Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo V. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2547-866/2020 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Legertas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo; trečiasis asmuo antstolis R. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovui nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumus – už ieškinį sumokėti žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, yra pagrįsta ir teisėta. Šį procesinį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

8. Ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – dalies žyminio mokesčio sumokėjimo kvitą, duomenis apie sutuoktinės pajamas, pažymą apie transporto priemones ir ieškovo gydymo stacionare epikrizės išrašo kopiją.

9. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Sprendžiant žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo klausimą, teismui turi būti pateikti kuo išsamesni įrodymai, leidžiantys įsitikinti realiai esama asmens, prašančio jam atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, turtine padėtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1319-464/2019).

10. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė naujus įrodymus apie savo ir šeimos turtinę padėtį, kurios nustatymas yra reikšmingas sprendžiant ieškovo prašymą atidėti nesumokėtos žyminio mokesčio dalies sumokėjimą arba atleisti nuo dalies žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į pateiktų įrodymų turinį, jų ryšį su nagrinėjamu klausimu, proceso koncentruotumo ir operatyvumo principus bei sprendžiamo klausimo svarbą (teisės į apeliaciją įgyvendinimas), apeliacinės instancijos teismas priima su ieškovo atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus.

Dėl atskirojo skundo argumentų ir prie jo pridėtų naujų įrodymų vertinimo

11. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ar žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo. Atskirajame skunde ieškovas nurodo sumokėjęs dalį žyminio mokesčio už ieškinį, pateikia įrodymus apie 370 Eur žyminio mokesčio dalies už ieškinį sumokėjimą ir prašo jį atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio dalies sumokėjimą. Įvertinęs skundžiamos teismo nutarties motyvus ir atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada atmesti ieškovo prašymą dėl jo atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, nes tam nėra įstatyme nustatytų pagrindų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus, taip pat į tai, kad dalį žyminio mokesčio ieškovas jau sumokėjo, sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti ieškovo prašymą dėl žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimo.

12. CPK 84 straipsnyje nustatyta, kad teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įrodytos dvi sąlygos: 1) turtinė prašančiojo asmens padėtis procesinio veiksmo, už kurį reikalaujama sumokėti žyminį mokestį, atlikimo momentu tikrai yra komplikuota ir sudėtinga; 2) finansiniai sunkumai, su kuriais asmuo susidūrė, yra laikini. Taigi, žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo taikymas yra tikslingas tik tuo atveju, jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio kreipimosi į teismą dieną, tačiau bus pajėgus atlikti šią pareigą per ilgesnį laiko tarpą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1319-464/2019).

13. Ieškovas nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. jo pajamos per mėnesį sudarė 87,34 Eur, jo sutuoktinės pajamos 2019 metų lapkričio mėnesį siekė 647,71 Eur, o gruodžio mėnesį – 1 115,56 Eur, ieškovas neturi jo vardu registruotų transporto priemonių. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovui 2020 m. sausio 16 d. konstatuotas ūminis miokardo infarktas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie byloje esantys duomenys (ieškovo bei jo sutuoktinės pajamų lygio pažymos) patvirtina dabartinę sunkią apelianto ir jo šeimos finansinę padėtį, pagrįstai manytina, kad šiuo metu ieškovas neturi lėšų, iš kurių galėtų sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį. Be to, tikėtina, kad ieškovo dideli finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio.

14. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų, ieškovas nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto (žemės sklypų su statiniais), todėl darytina išvada, kad esant teisiniam pagrindui, t. y. atmetus ieškovo ieškinį, jis bus pajėgus (pavyzdžiui, iš turto pardavimo pajamų) įvykdyti pareigą sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį – 1 480 Eur (CPK 179 straipsnis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje nekilnojamojo turto pardavimas yra laikomas neproporcingu kraštutiniu veiksmu siekiant pasinaudoti konstitucine teise į teisminę gynybą, tačiau nekilnojamojo turto turėjimas leidžia daryti išvadą, jog ateityje asmuo bus pajėgus sumokėti žyminį mokestį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-236/2020; 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1303-407/2019 ir kt.).

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas išdėstytas aplinkybes ir siekdamas be pagrindo neapriboti ieškovo teisės į teisminę gynybą, laikosi nuostatos, kad yra įrodytos sąlygos žyminio mokesčio dalies mokėjimo atidėjimui taikyti (CPK 84 straipsnis). Padarius tokią išvadą, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas dėl žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimo tenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartį. Išspręsti klausimą iš esmės –

atidėti ieškovui V. Š. žyminio mokesčio dalies – 1 480 Eur už ieškinį sumokėjimą iki sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme.