Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-16 · Administracinė byla Nr. I-974-279/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-03-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-01-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-16
Bylos Nr.
I-974-279/2016
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00498-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-974-279/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00498-2015-6Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 16 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Utenos AVPK) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymų nustatyta tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, priteisti 1 500 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK Visagino policijos komisariato areštinės (toliau – ir Visagino PK areštinė, ir areštinė) kamerose (b. l. 2-3).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. sausio 14 d. periodiškai buvo laikomas Visagino PK areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Nurodė, kad kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Areštinės kamerose rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjo teigimu, paprašęs areštinės pareigūnų leisti būti kamerose su nerūkančiais asmenimis sulaukdavo atsakymo, kad areštinės kamerose nėra vietų. Teigė, kad atvykęs į Visagino PK areštinę neturėdavo galimybės nusiprausti ir išsiskalbti drabužius, nes nebūdavo karšto vandens. Nurodė, kad atvykus į areštinę visada patekdavo į netvarkingas, pilnas šiukšlių, purvinas kameras. Teigė, kad areštinėje nėra išduodamas valymo inventorius, todėl negalėdavo susitvarkyti kamerų. Pažymėjo, kad areštinėje nebuvo galimybės tinkamai pasivaikščioti kiemelyje, nes jis yra labai mažo ploto. Nurodė, kad areštinėje nebuvo spaudos ir kitokios literatūros. Teigė, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas yra atviras, nors turėtų būti uždaras nuo gyvenamosios patalpos; prabuvus savaitę arba dvi, pareiškėjas jausdavo nemalonius prisigėrusius į kūną ir drabužius kvapus. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos ir būdavo labai tvanku. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų laikymo sąlygų Visagino PK areštinėje jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kt. Pareiškėjas prašė jo skundą patenkinti ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-3).

Atsiliepimas

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti. Teigė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tinkamomis, teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas dvivietėje arba trivietėje kamerose, kameros nebuvo perpildytos, jų plotas atitiko nustatytą reglamentavimą. Pažymėjo, kad visose areštinės kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie buvo įrengti 2011 m. Visagino PK areštinėje įrengta ventiliacinė sistema yra mechaninė, kuri įjungiama nustatytu laiku. Dėl kamerose laikomų asmenų su nerūkančiais asmenimis, nurodė, kad visi nerūkantys asmenys jiems paprašius būti kamerose su nerūkančiaisiais būna perkeliami į atitinkamas kameras. Be to nurodė, kad sanitariniuose mazguose sumontuoti antivandaliniai klozetai, atitinkantys klozetui keliamus reikalavimus. Tvirtino, jog areštinės kamerose sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema atitinka teisės aktų reikalavimus. Karštas vanduo yra dušinėse, kuriomis asmenys naudojasi pagal nustatytą tvarką ir laiką. Nurodė, jog teisės aktai nenustato pasivaikščiojimo kiemų dydžio, vienam asmeniui tenkančio ploto pasivaikščiojimo kieme. Taip pat nurodė, kad teisės aktai nenustato reikalavimo policijos įstaigų areštinėse pateikti sulaikytiems asmenims spaudą. Teigė, kad asmenys laikomi areštinėje turi teisę vieną kartą per 15 dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais. Pažymėjo, kad pareiškėjas jo laikymo Visagino PK areštinėje metu nepateikė skundų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų kamerose, be to savo skunde teismui nenurodė duomenų dėl sveikatos sužalojimo ar kitų aplinkybių, todėl atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės, todėl turėtų būti atmesti (b. l. 11-15).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. M. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Visagino PK areštinėje, atlyginimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Visagino PK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. sausio 14 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (LVAT 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu reikalavimus areštinių įrengimui nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, ir galiojusi iki 2015-11-01. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).

