- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-18
- Bylos Nr.
- 2S-2086-450/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Skolininkas
- K. P.
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko K. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d., kuria tenkintas prašymas dėl įkeisto turto arešto,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas AB Ūkio bankas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas įteikti skolininkui 2011-01-25 įspėjimą Nr.160-03-136 ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš skolininko K. P. hipoteka įkeisto turto bei priimti nutartį areštuoti hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 01120070008206, įkeistą turtą. Nurodė, kad pagal 2009-05-21 Skolos perkėlimo sutartį Nr. 60-225/2009 AB Ūkio bankas suteikė K. P. 73 606,69 EUR paskolą. Šios prievolės įvykdymas užtikrintas 2007-04-02 hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 01120070008206. Skolininkas K. P. nevykdė hipoteka apsaugotų reikalavimų, pažeidinėjo aukščiau nurodytos sutarties sąlygas, dėl ko kredito sutartis, nesikreipiant į teismą ir įspėjus apie tai skolininką, buvo nutraukta. K. P. įsiskolinimo suma bankui pagal Skolos perkėlimo sutartį Nr. 60-225/2009 yra 185.165,75 EUR, iš jų: 173.606,69 EUR negrąžinta paskola, 10.894,20 EUR palūkanų, 664,86 EUR delspinigių ir 5 proc. dydžio įstatyminių metinių palūkanų iki visiško skolos grąžinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartimi tenkino kreditoriaus AB Ūkio banko pareiškimą: areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą - butą su vieta autoparkinge (pažymėta R-l), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausantį K. P., bei įspėjo skolininką K. P., kad negrąžinus skolos, t.y. 173.606,69 EUR negrąžintos paskolos, 10.894,20 EUR palūkanų, 664,86 EUR delspinigių bei 133 Lt žyminio mokesčio išlaidų, per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių arba perduotas kreditoriui administruoti. Teismas nustatė, kad kreditorius, nelaukdamas sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, registruotu laišku išsiuntė skolininkui (įkeisto turto savininkui) K. P. pranešimą, jog per nustatytą 15 d. terminą neįvykdžius įsipareigojimų, Bankas vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį, kadangi skolininkas nevykdo sąlygų, numatytų kredito sutartyje - paskolą grąžinti dalimis ir nustatytais terminais. Laiškai, adresuoti skolininkui (įkeisto turto savininkui), kreditoriaus siųsti hipotekos lakšte nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), grįžo neįteikti su pašto darbuotojų žyma „neatsiėmė“. Kreditorius pareiškime nurodė, jog jis nėra informuotas apie kitą skolininko (įkeisto turto savininko) gyvenamosios vietos adresą. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2009 m. birželio 18 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-241/2009 bei LR CK 6.166 įtvirtinta pozicija, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju kreditorius tinkamai įvykdė pareigą pranešti kitai sutarties šaliai apie vienašališką sutarties nutraukimą, o skolininkas (įkeisto turto savininkas) apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą buvo informuotas tinkamai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas K. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį ir kreditoriaus prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kreditorius nepagrįstai prašė areštuoti hipoteka įkeistus daiktus, o taip pat neteisingai nurodė, kad skola negrąžinta. Nurodė, kad 2010 m. liepos 23 d. paprašė kreditoriaus leisti padengti skolą, susidariusią pagal 2009-05-21 skolos perkėlimo sutartį Nr. 60-225/2009, kartu padengiant ir palūkanų įsiskolinimą, tačiau kreditorius 2010-08-02 pažyma Nr. 869 iš esmės atsisakė priimti grąžinamą kreditą, iškeldamas visiškai nerealias ir nesąžiningas sąlygas, kurios ir užkirto skolininkui galimybę grąžinti kreditą. Kaip matyti iš kreditoriaus pareiškimo dėl turto arešto taikymo, kreditas su palūkanomis ir delspinigiais sudaro 185.165,75 EUR (pagal oficialų kursą 639'340,30 Lt), tuo tarpu 2010-08-02 pažymoje Nr. 869 kreditorius pareikalavo grąžinti net 964.000 Lt - pusantro karto daugiau, negu tuo metu buvo reali paskolos suma su palūkanomis. Nurodo, kad tokių kreditoriaus reikalavimų tenkinti jis negalėjo ir tam neturėjo jokio teisinio pagrindo.
