- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- I-1172-281/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03897-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- N. M.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Vilius Karolis
atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui M. Č.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. M. teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos toliau – ir VMI) 2018-07-02 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.60-32)FR0682-220; 2) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018-10-15 sprendimą Nr. S-173 (7-159/2018) (t. I, b. l. 40–45).
Paaiškino, kad VMI nusprendė, jog automobiliu (duomenys neskelbtini) visą laiką iki jo pardavimo naudojosi pareiškėjas, o tai, neva, patvirtina, jog šis automobilis priklausė būtent pareiškėjui ir visi atlikti mokėjimai (duomenys neskelbtini) yra pareiškėjo pajamos natūra, nuo kurių skaičiuotinas 15 proc. gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM). Pareiškėjo įsitikinimu, toks VMI vertinimas yra neteisingas, nes šis automobilis pareiškėjui niekada faktiškai nepriklausė, o aplinkybė, kad pareiškėjas naudojo šį automobilį darbo reikalais, nereiškia, kad jis priklausė pareiškėjui nuosavybės teise. Atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) bendrovė (duomenys neskelbtini)nuo 2012 metų bendradarbiavo su (duomenys neskelbtini), o taip pat ir su (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini) suteikė automobilį pareiškėjui, kad jis galėtų vykdyti darbines funkcijas. Šios darbinės funkcijos apėmė kelių valstybių teritorijas – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas šį automobilį naudojo išimtinai tik darbo funkcijoms vykdyti. Pareiškėjas buvo nurodytas kaip lizingo gavėjas, nes lizingas gali būti suteikiamas tik Lietuvos fiziniams ar juridiniams asmenims. Todėl teigia, kad pareiškėjas buvo tarpininkas tarp lizingo bendrovės ir užsienio bendrovės, tai patvirtina ir aplinkybė, kad parduodamas automobilį pareiškėjas jokių pinigų negavo.
VMI savo sprendime nurodė, kad, neva, pagal 2012-04-03 dienos trišalį susitarimą tarp (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo, bendrovės (duomenys neskelbtini) už pareiškėją sumokėta skola yra pareiškėjo pajamos natūra. Teigia, kad tokia VMI išvada yra neteisinga ir nepagrįsta jokiais įrodymais. VMI nesidomėjo, ar buvo atsiskaityta su bendrove (duomenys neskelbtini). VMI domėjosi tik ar į su (duomenys neskelbtini) sudarytą kitą paskolos sutartį ši suma patenka, ar ne. Atsižvelgiant į tai, kad VMI nė karto neklausė ir neprašė pateikti jokių pareiškėjo 81 469,23 Lt skolą bendrovei (duomenys neskelbtini) (bei jos padengimą) patvirtinančių dokumentų, todėl jie ir nebuvo pateikti bei nagrinėjami patikrinimo metu. Todėl buvo priimtas neteisingas sprendimas, jog ši suma buvo pareiškėjo pajamos natūra ir nuo jų buvo papildomai priskaičiuotas 15 proc. gyventojų pajamų mokestis. Pažymėjo, kad po šio susitarimo sudarymo pareiškėjas liko skolingas bendrovei (duomenys neskelbtini) nurodytą 81 469,23 Lt sumą, todėl jokių pajamų negavo, nes privalės šią skolą grąžinti. Nurodo, kad skolą grąžins iš verslo santykių ir darbo pajamų, gautų (duomenys neskelbtini) Respublikose. Pareiškėjas nesutinka su ginčijamuose sprendimuose nurodytais motyvais, kad tariamų mokestinių pažeidimų pobūdis siejamas su mokesčių vengimu, sudarant formalius sandorius, kurių vienintelis tikslas – išvengti mokesčių. Teigia, kad visi sandoriai buvo legalūs, teisėti ir sudaryti siekiant sukurti konkrečius teisinius santykius, o ne išvengti mokesčių.
Teigia, kad paskolos pareiškėjui buvo suteiktos (duomenys neskelbtini), todėl ir visi kylantys mokestiniai klausimai ar dėl to galintys kilti ginčai turėtų būti sprendžiami pagal Ukrainos įstatymus atitinkamų (duomenys neskelbtini) institucijų. VMI priėmė sprendimą dėl tariamų pajamų natūra gavimo net netyrusi ir neįsitikinusi, ar šie santykiai patenka į Lietuvos Respublikos mokestinių institucijų jurisdikciją. VMI privalo nustatyti, ar šie klausimai apskritai patenka į šios institucijos jurisdikciją ir tik tada galėtų būti priimamas sprendimas dėl galimų mokestinių prievolių.
Pareiškėjo įsitikinimu, yra pagrindas atnaujinti VMI patikrinimą, patikslinti patikrinimo aktą, pašalinti prieštaravimus, surinkti papildomus įrodymus ir visapusiškai atlikti patikrinimą, nes pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pateikti svarbius tyrimui dokumentus (kurie įrodo, jog VMI apskritai turėjo nutraukti tyrimą, paaiškėjus faktui, jog pareiškėjo asmeniniai bei verslo santykiai tuo laikotarpiu buvo ne Lietuvoje), taip pat nebuvo sudaryta galimybė pateikti rašytinių pastabų dėl patikrinimo akto, t. y. apginti pažeistas savo teises iki sprendimo priėmimo dienos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas ir jo atstovai teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 98–107).
Paaiškino, kad tikrinamuoju laikotarpiu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dengė pareiškėjo UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, apmokėjo draudimo ir pavogtų transporto priemonių paieškos sistemos paslaugas. Taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), remdamasi 2012-06-01 trišale reikalavimo teisės sutartimi, padengė 81 469,23 Lt pareiškėjo įsiskolinimą (duomenys neskelbtini) pagal 2012-04-03 sutartį. Tokiu būdu pareiškėjas iš minėtų įmonių gavo 755 890,94 Lt kitų pajamų, kurios nebuvo apmokestintos įstatymuose nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų pagal 2010-04-20 ir 2010-05-08 sudarytas paskolos sutartis, tikrintu laikotarpiu gavo 8 129,65 Lt pajamų. Pareiškėjas pastabų dėl patikrinimo akto nepateikė, todėl VMI 2018-07-02 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.63-32)FR0682-220 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui į VMI sąskaitą sumokėti 33 114,27 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 18 134,11 Eur GPM delspinigių bei skyrė 9 934 Eur (30 proc.) GPM baudą.
Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turinio viršenybės prieš formą principą taikė 2011-05-03 transporto priemonės sublizingo ir teisių perleidimo susitarimui bei konstatavo, kad minėtu sandoriu pareiškėjas siekė gauti mokestinės naudos, išvengdamas GPM mokėjimo nuo pajamų, gautų iš užsienio juridinių asmenų. Pareiškėjo 2011 – 2014 m. gauta 674 421,71 Lt pajamų suma iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), padengiant jo įsipareigojimus UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Baltijos monitoringo centras“, laikytina kitomis pajamomis, kurios nebuvo apmokestintos įstatymuose nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginiai dėl automobilio sublizingo sandorio su (duomenys neskelbtini) yra pagrįsti tik trečiosios šalies (duomenys neskelbtini) akcininko) prieštaringais paaiškinimais, kuri nėra teisiškai atsakinga už (duomenys neskelbtini) veiklą ir neprivalo žinoti šios įmonės veiklos aplinkybių. Nustatyta, kad pareiškėją su įmonėmis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sieja reikšmingi ryšiai, dėl kurių jis iš įmonės galėjo gauti įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Mokestinio patikrinimo metu padaryta teisinga išvada, jog pareiškėjas pasirašė 2011-05-03 sublizingo ir teisių perleidimo susitarimą su (duomenys neskelbtini) turėdamas vienintelį tikslą – ateityje išvengti mokesčių mokėjimo nuo gautų pajamų iš užsienio įmonių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).
Kontrolės veiksmų metu buvo nuosekliai prašoma pareiškėjo pagrįsti 81 469,23 Lt pajamų gavimo sumą iš (duomenys neskelbtini) (paaiškinti aplinkybes ir pateikti dokumentus), tačiau pareiškėjas pajamų gavimo nepagrindė, aplinkybių nepaaiškino ir jokių dokumentų nepateikė. Įvertinus šias aplinkybes mokestinio patikrinimo metu padaryta išvada, kad pareiškėjas 2012 m. gavo 81 469,23 Lt kitų pajamų iš (duomenys neskelbtini), kurių nedeklaravo 2012 m. pajamų deklaracijoje, todėl pažeidė gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalį.
Atsakovas nustatė, kad pagal 2010-04-20 paskolos sutartį (duomenys neskelbtini) gyventojas L. G. suteikė pareiškėjui 74 483,60 Lt paskolą grynaisiais pinigais, o pagal 2010-05-08 paskolos sutartį (duomenys neskelbtini) gyventojas A. N. Ž. suteikė pareiškėjui 32 516,40 Lt paskolą taip pat grynaisiais pinigais. Paskolų davėjai L. G. ir A. N. Ž. savo veiksmais – neatlygintina paslauga jos gavėjui, pareiškėjui suteikė ekonominės naudos (pinigai buvo paskolinti verslui vykdyti (statyboms), kurios pastarasis nebūtų galėjęs gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis. Taigi pareiškėjas, tikrintu laikotarpiu (2011–2015 metais) nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, kurios nebuvo grąžintos, gavo naudos, t. y. pajamų natūra, kurias priskyrė B klasės kitoms su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos apmokestinamosioms pajamoms bei apmokestino, taikydamas 15 proc. GPM tarifą.