Dėl areštinės kamerų ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš jo laikymo Visagino PK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Veiklos taisyklės, kurių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Remiantis atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais duomenimis (b. l. 12, 19-90, 132-142, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. birželio 4 d. buvo laikomas kameroje Nr. 8 su vienu asmeniu; nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. liepos 2 d. – kameroje Nr. 1 su vienu asmeniu arba dviem asmenimis; nuo 2014 m. liepos 9 d. iki 2014 m. liepos 15 d. - kameroje Nr. 4 su vienu asmeniu; nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2014 m. liepos 16 d. - kameroje Nr. 4 su dviem asmenimis; nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. - kameroje Nr. 3 su dviem asmenimis; nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d. - kameroje Nr. 3 su vienu asmeniu; nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d. - kameroje Nr. 9 vienas; nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. sausio 14 d. – kameroje Nr. 2 su vienu asmeniu arba dviem asmenimis. Atsižvelgiant į šiuos duomenis bei remiantis duomenimis apie areštinės kamerų plotus, sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (b. l. 13, 170), daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Visagino PK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 70 dienų, iš jų – 38 dienas (su pertraukomis) pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 32 dienas pareiškėjas buvo laikomas šio reikalavimo nepažeidžiant, taigi Visagino PK areštinės pareigūnai neveikė taip, kaip reikalavo teisės aktai, reguliuojantys minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto dydžio užtikrinimą.

Dėl dušo, karšto vandens

Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado ir dėl to, kad atvykęs į Visagino PK areštinę neturėdavo galimybės nusiprausti ir išsiskalbti drabužius, nes nebūdavo karšto vandens.

Policijos areštinėse laikomų asmenų higienos reglamentavimui buvo skirtas Higienos normos HN 37:2009 VII skyrius. Higienos normos HN 37:2009 55 punkte buvo nustatyta, kad į policijos areštinę patekę asmenys turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – sanuojami), ir privalo nusiprausti sanitarinės švaryklos duše. Vadovaujantis Veiklos taisyklių 7.12 punktu, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Minėtąjį reikalavimą reglamentavo ir Higienos normos HN 37:2009 60 punktas. Higienos normos HN 37:2009 20 punkte buvo numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, praustuvė. Karšto vandens tiekimas kamerose nereglamentuotas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Visagino PK areštinės kamerose sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, o karštas vanduo yra dušinėse. Dušinėse asmenys gali nusiprausti ir išsiskalbti drabužius (b. l. 13). Aukščiau įvardytų teisės normų įgyvendinimą patvirtina byloje pateiktame Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus (toliau - Utenos VSC Zarasų skyrius) 2014 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13 PT-71 nustatyti patikrinimo rezultatai (b. l. 147-148 ). Utenos VSC Zarasų skyrius yra nustatęs, kad į Visagino PK areštinę patekę asmenys yra tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais, prausiasi sanitarinės švaryklos duše. Asmenys laikomi areštinėje vieną kartą per savaitę maudosi duše. Jokių pažeidimų dėl karšto vandens dušinėse minėto patikrinimo metu Utenos VSC Zarasų skyrius nenustatė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui periodiškai atvykus ir būnant Visagino PK areštinėje teisė nueiti į dušą paprastai būdavo užtikrinama (b. l. 91-131). Teismas nustatė, kad tik 2015 m. sausio 7 d. – 2015 m. sausio 14 d. laikotarpiu pareiškėjui atvykus į areštinę, nėra duomenų, kad jis buvo vedamas į dušą (b. l. 144-146), kita vertus, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į areštinės administraciją su prašymais leisti nusiprausti duše ar skundais dėl neužtikrintos teisės nusiprausti duše, karšto vandens nebuvimo dušinėse, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama savo asmens higiena pasirūpinti pačiam areštinės kamerose, nes areštinėse laikomų asmenų kasdieniniam švarinimuisi (prausimuisi) yra skirta būtent sanitariniame mazge įrengta praustuvė.

Esant nurodytoms aplinkybėms ir byloje nenustačius aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė pasirūpinti savo asmens higiena, pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo, vertinami kaip deklaratyvūs.

Dėl švaros areštinės kamerose, valymo inventoriaus

Pareiškėjas teigė, kad jam žala buvo daroma ir tuo, kad atvykus į areštinę visada patekdavo į netvarkingas, pilnas šiukšlių, purvinas kameras. Areštinėje nėra išduodamas valymo inventorius, todėl negalėdavo susitvarkyti kamerų.

Higienos normos HN 37:2009 52 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švara ir tvarka kamerose, tam tikslui jie aprūpinami švariu ir tvarkingu inventoriumi.

Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal nustatytą tvarką areštinės kamerose tvarką palaiko patys sulaikytieji asmenys. Jiems paprašius, atnešami valymo įrankiai, šluostės, skudurai ir kibirėliai. Kai sulaikyti asmenys išvyksta iš areštinės, valytoja su dezinfekcinėmis priemonėmis išvalo kameras (b. l. 13). Šiuo teiginius patvirtina Utenos VSC Zarasų skyriaus atliktų patikrinimų rezultatai. Minėta įstaiga yra konstatavusi, kad areštinės kamerų grindų, sienų, lubų vidaus apdaila yra lengvai valoma ir dezinfekuojama. Visos patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu. Dušinių, kamerų, sanitarinių mazgų grindys, santechniniai įrenginiai, praustuvės plaunamos karštu vandeniu su valikliais turinčiais dezinfekcinių medžiagų. Asmenys laikomi areštinėje aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama (b. l. 148). Utenos VSC Zarasų skyrius ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidimų dėl valymo inventoriaus bei kamerų patalpų netvarkos nėra nustatęs.

Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas kartu su kitais kamerose buvusiais asmenimis turėjo realias galimybes pasirūpinti kamerų tvarka ir švara. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas skundais būtų kreipęsis į Visagino PK areštinės administraciją dėl neišduodamo valymo inventoriaus ir pan. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybės, teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo teiginius, kad ginčo laikotarpiu neturtinė žala buvo daroma tuo, kad jis buvo neaprūpintas švaros ir valymo priemonėmis bei inventoriumi, todėl kamerose negalėjo palaikyti tinkamos švaros ir tvarkos.

Dėl sanitarinio mazgo ir vėdinimo

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atviri nuo gyvenamosios patalpos. Prabuvęs savaitę arba dvi, pareiškėjas jausdavo nemalonius kvapus, kurie prisigerdavo į kūną ir drabužius. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos ir būdavo labai tvanku.

Policijos areštinių kamerų įrengimas buvo reglamentuotas Higienos normos HN 37:2009 penktame skyriuje, kuriame buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas). Policijos areštinės kamerų vėdinimo reikalavimus reglamentavo Higienos normos HN 37:2009 23 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Byloje nustatyta, kad Visagino PK areštinės kamerose 2011 metais buvo sumontuoti nauji metaliniai, antivandaliniai, gamintojo į vientisą komplektą sujungti unitazai-praustuvės-lentynėlės. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti 125 cm aukščio pertvaromis. Sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, sanitarinio mazgo zonoje įrengta šalinimo sistema (b. l. 14). Higienos norma HN 37:2009 nebuvo nustačiusi reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas. Utenos VSC Zarasų skyrius, ginčo laikotarpiu atlikęs areštinės periodinę kontrolę, jokių pažeidimų dėl sanitarinių mazgų įrengimo Visagino PK areštinės kamerose nenustatė (b. l. 147-148). Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą aplinkybių, patvirtinančių, jog Visagino PK areštinė būtų pažeidusi Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo, teismas nustatė, kad Visagino PK areštinės kamerose 2011 metais buvo pakeisti langai, kiekvienoje kameroje įrengtas skaidraus stiklo langas. Visagino PK areštinėje įrengta ventiliacinė sistema yra mechaninė, kuri įjungiama nustatytu laiku (b. l. 14, 148). Utenos VSC Zarasų skyrius ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidimų, susijusių su areštinės kamerų vėdinimu bei ventiliacija, nėra nustatęs (b. l. 147-148 ).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl nesamos ventiliacijos, nepakankamo vėdinimo areštinės kamerose atmetami kaip nepagrįsti. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl nepakankamo vėdinimo, papildomai nekonkretizavo, nenurodė, kuriomis konkrečiai dienomis ir kuriose kamerose buvo pažeista jo teisė į teisės aktų nustatytus ventiliacijos reikalavimus, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kreipėsi į areštinės administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais, be to nenurodė jokių įrodymų, kad jam nebuvo galimybės atidaryti langus ir pravėdinti kameros patalpas. Šie aukščiau nurodyti duomenys, paneigia pareiškėjo teiginius dėl netinkamo Visagino PK areštinių kamerų vėdinimo, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti, tokiu būdu konstatuojama, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtinta, kad ginčo laikotarpiu policijos įstaiga neužtikrino pareiškėjui tinkamų kamerų vėdinimo sąlygų.

Dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis

Pareiškėjas nurodė, kad žala jam buvo padaryta ir tuo, kad rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Higienos normos 37:2009 6 punktą, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Veiklos taisyklių 10.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Toks pat draudimas buvo įtvirtintas ir Higienos normos 37:2009 13 punkte, numatančiame draudimą policijos areštinėse laikomiems asmenims rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, jog aukščiau nurodyti teisės aktai policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismo vertinimu, tokios sąlygos gali būti užtikrintos, esant asmens aiškiai išreikštam prašymui (pageidavimui) jį, kaip nerūkantį asmenį, areštinės kamerose patalpinti atskirai nuo rūkančių asmenų.

Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė visi nerūkantys asmenys jiems paprašius būti kamerose su nerūkančiaisiais būna perkeliami į atitinkamas kameras (b. l. 14).

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo patalpinimo kartu su rūkančiais asmenimis, teismas atsižvelgia, kad pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose ir kokiais konkrečiais laikotarpiais buvo pažeidžiama jo teisė būti kameroje su nerūkančiais asmenimis, t. y. aplinkybes apie šį pažeidimą išdėstė labai abstrakčiai, bei nepateikė duomenų apie savo pareikštus prašymus patalpinti į kamerą su nerūkančiais asmenimis, ar Visagino PK areštinės pareigūnams teiktus skundus dėl laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenims ir policijos įstaigos priimtus sprendimus.

Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, daro išvadą, kad nagrinėjant bylą, duomenų, patvirtinančių, jog Visagino PK areštinės administracija ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę nebūti patalpose, kuriose jis būtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad Visagino PK areštinės kamerose buvo kartu laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelio

Pareiškėjas nurodė, kad žala jam buvo daroma ir tuo, kad areštinėje nebuvo galimybės tinkamai pasivaikščioti kiemelyje, nes jis yra labai mažo ploto.

Higienos normos HN 37:2009 11 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Veiklos taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti.

Pareiškėjas, iš esmės pripažindamas, kad teisė pasivaikščioti gryname ore jam buvo suteikiama, tvirtino, kad neturėjo galimybės tinkamai pasivaikščioti kiemelyje, nes jis yra labai mažo ploto. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimas buvo reglamentuojamas Higienos normos HN 37:2009 17.3. punkte, kuriame buvo nustatyta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo sprendžiama, kad kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, norma nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl spaudos leidinių

Pareiškėjas teigė, kad areštinėje nėra išduodami jokie spaudos leidiniai.

Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, teismas nustatė, jog teisės aktai, reglamentuojantys areštinių veiklą, nenumato, jog policijos areštinėje laikomi asmenys privalomai būtų aprūpinami spaudos leidiniais ar kita literatūra. Veiklos taisyklių 7.14 punktas nustato, areštinėje laikomų asmenų teisę vieną kartą per 15 dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais. Tokiu būdu darytina išvada, jog pareiškėjas galėjo naudotis jam giminaičių ar artimųjų perduodamais spaudos leidiniais, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neišduodamų spaudos leidinių atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, daroma išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui tenkančio minimalaus kameros ploto norma buvo pažeista nežymiai, pareiškėjas buvo laikomas Visagino PK areštinėje periodiškai. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nenustatyta, kad Visagino PK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, bei teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog pareiškėjui priteistina 250,00 Eur suma laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. M., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų ir 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė