Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui V. S. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. P. ieškinį palaikė visiškai ir parodė, kad sugriuvusias puspriekabes pamatė 2014 m. žiemą Estijoje, kai važiavo padėti draugui K. R. parsivežti šaldytuvą. Pamanė, kad jam jos reikalingos ir nuvažiavęs antrą kartą nusipirko tris puspriekabes: dvi „Schmitz“ ir vieną „Pactum“. Perkant puspriekabes jų nereikėjo išregistruoti. Su estu nesudarė pirkimo-pardavimo sutarties. Pardavėjas davė vienos puspriekabės „Schmitz“ dokumentų kopiją, o kitos – originalius dokumentus. Už visas tris puspriekabes sumokėjo 10 500 Eur. Po kiek laiko sugalvojo parduoti puspriekabes ir paprašė draugo E. P., kad šis internete patalpintų skelbimą. Nenurodė ką konkrečiai reikėtų skelbime parašyti. Pasakė, kad nori parduoti puspriekabes detalėmis. Pats nematė skelbimo. Atvažiavo V. S. ir jie susiderino kainą – 4 300 Eur. Kaina buvo nedidelė, nes puspriekabėse buvo likę tik rėmai ir keli tiltai, tai yra apie 10 proc. detalių. Atsakovas sumokėjo jam 1 000 Eur rankpinigių. Su juo buvo atvažiavę ir daugiau asmenų, kurių jis nepažįsta. Šie asmenys matė, kad atsakovas jam davė rankpinigius. Atsakovas sakė, kad per savaitę laiko atvažiuos puspriekabes pasiimti. Iš pradžių atsakovas dokumentų net neprašė. Po mėnesio jis išvažiavo į Vokietiją. Ten sužinojo, kad iš jo išvežtos trys puspriekabės. Iš karto suprato, kad jas galėjo pasiimti V. S. Atsakovo telefono tuo metu neturėjo, todėl paskambino šio draugui L. L. jam perskambino ir pasakė, kad atsakovas buvo atvažiavęs, jo ieškojo, tačiau nebuvo kam palikti pinigų, todėl savavališkai išsitempė puspriekabes, t. y. be jo žinios. Grįžęs bandė atsakovui skambinti, tačiau niekas neatsiliepdavo. Rudenį atsakovas paklausė dėl dokumentų ir įregistravimo. Pasakė šiam, kad gal vieną puspriekabę ir būtų įmanoma įregistruoti. Perkant nebuvo kalbos, kad jis nori registruoti puspriekabes ir su jomis dalyvauti viešajame eisme. Į VĮ „Regitra“ su atsakovu važiavo rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį. Nuo rankpinigių davimo buvo praėję du-trys mėnesiai. VĮ „Regitra“ jiems paaiškino, kad jeigu puspriekabės yra tvarkingos, reikia atlikti apžiūrą ir tada nebus problemų dėl įregistravimo. Atsakovas būnant VĮ „Regitra“ turėjo matyti jo turimus dokumentus. Lapkričio mėnesį atvažiavo pas atsakovą pasiimti puspriekabių. Atvykimo su atsakovu nederino, kadangi atsakovas vengė su juo bendrauti. Atsakovas atidavė tik vieną puspriekabę ir pažadėjo už likusias atsiskaityti už mėnesio. Tada ir atsirado raštelis, kurio tekstą surašė jis pats, o atsakovo vardą ir pavardę pasirašė pats atsakovas. Sutartį surašė kaip sugalvojo. Sutarties surašymo metu nebuvo kalbos apie transporto priemones ir jų registraciją. Nusileido dar 300 Eur, kad tik atiduotų pinigus. Atsakovas sakė, kad veža grūdus, už juos gaus pinigų ir tada su juo atsiskaitys. Po mėnesio pinigų negavo. Puspriekabių dokumentų atsakovui nedavė, kadangi su juo šis neatsiskaitė. Teismui pateiktos puspriekabių nuotraukos yra padarytos Estijoje (2016-08-12 teismo posėdžio garso įrašas, nuo 12:38 iki 47:02).

