Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-331-327/2016;

Teisėjas Laimutis Vaitkus Teisminio proceso Nr. 11-01-1-33026-2015-5;

2016 m. gegužės 31 d.

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vikto­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Ramūno Antanavičiaus ir Dariaus Kantaravičiaus,

viešame teismo po­sė­dy­je ape­liacine tvar­ka išna­gri­nė­jo bau­džiamąją bylą pagal nukentė­ju­siojo A. K. ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros pro­ku­ro­rės Daivos Kavaliaskienės apelia­ci­nius skundus dėl Vilkaviškio rajono apy­linkės teismo 2016 m. vasario 24 d. nuos­prendžio, kuriuo M. V. pagal Lie­tu­vos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo ko­dekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ištei­sin­tas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nu­si­žen­gimo požymių.

Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys dėl 59,52 eurų turtinės ir 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimo bei Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 196,34 eurų žalos atly­gi­ni­mo atmesti, nes neįrodyta kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. buvo kaltinamas tuo, kad savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, bei padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2015-06-12, apie 19 val., (duomenys neskelbtini), taksi sustojimo vietoje, t. y. viešoje vietoje, be jokios pa­aiš­ki­na­mos dingsties, niekindamas elementarias moralės ir elgesio normas, t. y. dėl chuliganiškų pas­katų, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, matant kitiems as­me­nims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – tyčia priėjęs prie stovinčio taksi automobilio „VW Boro“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), per atidarytą vairuotojo pusės prie­ki­nių durelių lan­gą, kumščiu sudavė ne mažiau kaip du kartus automobilyje sėdinčiam A. K. į veidą, tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei padarė nuken­tėju­sia­jam nesunkų sveikatos su­trikdymą dėl chuliganiškų paskatų.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo A. K. skundas tenkinamas. Kauno apygardos prokuratūros Ma­ri­jam­polės apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Kavaliauskienės apeliacinis skundas ten­ki­na­mas iš dalies.

Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekal­tu­mo, pas­ki­ria­mos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus ir įro­dy­mais pripažintus duomenis, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinių skundų argu­men­tus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje su­rinktus įrodymus, neteisingai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsają, nepagrįstai neatsižvelgė į nu­ken­tė­jusiojo parodymus, o kaltinamojo parodymams nepagrįstai suteikė didesnę reikšmę. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai padarė esminę įtaką jo išvadai dėl M. V. kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino aptardamas konflikto pobūdį ir M. V. veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, ne kaip siekį pažeisti viešąją tvarką, o kaip atsaką į nukentėjusiojo elgesį – A. K. nesilaikė etikos ir Taksi automobilių keleivių lau­kimo taisyklių. Su šiuo vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. M. V. reakcija į automobilio aplenkimą, jo veiksmų spontaniškumas, kad ir buvo nukreiptas į asmeninių santykių aiš­ki­nimąsi, tačiau kolegijos nuomone, tam buvo pasirinktas netinkamas būdas ir netinkama vieta aiš­kin­tis as­me­ninius santykius. M. V. reakcija, nors ir esant jų nesutarimams, kolegijos nuo­mo­ne, A. K. atžvilgiu, šioje situacijoje buvo neproporcinga.

