Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, išnagrinėjęs pareiškėjo T. M. skundų dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2T-29/2014, priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas T. M. 2014 m. kovo 13 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė apeliacinį (atskirąjį) skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutarties, kuria civilinės bylos Nr. 2T-29/2014 dalis dėl Nyderlandų Karalystės Hagos teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarties byloje Nr. C/09/441330 ir Nyderlandų Karalystės Hagos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties byloje Nr. 200.130.156/01 nepripažinimo Lietuvos Respublikoje nutraukta, o dalis dėl atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės Overjissel teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį byloje Nr. C/08/132370 sustabdyta iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2A-1267-881/2014.

Dėl klaidingo skundžiamos 2014 m. kovo 7 d. nutarties dalyko ir pagrindo kvalifikavimo. Pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė apeliacinį (atskirąjį) skundą ne dėl teismo nutarties, kuria išnagrinėtas kitos ES valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo klausimas, o dėl procesinės nutarties, kuria bylos dalis buvo nutraukta, kita bylos dalis sustabdyta. Klausimai dėl bylos nutraukimo ir sustabdymo nelaikytini teismo sprendimu dėl kitos ES valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo. Tokio pobūdžio nutartys yra tik procesiniai klausimai. CPK numato, kad dėl bylos nutraukimo ir sustabdymo paduodamas apeliacinis (atskirasis) skundas, o ne kasacinis skundas.Dėl pareiškėjo teisės pateikti apeliacinį (atskirąjį) skundą pažeidimo. Teisė į apeliaciją Europos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teismo praktikoje laikoma viena iš pagrindinių žmogaus teisių, kurias užtikrina taip pat ir Lietuvos Konstitucija. Kasacinio skundo pagrindai nėra tapatūs apeliacinio skundo pagrindams, nes kasacinis skundas nenagrinėja fakto klausimų, o šioje byloje ginčo pobūdį ir teisinį santykį lemia ne tik teisės, bet ir fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nenustatinėja.CPK 295 straipsnis nustato, kad dėl teismo nutarties nutraukti bylą gali būti duodamas atskirasis skundas. Jokių išimčių CPK nenumato. Be to, CPK 165 straipsnis nustato, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, gali būti duodamas atskirasis skundas. Jokių kitų išimčių taip pat CPK nenumato.Dėl neteisėto ir nepagrįsto specialiosios teisės normos taikymo ir neteisėto specialiosios teisės normos taikymo pagal analogiją. Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnis, kuriuo rėmėsi teismas, reglamentuoja išimtinai 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 įgyvendinimą. Teismas klaidingai ir neteisėtai pritaikė šią specialiąją teisės normą, skirtą ne bet kokiems ES valstybių narių sprendimams, o tik tiems, kuriems yra taikomas ES Reglamentas Nr. 44/2001. Tuo tarpu skundžiamoms 2014 m. kovo 7 d. ir 2014 m. kovo 27 d. nutartims civilinėje byloje Nr. 2T-29/2014 ir prašomoms nepripažinti Nyderlandų Karalystės teismo nutartims Reglamentas Nr. 44/2001 nėra taikomas apskritai. Dėl ES Reglamentuose numatytos apeliacinio skundo pateikimo teisės ir ES teisės tiesioginio taikymo bei viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu. Bendrasis ES teisės viršenybės principas pirmą kartą buvo įtvirtintas Europos Teisingumo Teisme, Costa prieš E.N.E.L. bylos sprendime. Kilus kolizijai tarp ES ir nacionalinės teisės, turi būti taikoma ES teisė. Simmenthal I byloje ETT nurodė, kad netaikomos nacionalinės teisės normos, prieštaraujančios ES teisei, nesvarbu, ar jos būtų priimtos prieš ar po taikytinos ES teisės normos. Pareiga nepaisyti prieštaraujančio nacionalinio teisės akto dar aiškiau suformuluota Factortame byloje. ETT yra išsakęs nuomonę, kad pagal Sąjungos teisę galima reikalauti, kad valstybė narė ar bylą nagrinėjantis teismas panaikintų prieštaraujantį nacionalinės teisės aktą (1974 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Commission v. France (C-167/73, Rink., 1974, p. 359)). Todėl, net jei ir Reglamentas būtų taikomas šiuo atveju, ES Reglamentai Nr. 44/2001 ir Nr. 2201/2003 imperatyviai numato apeliaciją dėl kitos ES valstybės narės sprendimo nepripažinimo (pripažinimo) ar leidimo (neleidimo) vykdyti kitos ES valstybės narės sprendimą: Reglamento Nr. 44/2001 49 str. ir 50 str. nurodoma, kad pateikiamas būtent „apeliacinis“, o ne „kasacinis“ skundas. Reglamento Nr. 2201/2003 33 ir 34 str. taip pat nurodomas būtent „apeliacinis“, o ne „kasacinis“ skundas. Akivaizdu, kad kuomet Reglamentas numato asmens teisę pateikti apeliacinį skundą, nacionalinės teisės normos negali šios teisės atimti ar riboti. Dėl legislatyvinės omisijos ir teismo prievolės užpildyti teisės spragą. Jeigu Lietuvos apeliacinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, netenkintų apelianto atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos 2014 m. kovo 27 d. nutarties, apelianto manymu teismas privalo spręsti dėl jurisdikcijos ir nustatyti, kuris Lietuvos teismas turėtų nagrinėti atskirąjį skundą, kaip apeliacinė instancija, nes Lietuvos įstatymai to nenumato ir konstatuotina teisės spraga, kuria teismas privalo užpildyti ad hoc.Dėl bylos vilkinimu pažeidžiamų mažamečio vaiko ir žmogaus teisių ir sprendimo ypatingos skubos tvarka. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartimi atliktas bylos sustabdymas, o taip pat 2014 m. kovo 27 d. nutartimi atliktas atsisakymas priimti apeliacinį (atskirąjį) skundą dar labiau užvilkina susijusias bylas dėl vaiko globos teisių ir gyvenamosios vietos nustatymo.

