Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės ir Neringos Venckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vota“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. R. patikslintą ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vota“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo, sutarties nutraukimo, skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

CK 6.223 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį arba per 30 dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį. Ieškovas į atsakovą niekada nesikreipė dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Todėl teismas, pakeisdamas sutarties sąlygas, nesant duomenų apie ieškovo kreipimąsi į atsakovą dėl sutarties pakeitimo, pažeidė CK 6.223 straipsnio 3 dalies nuostatas.Teismas, pripažinęs, kad jei paskolos sutartis be palūkanų, tai ji tikslinė paskola, pažeidė materialinės teisės normas.Teismas, pripažindamas paskolos sutartį tiksline paskolos sutartimi, negalėjo remtis liudytojų parodymais, nes ginčyti paskolos sutartį liudytojų parodymais negalima (CK 6.875 str. 2 d.).Neaišku kokiais motyvais teismas vadovavosi konstatuodamas, kad atsakovas paskolos sumą panaudojo pagal šalių numatytą tikslą tik iš dalies, be to, neužtikrino paskolos davėjui galimybės kontroliuoti kaip naudojama paskolos suma. Ieškovas nuo 2007 m. balandžio 24 d. iki 2007 m. spalio 25 d. buvo vienas iš dviejų UAB „Vota“, kuri užsiima krovinių pervežimu, administracijos darbuotojų. Būdamas vadybininku, ieškovas organizavo atsakovo veiklą, sudarydavo sutartis dėl krovinių pervežimo, išrašydavo sąskaitas už įmonės atliktas paslaugas, kontroliavo vairuotojų darbą, turėjo visą informaciją apie įmonės pajamas ir išlaidas.

Šioje byloje CK 6.223 straipsnio 3 dalis netaikytina, nes sutarties sąlygos nebuvo keičiamos.Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo sudaryta tikslinė paskolos sutartis, remdamasis ne tik tuo, jog paskolos sutartyje nenumatytos palūkanos. Tokią savo išvadą, teismas be nurodytos aplinkybės grindė rašytiniais įrodymais, liudytojų paaiškinimais, atsakovo atstovo teismo posėdyje pripažintomis aplinkybėmis, kad paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant įsigyti vilkiką su priekaba, skirtą naudoti įmonės komercinėje veikloje. Šioje byloje CK 6.875 straipsnio 2 dalis netaikytina, nes ji draudžia remtis liudytojų parodymais tik tais atvejais, kai ginčijama paskolos sutartis dėl pinigų ar daiktų faktiško negavimo arba gavimo mažiau, nei nurodyta sutartyje. Šioje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas iš ieškovo pinigus pagal paskolos sutartį gavo, todėl įrodinėjant kitas paskolos sąlygas CK 6.875 straipsnio 2 dalies draudimas netaikytinas.Teismas pagristai konstatavo, kad atsakovas paskolos sumą panaudojo pagal šalių numatytą tikslą tik iš dalies, nes atsakovas nupirko tik vilkiką, tačiau nenupirko priekabos, be to, neužtikrino paskolos davėjui galimybės kontroliuoti kaip naudojama tikslinė paskola.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad jis atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl 2007 m. kovo 27 d. sandorio (T.I, 10 b.l.). Kai kyla neaiškumų dėl sandorio turinio, teismas turi aiškintis tikrąjį jo turinį, atsižvelgiant į sutarčių aiškinimo taisykles. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra numatytos 2000 m. CK šeštosios knygos II dalies XIV skyriuje, o taip pat suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1998 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo valdybos Visagino miesto skyrius v. UAB “Rina”, Nr. 34-21/1998, išaiškino, kad sutartis, kaip šalių valią išreiškiantis susitarimas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, į tikrąją jų valią, o ne tik į rašytinės sutarties gramatinį tekstą, 2000 m. vasario 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ž. S. v. H. C., Nr. 3K – 7 – 23/2000, nurodė, kad teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne šalių pavartota terminija, o tų santykių turinys, kaip tuos santykius šalys beįvardintų, 2000 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB “Turto bankas” v. UAB “Vaidluvė”, Nr. 3k-3-406/2000, nurodė, kad esant ginčui dėl sutarties, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, surašytų dokumentų prasmė turi būti nustatoma pagal tai, kokio turinio veiksmai buvo įforminti, ar jais siekta sukurti šalims tarpusavio teises ir pareigas ir kokias būtent (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Eržvilko ūkininkų agroservisas“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-106/2002). Dėl to konstatuotina, kad CK 6.193 straipsnio nuostatos taikytinos sprendžiant ne tik dėl tam tikra objektyvia forma (pavyzdžiui, raštu) užfiksuotos sutarties sąlygų reikšmės, bet ir dėl tokia sutartimi prisiimtų teisių ir pareigų tikrumo, fiktyvumo ir (arba) apsimestinumo, taip pat nustatant tikruosius santykio šalių ketinimus, kuriuos dėl tam tikrų priežasčių šalys siekė (tebesiekia) nuslėpti nuo trečiųjų asmenų. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių 2007 m. kovo 27 d. sutartis laikytina ne paprasta paskolos sutartimi, o tiksline paskolos sutartimi (CK 6.877 str.). Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pagrįstai nesuabsoliutino 2007 m. kovo 27 d. sutarties rašytinio teksto, o vadovaudamasis CK 6.193 straipsniu, vertino ir kitas aplinkybes (šalių derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes).

