Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-04-03 · Civilinė byla Nr. 2S-323-124/2014

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-03
Bylos Nr.
2S-323-124/2014
Teisminio proceso Nr.
2-31-3-0002-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laisvė Aleknavičienė
Atsakovas
D. M.
Kategorijos
  • 74.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-323-124/2014Teisminio proceso Nr. 2-31-3-0002-2014-8 Procesinio sprendimo kategorija 74.2.4, 110.1.
(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 3 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laisvė Aleknavičienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. M. atskirąjį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarčių civilinėje byloje Nr.2-61-284/2013, kuriomis nustatyta laikina vaikų gyvenamoji vieta ir priteistas laikinas išlaikymas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas L. M. ieškiniu (1– 3 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-03-27 sprendimu nustatytą nepilnamečių vaikų N. M. ir E. M. gyvenamąją vietą, nustatant ją kartu su ieškovu, o taip pat pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-10-21 nutartimi priteisto išlaikymo dydį ir priteisti iš atsakovės D. M. vaikų išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki vaikų pilnametystės. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki sprendimo įsiteisėjimo nustatyti sūnų N. ir E. laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu ir priteisti iš atsakovės D. M. laikiną išlaikymą po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pakruojo rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi (24–25 b. l.) tenkino ieškovo prašymą, nustatė N. M. ir E. M. laikiną gyvenamą vietą su tėvu L. M., gyvenančiu (duomenys neskelbtini) .

Pakruojo rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi (30–31 b. l.) tenkino ieškovo prašymą, priteisė iš atsakovės D. M. laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams N. M. ir E. M., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 400,00 Lt kiekvienam vaikui nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. sausio 6 d.) iki teismo sprendimo priėmimo šioje civilinėje byloje. Ieškovą L. M. paskyrė nepilnamečiams vaikams išlaikyti skirtų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise.

Teismas nurodė, kad šalys gyvena atskirai, jų nepilnamečiai vaikai N. M. ir E. M. jau nuo 2013 m. gruodžio mėnesio gyvena su tėvu L. M., atsakovės D. M. namuose jų atžvilgiu yra vartojamas smurtas.

Teismas nurodė, kad siekiant apsaugoti nepilnamečių šalių vaikų teises ir interesus, užtikrinti būtinas šiems vaikams vystytis sąlygas, iki kol bus priimtas teismo sprendimas šioje civilinėje byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones - priteisti laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams N. M. ir E. M. po 400 litų kiekvienam vaikui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu (36–38 b. l.) atsakovė D. M. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014-01-06 nutartis. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Prie šio skundo pridedama antstolio pažyma, iš kurios matyti, kad ieškovas L. M. savo pareigos išlaikyti vaikus nevykdė. Įsiskolinimas vaikų išlaikymui sudaro net 37 487,97 Lt. Ieškovas pastoviai, sistemingai pažeidinėjo nustatytą bendravimo su vaikais tvarką, todėl atsakovė net 6 kartus kreipėsi į antstolį dėl įvairių ieškovo pažeidimų. Ieškovas visiškai nevykdė tarp šalių pasirašytos ir teismo patvirtintos taikos sutarties 2.4. punkto, kuris numatė draudimą L. M. nuteikinėti vaikus prieš mamą.

2. Teismo nutartyje nurodyta, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad visą 2013 m. gruodžio mėnesį vaikai gyveno su tėčiu. Ši aplinkybė neatitinka tikrovės, kadangi iš pridedamos (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos pažymos matyti, kad vaikai lankė mokyklą iki 2013-12-19 ir gyveno su mama. Pas tėtį vaikai atvažiavo svečiuotis šventėms ir namo nebegrįžo. Ieškovas, be atsakovės žinios perkėlė vaikus į kitą mokyklą, tuo eilinį kartą pažeisdamas nustatytą bendravimo su vaikais tvarką. Taigi, pagrindo skubiai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su tėčiu nebuvo, nes vaikai su juo negyveno. Neigiamą tėčio įtaką vaikams nurodė ir Panevėžio miesto kūno kultūros ir sporto centro treneris R. S., kuris nurodė, kad vaikai pradėjo praleidinėti treniruotes.

3. Teismo nutartyje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su tėčiu nurodyta, kad prieš vaikus vartojamas smurtas. Vaikų paaiškinimų, kad prieš juos naudojamas smurtas, patikimais laikyti negalima, kadangi tokių aplinkybių nei Panevėžio miesto vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri puikiai žino situaciją šeimoje, nei mokykla, nei teisėsaugos institucijos nėra fiksavusios, todėl vien šių paaiškinimų pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvo galima.

4. Pakruojo rajono apylinkės teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė remdamasis vien tik ieškovo teiginiais, kurie nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, todėl turėjo būti atmesti. Kai tuo tarpu šiame skunde išdėstyti argumentai pagrįsti oficialiai dokumentais. Be to atkreiptinas teismo dėmesys, kad ieškovas dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir namuose nebūna po keletą savaičių, todėl kyla pagrįstas klausimas, kas šiuo laikotarpiu, kuomet jis bus komandiruotėje, rūpinsis vaikais, nes akivaizdu, kad pats tėtis tinkamai rūpintis vaikai neturės galimybės.

5. Panaikinus teismo nutartį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, nebetektų prasmės nutartis dėl laikino išlaikymo priteisimo iš atsakovės D. M., nes vaikai turėtų būti grąžinti gyventi pas mamą, šalys privalėtų vadovautis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-10-21 nutartimi.

6. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir nustačius vaikų gyvenamąją vietą su tėčiu, buvo pažeisti vaikų interesai, kadangi akivaizdžiai matyti neigiama tėčio įtaka vaikams, prieštarauja jų interesams, dorovei, vystymuisi, mokymuisi.

Atsiliepimas

Rašytiniuose paaiškinimuose (98–101 b. l.) ieškovas L. M. prašo atsakovės D. M. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014-01-06 nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodė, kad ne kartą tarp šalių iškildavo ginčų dėl ieškovo bendravimo su vaikais tvarkos, šiuos ginčus dažniausiai sprendė teisminiu keliu. Skola sūnų išlaikymui susidarė indeksavus priteistą išlaikymą, ieškovo atlyginimas niekada nebuvo didelis, gaunamų pajamų neužtekdavo teikti sūnums išlaikymą. S. E. ir N. tiek žodžiu, tiek raštu išreiškė norą gyventi su ieškovu, vaikai pasiilgsta tėčio ir nori gyventi su juo. Atsakovės sugyventinis dažnai vartoja smurtą prieš vaikus, vaikai namuose jaučiasi užguiti, niekam nereikalingi. Dėl smurto vartojimo prieš vaikus yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Panevėžio miesto policijos komisariate. Taigi, šios aplinkybės rodo, kad ne ieškovas, o atsakovė netinkamai įgyvendina tėvų valdžią. Ji neapgina vaikų nuo smurtaujančio sugyventinio. Nuo 2014 m. sausio pradžios vaikai lanko (duomenys neskelbtini), adaptuojasi prie naujos mokyklos, naujos gyvenamosios vietos, jie jaučiasi laimingi ir saugūs. Vaikai nenori grįžti į atsakovės namus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados,

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

LR CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Ši norma taikytina visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų ar vieno sutuoktinio teisės. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog vaikų interesus iki teismo sprendimo priėmimo geriau atitiks gyvenimas su tėvu, todėl ieškovo L. M. prašymą laikinai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su juo ir priteisti iš atsakovės laikiną materialinį išlaikymą, teismas tenkino.

Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-03-27 sprendimu šalių nepilnamečių vaikų N. M. ir E. M. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su jų motina L. M., o 2008-10-21 nutartimi priteistas išlaikymas vaikams po 400 Lt kiekvienam (4–5,13–15 b. l.). Ieškovas L. M. pateikė ieškinį, siekdamas sūnaus N. ir E. gyvenamąją vietą nustatyti kartu su juo, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014-01-06 nutartimis ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, laikinai šalių sūnų gyvenamąją vietą nustatydamas su ieškovui priteisdamas laikiną išlaikymą po 400 Lt kiekvienam vaikui ( 24–25 b. l.).

LR CK 3.156 straipsnyje nustatyta, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta.

Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (CK 3.174 str. 2 d.). Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Šias faktines aplinkybes teismas ištiria bylą nagrinėdamas iš esmės. Tuo tarpu, laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų teisės. Ieškovas L. M., pateikdamas ieškinį, kaip pagrindą pakeisti vaikų gyvenamąją vietą nurodė atsakovės sugyventinio veiksmus, vartojant smurtą prieš vaikus ir vaikų norą gyventi pas ieškovą. Nurodė, kad atsakovės elgesys yra netinkamas, nes ji negina savo vaikų nuo smurtaujančio sugyventinio. Iš Panevėžio miesto policijos komisariato pažymos matyti, kad policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 3 d., požymius, dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo (106 b. l.). Ieškinyje ieškovas taip pat nurodė, kad vaikai nori gyventi su ieškovu, jiems yra sudarytos tinkamos sąlygos augti ir vystytis (1–3 b. l.). Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus Išvadoje dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo nurodyta, jog vaikai N. ir E. yra gabūs išreikšti savo nuomonę dėl susidariusios situacijos, todėl išreiškė norą gyventi su tėčiu. Bendraujant žodžiu su vaikais apie galimybę grįžti gyventi pas motiną, pastebimas susijaudinimas ir neigiamos emocijos. Minėta įstaiga išreiškė nuomonę, kad nustatant vaikų gyvenamąją vietą su tėvu L. M., nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti (83–84 b. l.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šalių sūnūs išreiškė nuomonę, kad jie nori gyventi pas tėvą (17, 18 b. l.). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad šiuo metu vaikai nuo 2013 m. gruodžio mėnesio pabaigos gyvena pas ieškovą L. M., jie lanko (duomenys neskelbtini) pagrindinę mokyklą, joje greitai adaptavosi, laisvalaikiu treniruojasi (duomenys neskelbtini), po treniruočių juos pasiima tėtis L. M. (102, 103 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog įvertinus, kad nepilnamečiai N. ir E. lanko mokyklą (duomenys neskelbtini), joje gerai adaptavosi, duomenų, jog ieškovas netinkamai rūpinasi vaikais byloje nepateikta, esant tėvų ginčui bei siekiant išvengti nesutarimų, kas galimai neigiamai įtakotų vaikų sveikatą, pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, iki teismas nustatys vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą, geriausiai atitinka nepilnamečių interesus, todėl naikinti nutartį nėra teisinio pagrindo.

Atskirajame skunde apeliantė neginčija nei laikinai priteisto išlaikymo, nei jo dydžio, nurodydama, kad panaikinus nutartį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, nebetektų prasmės nutartis dėl laikino išlaikymo priteisimo. Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo paliktina nepakeista, todėl nekeistina ir 2014-01-06 nutartis dėl priteisto laikino išlaikymo vaikams N. ir E.

Kiti apeliantės D. M. atskirojo skundo argumentai nėra reikšmingi ir neturi įtakos 2014-01-06 nutarčių teisėtumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartis palikti nepakeistas.

Teisėja Laisvė Aleknavičienė