2. Neteisingi kreditoriaus teiginiai, kad skolininkas pakeitė savo gyvenamąją vietą ir apie tai nepranešė kreditoriui. Nurodė, kad jo pastovi gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), apie kurią žinojo kreditorius, kuri iki šiol nesikeitė. Todėl dokumentai turėjo būti įteikti šiuo adresu. Iš nutartyje nurodyto teiginio, kad dokumentai grįžo neįteikti su pašto darbuotojų žyma „neatsiėmė“, galima daryti pagrįstą išvadą, kad skolininkui asmeniškai kreditoriaus siųsti dokumentai nebuvo įteikti, o toks dokumentų įteikimo būdas nėra numatytas nei LR CPK, nei kituose norminiuose aktuose, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009 neturi precedento galios šiai situacijai, kadangi minėtoje civilinėje byloje ir šioje byloje yra skirtingos faktinės aplinkybės.
3. Kadangi skolininkui nebuvo įteiktas joks įspėjimas dėl vienašališko sutarties nutraukimo, o kreditorius pats atsisakė priimti grąžinamą paskolą su palūkanomis, skolininkas nesitikėjo ir neturėjo jokio pagrindo manyti, kad kreditorius nutrauks sutartį ir reikalaus areštuoti įkeistą turtą. Todėl kreditoriaus reikalavimas areštuoti įkeistą turtą yra nepagrįstas dar ir dėl šios priežasties, nes kreditorius neišreiškė jokio reikalavimo grąžinti jam paskolą, be to ankstesniu savo raštu kreditorius išreiškė aiškų savo atsisakymą priimti grąžinamą paskolą, kurią skolininkas ketino realiai grąžinti ir dėl kurios grąžinimo buvo sudaryta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorius AB Ūkio bankas prašė netenkinti atskirojo skundo, paliekant galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-02-14 nutartį. Nurodė, kad Bankas davė skolininkui sutikimą įkeistą butą parduoti tretiesiems asmenims, tačiau pats pareiškėjas šios savo galimybės neišnaudojo. Banko žiniomis, butas buvo areštuotas dėl prievolių nevykdymo tretiesiems asmenims. Kadangi pareiškėjas nesugebėjo su šiais asmenimis atsiskaityti, todėl areštas nebuvo panaikintas ir pareiškėjo minėtas sandoris dėl buto perleidimo negalėjo būti sudarytas. Bankas pateikė įrodymus apie tai, kad siųsti pranešimai pasiekė pareiškėjo paskutinę Bankui žinomą gyvenamą vietą, t.y. (duomenys neskelbtini), o toks įteikimas yra laikomas tinkamu, nebent pareiškėjas įrodytų, kad informavo Banką apie kitą savo gyvenamą vietą, kurios adresu Bankas privalėjo siųsti visus pranešimus. Pareiškėjas skunde taip pat patvirtina, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ta pati, kurios adresu Bankas ir siuntė visus pranešimus. Pareiškėjas jam adresuojamų pranešimų neatsiėmė, tokiu atveju pripažintina, kad pareiškėjas pats tyčia ir sąmoningai vengė, kad jam būtų įteikti šie pranešimai. Aukščiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje teismas išsprendė identišką klausimą, t.y. kokiais atvejais pranešimas, siųstas vienai šaliai, laikomas tinkamai įteiktu, todėl pareiškėjo teiginys, kad ši teismo nutartis netaikoma jo atveju, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d., nėra nustatyta, byla nėra susijusi su viešuoju interesu, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.
Nagrinėjamu atveju ginčijama pirmosios instancijos teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis, kuria tenkintas kreditoriaus AB Ūkio banko pareiškimas pradėti priverstinę skolos išieškojimo procedūrą iš įkeisto turto: teismas areštavo skolininko K. P. kreditoriui AB Ūkio bankui hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą bei įspėjo, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių arba perduotas kreditoriui administruoti.