Dėl pirmojo, antrojo ir trečiojo pareiškėjo argumentų

Esminis teismų procesinių sprendimų instancinės kontrolės sistemos bruožas yra tai, jog žemesnės instancijos teismo priimti sprendimai aukštesnės instancijos teismo yra patikrinami tiek teisės, tiek ir fakto klausimais. Apeliacija – neįsiteisėjusio teismo procesinio spendimo peržiūra teisėtumo ir pagrįstumo aspektais. Skirtingai nuo apeliacijos, kurios paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą (ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių proceso pažeidimų) ir pagrįstumą (ar teismas atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teismo išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms pagrįsti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir kt.) bei prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismų padarytas klaidas, kasacine tvarka teismo procesiniai sprendimai tikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y. tikrinamas tik apskųstų įsiteisėjusių teismo sprendimų teisėtumas.

ES valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindai, kaip minėta, gali būti tikrinami tik antrajame egzekvatūros etape. Pripažinimo procedūros antroji pakopa, kai sprendžiama, ar nėra tokio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, kurių buvimo konstatavimas sąlygoja prašymo dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo atmetimą, o taip pat savarankiška užsienio teismo sprendimo nepripažinimo procedūra, kai sprendžiama, ar yra tokio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, kurių buvimo konstatavimas sąlygoja prašymo dėl užsienio teismo sprendimo nepripažinimo tenkinimą, savo esme sukelia tokias pačias teisines pasekmes. Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į laisvo teismų sprendimų judėjimo ES doktrinos esmę ir tikslus, tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, pareiškėjui kreipiantis dėl teismo sprendimo nepripažinimo, nors prieš tai nebuvo pateikta prašymų dėl teismo sprendimo pripažinimo, atsižvelgiant į poreikį tikrinti ES reglamentuose nustatytų nepripažinimo pagrindų buvimą, pirmoji exequatur pakopa ir jos metu atliekami formalūs veiksmai gali būti neatliekami. Šis aiškinimas grindžiamas faktu, kad teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų patikrinimas nėra suderinamas su ES reglamentuose įtvirtintu ES valstybių teismų sprendimų pripažinimu be jokių specialių procedūrų. Todėl vien prašymo dėl ES valstybės teismo sprendimo nepripažinimo išnagrinėjimas, kompetentingam pripažįstančiosios valstybės teismui prieš tai nepaskelbus kitos ES valstybės teismo sprendimo vykdytinu (t.y. praleidus pirmąjį exequatur etapą), nėra pagrindas tokio pobūdžio procese priimtą procesinį sprendimą laikyti pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teismo nutartys, priimtos pirmajame egzekvatūros etape, įsiteisėja ne nuo priėmimo momento, todėl gali būti quasi instancinės peržiūros objektu. Tačiau ir šios peržiūros nėra pagrindo pripažinti klasikinės apeliacijos procedūra, o peržiūros objekto – pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu. Lietuvos apeliacinis teismas pirmajame exequatur procedūros etape neveikia kaip pirmosios instancijos teismas, bet vykdo Įstatymu jam priskirtą specialiąją funkciją – asmens, prašančio ES valstybės teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu, teismui pateiktų procesinių dokumentų formalų patikrinimą. Kadangi ES valstybių narių teismų sprendimų patikros pirmajame etape Lietuvos apeliacinis teismas nevykdo pirmosios instancijos teismui ginčo teisenoje būdingų procesinių funkcijų (CPK II dalis), o tik atlieka prašomo pripažinti ir leisti vykdyti ES valstybės teismo sprendimo ir pateikto prašymo formalią patikrą. Todėl antrajame exequatur procedūros etape atliekami procesiniai veiksmai nėra apeliacija dėl šios patikros objekto. Antrajame ES valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo etape neatliekamas apeliacijai būdingas patikros objekto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas, nes pirmajame egzekvatūros etape paskelbtam vykdytinu kitos ES valstybės teismo sprendimui nekeliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai. Antrojoje ES valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūros pakopoje pagal suinteresuoto asmens skundą patikrinami ES reglamentuose įtvirtinti nepripažinimo pagrindai. Todėl įstatymas numato galimybė tokią patikrą atlikti to paties - Lietuvos apeliacinio teismo - trijų teisėjų kolegijai, kai tuo tarpu įprastai apeliacijai būdinga pirmosios instancijos teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė kitame – aukštesnės pakopos teisme.

Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad antrojoje aptariamos procedūros pakopoje priimti teismo sprendimai ir šioje nutartyje aptariami savarankiškoje ES valstybių narių teismų sprendimų nepripažinimo procedūroje priimti sprendimai pagal savo esmę ir sukeliamas teisines pasekmes nėra pirmosios instancijos teismo sprendimai. Šie teismo sprendimai įsiteisėja nuo jų priėmimo momento, todėl gali būti skundžiami tik kasacine tvarka.

Užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūros specifika, aptarta šioje nutartyje, sąlygoja ir tai, kad šiuose procesuose priimti procesinio pobūdžio sprendimai (dėl bylos sustabdymo ir kt.) taip pat negali būti laikomi priimtais pirmosios instancijos teismo.

Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus apeliacinės instancijos teismo priimti sprendimai (nutartys) apeliacine tvarka neskundžiami (CPK 301 str. 2 d.). Ši taisyklė taikytina ir tuomet, kai apeliacinės instancijos teismas vykdo ne apeliacijos, bet kitą specialią jam įstatymu priskirtą funkciją. Tokio pobūdžio procese priimtiems sprendimams numatyta speciali apskundimo sistema – kasacija. Galimybė teismui pačiam panaikinti savo priimtą nutartį, gavus dėl jos atskirąjį skundą, CPK numatyta tik pirmosios instancijos teismui (CPK 334 str. 2 d. 1 p.). Ši galimybė egzistuoja tik dėl neįsiteisėjusių procesinių sprendimų.

Pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė skundą dėl nutarties, priimtos bylą išnagrinėjus Lietuvos apeliaciniam teismui vykdant specialiąją funkciją. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis (taip pat ir 2014 m. kovo 27 d. nutartis) yra apeliacinės instancijos teismo, vykdant specialiąją funkciją, priimta nutartis, kuri įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 279 str. 1 d.) ir negali būti skundžiama apeliacine tvarka (CPK 301 str. 2 d.). Įsiteisėjusi apeliacinės instancijos teismo nutartis CPK nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti apskųsta kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Kasacinis skundas paduodamas tiesiogiai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (CPK 343 str.), jo priėmimo klausimą sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko iš trijų teisėjų sudaryta atrankos kolegija (CPK 350 str. 1 d.).

Asmens teisės ir teisėti interesai negali būti įgyvendinami bet kokia tvarka, o tik tokia, kokią numato įstatymas. Nėra priežasčių išvadai, kad pareiškėjo teisė į instancinę teismų sprendimų peržiūrą yra pažeista, nes įstatymas numato specialią šios teisės įgyvendinimo tvarką.

Papildomai pažymėtina, kad ES reglamentais dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo, skirtingai, nei kai kuriais kitais ES reglamentais privatinės teisės srityje, nebuvo siekiama sukurti naujų (pvz., 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu 1896/2006, nustatančiu Europos mokėjimo įsakymo procedūrą) ar unifikuoti visų reglamento taikymu susijusių proceso taisyklių skirtingose valstybėse narėse. Tačiau atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad daugelio ES valstybių narių pirmojoje exequatur pakopoje priimtus sprendimus antrojoje pakopoje, kaip ir pagal Lietuvos Respublikos teisę, peržiūri tas pats teismas (pvz., Švedija, Jungtinė Karalystė, Kroatija, Airija, Italija, Kipras, Slovėnija ir kt.). Antrojoje exequatur procedūros pakopoje priimti teismo sprendimai daugelyje ES valstybių skundžiami tik kasacine tvarka. Taigi Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintos aptariamo proceso teisės instituto nuostatos nėra neįprastos kitų ES valstybių narių teisinėse sistemose numatytoms to paties teisinio instituto reglamentavimo tradicijoms, kurios, atsižvelgiant į aptariamos užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo procedūros specifiką, yra priimtinos ir nepažeidžia pagrįsto proporcingumo ryšio tarp šiomis procedūromis siekiamo tikslo ir suinteresuotiems asmenims prieinamų teisių ir teisėtų interesų gynybos būdų.

Dėl ketvirtojo argumento

Valstybės teisinė sistema yra integrali teisinių instrumentų visuma. Todėl jos sudėtinės dalys - teisės šakos, pošakiai, institutai, subinstitutai ir teisės normos privalo būti taikomi tokiu būdu, kuris leistų užtikrinti efektyvų visos sistemos funkcionavimą bei darnią sąveiką tarp sąlyginai savarankiškų jos elementų. Šiuo tikslu subjektai, kuriems įstatymų leidėjas pavedė valdingus teisės taikymo įgaliojimus, aiškindami teisę privalo nustatyti tikrąją teisės normos paskirtį bei ją išleidusio įstatymų leidėjo valią. Šiuo tikslu teisės taikymą ir aiškinimą atliekantys subjektai naudoja teisės interpretavimo metodus – lingvistinį, loginį, sisteminį, istorinį, teleologinį, lyginamąjį ir kt. Visų šių teisės aiškinimo metodų tikslas ir paskirtis – viena vertus nustatyti atitinkamo teisinio instrumento per se vietą teisinėje sistemoje, kita vertus užtikrinti jo harmoningą sąveiką su kitais instrumentais, galiausiai, nustačius egzistuojant problemas, įstatymuose ir Konstitucijoje nustatytų šio subjekto įgaliojimų ribose pašalinti susidariusią teisinio reglamentavimo problemą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) 4 straipsnis, kuriuo skunde remiasi pareiškėjas T. M., negali būti aiškinamas vien lingvistiniu teisės aiškinimo metodu. Iš pareiškėjo skunde minimo Įstatymo 4 straipsnio genezės matyti, jog šiame straipsnyje įtvirtintos teisės normos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje atsirado Lietuvos Respublikos Seimui 2004 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. IX-2171 atlikus CPK pakeitimus. Šie pakeitimai yra sietini su faktu, jog Lietuvos Respublika 2004 gegužės 1 d. tapo viena iš tuometinių 25 ES valstybių narių. Dėl šios priežasties buvo būtina į proceso įstatymą įtraukti teisės normas, detalizuojančias ES teisės aktų įgyvendinimo mechanizmus Lietuvos Respublikoje. Po Lietuvos Respublikos prisijungimo prie ES, šalies teritorijoje galiojančių teisės aktų leidybos funkciją įgijo taip pat ir Europos Sąjungos įstatymų leidybos institucijos. Šiame kontekste paminėtina, jog teisės aktų leidžiamosios funkcijos paskirstymas tarp Lietuvos Respublikos ir ES kompetentingų institucijų sąlygojo ir tai, jog atsiradus naujiems ES teisės aktams, kaip antai, reglamentams, kurie reikalauja nacionalinės teisės aktų, detalizuojančių jų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje, turėjo būti atliekami nacionalinės proceso teisės kodifikacijos atitinkami pakeitimai. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo stabilumo poreikį ir su tuo susijusius praktinius aspektus, CPK pakeitimai, kaskart atsiradus naujam ES teisės aktui, buvo neracionalus problemos sprendimo būdas. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas 2008 m. lapkričio 13 d. su civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos bei tarptautinės teisės aktų įgyvendinimu susijusius klausimus (taip pat ir dėl Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo) perkėlė į Įstatymą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad aptariamame dabartiniame 4 Įstatymo straipsnyje įtvirtintos teisės normos tuo metu, kai jos buvo išdėstytos CPK, reglamentavo visų ES reglamentų įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje tvarką, konstatuotina, jog tikroji įstatymų leidėjo valia buvo šiomis teisės normomis sureguliuoti ne tik su Reglamentu Nr. 44/2001 susijusius, bet visų ES reglamentų įgyvendinimo klausimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo argumentai, kad Lietuvos apeliacinis teismas neteisėtai ir nepagrįstai pagal analogiją taikė specialią teisės normą yra nepagrįsti.

Dėl penktojo argumento

ES teisinė sistema yra savarankiška ir nuo valstybių narių teisinių sistemų nepriklausoma teisinė sistema (sui generis), turinti savo teisės šaltinius, principus ir teisinį reglamentavimą. ES teisės šaltinių sistemą sudaro dviejų rūšių teisės šaltiniai – pirminiai šaltiniai (ES steigimo sutartys, jų protokolai ir kt.) bei antriniai šaltiniai (reglamentai, direktyvos ir kt.). Šalia šių ES teisės šaltinių egzistuoja trečiasis ES teisės šaltinis – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktika. Šis ES teisės šaltinis yra formuojamas oficialiai aiškinant pirminius ir antrinius ES teisės šaltinius (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 267 straipsnis). Aiškindamas ES teisę ESTT ne tik išaiškina jau egzistuojančių Sąjungos teisės normų prasmę, bet jų pagrindu formuluoja naujas normas ir principus, kurie vėliau yra taikomi ES valstybių narių teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-27/2013).