2007-03-27 ieškovas ir atsakovas sudarė sutartį, pagal kurios rašytinį tekstą ieškovas suteikė atsakovui 90 000,- Lt paskolą be palūkanų, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2012 m. kovo 28 d. (T.I, 10 b.l.). Nors sutarties rašytinės sąlygos leidžia daryti išvadą, jog ieškovas fizinis asmuo, neatlygintinai paskolindamas niekaip su juo nesusijusiam juridiniam asmeniui, siekiančiam pelno, penkerių metų laikotarpiui didelę 90000,- Lt sumą, sudarė sau ekonominės naudos nenešančią sutartį, tačiau kiti byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad paskolos sutartimi šalys siekė pridengti kitą sandorį (tikslinę paskolos sutartį). Tą pačią dieną, kurią sudaryta paskolos sutartis, t.y. 2007-03-27, atsakovas UAB „Vota“ pirkimo-pardavimo sutartimi Nr.2007-03 iš UAB „Autologas“ įsigijo balninį vilkiką už 41 606,80 Lt (T.I, 43-44 b.l.), kurį priėmimo-perdavimo aktu priėmė (T.I, 45 b.l.). Vilkiko pardavėjo UAB „Autologas“ vadovas E. Ž. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, jog ieškovas ir atsakovas tarėsi, kad ieškovas į atsakovo verslą investuos 90000,- Lt, o atsakovas nupirks transporto priemonę, sukurs ieškovui darbo vietą ir mokės 5000,- Lt atlyginimą. Taip pat paliudijo, kad iš jo įmonės buvo nupirktas vilkikas, o puspriekabės atsakovas nepirko, nes neturėjo pinigų (T.I, 121-122 b.l.). Liudytojas V. J. paliudijo, kad paskolos sudarymo laikotarpiu ieškovas buvo pas jį atvykęs pasikonsultuoti, klausė ar verta duoti 90000,- Lt už mašiną ir atlyginimą (T.I, 121-122 b.l.). Byloje esanti 2007 m. balandžio 24 d. darbo sutartis patvirtina, kad ieškovas praėjus beveik mėnesiui nuo paskolos sutarties sudarymo buvo įdarbintas atsakovo įmonėje vadybininko pareigose (T.I, 105-107 b.l.). Įvertinusi aukščiau aptartus liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus apie paskolos sutarties, vilkiko pirkimo-pardavimo sutarties bei darbo sutarties sudarymo aplinkybes, o taip pat įvertinusi tai, jog neatlygintinė piniginė paskola įmonei, su kuria fizinis asmuo neturi nieko bendro yra logiškai ir ekonomiškai nepaaiškinama, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog visuma įrodymų leidžia konstatuoti, esant labiau tikėtina, kad šalys, sudarydamos paprastą pinigų paskolos sutartį iš tikrųjų sudarė tikslinę paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas J. R. skolina UAB „Vota" 90000,- Lt, o UAB „Vota" įsipareigoja, trijų mėnesių laikotarpyje nuo paskolos sutarties pasirašymo dienos suteikti J. R. UAB „Vota" vadybininko darbo vietą ir už J. R. suteiktą paskolą nupirkti vilkiką su priekaba transportavimo veiklai vykdyti.