Iš ištirtų įrodymų matyti, jog pirmoji nukentėjusiojo apklausa ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 7) vyko iš karto po jo pareiškimo pateikimo (b. l. 3), tą pačią įvykio dieną – 2015 m. birželio 12 d. Protokole – pareiškime įvykio aplinkybės išdėstytos glaustai, todėl kolegija sprendžia, kad faktas, jog šiame dokumente nurodytos ne visos aplinkybės, neteikia pagrindo spręsti, kad nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs. Kolegija pa­žymi, jog visuose savo parodymuose nukentėjusysis A. K. patvirtino pavartoto fizinio smur­to esmę – smū­gių suda­vi­mą, nukentėjusiojo parodymuose nėra jokių prieštaravimų dėl smurto pavartojimo vietos, laiko, kon­flikto priežasčių ir kitų aplin­ky­bių. Nukentėjusiojo parodymus netiesiogiai pa­tvirtina ir paties M. V. parodymai, kuris teigė, jog tuomet kai A. K. aplenkė M. V. au­tomobilį, kaltinamasis išlipęs iš auto­mo­bilio priėjo prie A. K. automobilio, ėmė reikšti savo pretenzijas. Prieš nukentėjusįjį pavartoto smurto faktą pa­tvir­tin­ta ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje dėl nosies kaulų lūžimo A. K. nustatytas nesun­kus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusiajam taip pat konstatuotos krau­jo­sruvos ir nubrozdinimai nosies nugarėlėje ir abiejose lū­pose. Sužalojimai galimai padaryti 2015-06-12 dviem poveikiais. Liudytojos A. K. ir J. T., apklaustos ikiteisminio ty­ri­mo metu (b. l. 18-19, 21-22), patvirtino, kad matė kaip M. V., priėjęs prie automobilyje sėdinčio A. K., sudavė pro atidarytą automobilio langą pastarajam du kartus į veidą. Ar A. K. sudavė smūgius atgal, šios liudytojos tvirtino nemačiusios. A. K. ir J. T. patvirtino, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio susirado jas parduotuvėje, prašė paliudyti įvykį ir jos sutiko, kartu nuvyko į policiją. Nurodė, kad buvo išsigandusios dėl kaltinamojo veiks­mų. Tuo tarpu apklausiamos teisme šios liudytojos nurodė, kad pirmas pri­ė­ju­siam kaltinamajam smogė A. K., o kaltinamasis smogė gindamasis, kad ikiteisminio tyrimo metu melavo dėl to, jog bijojo nukentėjusiojo, buvo susijaudinusios. Liudytojos A. K. ir J. T. ikiteisminiame tyrime buvo apklaustos kitą dieną po įvykio – 2015 m. birželio 13 d., todėl liudytojų aiškinimą apie didelį susijaudinimą parodymų davimo metu teisėjų kolegija vertina kritiškai. Iki­teisminio tyrimo metu duotuose parodymuose A. K. ir J. T. įvykio ap­lin­ky­bes išdėstė išsamiai, nuosekliai ir detaliai. Byloje nėra jokių duomenų, kad iki apklausos ikiteis­mi­nio tyrimo metu liudytojoms būtų daromas koks nors poveikis neteisingai paaiškinti apie įvykio ap­lin­kybes. Šie liudytojų parodymai visiškai atitinka nukentėjusiojo A. K. parodymus. Tuo tarpu teisme duotuose liudytojų A. K. ir J. T. parodymuose yra vertinimo po­žy­mių – jos nurodė, kad kaltinamasis smogė gindamasis, nors apie kaltinamojo ir nukentėjusiojo kon­flikto detales liudytojos nežinojo, jų pokalbio negirdėjo. J. T. nurodė, kad kaltinamasis priėjo prie nukentėjusiojo paklausti, kodėl šis sustojo prieš jį, nors nėra duomenų iš kur liudytojai tapo ži­nomi tokie kaltinamojo ketinimai. Aplinkybė, kurią liudytoja A. K. nurodė kaip prie­žastį bijoti nukentėjusiojo – kad A. K. buvo bendravęs su liudytojos draugu, bandė išskirti jos šei­mą, teisėjų kolegija vertina, kaip lemiančią šios liudytojos šališkumą duoti nukentėjusiajam nepa­lan­kius parodymus. Dėl visų šių aplinkybių teisėjų kolegija vadovaujasi ikiteisminio tyrimo metu duotais A. K. ir J. T. parodymais.

Iš ištirtų įrodymų matyti, kad M. V. ne apvažiavo nukentėjusiojo au­tomobilį, nors nebuvo kliūčių tai padaryti, bet pats priėjęs prie nukentėjusiojo pradėjo reikšti jam pretenzijas, iš pradžių sukėlė žodinį konfliktą bei pavartojo fizinį smurtą prieš A. K.. Smurtą pavartojo kitų asmenų akivaizdoje, nes konfliktą stebėjo pro šalį ėjusios A. K. ir J. T.. Bylos aplinkybės neduoda pagrindo teigti, kad M. V. panaudodamas fizinį smurtą prieš A. K. tam turėjo rimtą priežastį ir gynėsi nuo užpuolimo – kaltinamasis pats priėjo prie auto­mo­bi­ly­je sėdinčio nukentėjusiojo, buvo patogesnėje padėtyje jo atžvilgiu. Byloje nėra jokių duomenų, kad nu­ken­tėjusysis A. K. būtų turėjęs pagrindą apkalbėti M. V., nepagrįstai jį ap­kal­tin­ti. Esant šioms aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų pa­tikimumu ir pripažįsta juos, liudytojų A. K. ir J. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus pa­rodymus ir specialisto išvadą pakankamais M. V. kaltei pripažinti. Tuo tar­pu nors liu­dy­tojas R. S. ir parodė, jog A. K. M. V. trenkė pirmas, tačiau kolegija pažymi, kad R. S. tie­sio­giai įvykio nematė, jam tik buvo nuojauta, kad A. K. pirmas su­da­vė, t. y. šis liu­dytojas tik numanė apie įvykį iš pokalbio su M. V. telefonu ir girdimų garsų. Kolegija pažymi, kad liudytojo girdėtas smūgio garsas negali patvirtinti, kad pirmas smūgį sudavė A. K., todėl šio liudytojo parodymų nelaiko patikimais ir jais nesivadovauja.

Apeliacinės instancijos teismui įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, nekyla abejonių, jog konfliktas tarp M. V. ir A. K. kilo dėl asmeninių paskatų, M. V. išreiškus nepasitenkinimą dėl to, kad A. K. aplenkė jo automobilį, kad dėl netinkamai M. V. pasirinkto asmeninių santykių aiškinimosi su A. K. būdo ir vietos, sudavus du smūgius nu­ken­tė­jusiajam į veidą, buvo sutrikdyta viešoji tvarka bei nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Iš by­loje ištirtų įrodymų kolegija pripažįsta įrodytu, kad M. V. 2015 m. bir­že­lio 12 d. apie 19 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), taksi sustojimo vietoje, dėl chuliganiškų pas­ka­tų, šiurkš­čiai pažeisdamas viešąją tvarką ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, įžūliu el­ge­siu de­monstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – priėjęs prie stovinčio taksi automobilio „VW Boro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), per atidarytą vairuotojo pusės priekinių du­re­lių langą, kumščiu du kartus sudavė automobilyje sėdinčiam A. K. į veidą, tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvar­ką bei padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Tokie M. V. padaryti veiksmai atitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėtį.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas netinkamai vertino by­lo­je surinktus įrodymus ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį, todėl sprendžia, kad nukentėjusiojo A. K. ir prokurorės apeliaciniai skundai iš esmės yra pagrįsti, Vilkaviškio rajono apy­lin­kės teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas, priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.), kuriuo M. V. pripažįstamas kaltu.

Dėl bausmės

BK 284 str. sankcijoje numatyta, kad šią nusikalstamą veiką padaręs asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. BK 138 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė.

Skiriant bausmę M. V., atsižvelgiama į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sun­ku­mo laipsnį, į kaltinamojo asmenybę. M. V. padarė du nusikaltimus, vienas iš kurių pris­ki­riamas prie nesunkių, kitas – prie apysunkių nusikalstamų veikų (BK 11 str. 3 d., 4 d.). Nusi­kals­ta­ma vei­ka padaryta spontaniškai, truko trumpai, sunkesnių negrįžtamų fizinių pasekmių nukentė­ju­siajam nesukėlė. M. V. at­sakomybę sunkinančių ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. M. V. vykdo individualią veiklą (b. l. 51), praeityje nebuvo teistas (b. l. 52), per pastaruosius metus administracine tvarka nebuvo baustas (b. l. 47-50), psichikos ir priklau­so­my­bių ligų apskaitoje nėra registruotas (b. l. 55), charakterizuojamas patenkinamai (b. l. 57, 59). Pro­ku­rorė skunde prašo M. V. už abi nusi­kals­tamas veikas skirti laisvės atėmimo bausmes, tačiau atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, už nu­sikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, M. V. skirtina įstatymo sankcijoje numa­tyta viena iš lengvesnių bausmės rūšių – laisvės apribojimas. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, M. V., netgi nesant atsakomybę leng­vi­nan­čių aplinkybių, skirtina artima sankcijoje numatytos laisvės atė­mi­mo bausmės minimumui laisvės atėmimo bausmė. Kadangi abi nusikalstamos veikos padarytos idealiosios sutapties sąlygomis, bausmės už jas ben­dri­na­mos apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę (BK 63 str. 5 d. 1 p.).

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ket­ve­riems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. M. V. padarytos nu­si­kalstamos veikos ir už jas skiriamos bausmės dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl nusikalstamų veikų kategorijos ir skiriamos bausmės dydžio.

Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarsty­da­mas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus baus­mės atlikimo. Pagal formuojamą teismų praktiką teismui sprendžiant bausmės vykdymo ati­dė­jimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteis­to­jo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusi­kals­tamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nu­tar­tys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014).

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nus­pren­džia, kad yra pakankamas pagrindas ma­ny­ti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės at­likimo. Atsižvelgdama į visas aukščiau paminėtas kaltinamąjį charakterizuojančias aplinkybes, į tai, kad kaltinamasis po inkri­mi­nuo­tų nusikalstamų veikų padarymo daugiau nenusikalto, kad kaip asmenybė gali būti perauklėtas ir pataisytas neizoliuotas nuo visuomenės, siekiant nubaudimo ir tei­sin­gumo prin­cipo įgyvendinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad M. V. gali būti atidėtas bausmės vyk­dymas ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas M. V. ati­dėtinas mini­ma­liam laikotarpiui, skiriant BK 75 str. 2 d. 8 p. numatytą pareigą ir įpareigojimą atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą (BK 75 str. 3 d.).

Dėl civilinio ieškinio

Apeliaciniuose skunduose prašoma nukentėjusiajam priteisti ieškinį dėl turtinės ir netur­ti­nės žalos, ir turėtas bylinėjimosi išlaidas advokatės pagalbai apmokėti (b. l. 98-99). Šioje byloje buvo pareikštas nuken­tė­ju­siojo A. K. civilinis ieškinys dėl 59,52 Eur turtinės ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat prašoma patenkinti Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinį, priteisti iš M. V. už nukentėjusiojo gydymą.

Teisė dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą įtvirtinta Lie­tuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje. Pagal BPK atlyginama ta žala, kuri yra nusi­kalstamos veikos padarinys, o tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos, padarytos kaltu pri­pa­žinto asmens, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, pri­imdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįs­tu­mo ir dydžio, visiškai ar iš dalies pa­tenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dva­­sinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažemi­ni­mas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo gali­my­bių su­mažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fi­zi­nio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam su­ke­lia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą po­vei­kį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Neturtinė žala atly­gi­na­ma visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais at­ve­jais (CK 6.250 str. 2 d.). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksi­mu­mo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai ap­lin­kybes, taip pat į są­ži­ningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį teismas nus­tato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos ver­tybės specifiką. De­lik­ti­nėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stip­riau ji ginama. Asmens svei­kata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada at­ku­riamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pas­vei­ki­mo galimybė, liekamieji reiš­ki­niai, asmens turėtų galimybių praradimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teis­mų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės ža­los atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo motyvuojamas fizišku su­ža­lojimu, patirtu stresu bei išgy­veni­mais, Be to, nukentėjusiojo teigimu, jis jaučia gėdą, sumažėjo klientų. Byloje nustatyta, kad nu­ken­tė­jusiajam dėl tyčinių neteisėtų M. V. veiksmų A. K. buvo suduoti smūgiai, jis lankėsi pas medikus dėl operacijos, iki šiol jaučia diskomfortą. Ko­­legija, įvertinusi šias aplinkybes, daro iš­va­dą, jog dėl sumušimo nukentėjusysis patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, kentė skausmą, jau­tė nepatogumus ir dvasinį sukrėtimą, emocinius neigiamus išgy­ve­ni­mus. Nustatant neturtinės žalos dydį ir jos priteisimą nukentėjusiajam, atsižvelgiama į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikš­mingus kriterijus, CK 6.282 straipsnio 3 dalies reika­lavi­mus, į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 1000 Eur neturtinės žalos dydis atitinka įstatymų reikalavimus bei nepažeidžia teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo grindžiamas transporto iš­lai­do­mis, o žalos dydį patvirtina prie nukentėjusiojo ieškinio pateikti kuro pirkimo čekiai (b. l. 100). Kaip matyti iš bylos medžiagos A. K. ne kartą buvo kviečiamas pas tyrėją į apklausas, vyko pas teismo medicinos ekspertą, į gydymo įstaigas Kaune. Nors šios išlaidos ir nėra tiksliai pas­kai­čiuotos, teisė­jų kolegija sprendžia, kad išlaidų suma neviršija protingų dydžių, atitinka įpras­tines tokio pobūdžio išlaidas, todėl įvertinus aukščiau išvardintas aplinkybes, A. K. iš kaltinamojo taip pat pri­teis­tina ir patirta turtinė žala.

Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė 196,34 Eur (b. l. 40) civilinį ieškinį at­ly­ginti žalai Vals­ty­binei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos už nu­ken­tė­ju­siojo gydymą. Žalos (nukentėjusiojo sužalojimo) pa­da­ry­mo faktas pa­tvir­tinamas aukščiau nuro­dy­tais įrodymais. Žalos dydis patvirtinamas prie ieškinio pri­dė­ta pažyma (b. l. 41). Žalos sumą sudaro išlaidos už A. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, Valstybinė ligonių kasa patyrė nuos­tolių dėl jo gydymo, todėl juos privalo atlyginti kaltinamasis, nes žala padaryta jo nusikalstamais veiksmais. Civilinis ieškinys pagrįstas, įrodytas, todėl tenkinamas (BPK 115 str. 1 d.).

Dėl proceso išlaidų

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. K. prašė priteisti iš M. V. jo turėtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą surašant apeliacinį skundą. Pro­kuroras apeliaciniame skunde taip pat prašė iš M. V. priteisti nukentėjusiajam by­linėjimosi išlaidas.

BPK 104 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civi­li­nio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiajam A. K. atstovavo advokatė E. G. (b. l. 102), kuri už apeliacinio skundo su­ra­šymą pateikė 100 Eur kvitą (b. l. 144). Teismas remda­ma­sis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis nukentėjusiojo A. K. patirtas iš­lai­das advokato pagalbai apmokėti dėl apeliacinio skundo surašymo apeliacinės instancijos teisme pripažįsta pro­ce­so išlaidomis, kadangi nukentėjusysis šias išlaidas patyrė siekdamas apginti savo tei­ses, todėl šios išlaidos priteisiamos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straips­nio 2 dalimi, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nukentėjusiojo A. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Ka­va­liauskienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. išteisinamąjį nuosprendį pa­nai­kinti ir pri­imti naują apkal­ti­na­mąjį nuosprendį – pripažinti M. V. kaltu pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nubausti jį:

- pagal BK 284 straipsnį – laisvės apribojimu vieneriems metams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – šešių mėnesių laisvės atėmimu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę bausmę nustatyti šešis mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 8 punktu paskirtos bausmės vykdymą ati­dėti vieneriems metams įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką atlyginti nuken­tėjusiajam padarytą 59,52 Eur (penkias­de­šimt devynių eurų 52 centų) turtinę žalą ir neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiojo – ieškovo A. K. civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti iš M. V. A. K. 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei bei 59,52 Eur (penkias­de­šimt devynis eurus 52 centus) turtinei žalai, atlyginti.

Priteisti iš M. V. A. K. 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi iš­lai­dų.

Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti iš M. V. Vals­ty­binei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 196,34 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt šešis eurus 34 centus) žalos atly­ginimo už nukentėjusiojo gydymą.

M. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pa­naikinti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.