ES teisės nuostatos turi būti aiškinamos autonomiškai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1984 m. sausio 18 d. Sprendimas Ekro, 327/82, 2006 m. kovo 9 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C?323/03). Tai reiškia, jog ES teisė turi būti interpretuojama atsietai nuo valstybių narių teisinėse sistemose įprastų kategorijų ir koncepcijų. Autonominis ES teisės aiškinimas reiškia, jog konkreti sąvoka, įtvirtinta ES teisės akte, šiuo atveju turi būti suvokiama, kaip atitinkamai sąvokai suteikiamų prasmių „vidurkis“ visų ES valstybių teisinių sistemų kontekste. Todėl autonomiškai turi būti aiškinama ir pareiškėjo nurodoma sąvoka „apeliacinis skundas“. Dėl jau minėto ES teisės autonominio aiškinimo principo, ES reglamentuose naudojamas atitinkamas terminas negali būti tapatinamas su to paties pavadinimo nacionalinės teisės kategorija. Papildomai pažymėtina, jog ES valstybės narės, įgyvendindamos vieningos teisinės erdvės sukūrimo principą, ES įstatymų leidėjui yra pateikusios kompetentingų institucijų, turinčių jurisdikciją nagrinėti kitų ES valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimus, sąrašus. Šie sąrašai yra pateikiami ES reglamentų prieduose. Taigi ES valstybių narių teismų sprendimų dėl kitų ES valstybių teismų sprendimų pripažinimo (nepripažinimo) apskundimo tvarka numatyta ir ES reglamentuose. Dėl šių priežasčių pareiškėjo formuluojami argumentai dėl Lietuvos Respublikos proceso teisės aktų prieštaravimo ES teisei ar nepagrįsto asmens teisių ir laisvių ribojimo yra nepagrįsti.

Dėl šeštojo argumento

Lietuvos apeliacinis teismas sutinka su pareiškėjo cituojamoje Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje suformuluota teisės spragos, legislatyvinės omisijos samprata bei išvadomis dėl teismo pareigos jas užpildyti. Nepaisant to, teismas pažymi, kad pareiškėjo skunde formuluojami argumentai dėl legislatyvinės omisijos egzistavimo Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose ES valstybių teismų sprendimų pripažinimą bei leidimą vykdyti (įskaitant Lietuvos apeliacinio teismo tokio pobūdžio bylose priimamų nutarčių apskundimo tvarką), yra nepagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius užsienio subjektų sprendimų pripažinimą ir leidimą vykdyti, kaip antai užsienio valstybių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos (pvz., Baltarusijos Respublika, Kinijos Liaudies Respublika, Ukraina ir kt.), teismų sprendimų pripažinimą, užsienio valstybių, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra sudariusi tarptautinių dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos, teismų sprendimų pripažinimą, taip pat užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimą, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys įsiteisėja nuo priėmimo momento ir yra skundžiamos tik kasacine tvarka. Esant tokiai įstatymo leidėjo valiai, konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai dėl teisinės spragos egzistavimo yra nepagrįsti.

Dėl septintojo argumento

Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2T-29/2014, dalimi dėl Nyderlandų Karalystės Overjissel teismo 2014 m. sausio 29 d. nutarties byloje Nr. C/08/132370 atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikoje atitinkama civilinės bylos dalis yra sustabdyta iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2A-1267-881/2014.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad pareiškėjo keliami klausimai, susiję su vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su tėvais tvarka, yra nesusiję su nagrinėjamu pareiškėjo skundo priėmimo klausimu, todėl teismas jais nepasisako.

CPK 115 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu procesinis dokumentas paduodamas teismui, kuris nekompetentingas jį nagrinėti, šio teismo pirmininkas, jo pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar jų paskirtas teisėjas, mutatis mutandis taikydami CPK 137 straipsnio nuostatas, nutartimi atsisako tokį dokumentą priimti ir grąžina jį padavusiam asmeniui, nurodydami, į kurią instituciją ar teismą pareiškėjui reikia kreiptis. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo priimti ieškinį pagrindas, kai jis neteismingas tam teismui, kuriam yra pateiktas.

Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėję procesiniai sprendimai apeliacine tvarka neskundžiami, o pats Lietuvos apeliacinis teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti skundus dėl šio teismo priimtų sprendimų, pareiškėjui išaiškinama, kad siekdamas apskųsti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį, jis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 6 dalimi, 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 3 straipsnio 6 dalimi,

nutaria:

atsisakyti priimti pareiškėjo T. M. 2014 m. balandžio 3 ir 4 dienos skundus.

Pareiškėjo skundus su priedais grąžinti pareiškėjui.