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 2007 m. kovo 27 d. sutartį ne paskolos, o tikslinės paskolos sutartimi, iš esmės jį laikė apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 str.). Apsimestiniai sandoriai priskiriami prie niekinių sandorių, todėl šią aplinkybę teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str. 5 d.). Apsimestiniai sandoriai, kaip ir kiti niekiniai sandoriai, negalioja nuo sandorio sudarymo momento, o pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį jiems taikomos teisinės pasekmės to sandorio, kurį šalys turėjo galvoje. Taigi, pirmosios instancijos teismas, motyvuojamojoje dalyje pripažinęs 2007 m. kovo 27 d. sandorį ne paskolos, o tikslinės paskolos sutartimi, turėjo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti, kad 2007 m. kovo 27 d. paskolos sutartis pripažįstama apsimestiniu sandoriu ir jai taikomos tikslinės paskolos sutarties teisinės pasekmės. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumas pašalintinas apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodant, jog - 2007 m. kovo 27 d. paskolos sutartis pripažįstama apsimestiniu sandoriu ir 2007 m. kovo 27 d. sutartis pripažįstama tiksline paskolos sutartimi.

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.223 straipsnio 3 dalį. Apelianto nurodoma teisės norma taikoma, kai pareiškiamas ieškinys dėl sutarties pakeitimo. Šiuo atveju iš ieškinio turinio matyti, kad ieškinys pareikštas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, jo nutraukimo ir skolos bei palūkanų priteisimo, todėl apelianto nurodoma materialinės teisės norma šioje byloje nebuvo taikoma, o tuo pačiu ir negalėjo būti pažeista.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas paskolos sutartį tiksline paskolos sutartimi, negalėjo remtis liudytojų parodymais (CK 6.875 str. 2 d.). CK 6.875 straipsnio 2 dalis neleidžia remtis liudytojų parodymais tik tais atvejais, kai paskolos sutarties ginčijimo pagrindas yra pinigų ar daiktų faktiškas negavimas arba gavimas mažiau, nei nurodyta sutartyje (CK 6.875 str. 1 d.). Šioje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas iš ieškovo pinigus pagal paskolos sutartį gavo, todėl įrodinėjant, jog buvo sudaryta ne paprasta pinigų paskolos sutartis, o tikslinė paskolos sutartis, CK 6.875 straipsnio 2 dalies draudimas remtis liudytojų parodymais netaikytinas.

Taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog neaišku kokiais motyvais teismas vadovavosi konstatuodamas, kad atsakovas paskolos sumą panaudojo pagal šalių numatytą tikslą tik iš dalies, be to, neužtikrino paskolos davėjui galimybės kontroliuoti kaip naudojama paskolos suma. Byloje nustatyta, kad atsakovas pagal tikslinę paskolos sutartį įsipareigojo už paskolą įsigyti vilkiką ir priekabą, tačiau nupirko tik vilkiką. Byloje nėra duomenų kur buvo panaudoti kiti pagal paskolą gauti pinigai. Esant tokioms aplinkybėms ieškovas įgijo teisę reikalauti grąžinti paskolos sumą prieš terminą (CK 6.877str. 2 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo 36000,- Lt negrąžintos paskolos dalį ir konstatavo, kad ieškovas turi teisę kreiptis į teismą nutraukti tikslinę paskolos sutartį prieš terminą (CK 6.217 str. 4 d.).

Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, tačiau jis patikslintinas.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybės naudai priteistinos 9,50 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, jį patikslinant.

Pripažinti 2007 m. kovo 27 d. paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu.

Pripažinti 2007 m. kovo 27 d. paskolos sutartį tiksline paskolos sutartimi.

Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vota" (juridinio asmens kodas 1340985435, buveinė Kuršių g. 32-14, Kaunas) 9,50 Lt. (devynis litus 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese.