės veiksmų teisėtumo.

30. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pagal pateiktus dokumentus, butas sus rūsiu ir sklypas, nors įgytas ir įregistruotas tik pareiškėjos motinos vardu, bet jis įgytas santuokoje su pareiškėjos tėvu, todėl laikytinas bendrąja pareiškėjos tėvų nuosavybe.

31. Pirmiau šioje nutartyje jau nurodyta, kad notaras nenustato ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jeigu dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Jeigu turto įgijimo ar valdymo nuosavybės teise aplinkybės yra neaiškios, o turimi dokumentai ar kiti įrodymai tik fragmentiškai ir netiesiogiai jas patvirtina, tai notaras neturi teisinės galimybės priimti sprendimo dėl to fakto pagal savo profesinės veiklos ypatybes. Notarė teisingai nurodė, kad nėra vienareikšmiškų dokumentų, pavyzdžiui, įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo būtų pripažinta, kad butas su rūsiu ir sklypas, yra asmeninė palikėjos nuosavybė. Todėl dėl visų pirmiau šioje nutartyje išdėstytų motyvų, įvertinus šios konkrečios bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visetą, bylai aktualių teisės aktų nuostatas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad notarė turėjo pakankamą teisinį pagrindą atsisakyti atlikti prašomą notarinį veiksmą pagal jai pateiktus dokumentus ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į palikėjos E. B. palikimą, t. y. kaip į palikėjai asmeninės nuosavybės teise priklausantį, butą su rūsiu, esančius (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas notarės nutarimas yra neteisėtas, ir jį panaikinti, taip pat ir nėra jokio pagrindo įpareigoti notarę atlikti pareiškėjos prašomą notarinį veiksmą (CPK 513 straipsnis).

32. Pareiškėjai dar kartą išaiškinama, kad ji siekdama apginti, jos manymu, pažeistas teises, gali kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydama jas ginti atitinkamu CK 1.138 straipsnyje nurodytu būdu ar kitomis priemonėmis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–292 straipsniais, 511 straipsniu, 513 straipsniu,

nutaria:

Atmesti pareiškėjos V. P. patikslintą skundą dėl notarės Jūratės Mockuvienės veiksmų.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.