- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-01
- Bylos Nr.
- eAS-733-822/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03156-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, Vilniaus miesto savivaldybės taryba
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. P. 2021 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2021 m. rugpjūčio 24 d. aktą Nr. KPD-RM-VT/23.3 (toliau – ir Aktas) ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. A1-1241 „Rezoliucija dėl (duomenys neskelbtini) paminklo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota imtis (duomenys neskelbtini) paminklo nukėlimo veiksmų.
Pareiškėjas teigė, kad atsižvelgiant į Akto rengimo metu teiktas užklausas, Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2021 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. ĮV-876, 10.4 papunktį, laikytina, kad (duomenys neskelbtini) paminklui, esančiam (duomenys neskelbtini), teisinė apsauga panaikinta dėl to, jog (duomenys neskelbtini) atsakingas už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas, tačiau nei Akte, nei kituose dokumentuose nėra jokių kvalifikuotų ekspertų patvirtintų duomenų apie (duomenys neskelbtini) kylančią atsakomybę už minėtas represijas. Pareiškėjo nuomone, ginčo paminklo nukėlimas susijęs su politiniais tikslais. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) vaikaitis, jis aplinkinių žmonių laikomas ir pats save vertina kaip garsaus rašytojo, kuris paliko didelį kultūrinį palikimą ir nepateisino jokių represijų prieš Lietuvos žmones, palikuonį, todėl Aktas ir Sprendimas menkina pareiškėjo garbę ir orumą. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju buvo neteisingai pritaikytos Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo 10.4 papunkčio, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio nuostatos, pažeisti teisėtumo ir įstatymo viršenybės principai, be to, Aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų (motyvacija neatitinka adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų). Pareiškėjas tvirtino, kad egzistuoja visos prielaidos jam kreiptis į teismą, kadangi Aktas ir Sprendimas yra individualūs administraciniai aktai, pareiškėjas turi teisę į garbę ir orumą bei interesą šią teisę apsaugoti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. P. skundą ir nurodė, nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti pareiškėjui sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.
Teismas, išanalizavęs skundo argumentus, konstatavo, kad pareiškėjas Aktą ir Sprendimą skundžia gindamas ne viešąjį, o savo privatų interesą – garbę ir orumą. Pareiškėjo skunde nurodytos vienintelės priežastys – pažeista garbė ir orumas – yra ginami ne administracinio proceso tvarka, o civilinio proceso tvarka (žr., pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.114 str. 1 d.). Be to, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jis yra paminklo / žemės sklypo, kuriame stovi paminklas, savininkas. Teismas atsižvelgė į atsakovų pasvarstymus, jog pareiškėjas galbūt nori, kad ginčo paminklas liktų stovėti, bet akcentavo, jog pareiškėjas neįvardijo tokią jo teisę įtvirtinančio teisės akto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė teisės aktų, kurie buvo pažeisti konkrečiai jo atžvilgiu, atsakovams priėmus Aktą ir Sprendimą, o pareiškėjo nurodyta garbė ir orumas ginami ne administracinio proceso tvarka, todėl skundą atsisakytina priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.
III.
Pareiškėjas A. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir grąžinti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Pareiškėjas pakartotinai apžvelgia ginčijamų administracinių aktų priėmimo aplinkybes, jų neteisėtumą pagrindžiančius argumentus. Mano, kad skundžiamos nutarties argumentas, jog teismas turi nustatyti, ar asmens ginamos teisės (įstatymų saugomi interesai) yra pažeistos, negali sudaryti pagrindo atsisakyti priimti jo skundą. Teismas skundo priėmimo stadijoje negalėjo vertinti ir konstatuoti, kad pareiškėjo teisės ar teisėti interesai nebuvo pažeisti. Pareiškėjas taip pat pakartoja, jog jis turi teisę į garbę ir orumą bei interesą šią teisę apsaugoti. Aktas, kuris visiems prieinamas viešai, iš esmės grindžiamas pozicija, kad pareiškėjo senelis yra atsakingas už represijas, vykdytas prie Lietuvos žmones, o šio Akto pagrindu priimtas ir Sprendimas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakomybės priskyrimas už represijas reikštų atsakomybės priskyrimą už nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus, o skunde išdėstyti aiškūs argumentai, kodėl nėra pagrindo (duomenys neskelbtini) laikyti atsakingu už represijas ar kokius nors nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus. Nepaisant to, viešai paskelbti ginčijami administraciniai aktai sudaro prielaidas visuomenei padaryti priešingas (klaidingas) išvadas dėl ginčo paminklo nukėlimo priežasčių, todėl pareiškėjas visuomenės ir pažįstamųjų akyse laikomas asmens, kuris neva atsakingas už Lietuvos žmonių represijas (nusikaltimus prieš juos), palikuoniu. Akto ir Sprendimo priėmimas ne tik sumenkina pareiškėjo reputaciją ir moralinį prestižą aplinkinių akyse, bet ir prieštarauja jo vidiniam savęs vertinimui. Teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė jokių motyvų, kodėl pastarosios aplinkybės neįrodo, jog pareiškėjo garbė ir orumas pažeisti (teismo nutartis yra be motyvų). Pareiškėjas teigia, kad jis neturi pareigos įrodinėti savo teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimą skundo priėmimo stadijoje. Be to, pareiškėjo vertinimu, kilęs ginčas yra viešojo administravimo srityje, todėl Akto ir Sprendimo teisėtumo klausimas spręstinas administracinio proceso tvarka. Pareiškėjas tvirtina, kad, atsisakius priimti jo skundą, buvo pažeista jo teisė į veiksmingą savo teisių ir interesų teisminę gynybą, kadangi pareiškėjui turi būti suteiktos efektyvios teisės į garbę ir orumą gynimo priemonės, taip pat galimybė gauti dėl tokios teisės pažeidimo patirtos žalos atlyginimą. Teismo išvada, kad pareiškėjas siekia, jog ginčo paminklas liktų stovėti, nepagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu – skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka. Skundžiamoje nutartyje teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia savo galbūt pažeistų garbės ir orumo apgynimo, tačiau šios vertybės ginamos civilinio proceso tvarka; pareiškėjas galbūt nori, kad paminklas liktų stovėti, tačiau nenurodo, koks teisės aktas nustato tokią jo teisę. Teismas taip pat apžvelgė teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusią su materialinio teisinio suinteresuotumo įvertinimu.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju nėra ginčo, jog Aktas, kuriuo nuspręsta netaikyti apsaugos (duomenys neskelbtini) paminklui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir Sprendimas, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pavesta parengti ir pateikti Tarybai svarstyti sprendimo(-ų) projektus šioje rezoliucijoje išreikštai Tarybos valiai (t. y. (duomenys neskelbtini) paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn) įgyvendinti bei Vilniaus savivaldybės administracija įpareigota, imantis nukėlimo veiksmų, parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo, buvo priimti atsakovams vykdant viešąjį administravimą (kaip jis apibrėžtas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 18 d.). Taigi, ginčas dėl Akto ir Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo yra kilęs viešojo administravimo srityje ir todėl tokio ginčo nagrinėjimas priskirtinas administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 3 str. 1 d.). ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų / savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, o, pagal 88 straipsnio 2 punktą, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali priimti sprendimą patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Konstatuotina, kad pareiškėjo pasirinktas galbūt pažeistos jo teisės į garbę ir orumą gynimo būdas – kreiptis į administracinį teismą dėl administracinių aktų, kurie, jo nuomone, buvo priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl taip pat pažeidžia jo garbę ir orumą, panaikinimo – yra suderinamas su anksčiau aptartu teisiniu reglamentavimu, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas galbūt pažeistas savo teises ir teisėtus interesus turėtų ginti civilinio proceso tvarka, nepagrįsta.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl asmens materialinio teisinio suinteresuotumo yra pabrėžęs, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-941-602/2016). Asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas, kad būtų pašalintas viešojo intereso pažeidimas, nereiškia gintino teisme suinteresuotumo (žr., pvz., 2019 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-394-520/2019). Kiti subjektai nei tie, kuriems administracinis sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog jie yra suinteresuoti tokio sprendimo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galbūt neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai būtų tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi teisminės gynybos. Administracinis aktas gali sukelti tam tikrų teisinių pasekmių ir tretiesiems asmenims, kuriems aktas nėra skirtas (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-769-552/2018).
Reikalavimas dėl suinteresuotumo paduoti skundą (prašymą) kildinamas iš ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat turėtų būti suprantamos taip, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–5 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų matyti, jog teismas šiuo atveju iš esmės vertino pareiškėjo suinteresuotumą materialiąja prasme. Tačiau reikalavimo teisės neturėjimas yra pagrindas pripažinti skundą nepagrįstu, kuomet priimamas sprendimas dėl bylos esmės. Jei teismas nustatytų, kad pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą, siekdamas apginti ne savo, o kitų asmenų teises, ABTĮ taikymo požiūriu tai reikštų, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl administracinio ginčo išsprendimo. Tuo pačiu tai reikštų, kad anksčiau aptartų ABTĮ 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies taikymo prasme nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodytos teisės pažeidimą ir ją ginti vienu iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų būdų, o tai yra pagrindas pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės ir jį atmesti, bet ne atsisakyti priimti tokį skundą.
Akcentuotina ir tai, kad, pagal ABTĮ 53 straipsnį, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skunde (prašyme, pareiškime) nurodytas ne tas valstybės atstovas, jį pakeičia.
Taigi pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog skundas buvo paduotas ne to asmens, pirmiausiai turėjo pareiškėjo sutikimu pakeisti netinkamą pareiškėją tinkamu, t. y. pasiūlyti pareiškėjui tai padaryti, remdamasis ABTĮ 53 straipsniu. ABTĮ 53 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama įgyvendina proceso ekonomiškumo principą, turintį šiuo atveju užtikrinti, kad tam tikrą laiką besitęsiantis procesas nebūtų užbaigtas (nurodant galimybę inicijuoti kitą bylą) dėl procesinių kliūčių, kurios gali būti pašalintos teisme nagrinėjamoje vienoje byloje.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai ir kaip pateiktą materialinio teisinio suinteresuotumo inicijuojamame ginče neturinčio (neįrodžiusio) asmens. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.