Patikrinimo metu lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui reikalingus paaiškinimus. Tuo tarpu, sunkinanti aplinkybė yra siejama su pažeidimą padariusio mokesčių mokėtojo kaltės forma (tyčia, neatsargumu), pažeidimu siektais tikslais, jų (pažeidimų) trukme, daugetu, padarytos žalos dydžiu ir pan. Įvertinus pareiškėjo pažeidimų trukmę (2011 – 2015 m.), pažeidimų pobūdį (mokesčių vengimas, sudarant formalius sandorius, kurių vienintelis tikslas – išvengti mokesčių), padarytą žalos dydį (33 114,28 Eur GPM), minėtos aplinkybės pagrįstai pripažintos pareiškėjo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Atsižvelgus į mokesčių mokėtojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pareiškėjui pagrįstai skirta 30 proc. mokesčių bauda.
Papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje jam nuosavybės teise priklausančiame bute, pareiškėjas teikė nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų deklaracijas ir naudojosi tik nuolatiniams Lietuvos gyventojams taikomomis pajamų mokesčio lengvatomis, todėl pareiškėjas tikrintu laikotarpiu buvo nuolatiniu Lietuvos gyventoju ir pats save tokiu laikė. Pareiškėjo po MGK posėdžio pateikti dokumentai (surašyti ne valstybine kalba) nepagrindžia pareiškėjo teiginių apie tai, kad jis tikrintu laikotarpiu buvo (duomenys neskelbtini) rezidentas ir mokėjo mokesčius (duomenys neskelbtini) (tarp pateiktų dokumentų nėra (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus raštų ar pajamų deklaracijų, taip pat duomenų apie Pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimą (duomenys neskelbtini)).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018-07-02 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, Mokestinių ginčų komisijos sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Ginčijamuose sprendimuose mokesčių administratorius pasisakė dėl GPM apskaičiavimo taikant Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį, dėl gautų pajamų pagal 2012-06-01 susitarimą su (duomenys neskelbtini), dėl pajamų natūra apmokestinimo, gyvybės draudimo išmokų apmokestinimo. Teismas pastebi, kad skunde pareiškėjas neišdėstė nesutikimo motyvų dėl gyvybės draudimo išmokų apmokestinimo, o ir MGK 2018-10-15 sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjas su šia apmokestinimo dalimi sutiko. Todėl teismas dėl gyvybės draudimo išmokų apmokestinimo toliau sprendime nepasisakys, o atskirai analizuos likusius mokestinio patikrinimo metu nustatytus aspektus, su kuriais pareiškėjas nesutinka.
Dėl VMI teisės atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo mokestinis patikrinimas negalėjo būti atliktas, nes pareiškėjo pagrindinė asmeninių ir darbinių santykių vieta patikrinimo laikotarpiu buvo ne Lietuvoje. Teigia, kad VMI patikrinimą atliko net netyrusi, ar pareiškėjo atžvilgiu susiklostę mokestiniai teisiniai santykiai patenka į Lietuvos Respublikos mokestinių institucijų jurisdikciją.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas), 5 straipsnio 2 dalimi, bendruoju atveju nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir VMI) 15 straipsnio 1 dalį, valstybės institucija, atsakinga už MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių (įskaitant ir GPM mokestį), administravimą Lietuvos Respublikoje, yra VMI. Taigi VMI gali nustatyti nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektą ir apskaičiuoti mokėtiną GPM.
Teismas pirmiausiai nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis (MGK bylos medžiaga, t. III, b. l. 96). Pareiškėjas savo gyvenamąją vietą mokestinio patikrinimo laikotarpiu 2011-2015 metais deklaravo būtent (duomenys neskelbtini) (MGK bylos medžiaga, t. III, b. l. 95). Pareiškėjas kaip savo gyvenamąją vietą Lietuvoje nurodė ir rašytiniuose dokumentuose – pareiškėjas 2013-05-28 prašyme nutraukti 2005-05-24 sutartį nurodė, kad jis yra nuolatinis Lietuvos gyventojas ir sumokėtų draudimo įmokų neatėmė iš savo pajamų GPM įstatymo 21 straipsnio nustatyta tvarka (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 72). Taip pat pareiškėjas 2011-05-03 mokėjimo grafike prie Finansinio lizingo sutarties savo adresą korespondencijai ir registracijos adresą (duomenys neskelbtini) (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 174). Tą patį adresą pareiškėjas nurodė ir Transporto priemonės draudimo sutartyse, pasirašytose 2011-07-07, 2012-05-28, 2013-06-12, 2014-06-10, 2015-06-10 (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 70–75). Teismas akcentuoja, kad pareiškėjo pasirašytos 2011-07-01 automobilio (duomenys neskelbtini) draudimo sutarties 1.6.1 punktas įtvirtino, kad transporto priemonė bus naudojama užsienyje trumpiau nei 45 d. per sutarties galiojimo laikotarpį. Pareiškėjas skunde nurodė, kad šį automobilį naudojo darbo tikslais, todėl laikytina, kad automobilis turėjo būti naudojamas Lietuvoje, o ne (duomenys neskelbtini), taigi ir pareiškėjo pagrindinė darbinių interesų vietą buvo Lietuvoje. Pareiškėjui Lietuvos Respublikoje taip pat priklausė ir nekilnojamasis turtas (patalpos, butai, žemės sklypas su statiniais) (MGK bylos medžiaga, t. III, b. l. 107).
