Kauno apylinkės teismo sprendimas

2014-05-02 · Civilinė byla Nr. 2-1352-945/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-05-02
Bylos Nr.
2-1352-945/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bartninkas
Ieškovas
UAB „Paulavičius ir Partneriai“
Atsakovas
UAB „Longlita“
Civilinė byla Nr. 2-1352-945/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11909-2013-6
Procesinio dokumento kategorijos:(S)42.10.; 60.; 116.1.KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 2 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Ivetai Bartkevičienei, Eglei Bunevičiūtei- Kostenko, nedalyvaujant šalių atstovams, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Paulavičius ir Partneriai“ ieškinį atsakovei UAB „Longlita“ dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 611,24 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško prievolės įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodyta, kad 2005 m. rugsėjo 30 d. R. R. įmonė 2005 m. rugpjūčio 27 d. krovinio pervežimo sutarties- užsakymo ir Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio pagrindu išrašė atsakovei PVM sąskaitą - faktūrą RA Nr. 00247 2.124 Lt sumai. Nors atsakovė sąskaitos neginčijo, 2006 m. vasario 9 d. sumokėjo tik dalį sumos- 1.512,76 Lt. Neapmokėta sutarties kainos dalis- 611,24 Lt. 2012 m. gegužės 16 d. R. R. įmonei iškelta bankroto byla. 2012 m. birželio 19 d. R. R. įmonės bankroto administratorius kreipėsi į debitorių, išsiųsdamas pretenziją dėl debitorinio įsiskolinimo padengimo. Vykdant bankroto procedūras 2013 m. liepos 16 d. reikalavimo perleidimo sutartimi bei priėmimo -perdavimo aktu reikalavimas perleistas ieškovei. Ieškovės direktorius 2014 m. kovo 5 d. pateikė teismui ieškinio reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atsisakymą.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį ir papildomus procesinius dokumentus, kuriais prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog išrašyta PVM sąskaita- faktūra savaime nesukuria atsakovei prievolių. Atsakovė pripažino, jog R. R. įmonė 2005 m. rugpjūčio 27 d. krovinio pervežimo sutarties- užsakymo pagrindu (UAB „Vičiūnai“ sutartyje vežėju nurodyta per klaidą) suteikė krovinio pervežimo paslaugas, kurių kaina nurodyta sutartyje- 1.282 Lt plius PVM. Šią kainą atsakovė sumokėjo. Vienašališkas sutarties kainos pakeitimas vežėjui padarant prierašą sutartyje negali būti vertinamas kaip sutarties kainos pakeitimas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti sutarties šalims sutarus dėl kainos- 1.800 Lt plius PVM. Kaip matyti iš atsakovės darbuotojų sąrašo, sutarties sudarymo metu tarp atsakovės darbuotojų nebuvo asmens tokiu vardu, kuris nurodytas prie sutarties kainos pataisymo. Be to, tarptautinio krovinių vežimo keliais teisinius santykius reglamentuoja Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR konvencija). CMR konvencijos 1 straipsnis nustato, kad konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra konvencijos narė. CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalis nustato 1 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl vežimų taikant šią konvenciją. CMR konvencijoje nustatyti senaties terminai taikomi tiek ieškiniams ir pretenzijoms vežėjui, tiek ir vežėjo ieškiniams kitiems vežimo santykio dalyviams. Ieškovė reikalavimą pareiškė praleisdama senaties terminą, kas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog atsakovę su R. R. įmone siejo sutartiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovei suteiktos krovinio pervežimo paslaugos, atsakovė vežėjui sumokėjo 1.512,76 Lt, taip pat dėl to, jog R. R. įmonė perleido reikalavimo teises pagal sutartį ieškovei. Ginčas byloje kilo dėl atsakovės pareigos mokėti teisių perėmėjui skirtumą tarp sutartyje nurodytos kainos (1.282 Lt + 18 proc.) ir ieškovės pateiktame sutarties egzemplioriuje ranka užrašytos patikslintos kainos (1.800 Lt + PVM).

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama visiško teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, nei kad jo nebuvo.

Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės valią sumokėti už jai suteiktas paslaugas ranka užrašytą didesnę sutartinę kainą. Galiojant visiško procesinio dispozityvumo principui (CPK 13 str.), kuris neleidžia teismui būti aktyviam renkant įrodymus bylose, nesusijusiose su viešuoju interesu (CPK 179 str. 2 d.), net ir po teismo pasiūlymo pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.), ieškovės direktorius aplinkybei dėl prierašą padariusio asmens identifikavimo nustatyti apsiribojo prašymu dėl įpareigojimo atsakovei pateikti tuo metu dirbusių darbuotojų sąrašą, kurį teismas patenkino. Šio įrodymo pateikimas nepatvirtino atsakovės sąsajų su nurodytu asmeniu (kaip matyti iš teismo posėdžio metu ieškovės atstovo pateiktos sutarties kopijos, prie ištaisymo yra spaudas „Transporto vadybininkas“ ir ranka užrašytas vardas „Juozas“, pavardės įskaityti neįmanoma), tuo tarpu kitomis įrodinėjimo priemonėmis ir būdais ieškovė nesirėmė. Analogiškai vertintina ir ieškovės direktoriaus pozicija dėl prierašo padarymo momento ir aplinkybių įrodinėjimo. Apsiribojusi prašymu išreikalauti atsakovės turimą sutarties egzempliorių, net ir po to, kai atsakovė informavo šio dokumento neišsaugojusi, ieškovė nerodė jokios iniciatyvos, kad reikšmingos aplinkybės būtų išsiaiškintos kitų šaltinių pagalba. Akcentuotina ir tai, jog ieškovė tėra teisių perėmėja, kuriai nėra žinomos tikrosios sutarties sudarymo ir galimo sutartinių santykių koregavimo aplinkybės, todėl ieškovės procesinė pozicija iš esmės buvo paremta prielaidomis, kurias patikrinti išsiaiškinant objektyvią konkrečių sutartiniuose santykiuose dalyvavusių asmenų poziciją ieškovė nesiekė (šiuo aspektu svarbu tai, jog, nors R. R. įmonė ir yra likviduota dėl bankroto, sutarties sudarymo aplinkybės galėjo būti žinomos konkretiems fiziniams asmenims, buvusiems šios įmonės ar atsakovės darbuotojais). Dar kartą akcentuotina, jog teismo posėdžiai šioje byloje buvo ne kartą atidedami (daromos pertraukos), siūlant ieškovei pateikti papildomus jos poziciją pagrindžiančius įrodymus. Užuot buvęs aktyviu įrodinėjimo procese, į teismo posėdį, kuriame byla išnagrinėta iš esmės, ieškovės direktorius neatvyko. Aplinkybė, jog atsakovė neginčijo jai apmokėti pateiktos PVM sąskaitos-faktūros, taip pat nepatvirtina susitarimo dėl patikslintos sutarties kainos. PVM sąskaita- faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita- faktūra savaime nėra sutartis, t.y. nesukuria prievolės atsiskaityti, kadangi ji gali būti vertinama tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita- faktūra galima tik patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, jog PVM sąskaita- faktūra buvo priimta atsakovės, ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, susijusių su sąskaitos pateikimu, jos apskaitymu. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad sutarties pakeitimas, ranka įrašant didesnę sutarties sumą, buvo atliktas atsakovės įgalioto atstovo ar bent su atsakovės žinia ir sutikimu, tai yra, kad atsakovė pritarė tokiai sutartinei sąlygai (CK 6.162 str. 2 d.).

Kaip nepagrįstas atmestinas ir ieškovės pateiktas argumentas, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2008 patvirtina, kad analogiškų ieškovės teiktų paslaugų įkainis buvo ženkliai didesnis. Dėmesys atkreiptinas į tai, jog cituojamoje nutartyje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl sutarties kainos (teismas pasisakė dėl civilinės bylos sustabdymo pagrįstumo), be to, kaip matyti iš nutarties aprašomosios dalies, buvo vežamas kitokio (nestandartinio) pobūdžio krovinys, sutartis sudaryta ne tuo pačiu laiku, kaip ginčo sutartis, skirtingas sutarties sąlygas galėjo lemti ir konkrečios su sutarties sudarymu susiję aplinkybės (derybiniai gebėjimai, šalių poreikiai ir interesai ir pan.), todėl spręsti, kad atsakovės už paslaugas sumokėta kaina neatitiko rinkos sąlygų vien iš aptariamos aplinkybės nėra pagrindo.

Kartu teismas sutinka su atsakovės pozicija, jog šalių santykiams yra taikoma 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija, nes krovinys buvo vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijoje, krovinio pervežimui buvo išduotas važtaraštis, patvirtinantis vežimo sutarties sudarymą ir jos turinį (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalis). CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Senaties terminas prasideda praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo. Jokių išimčių, susijusių su reikalavimo pobūdžiu, konvencijoje nėra, todėl nurodytas terminas taikytinas ir reikalavimams dėl sumų, mokėtinų vežimo sutarties pagrindu, išreikalavimo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Jeigu pretenzija pripažįstama tik iš dalies, tai senaties terminas atnaujinamas tik ginčytinai pretenzijos daliai. Įrodyti pretenzijos ar atsakymo į ją gavimo faktą, taip pat dokumentų grąžinimą privalo ta pusė, kuri remiasi tuo faktu. Kitos pretenzijos, pateiktos tuo pačiu pagrindu, senaties termino nesustabdo.

Atsakovė ieškovės reikalavimams prašo taikyti ieškinio senatį. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie leistų spręsti, kad ieškovė teikė atsakovei pretenziją dar neprasidėjus ieškinio senačiai, todėl nuo 2005 m. lapkričio 27 d. turi būti pradėtas skaičiuoti vienerių metų senaties terminas ieškiniui pareikšti. Ieškovės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo teisme gautas 2013 m. liepos 24 d., t.y. praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą. Net ir aplinkybė, jog mokėjimą už paslaugas atsakovė atliko 2006 m. vasario 9 d., tegali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl galimai vėlesnės termino pradžios, tačiau nekeičia esmės- terminas bet kuriuo atveju praleistas ženkliai. Jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog terminas buvo nutrūkęs ar sustojęs, ieškovė nepateikė. Be to, ieškovė neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (sutrumpintas – vieneri metai), jos praleidimo trukmę (daugiau nei 6 metai), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, akcentuodamas, jog ieškovės, kaip civilinių teisių perėmėjos, statusas negali turėti jokios įtakos senaties termino skaičiavimui, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė yra juridinis asmuo, kuris vysto ir plėtoja komercinę – ūkinę veiklą, siekdamas gauti pelną, ir prisiima neigiamų padarinių riziką, faktą, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovės interesus, daro išvadą, kad atnaujinti praleistą senaties terminą nėra pagrindo. Nurodyta aplinkybė yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.

Ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, kaip išvestinis, taip pat atmestinas.

Ieškinį atmetus, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Atsakovė pateikė duomenis apie patirtas 1.787,98 Lt išlaidas advokato teisinei pagalbai. Dalį šios sumos- 310,31 Lt- sudaro PVM. Kaip matyti iš viešų VMI prie Finansų ministerijos duomenų, atsakovė yra PVM mokėtoja. Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 28 dalimi, 58 straipsniu, PVM mokėtojas turi teisę į PVM atskaitą, jeigu jis, vykdydamas savo tiesioginę veiklą, perka PVM apmokestinamas paslaugas. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, jog atsakovės patirtos išlaidos teisinei pagalbai yra tiesiogiai susiję su atsakovės vykdoma veikla, todėl atsakovė gali susigrąžinti savo veiklos pagrindu sumokėto PVM sumą, lygią PVM sumai, nurodytai advokato išrašytoje PVM sąskaitoje- faktūroje, dėl ko išlaidų dalies, kurią sudaro PVM, priteisimo iš ieškovės atveju galėtų be pagrindo pasipelnyti tą pačią sumą tiek prisiteisdama iš ieškovės, tiek ir atsiimdama iš valstybės. Dėl nurodytos aplinkybės prašymo dalis dėl PVM sumos įtraukimo į priteistiną išlaidų teisinei pagalbai atlyginimo sumą atmestina kaip nepagrįsta. Likusi išlaidų dalis- 1.477,67 Lt- priteistina atsakovei iš ieškovės (CPK 93 str.). Ši suma pripažintina pagrįsta atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį, aplinkybę, jog ieškovė, kurios veikla yra susijusi su kreditorinių reikalavimų perėmimu ir išieškojimu, savo veiksmais prisiėmė nesėkmingos bylos baigties riziką.

Iš ieškovės valstybei taip pat priteistinas 29,26 Lt dydžio teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 265, 268, 269, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Paulavičius ir Partneriai“, įmonės kodas 302661003, atsakovės UAB „Longlita“, įmonės kodas 135481765, naudai 1.477,67 Lt (tūkstančio keturių šimtų septyniasdešimt septynių litų 67 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Paulavičius ir Partneriai“, įmonės kodas 302661003, valstybės naudai 29,26 Lt (dvidešimt devynių litų 26 ct) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, į.k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, b/k 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

Teisėjas Marius Bartninkas