- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-29
- Bylos Nr.
- I-2904-463/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00867-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
V. G. (toliau – pareiškėjas) 2017 m. kovo 13 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės už patirtą neturtinę žalą priteisti 600,00 Eur (b. l. 1–2).
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. kovo mėnesio buvo laikomas areštinėje netinkamomis sąlygomis. Paaiškina, kad kamerose buvo netinkamai įrengti (nevisiškai atitverti) sanitariniai mazgai, todėl pareiškėjas negalėjo netrikdomas naudotis tualetu. Pasak pareiškėjo, sanitarinis mazgas buvo prie pat įėjimo durų, todėl pareiškėjas buvo matomas pareigūnų pro duryse esantį stebėjimo langelį. Dėl šių priežasčių pareiškėjas nurodo jautęs, kad yra žeminamas jo orumas. Be to, pareiškėjas nurodo, kad naudodamasis tualetu patyrė didelius nepatogumus (nugaros skausmus), nes tualetas buvo įrengtas be klozeto.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Komisariatas), atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–14). Paaiškina, kad policijos įstaigų areštinės nėra tapačios laisvės atėmimo įstaigoms, nes jos yra pritaikytos asmenis laikyti žymiai trumpesnį laiką – iki 30 parų, o tam tikrais atvejais – iki 15 parų. Nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas naujame areštinės pastate, kuris buvo pastatytas ir įrengtas pagal higienos normos reikalavimus. Dėl tualeto įrengimo Komisariatas pripažįsta, kad tam tikra privatumo stoka yra, tačiau tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Mano, kad valstybės civilinei atsakomybei kilti nėra būtinų sąlygų. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamo (privatumo neužtikrinančio) sanitarinio mazgo įrengimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Ukmergės areštinėje buvo nuo 2015 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. kovo mėnesio. Komisariatas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Ukmergės areštinėje buvo laikomas 2015 m. gruodžio 16–28 d., 2016 m. vasario 1–8 d., 2016 m. kovo 14–21 d. ir 2016 m. balandžio 11–15 d. (b. l. 11). Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo nesieja su jo laikymo sąlygomis 2016 m. balandžio mėnesį, todėl teismas, neperžengdamas skundo ribų, ginčo laikotarpiu nagrinėjamoje byloje laiko Komisariato nurodytas datas 2015 m. gruodžio, 2016 m. vasario bei kovo mėnesiais.
Komisariatas atsiliepime nurodė, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas, atsižvelgiant į higienos normos 37:2009 20 punkto reikalavimus, be kita ko, numatančius, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto turi būti atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara. Teismas pažymi, kad ši higienos norma nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios, todėl nagrinėjamam ginčo laikotarpiui yra neaktuali. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015, nustatanti laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimus. Taigi, sveikatos saugos požiūriu tiek laisvės atėmimo vietoms, tiek ir policijos įstaigų areštinėms, nepriklausomai nuo to, kiek laiko asmuo šiose įstaigose yra laikomas, keliami tapatūs sveikatos saugos reikalavimai. Vis dėlto, minėta higienos norma sanitarinių mazgų įrengimui reikalavimų nenustato, todėl nagrinėjam ginčui nėra aktuali.
Šiuo atveju taikytinos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – Taisyklės). Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 5-V-177, minėtos Taisyklės netenka galios vidaus reikalų ministrui patvirtinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras vidaus tvarkos taisykles patvirtino 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247. Taigi, nagrinėjamu ginčo laikotarpiu (2015 m. gruodžio mėn., 2016 m. vasario–kovo mėn.), Taisyklės galiojo, todėl policijos įstaigos areštinės jomis privalėjo vadovautis.
Taisyklių 7 ir 7.13 punktuose nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo orumą žemino tai, kad tualetas buvo „tupimas“, t. y. nebuvo įrengto klozeto, taip pat tai, kad pareiškėją, jam naudojantis tualetu, matė pareigūnai pro duryse esantį stebėjimo langelį (tualetas buvo prie pat kameros durų). Komisariatas visų šių faktinių aplinkybių atsiliepime neginčijo ir jas paneigiančių duomenų teismui neteikė. Byloje esančios kamerų schemos patvirtina, kad sanitarinio mazgo patalpos kamerose yra įrengtos netoli durų (b. l. 17). Komisariatas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pažeistu privatumu ir orumu, tik abstrakčiai nurodė, kad tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Komisariatas nedetalizavo su kokia kalinimo esme ir kokiais kalinimo tikslais yra siejama pareiškėjo nurodoma ir Komisariato neginčijama galimybė stebėti areštinėse laikomų asmenų naudojimąsi tualetu.
Teismas pažymi, kad tualetu besinaudojančio asmens stebėjimas žemina to asmens orumą, yra visuomeniškai nepriimtinas. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad buvo pažeistas Taisyklių 7.13 punktas, įpareigojantis tualetą įrengti taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009). LVAT taip pat yra nurodęs, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – minimalaus pareiškėjo privatumo, naudojantis tualetu, neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė žalą, kaip ji yra suprantama CK 6.250 straipsnio prasme, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos kompensavimą.
Kaip minėta, pareiškėjas prašė priteisti 600,00 Eur. Šio pareiškėjo reiškiamo prašymo prasme teismas pastebi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Spręsdamas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo būdo, teismas pažymi, kad nustatytas pažeidimas truko gana ilgą laiko tarpą (26 paras). Vertindamas pažeidimo pasekmes, teismas pastebi, kad byloje nėra duomenų, jog dėl šio pažeidimo būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena. Vis dėlto, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjui neturtinė žala turi būti kompensuota pinigais.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pareiškėjui priteistinos piniginės sumos dydžio aspektu teismas pastebi, kad pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, t. y. 2015 m. gruodžio mėnesį tęsėsi 12 parų, 2016 m. vasario ir kovo mėnesiais – po 7 paras, tačiau buvo pažeistas pareiškėjo orumas, kurį kaip visų žmogaus teisių pagrindą gina tiek nacionaliniai, tiek ir tarptautiniai teisės aktai. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 250,00 Eur. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad nei asmens orumo, nei dvasinių kančių pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikros kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, priteisiant 250,00 Eur neturtinei žalai kompensuoti. Kita pareiškėjo skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.