Teismas akcentuoja, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2006 m. 2015 m. kiekvienais metais teikė VMI metines pajamų deklaracijas, kurias, pagal GPM įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, privalo teikti būtent nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų (MGK medžiaga, t. III, b. l. 75–95). Be to, šiose metinėse pajamų deklaracijose gyvenamąjį adresą nurodė Lietuvoje. Papildomai pastebėtina, kad iš deklaracijose pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lietuvoje taip pat mokėjo draudimo įmokas, būsto kredito palūkanas. Taigi matyti, kad pareiškėjas laikė save nuolatiniu Lietuvos gyventoju, turinčiu pareigą tokias deklaracijas teikti. Gyventojas, kuris, remdamasis GPMĮ 4 straipsnyje pateiktais kriterijais, save laiko nuolatiniu Lietuvos gyventoju, privalo vykdyti jam priklausančias mokestines prievoles, t. y. Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui teikti deklaracijas ir į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėti pagal Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus mokėtiną mokestį.
Pastebėtina, kad pareiškėjas teismui taip pat pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2015 m. darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas į (duomenys neskelbtini) banke esančią banko sąskaitą. Pareiškėjas pateikė asmenų (kaimynų) paaiškinimus, kurie, jo teigimu, patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2011 m. reguliariai ir nuolat būna ir gyvena adresu (duomenys neskelbtini) sritis (t. II, b. l. 20), taip pat, kurie teigia, kad pareiškėjas nuo 2011 m. reguliariai ir nuolat gyvena adresu (duomenys neskelbtini), teigia, kad pareiškėjas šiuo adresu darė buto remontą (b. l. 27). Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jam ir sutuoktinei O. M. K. 2015-01-16 (duomenys neskelbtini) m. apylinkės teisingumo departamento (duomenys neskelbtini) m. srityje gyventojų registro tarnybos Civilinės metrikacijos skyrius išdavė santuokos liudijimą (t. II, b. l. 4–5). Pareiškėjas taip pat pateikė dokumentus, jog jo vaikas yra gydomas (duomenys neskelbtini), periodiškai vedamas pas gydytoją apžiūrai (t. I, b. l. 162–202).
Teismas pastebi, kad asmuo gyvenamosios vietos faktą gali įrodinėti įvairiomis priemonėmis. Nors įstatymų leidėjas gyvenamosios vietos deklaravimo fakto nelaiko vieninteliu kriterijumi, sprendžiant dėl asmens kaip nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso, pareiškėjo veiksmai mokestinio patikrinimo metu pagrindžia, jog jis laikė save nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, t. y. pareiškėjas savo adresą nurodydavo Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas visą mokestinio patikrinimo laikotarpį teikė nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų deklaracijas, pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir turėjo čia nuosavybes teise nekilnojamojo turto. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateikti asmenų paaiškinimai yra prieštaringi, vieni kaimynai teigia, kad pareiškėjas nuo 2011 m. nuolat gyveno adresu (duomenys neskelbtini) rajonas, (duomenys neskelbtini) sritis, kiti, jog pareiškėjas nuo 2011 m. nuolat gyveno adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pateiktas (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašas patvirtina tik aplinkybę, kad pinigai buvo mokami į (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėjo darbo vieta visą mokestinio patikrinimo laikotarpį būtų labiau susijusi su (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) nei su Lietuva. Pareiškėjo pateikti rašytiniai dokumentai apie žmoną bei vaiką nepatvirtina, jog pats pareiškėjas asmeniškai nuolat buvo (duomenys neskelbtini), o ne Lietuvoje.
Akcentuotina, kad dokumentus dėl mokamo darbo užmokesčio į (duomenys neskelbtini) banke esančią sąskaitą, išverstus į lietuvių kalbą, pareiškėjas pateikė tik teismui, tuo tarpu MGK buvo pateikti dokumentai, surašyti rusų kalba. Laikytina, kad MGK pagrįstai šių dokumentų nevertino, nes jie nebuvo išversti į valstybinę lietuvių kalbą, o pareiškėjas teisę teikti papildomus dokumentus bei paaiškinimus turėjo tiek viso mokestinio patikrinimo metu, tiek bylą nagrinėjant MGK. Pažymėtina, kad teismui pateikti dokumentų vertimai dėl darbo užmokesčio, mokamo į (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą, vis tik, pareiškėjo teiginių dėl nuolatinės gyvenamosios vietos ne Lietuvos Respublikoje neįrodo.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai, kad jo mokestinis patikrinimas negalėjo būti atliktas, nes pareiškėjo pagrindinė asmeninių ir darbinių santykių vieta patikrinimo laikotarpiu buvo ne Lietuvoje, atmestini kaip nepagrįsti. Aplinkybė, kad mokesčių administratorius atskirai nesprendė klausimo ar jam priskirta jurisdikcija atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą, ginčijamų sprendimų teisėtumui įtakos neturi, nes pats mokestinio patikrinimo atlikimas ir ginčijamų sprendimo priėmimas parodo mokesčių administratoriaus poziciją dėl savo kompetencijos ir jurisdikcijos atlikti tokį mokestinį patikrinimą ir priimti sprendimus dėl mokestinių prievolių apskaičiavimo. Be to, pareiškėjas turėdamas abejonių dėl jurisdikcijos galėjo teisę teikti šiuos dokumentus viso mokestinio patikrinimo metu, tačiau to nedarė. Todėl tokie pareiškėjo teiginiai laikytini gynybine pozicija dėl jo atžvilgiu priskaičiuotų papildomai mokėtinų mokesčių. Šių aplinkybių kontekste, teismas neturi pagrindo naikinti ginčijamų sprendimų dėl neteisingai nustatytos mokestinio ginčo jurisdikcijos.
Dėl GPM apskaičiavimo taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį
MAĮ 69 straipsnio 1 dalios įtvirtina, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą (2013-11-12 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-715/2013; 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016). Taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ir betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (2013-04-11 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-724/2013; 2013-11-12 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-715/2013).
Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo 2011-2014 m. gauta 674 421,71 Lt pajamų suma iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), padengiant pareiškėjo įsipareigojimus UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Baltijos monitoringo centras“, laikytina kitomis pajamomis, kurios nebuvo apmokestinamos įstatymuose nustatyta tvarka.
Siekiant patikrinti mokesčių administratoriaus konstatuotas ir MGK ginčijamame sprendime patvirtintas išvadas, teismas nustatė, kad pareiškėjas su UAB „Citadelė faktoringas ir lizingas“ 2011-05-03 pasirašė lizingo sutartį dėl automobilio (duomenys neskelbtini) įsigijimo, kurio kaina 162 183,56 Eur, sutartimi nustatytos metinės palūkanos - 6 mėn. Libor Eur + 7 proc. Nustatyta turto išpirkimo termino pabaiga – 2014-06-25 (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 172–196). Pareiškėjas 2011-05-03 pasirašė transporto priemonės subrangos ir teisių perdavimo sutartį su (duomenys neskelbtini), pagal kurią (duomenys neskelbtini) įsipareigojo tinkamai valdyti ir naudotis transporto priemone bei mokėti išperkamosios nuomos įmokas (MGK bylos medžiaga, t. III, b. l. 57). Taigi matyti, kad lizingo sutartis sudaryta pareiškėjo vardu, pareiškėjas, kaip transporto priemonės valdytojas, sutarimi išnuomojo transporto priemonę (duomenys neskelbtini), kuri įsipareigojo už pareiškėją mokėti lizingo įmokas.
Pagal pateiktus dokumentus teismas nustatė, kad faktiškai transporto priemonę (duomenys neskelbtini) naudojo būtent pareiškėjas, o ne kiti asmenys. Pagal pateiktas 2011-07-07, 2012-05-28, 2013-06-12, 2014-06-10, 2015-06-10 (duomenys neskelbtini) automobilio draudimo sutartis matyti, kad kaip draudėjas sutartyse nurodytas pats pareiškėjas N. M. (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 70–75). Įvykus draudiminiam įvykiui dėl išmokos kreipėsi taip pat pats pareiškėjas (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 68). Pareiškėjo realų naudojimąsi transporto priemone patvirtina ir tai, kad jis pats mokėjo už automobilio stovėjimą (2017-01-18 UAB „Trakų paslaugos“ raštas, MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 133). 2014-11-07 prašyme registruoti transporto priemonę kaip jos valdytojas nurodytas pareiškėjas (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 86). Nustatyta, kad automobilis 2014-11-14 perduotas pareiškėjui, tai užfiksuojant 2014-11-14 automobilio priėmimo-perdavimo aktu (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 88). Papildomai pastebėtina, jog UAB „Prime Auto“ 2017-01-16 raštu patvirtino, kad už ginčo automobilio remonto ir techninės priežiūros paslaugas apmokėdavo pats pareiškėjas savo vardu (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 199).
