Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Elena Pauliukienė, sekretoriaujant Salomėjai Paulauskienei, dalyvaujant ieškovei M. L., ieškovės atstovei - advokatei Vitai Litinkienei, atsakovui D. J., atsakovo atstovui – advokatui Sauliui Juškai, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės M. L. ieškinį atsakovams D. J. ir R. A. dėl nuomos mokesčio priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovei R. A. apie teismo posėdžio vietą bei laiką buvo pranešta specialiame interneto tinklalapyje, tačiau ji teismo posėdyje nedalyvavo bei nepateikė atsiliepimo (Civilinio proceso kodekso 130 straipsnis).

Liudytojai V. S., T. B. ir I. S. patvirtino faktus, jog atsakovai buvo pora, gyveno kartu, laikė juodą mažą šunelį, kurį abu vedžiodavo. Pastebėjo, kai atsakovas D. J. išeidavo į jūrą, bute būdavo tylu. Tačiau jam grįžus iš jūros, jo buvimo krante metu, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tapdavo ypač triukšminga. Dėl tos priežasties, nakties metu, kaimynams tekdavo dažnai juos tramdyti (b. l. 70-75).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys visiškai tenkintinas.

Konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Kartu teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis). Teismo vidinį įsitikinimą turi suformuoti byloje esantys įrodymai, kuriais remdamasis teismas konstatuoja, ar yra aplinkybių, pagrindžiančių arba ne pareiškėjų prašymą. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumo problema. Teismas konstatuoja savo įsitikinimą vienais ar kitais įrodymais. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu pareiškėjo pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą esant nei jos nesant. Teismas, nagrinėdamas šalių ginčą ir likdamas nešališkas, užtikrino abiems šalims vienodas galimybes įrodyti savo tiesą. Kiekviena šalis privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Civilinio proceso kodekso 12, 178 straipsniai). Atsakovai leistinomis įrodinėjimo priemonėmis aplinkybių, kuriomis grindžia savo atsikirtimus, neįrodė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Todėl išnagrinėjus objektyviai, visapusiškai ir išsamiai visas bylos aplinkybes, įrodymus bei šalių atstovų paaiškinimus, ir įvertinęs šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, teismas nustatė, kad atsakovai neįrodė, jog yra pagrindas ieškinio reikalavimus atmesti (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai). Taip pat šalių konkliudentiniai veiksmai įrodo, jog tų pačių žodinės sutarties sąlygų traktavimas vienaip, kai sutartis yra galiojanti, ir traktavimas kitaip, kai sutartis yra pasibaigusi, vertintini kaip nesąžiningais. Atsakovai, žinodami, kad turi atsiskaityti, iki šalių santykių pasibaigimo, nereiškė ieškovei jokių pretenzijų dėl žodinės nuomos sutarties ir neginčijo tos sutarties sąlygų.

Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, iš šioje civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, jog tarp šalių 2011 m. lapkričio mėnesį buvo sudaryta žodinė buto, esančio (duomenys neskelbtini) neterminuota nuomos sutartis, pagal kurią ieškovė išnuomojo atsakovams gyvenamąjį plotą, o atsakovai įsipareigojo laiku mokėti nuomos mokestį. Teiginius apie neterminuotos nuomos sutarties sudarymą nuo 2011 metų lapkričio mėnesio tarp atsakovų ir ieškovės patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: atsakovės R. A. skolos raštelis apie skolą už buto nuomą ir komunalinius patarnavimus už 2012 m. gegužės – rugsėjo mėnesius (b. l. 6), 2011-12-20 užsakovo (atsakovo) D. J. užsakymas – sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl šarvuotų durų pagaminimo (b. l. 12-12), sąskaita – kvitas dėl atsakovo D. J. užsakytų ir gautų Baklticum paslaugų bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bei už jas 2012 m. rugsėjo mėnesio apmokėjimą (b. l. 14).

Atsakovė R. A. savo gyvenamąją vietą 2012-08-03 buvo deklaravusi esant (duomenys neskelbtini) (b. l.15), o atsakovas D. J. 2005-10-03 – (duomenys neskelbtini) (b. l. 33). Atsakovas D. J. pateikė įrodymus – jūrininkų knygelės 1 ir 13 psl. kopijas, kur nurodyta, jog jis nuo 2011-08-16 buvo įdarbintas jūroje bei 2011-12-11 atleistas. Taip pat 2012-06-27 buvo įdarbintas jūroje ir 2012-12-06 atleistas (b. l. 34-35).

Atsakovas D. J. nepaneigė, jog jam būnant jūroje, ieškovė jam skambino, pranešdama, kad yra skola už buto nuomą, komunalinius patarnavimus ir prašė atsiskaityti. Taip pat, kad nedidėtų skola, sutiko, kad iš nuomojamo būsto būtų iškraustyta R. A.. Atsakovas telefonu ieškovei pažadėjo, kai tik grįšiąs Kalėdų šventėms, tai galėsiąs atsiskaityti. Tačiau 2013 m. sausio mėnesį atsakovas pareikalavo ieškovės parodyti rašytinę nuomos sutartį ir atsisakė skolą apmokėti (b. l. 18-19). Ieškovė taip pat ragino ir atsakovę R. A. susimokėti įsiskolinimą. Susidariusį dviejų mėnesių 1205,51 Lt įsiskolinimą atsakovė žadėjo sumokėti 2012-09-15, kai grįš D. (b. l. 19). Ieškovei primygtinai reikalaujant atsiskaityti, atsakovė prašė pratęsti atsiskaitymo terminą. Vėliau, t. y. 2012-11-10 ieškovei pranešė, kad neturi nė lito ir nesuprantanti, kodėl ieškovė reikalauja iš jos mokesčio, nes atsakovas pažadėjęs jai, kad pilnai su nuomotoju atsiskaitys. Be to, pažymėjo, kad atsakovas ją palikęs su viena taše, nurodė D. mamos adresą. Taip pat atsakovė teigė, jog galutinai iš buto galės daiktus pasiimti 2012-11-13. Tačiau buto nuomininkė R. A. 2012-11-20 tik pasiteiravo buto savininkės (ieškovės), ar D. žino, kur yra bute paliktas jų šuniukas ir koks jo likimas (b. l. 19). Taigi, šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad butas nuo 2012 m. lapkričio mėnesio buvo išnuomotas žodine sutartimi abiem atsakovams kaip faktinei porai.

Vadinasi, šiuo atveju faktiškai pagal žodinę sutartį ieškovė (nuomotojas) savo įsipareigojimą suteikti už užmokestį gyvenamąją patalpą nuomininkams laikinai valdyti ir joje gyventi įvykdė. Atsakovai (nuomininkai) įsipareigojo naudotis šia patalpa pagal paskirtį už 350 Lt nuomos mokestį plius mokesčiai už suteiktas komunalines paslaugas ir tausoti patikėtą turtą.

Analizuojant šalių žodinį susitarimą kaip teisinį santykį, jo turinio negalima apibrėžti net įrašytais sutarties dokumento punktais. Jeigu kuri nuomos sutarties sąlyga ir nebūtų aptarta rašytiniame sutarties tekste, tai nereiškia, kad tokia sąlyga neegzistuoja. Nuomą reglamentuojančių teisės normų dispozityviškumas pasireiškia jų veikimu, kai šalys nesusitaria kitaip. Pagrindinė nuomotojo pareiga yra perduoti nuomininkui sutarties sąlygas ir daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Šios nuomotojo pareigos vykdymas prasideda įsigaliojus sutarčiai ir nesibaigia turtą perdavus nuomininkui. Skirtingai nei nurodo nuomininkas D. J., nuomotojo prievolė suteikti turtą nuomininkui, kad šis juo galėtų naudotis pagal paskirtį ir daikto būklė atitiktų šią paskirtį, nepasibaigia daikto perdavimu nuomininkui, o išlieka visą nuomos sutarties terminą (Civilinio kodekso 6.483 straipsnio 1 dalis), todėl ši prievolė turi garantinį pobūdį ir lemia nuomotojo atsakomybės už šios prievolės nevykdymą ypatumus. Tinkamos kokybės daikto perdavimas reiškia, kad perduotas daiktas turi būti be trūkumų, kurie trukdytų visiškai ar iš dalies naudotis daiktu pagal paskirtį. Atsakomybė gali atsirasti ir už mažiausius nuomojamo daikto trūkumus, jeigu jie trukdo nuomininkui naudotis daiktu pagal paskirtį. Nuomotojo atsakomybės nėra tais atvejais, dėl kurių šalys susitarė ir kai perduodamo daikto trūkumai iš anksto buvo žinomi nuomininkui, pavyzdžiui, daiktas buvo nuomojamas anksčiau ar buvo žinoma apie turto padėtį iš kitų šaltinių ir panašiai, arba daikto trūkumai turėjo būti žinomi turto apžiūros metu ar tikrinant turto pritaikomumą nesvarbu kada, t. y. tiek tariantis, tiek daiktą perduodant (akivaizdūs daikto trūkumai). Taigi, nagrinėjamoje byloje atsakovas D. J. nepaneigė, jog ieškovė jiems perdavė tvarkingą butą. Kaip nepaneigė ir liudytojos ir ieškovės pateiktų fotonuotraukų (b. l. 10-11), įrodančių nuomininkų paliktą bute netvarką bei šuns fekalijas ant kilimo. Kasos pajamų orderio kvitas ir PVM sąskaita – faktūra, išduota ieškovei 2012-11-27 už kilimo išvalymą ir pristatymą, patvirtina jos teiginius, jog dėl atsakovų šuns nepriežiūros patyrė 53,35 Lt nuostolių (b. l. 7-8). Atsakovų gyvūnas (juodos spalvos, vyr. lyties Pekino veislės šuo vardu „Mažutis“) ieškovės dėka buvo patalpintas į gyvūnų prieglaudą (b. l. 9).

Atsakovo D. J. pateiktieji duomenys nenurungė faktinių bylos aplinkybių, todėl, esami rašytiniai įrodymai, šalių ir jų atstovų paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina ieškovės teiginius, kad atsakovai išsinuomojo ieškovės butą bei su ieškove nėra visiškai atsiskaityta (Civilinio kodekso 4.34 straipsnis). Tokiu būdu darytina išvada, kad atsakovai nepagrindė, jog ieškovė savo veiksmais pažeidė teisės aktų nustatytą tvarką, t. y. nuomos sutarties nutraukimo pagrindai atsirado kaip kaltų veiksmų pasekmė. Nustatyta, kad tarp šalių buvo susiklostę tam tikri ne rašytiniai sutartiniai santykiai: nuomininkai ir nuomotoja susisiekdavo telefonu arba SMS žinutėmis; šalys bendravo tik žodžiu, t. y. abi šalis tokia bendravimo forma tenkino; mokesčiai buvo mokami nuomininkams pateikus skaitiklių parodymus, sąskaitas – faktūras, pagal kurias ieškovė apmokėdavo už komunalinius patarnavimus.

Atsakovas D. J., teigdamas, jog sutartis privalėjo būti sudaryta rašytine notarine forma ir užregistruota viešame registre, faktiškai žodinės buto nuomos sutarties nenuginčijo, t. y. iš dalies sutarties sąlygas vykdė, to nepaneigė ir pats. Atsakovai nuo 2011 m. lapkričio iki 2012 m. lapkričio naudojosi ieškovės su baldais ir technine įranga butu. Vadinasi, šalims neginčijus žodinės sutarties, ji yra priimtina abiems šalims ir vykdoma. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovė nuomos sutartį žodžiu nutraukė tik po to, kai įspėjo dėl nemokamų mokesčių abu nuomininkus (Civilinio kodekso 6.609 straipsniai).

Pažymėtina, jog bendra taisyklė, jeigu kitaip šalių nebuvo susitarta, už gyvenamosios patalpos nuomą nuomininkas nuomos mokestį turi mokėti kas mėnesį, ne vėliau kaip iki kito mėnesio dvidešimtos kalendorinės dienos (Civilinio kodekso 6.583 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę pareikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius. Atsakovai iš buto išsikėlė tik lapkričio mėnesį, todėl ieškovės reikalavimas sumokėti mokestį ir už spalio mėnesį yra teisėtas ir pagrįstas (Civilinio kodekso 6.499 straipsnio 2 dalis).

Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus bei liudytojų parodymus, darytina išvada, kad tarp šalių žodžiu sudarytos gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu atsirado sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai (Civilinio kodekso 6.1 – 6.4 straipsniai, 6.583 straipsnis).

Iš byloje esančių duomenų, šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų matyti, jog atsakovai skolos susidarymo laikotarpiu naudojosi ieškovei priklausančia gyvenamąja patalpa, esančia (duomenys neskelbtini), todėl turi pareigą mokėti sutartą 350 Lt nuomos mokestį bei atlyginti ieškovei už suteiktas komunalines paslaugas. Tuo tarpu atsakovai priešpriešinių įrodymų į bylą nėra pateikę (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Pažymėtina, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, nustatytu terminu pagal sutarties ar įstatymo reikalavimus, o jei tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais (Civilinio kodekso 6.38 straipsnis). Duomenų, kad atsakovai būtų prievolę tinkamai įvykdę ir pilnai atsiskaitę su ieškove už buto, kuriuo naudojosi, nuomą, nėra. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis), ieškovei solidariai iš abiejų nuomininkų priteistinas nesumokėtas gyvenamosios patalpos nuomos ir suteiktų butui paslaugų mokesčio įsiskolinimas, nes atsakovai faktiškai gyvenamąja patalpa naudojosi ieškovės nurodomu įsiskolinimo susidarymo laikotarpiu, todėl privalo už naudojamas gyvenamąsias patalpas atsiskaityti (Civilinio kodekso 6.583 straipsnis). Byloje esantys duomenys pagrindžia, jog ieškovė tinkamai apskaičiavo atsakovų įsiskolinimą už patalpų nuomą – ieškovė pateikė teismui išsamius skolos apskaičiavimo duomenis, todėl vadovaujantis šiais įrodymais, ieškovė teisėtai bei pagrįstai nurodė galutinį atsakovės įsiskolinimo dydį – 4016, 52 Lt (Civilinio kodekso 6.1 – 6.4, 6.38, 6.583 straipsniai).

Civilinės atsakomybės taikymas yra siejamas su tam tikrais juridiniais faktais, kurie yra vadinami civilinės atsakomybės pagrindais. Yra skiriami tokie bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, kaltė. Būtinasis civilinės atsakomybės pagrindas yra žala. Nesant žalos, neįmanomas ir civilinės atsakomybės taikymas. Svarbu paminėti, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Civilinio kodekso 6.263 straipsnis). Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje ieškovei žala atsirado dėl atsakovų kaltų veiksmų (neveikimo) – atsakovai netausojo ieškovės turto, nes paliko šunelį be priežiūros, kuris ieškovei sugadino kilimą ir tai patvirtina bylos medžiaga.

Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Ši norma pakartojama ir Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Taigi, šiuo atveju atsakomybė yra solidari, kai ne vienam asmeniui yra priskirtina visa žala arba aiški jos dalis, o priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas.

Įstatymų leidėjas nustatė ne tik kiekvienos šalies pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi, t. y. vadinamąją įrodinėjimo pareigą, bet ir šią pareigą šalims paskirstė. Ieškovė privalėjo įrodyti ieškinio pagrindą, o atsakovai įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. turi įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai netenkinami.

Atsakovas D. J. nurodė, jog jis gyveno su atsakove R. A. atskirai, t. y. jis gyveno ir savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs esant (duomenys neskelbtini), nes šis butas jam asmeninės nuosavybės teise priklauso, kurį pardavęs, vėliau rengėsi su R. A. vesti bendrą ūkį (b. l. 31-32). Tačiau ieškovės pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko bei teismo atliktas atsakovo duomenų patikrinimas, paneigia tokius atsakovo teiginius (b. l. 60-61). Nustatyta, jog atsakovai neturi jokio nekilnojamojo turto ir savo ar kito gyvenamojo ploto, ginčo nagrinėjimo metu, neturėjo, todėl tikėtina ieškovės, jos atstovės paaiškinimais ir liudytojų parodymais, kad atsakovai išsinuomojo ir gyveno kartu ieškovės bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (Civilinio proceso kodekso 197,200 straipsniai).

Pagal byloje esančius įrodymus laikytina, kad nei atsakovas D. J. nei atsakovė R. A. savo atsikirtimų nepagrindė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir priešpriešinių įrodymų nepateikė (Civilinio kodekso 178 straipsnis), todėl darytina išvada, kad ieškinys yra įrodytas pateiktais ir teismo surinktais įrodymais, faktinėmis bylos aplinkybėmis, liudytojų parodymais, todėl visiškai tenkintinas (Civilinio kodekso 187, 200 straipsniai).

Bylinėjimosi išlaidos 1632,10 Lt (122,10 Lt žyminis mokestis + 10 Lt gyventojų registro tarnybos pažyma + 1500 Lt teisinei advokato padėjėjo pagalbai apmokėti) ieškovei priteistinos lygiomis dalimis iš atsakovų, o Valstybės biudžetui 7,50 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų suma nepriteistina, nes ji laikytina mažesne nei minimali (10 Lt) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 6 dalis, LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42, 93, 270, 279 straipsniais, teismas

nusprendžia:

priteisti iš atsakovų D. J., gimusio (duomenys neskelbtini), ir R. A., gimusios (duomenys neskelbtini), solidariai 4016,52 Lt (keturi tūkstančiai šešiolika Lt ir 52 ct) įsiskolinimo už buto nuomą bei gautas komunalines paslaugas ir 53,30 Lt (penkiasdešimt trys Lt ir 30 ct) žalos atlyginimo ieškovei M. L., gimusiai (duomenys neskelbtini);

priteisti iš atsakovų D. J., gimusio (duomenys neskelbtini), ir R. A., gimusios (duomenys neskelbtini), po 816,05 Lt (aštuoni šimtai šešiolika Lt ir 05 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei M. L., gimusiai (duomenys neskelbtini).

Sprendimą per 30 dienų, nuo jo priėmimo dienos, galima apskųsti Klaipėdos apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą šiame Apylinkės teisme.