Liudytojas G. B. parodė, kad gegužės pabaigoje atsakovas jam paskambino ir paprašė nuvežti į Klaipėdą, kad galėtų susitikti su puspriekabių pardavėju. Apie 15-16 val. abu su atsakovu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą. Puspriekabės buvo sukrautos kitoje priekaboje. Ant jų rėmų viskas buvo sukomplektuota, ratai buvo nuimti. Detaliai visko neapžiūrėjo, matė jas iš galo. V. S. pardavėjui aiškino, kad nori darytis dvi puspriekabes. V. S. priekabos tiko. Tada vyko derybos tarp ieškovo ir atsakovo. Suderėjus dėl kainos V. S. sumokėjo pardavėjui rankpinigius – 1 000 Eur. Taip pat buvo pokalbis dėl dokumentų. Tuo momentu pardavėjas neturėjo dokumentų. Tą dieną priekabų nesivežė. Rugsėjo antroje pusėje asmeniniais reikalais važiavo į Klaipėdą. Kartu su juo dėl priekabų registracijos dokumentų važiavo ir V. S. Su jais važiavo ir V. Buvo susitarę susitikti su pardavėju. Tada keturiese nuvažiavo į Šilutės plente esančią VĮ „Regitra“. Atsakovas su ieškovu dviese nuėjo į VĮ „Regitra“. Girdėjo, kaip sakė, kad reikia uždėti „kūzavą“, sutvarkyti ir tik tada puspriekabes bus galima įregistruoti. Taip jie kalbėjo atėję prie mašinos. „Kūzavas“ – dėžė, kroviniam krauti (2016-08-12 posėdžio garso įrašas, nuo 51:53 iki 1:02:55).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas A. P. turėjo dvi puspriekabes: „Schmitz Gotha“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Schmitz Gotha“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) (registracijos liudijimų vertimai). Atsakovas V. S. 2015 m. gegužės mėnesį sumokėjo ieškovui 1 000 Eur avansą už dvi puspriekabes „Schmitz“, kurias išsivežė maždaug po mėnesio laiko. 2015-11-11 atsakovas V. S. pasirašė raštą, kuriuo patvirtino, kad iki 2015-12-11 grąžins A. P. 3 000 Eur už puspriekabes „Schmitz“. Ieškovas 2016-01-06 V. S. surašė raginimą grąžinti įsiskolinimą, kuris atsakovui buvo įteiktas 2016-01-11 (prijungta civilinė byla Nr. eL2-316-829/2016).

Dėl skolos priteisimo.

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011).

Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkimo-pardavimo sutartis yra dvišalė, todėl vienai sutarties šaliai – pardavėjui – įvykdžius sutartyje nustatytą įsipareigojimą, kitai sutarties šaliai – pirkėjui – atsiranda pareiga apmokėti už perduotus daiktus.

Pirkimo-pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo-pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles. CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais. Sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui.

Šalys pripažįsta, kad rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis tarp jų nebuvo sudaryta kaip to reikalauja CK 6.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Atsakovas teigia, kad su ieškovu buvo tik tariamasis dėl pirkimo-pardavimo sutarties. Tačiau tiek ieškovas, tiek atsakovas nurodo, kad buvo sumokėti 1 000 Eur rankpinigiai už puspriekabes „Schmitz“. Ši sumokėta atsakovo suma negali būti laikoma rankpinigiais, kadangi susitarimas dėl rankpinigių, neatsižvelgiant į jų dydį, turi būti rašytinis, o rašytinės formos nesilaikymas susitarimą dėl rankpinigių daro negaliojantį (CK 6.99 straipsnio 1 ir 2 dalys). Kadangi ieškovas ir atsakovas nepasirašė rašytinės sutarties, todėl atsakovo ieškovui sumokėta 1 000 Eur suma pripažintina dalies kainos sumokėjimu (avansu). Atsakovas taip pat neneigia, kad dvi puspriekabes „Schmitz“ pasiėmė iš ieškovo, t. y. puspriekabes gavo. Taigi nors šiuo atveju rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis dėl puspriekabių „Schmitz“ tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta, tačiau kasacinis teismas yra pasisakęs, jog daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo-pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo-pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012).

Kaip minėta, nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės puspriekabių „Schmitz“ pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau tai nepaneigia šalis siejusių pirkimo pardavimo santykių buvimo (CK 6.305 straipsnis, 6.311 straipsnis). Nors bylos nagrinėjimo metu atsakovas teigė, jog šalys buvo žodžiu aiškiai susitarusios, kad atsakovas atsiskaitys su ieškovu tik tuomet, kai ieškovas atiduos jam puspriekabių dokumentus, kadangi jis pirko puspriekabes kaip transporto priemonės, tačiau į bylą nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių rašytinių ar kitų pagal CPK leistinų įrodymų, todėl šis jo teiginys laikytas nepagrįstas ir atmestinas kaip neįrodytas. Atsakovas nors ir teigia, kad negavo ieškovo žadėtų dokumentų, tačiau puspriekabes pasiėmė. Taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovas reiškė atsakovui pretenzijas dėl negautų dokumentų. Tai, kad ieškovas puspriekabes „Schmitz“ pardavė kaip agregatus įrodo šalių sutarta kaina – 4 300 Eur už dvi puspriekabes, vėliau sumažinta iki 4 000 Eur. Ši suma žymia mažesnė nei puspriekabių rinkos vertė. Atsakovas būdamas protingas pirkėjas ir pirkdamas puspriekabes turėjo suprasti, kad už tokią kainą, puspriekabių kaip transporto priemonių niekas neparduotų. Be to ieškovo į bylą pateiktos fotonuotraukos, darytos Estijoje, bei pačio atsakovo teiginiai, kad puspriekabės buvo be „kūzavų“, sulankstytais rėmais, leidžia teigti, kad puspriekabės nebuvo pilnos komplektacijos, todėl buvo parduodamos kaip agregatai. Pats atsakovas teismo posėdžio metu teigė, jog planavo iš dviejų puspriekabių pasidaryti vieną arba taisyti abi. Taigi, galima daryti išvadą, jog atsakovas matė, kad puspriekabės yra nesukomplektuotos, žinojo, kad jos nebuvo įregistruotos žemės ūkio technikos registre, tačiau vis tiek jas, nelaukdamas kol grįš ieškovas į Lietuvą, išsivežė ir laikė apie 5 mėnesius. Jei, kaip teigia atsakovas, jis likusios sutartos pinigų sumos ieškovui nemokėjo dėl to, jog šis nedavė puspriekabių dokumentų, nelogiška, jog jis, 2015-11-11 pasirašydamas ieškovui įsipareigojimą iki konkrečios datos grąžinti 3 000 Eur, neaptarė aplinkybės apie puspriekabių dokumentų perdavimą atsakovui. Taigi byloje nėra įrodymų, jog tarp ieškovo ir atsakovo puspriekabių pirkimo metu buvo ginčas dėl šių dokumentų. Tai, kad šalys dėl tam tikros informacijos gavimo vyko į VĮ „Regitra“ atsakovo nurodomos aplinkybės nepatvirtina. Atsakovas savo paaiškinimuose teigė, jog norėjo iš dviejų puspriekabių pasidaryti vieną, arba taisyti abi, todėl jei šias būtų tvarkęs ir norėjęs su jomis dalyvauti viešajame eisme, privalu transporto priemonę (šiuo atveju – puspriekabę ar puspriekabes) registruoti. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad puspriekabių dokumentus ieškovas turėjo (vienos puspriekabės originalius dokumentus, kitos puspriekabės – kopijas), kurios tikėtina atsakovui pinigų sumokėjimo metu ir būtų buvusios perduotos.

Ieškovas 2015-11-11 raštu ir grindžia savo reikalavimą, taigi visos minėtos aplinkybės leidžia tikėti, kad atsakovas žinojo, kad sudarė pirkimo-pardavimo sutartį dėl puspriekabių kaip agregatų.

Teismo nuomone, atsakovo veiksmai – puspriekabių „Schmitz“ pasiėmimas, pasirašymas ant 2015-11-11 rašto, kad yra skolingas ieškovui už puspriekabes „Schmitz“ ir pretenzijų dėl jame nurodytos sumos nepareiškimas, neabejotinai patvirtina, kad atsakovui puspriekabės faktiškai buvo perduotos. Nors, kaip minėta, atstovas bandė teisme įrodinėti, jog šalys susitarė, jog atsakovas už perduotas puspriekabes „Schmitz“ atsiskaitys tik gavęs jų dokumentus, tačiau tai nepaneigia ieškovo įrodinėjamų aplinkybių, jog atsakovas turėjo jam sumokėti sutartą pinigų sumą tą pačią dieną, kuomet jam buvo perduotos puspriekabės „Schmitz“, ir jokių kitokių susitarimų raštu, t. y. jog visą skolos sumą atsakovas dengs kai gaus dokumentus, šalys nesudarė.

Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. CK 6.38 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Ieškovas ieškinyje nurodo, jog atsakovas iki šiol jam skolos negrąžino. To neginčija ir pats atsakovas. Byloje nėra duomenų, jog sprendimo priėmimo dienai atsakovas būtų įvykdęs savo sutartinę prievolę ieškovui, todėl remiantis CK 6.200 straipsniu, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 3 000 Eur skola.

Dėl palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo.

Palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje. Už pavėlavimą sumokėti kainą pirkėjas privalo mokėti palūkanas, kurios pradedamos skaičiuoti nuo daikto perdavimo ar šalių sutarto termino, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita (CK 6.344 straipsnio 1-2 dalys). Kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas (CK 6.314 straipsnio 5 dalis). Šioje byloje ieškovas prašo priteisti 10 proc. mėnesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo skolos sumos – iš viso 600 Eur.

Didesni negu CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai gali būti taikomi, kai šalys dėl to susitaria (CK 6.37 straipsnio 1 ir 3 dalys), tačiau toks šalių susitarimas neturi prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Priešingu atveju teismas turi teisę sumažinti per dideles sutartines palūkanas.

Palūkanų mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis).

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad yra pagrindo mažinti šalių sutartas palūkanas. Kadangi šalys yra fiziniai asmenys, neturintys derybų praktikos, teismas sprendžia, kad 10 proc. sutartinės palūkanos nuo nesumokėtos sumos laikytinos nesąžiningomis, leidžiančios kreditoriui lupikauti. Įvertintina ir tai, kad pati skola, lyginant su reikalaujamu palūkanų dydžiu yra pakankamai nedidelė bei remdamasis protingumo ir sąžiningumo principais, teismas daro išvada, kad šalių sutartos palūkanos nuo nesumokėtos sumos mažintinos iki 1 proc. Tokiu atveju reikalaujamų sutartinių palūkanų dydis mažintinas iki 60 Eur.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis numato atsakovo pareigą mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurios yra laikomos minimaliais ieškovo nuostoliais. Tokiu atveju, esant ieškovo prašymui, iš atsakovo priteistinos įstatymo nustatytos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – šiuo atveju 2016-03-17 iki teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kai patenkinami ne visi ieškinio reikalavimai, bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė nustatyta CPK 93 straipsnio 2 dalyje. Pagal ją bylinėjimo išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai.

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas šioje byloje sumokėjo 81 Eur dydžio žyminį mokestį, 36 Eur už vertimo paslaugas, 800 Eur už advokato ir advokato padėjėjos suteiktas teisines paslaugas.

Bylos duomenimis, ieškovas patyrė 800 Eur išlaidų už ieškinio teismui parengimą bei teisines konsultacijas, pasiruošimą bylos nagrinėjimams teisme ir atstovavimą teismo posėdžiuose. Šios išlaidos neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio punktuose numatytų išlaidų už ieškinio parengimą, teisinį konsultavimą, atstovavimą teisme, todėl laikytina, jog ieškovo pagrįstai dėl ieškinio surašymo teismui bei už kitas advokato suteiktas paslaugas patyrė 800 Eur dydžio sumą. Kitos ieškovo bylinėjimo išlaidos, taip pat laikytinos pagrįstomis (81 Eur žyminis mokestis, 36 Eur vertimo išlaidos).

Nustatytina, kad buvo patenkinta 85 proc. ieškovo reikalavimų. Ieškovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 917 Eur. Atsižvelgiant į 85 proc. patenkintą ieškinio dalį, ieškovui iš atsakovo priteistina 779,45 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 str. 1 dalies 1, 6, 9 punktai, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Byloje esant atsakovo prašymui priteisti jo bylos nagrinėjimo metu patirtas 600 Eur dydžio išlaidas, iš ieškovo ieškovui priteista 90 Eur bylinėjimosi išlaidų (600 Eur – 15 proc.). Atlikus bylinėjimosi išlaidų užskaitą iš atsakovo ieškovui priteistina 689,45 Eur (779,45 Eur – 90 Eur).

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (naujos redakcijos nuo 2015-01-01 Nr. 2014-12793), minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Šiuo nagrinėjamu atveju, procesinių dokumentų išlaidos neviršija 3 Eur, todėl valstybės naudai iš šalių nepriteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaujantis CPK 259 straipsniu, CPK 263– 268 straipsniais, CPK 270 straipsniu, teismas:

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) skolos, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) palūkanų, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2016-03-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 689,45 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 45 ct) bylinėjimo išlaidų ieškovui A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, paduodant skundą per Šakių rajono apylinkės teismą.