Aplinkybę, kad būtent pareiškėjas savo asmeninėms reikmėms naudojo ginčo automobilį patvirtina ir mokesčių administratoriaus ginčijamame sprendime atlikti skaičiavimai apie vidutinį automobilio pravažiuotą kasdienį atstumą, o taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenys, pagal kuriuos nustatyta, kad iš 9 kartų, kai ginčo automobilis kirto Lietuvos sieną, jį 8 kartus vairavo būtent pareiškėjas, o likusį vieną kartą pareiškėjo sutuoktinė (MGK bylos medžiaga, t. IV, b. l. 129).
Nepaisant to, kad faktiškai ginčo automobiliu naudojosi pats pareiškėjas, įmokas lizingo bendrovei atlikdavo kiti asmenys. Pagal UAB „Citadele“ pateiktus duomenis matyti, kad pagal N. M. 2011-05-03 lizingo sutartį mokėjo ne pats pareiškėjas, o (duomenys neskelbtini) bei kitos įmonės ((duomenys neskelbtini)), kurios nei lizingo, nei jokių kitų sutarčių sudaryta nebuvo (b. l. 168–169). Atliktus mokėjimus lizingo bendrovei patvirtina tarptautiniai pinigų pervedimai (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 144–160).
Pareiškėjas 2016-05-30 su (duomenys neskelbtini) pasirašė automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartį, kuria pareiškėjas pardavė automobilį už 57 000 Eur, (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 88). (duomenys neskelbtini), kaip transporto priemonės valdytojas, 2016-06-01 pateikė prašymą dėl automobilio (duomenys neskelbtini) įregistravimo (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 89). Todėl matyti, kad pareiškėjas 2016-05-30 perleido ginčo automobilį, sutartimi patvirtindamas, kad automobilis jam priklauso nuosavybės teise (nes, kaip matyti iš aukščiau nurodytų duomenų, automobilis, išmokėjus įmokas lizingo bendrovei, perduotas pareiškėjui 2014-11-14 automobilio priėmimo-perdavimo aktu). Taigi pareiškėjas nuo 2014-11-14 automobilio priėmimo-perdavimo akto pasirašymo iki 2016-05-30 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo valdė ginčo automobilį nuosavybės teise. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo automobilį įsigijusi (duomenys neskelbtini) pinigų sumą už įsigytą automobilį pervedė ne pačiam pareiškėjui, kuris 2016-05-30 pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodytas kaip automobilio pardavėjas, tačiau įmonei (duomenys neskelbtini) (MGK bylos medžiaga, t. IV, b. l. 66).
Pareiškėjo teiginys, kad nevertinta aplinkybė, jog pinigų suma už automobilį pervesta ne jam, atmetamas kaip nepagrįstas. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad mokesčių administratorius taip pat įvertino pareiškėjo skunde nurodytą argumentą, kad 56 895 Eur sumą už automobilį (duomenys neskelbtini) pervedė ne pačiam pareiškėjui, o kitai įmonei, nurodydamas, kad turto savininkas pats sprendžia kokiu būdu gautas pajamas panaudoti, be to, matyti, kad pinigų pervedimas atliktas jau po to kai mokesčių administratorius informavo pareiškėją apie jo atžvilgiu atliekamą mokestinį patikrinimą (MGK bylos medžiaga, t. IV, b. l. 1–3). Taigi vien pinigų pervedimo faktas ne pareiškėjui, o kitai įmonei, pareiškėjui jau turint informaciją apie jo atžvilgiu atliekamą patikrinimą, įvertinus šią aplinkybe visų kitų faktinių aplinkybių kontekste, nepaneigia nustatyto fakto, jog realiai automobilį savo reikmėms naudojo būtent pareiškėjas.
Visų šių aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, kad ginčo sublizingo sutartimi buvo siekiama užmaskuoti realiai pareiškėjo gaunamas pajamas iš užsienio subjektų, jas pridengiant įmokomis už įsigyjamą automobilį. Taigi mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad 2011-05-03 sublizingo ir teisių perleidimo susitarimas su (duomenys neskelbtini) pasirašytas dėl tikslo ateityje išvengti mokesčių mokėjimo nuo užsienio įmonių gautų pajamų. Teismas pastebi, kad tiek mokesčių administratorius, tiek MGK ginčijamuose sprendimuose ta pačią išvadą padarė išsamiai ištyrę ginčo faktines aplinkybes, sistemiškai jas įvertinę, todėl teismas naikinti ginčijamų sprendimų šioje dalyje neturi pagrindo.
Dėl gautų pajamų pagal 2012-06-01 susitarimą su (duomenys neskelbtini)
Mokesčių administratorius ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas 2012 m. gavo 81 469,23 Lt pajamų iš (duomenys neskelbtini), kurių nedeklaravo 2012 m. pajamų deklaracijoje, todėl pažeidė GPM įstatymo 27 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu pareiškėjas nurodo, jog VMI neprašė pareiškėjo pateikti papildomų įrodymų dėl 81 469,23 Lt sumos grąžinimo, tokie įrodymai nebuvo vertinami patikrinimo metu, todėl nepagrįstai ši suma pripažinta pareiškėjo pajamomis.
Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas 2012-04-03 pasirašė sutartį su (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu įsigijo ribotos atsakomybės bendrovės (duomenys neskelbtini) 100 proc. įstatinio kapitalo už 300 500 grivinų, kas sutarties sudarymo metu sudarė 97 253,88 Lt (MGK bylos medžiaga, t. IV, b. l. 24–27, t. V, b. l. 27). Pareiškėjas šia sutartimi įsipareigojo atsiskaityti pervedant pardavėjui (duomenys neskelbtini) pinigines lėšas per 40 dienų nuo šios sutarties pasirašymo dienos. Pareiškėjas sumokėjo už nusipirktas akcijas 864,38 Lt, 12 549,26 Lt ir 863 Lt sudengė su (duomenys neskelbtini) pareiškėjui turima skola. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjas N. M. 2012-06-01 pasirašė trišalę reikalavimo teisės sutartį, pagal kurios 2 punktą, (duomenys neskelbtini) sutiko padengti pareiškėjo įsiskolinimą (duomenys neskelbtini) sudarantį 81 469,23 Lt, pagal 2012-04-03 sutartį, o (duomenys neskelbtini) sutinka šį įsiskolinimą sumažinti 81 469,23 Eur suma (MGK bylos medžiaga, t. III, b. l. 18). Taigi matyti, kad pareiškėjas įsigijo įmonės (duomenys neskelbtini) 100 proc. akcijų, už kurias 81 469,23 Lt sumą sumokėjo ne pats, o (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) gavo 81 469,23 Lt pajamų, kurias, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai apmokestino GPM mokesčiu.
Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo nurodomus argumentus, jog mokesčių administratorius neprašė pateikti konkrečių dokumentų, paneigiančių, jog 81 469,23 Lt suma yra pareiškėjo pajamos. Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010-10-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011-12-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015-10-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).
Taigi nors pareiškėjas skunde teigia, kad nei mokesčių administratorius, nei MGK nenurodė, kokius konkrečius įrodymus reikia pateikti, kad įrodytų buvusias faktines aplinkybes, tačiau toks skundo argumentas neatitinka teismų praktikos dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Pagal aukščiau nurodytą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, būtent pareiškėjas turėjo pateikti patikimus ir pakankamus įrodymus, paneigiančius mokesčių administratoriaus padarytas išvadas, jog 2012 m. iš (duomenys neskelbtini) jis gavo 81 469,23 Lt pajamų, kurių nedeklaravo. Iš mokestinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui sutekta teisė pateikti tiek žodinius, tiek rašytinius paaiškinimus, tiek papildomus dokumentus, o aplinkybė, kad jis šios savo teisės neįgyvendino, nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų dėl pareiškėjo gautų, teisės aktų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius ir MGK išsamiai ištyrė šias aplinkybes, teisingai konstatavo gautas pajamas ir apmokestino jas, nes kito subjekto suteikta pinigų suma už pareiškėjo turėtą įsiskolinimą laikytinos pareiškėjo pajamos, apmokestinamos pagal GPM 8 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Dėl pajamų natūra apmokestinimo
Mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas, gaudamas paskolas lengvatinėmis sąlygomis (nemokėdamas palūkanų) gavo pajamų natūra pagal 2010-04-20 paskolos sutartį ir 2010-05-08 paskolos sutartį. Pareiškėjo teigimu, šios sutartys yra realiai vykdomos, paskolas planuojama grąžinti iš (duomenys neskelbtini) Respublikoje ir (duomenys neskelbtini) Respublikoje gautų pajamų.
Pagal byloje esančius rašytinius dokumentus, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010-04-20 pasirašė paskolos sutartį su L. G., pagal kurią pareiškėjui suteikta 29 000 USD paskola penkerių metų laikotarpiui, nenustatant jokių palūkanų už paskolos suteikimą. (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 52–53). Pareiškėjas 2010-05-08 pasirašė dar vieną paskolos sutartį su A. N., pagal kurią pareiškėjui suteikta 12 000 USD dydžio paskola, paskolos suteikimo laikotarpis – 5 metai, taip pat nenustatant jokių palūkanų mokėjimo (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 58–59). Taigi matyti, kad pareiškėjas sudarė dvi paskolos sutartis, pagal kurias neįtvirtinta pareigos mokėti palūkanas už jam paskolintas sumas.
GPM įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos finansų ministras įgyvendindamas minėtas straipsnio nuostatas, 2009-05-19 įsakymu Nr. 1K-162 patvirtino Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas; aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2010-02-24), kuris reglamentuoja gyventojo pajamų, gautų natūra iš Lietuvos ir užsienio vienetų bei nuolatinių ir nenuolatinių Lietuvos, įvertinimą. Pagal Tvarkos aprašo 7 punktą gyventojo nauda, gauta natūra, kai gyventojas už kreditą arba paskolą moka lengvatines palūkanas arba jų nemoka, įvertinama kaip palūkanų sumos, kuri būtų mokama už tokį kreditą ar paskolą mokant tuo laikotarpiu atitinkama valiuta teikiamų paskolų tikrąją rinkos kainą, ir faktiškai sumokėtos palūkanų sumos skirtumas, apskaičiuojamas lengvatinių palūkanų mokėjimo momentu arba, jei palūkanos nemokamos, paskolos ar jos dalies grąžinimo momentu, arba, jei paskola ar jos dalis mokestiniu laikotarpiu negrąžinama – paskutinę mokestinio laikotarpio dieną. Pagal GPMĮ 9 straipsnio 4 dalį pajamų natūra vertę apskaičiuoja pajamų natūra davėjas, o tais atvejais, kai pajamų natūra davėjas pagal šį įstatymą nėra įpareigotas apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį, – pats gyventojas, gavęs pajamų natūra.
Byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo gautomis paskolomis, visuma, t. y. aplinkybė, kad pareiškėjas iš fizinių asmenų gavo nuo 12 000 USD iki 29 000 USD dydžio paskolas 5 metų terminui, nemokėdamas už jas jokių palūkanų ir nesuteikdamas jokių finansinių garantijų paskolų grąžinimui užtikrinti, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo gautos paskolos be palūkanų pripažintinos pareiškėjo patirta ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad skolindamasis pinigus be palūkanų, jis negavo ekonominės naudos. Todėl mokesčių administratorius, paskolų gavimo laikotarpiams pritaikęs Lietuvos banko pateiktus duomenis apie vidutines palūkanų normas, pareiškėjo 2010-04-20 paskolos sutartimi ir 2010-05-08 paskolos sutartimi gautas pajamų natūra sumas (nemokėtas palūkanos) pagrįstai apmokestino taikant 15 proc. GPM tarifą ir apskaičiavo mokėtiną GPM.
Dėl pareiškėjui paskirtos baudos
Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalis nustato, jog, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip.
Pareiškėjas nesutinka su mokesčio administratoriaus išdėstyta pozicija, kad pažeidimų pobūdis siejamas su mokesčių vengimu, sudarant formalius sandorius, kurių tikslas – mokestinės naudos gavimas, teigia, kad visi sandoriai buvo legalūs, teisėti, sudaryti siekiant sukurti konkrečius teisinius santykius. Kadangi teismas konstatavo, jog mokesčių administratoriaus bei MGK ginčijamuose sprendimuose išdėstytos pozicijos dėl pareiškėjo įvykdytų mokestinių pažeidimų yra teisėtos bei pagrįstos, o papildomi mokėti mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti pagrįstai, pareiškėjo argumentai dėl baudos mažinimo šiuo pagrindu atmestini kaip nepagrįsti.
Iš ginčijamo VMI sprendimo matyti, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui baudos dydį, įvertino tiek atsakomybę lengvinančias aplinkybes (pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui reikalingus paaiškinimus), tiek atsakomybę sunkinančias aplinkybes (pažeidimų trukmė, pobūdis, žalos dydis) ir priėmė sprendimą skirti pareiškėjui 30 proc. mokesčių baudą. Teismo vertinimu tokia pareiškėjui paskirta bauda yra proporcinga bei pagrįsta jo įvykdytiems mokesčių teisės aktų pažeidimams, nes pažeidimai buvo vykdomi ilgą laikotarpį nuo 2011 iki 2015 m., pažeidimai buvo skirtingo pobūdžio, tai nebuvo vienkartinis veiksmas ar per neapsirikimą padarytas neteisingas mokesčių apskaičiavimas. Todėl teismo vertinimu paskirta 30 proc. bauda atitinka MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytas baudų ribas ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijami VMI 2018-07-02 sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.60-32)FR0682-220 ir MGK 2018-10-15 sprendimas Nr. S-173 (7-159/2018) priimti tinkamai išanalizavus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, teismas neturi pagrindo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo N. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.