Vadovaujantis LR CK 4.192 str. 1 d. nuostata, hipotekos kreditorius turi teisę kreiptis į hipotekos teisėją dėl skolos išieškojimo, jei skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ir patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. LR CPK 558 str. 1 d. nustatyta, kad hipotekos teisėjas, gavęs pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, priima nutartį areštuoti įkeistą daiktą ir įregistruoja ją turto arešto aktų registre bei raštu įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytinių arba perduotas administruoti kreditoriui. Jeigu skola per 1 mėnesį nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikimo dienos negrąžinama, pagal hipotekos kreditoriaus pakartotinį pareiškimą hipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytinių arba perduoti administruoti kreditoriui CPK 558 str. 2 d.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2009 m. gegužės 21 d. Skolos perkėlimo sutartimi Nr. 60-225/2009 K. P. perėmė visas pradinio skolininko teises ir pareigas kreditoriui AB Ūkio bankui pagal 2007 m. kovo 29 d. Kredito sutartį Nr.17-254/07, pagal kurią Skolos perkėlimo sutarties pasirašymo dieną pradinis skolininkas Bankui buvo skolingas 173.606,60 EUR negrąžinto kredito [b.l. 46]. Prievolių pagal 2007 m. kovo 29 d. Kredito sutartį Nr.17-254/07 įvykdymas buvo užtikrintas 2007 m. balandžio 2 d. hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 01120070008206, įkeičiant K. P. priklausantį turtą – butą su vieta autoparkinge, esančius (duomenys neskelbtini) [b.l. 43-44; 49-52]. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina kreditoriaus AB Ūkio banko pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodytas aplinkybes, jog skolininkas K. P. nesilaikė Kredito sutartyje Nr.17-254/07 numatytų įsipareigojimų [nustatytais terminais mokėti palūkanas], todėl šiuo pagrindu pareiškėjui prieš terminą nutraukus kredito sutartį, kreditoriaus kreipimosi į hipotekos skyrių dieną K. P. skola Bankui sudarė 185.165,75 EUR sumą. Priešingų įrodymų, kad įsipareigojimai Bankui buvo įvykdyti, apeliantas nepateikė, todėl nepagrįsti apelianto atskirojo skundo motyvai apie įsipareigojimų AB Ūkio bankui tinkamą įvykdymą. Apelianto teigimu, teismas neturėjo pagrindo pradėti priverstinį skolos išieškojimą, areštuojant skolininko hipoteka įkeistą turtą, nes pats kreditorius 2010-08-02 pažyma Nr. 869 iš esmės atsisakė priimti grąžinamą kreditą. Nėra pagrindo sutikti su tokiais apelianto motyvais, nes teismui pateiktoje 2010-08-02 pažymoje Nr. 869 nei tiesiogiai, nei kitaip nėra išreikšta kreditoriaus AB Ūkio banko valia atsisakyti reikalavimo teisių į K. P. pagal 2007 m. kovo 29 d. Kredito sutartį Nr.17-254/07 [b.l. 193]. Kita vertus, apelianto motyvai dėl kreditoriaus 2010-08-02 pažymoje Nr. 869 galimai nepagrįstų AB Ūkio banko reikalavimų [jų dydžio], kurie skiriasi nuo kreditoriaus pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodytų reikalavimų, neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2010-08-02 pažymoje Nr. 869 kreditoriaus buvo nurodyta pervesti į jo sąskaitą 864000 Lt sumą reikalavimams iš 2007 m. kovo 29 d. Kredito sutarties Nr.17-254/07 dengti, o ne skolininko nurodytą 964.000 Lt sumą. Toje pačioje pažymoje buvo pažymėta, kad pilnai padengus visas skolininko K. P. mokėtinas sumas pagal 2007 m. kovo 29 d. Kredito sutartį Nr.17-254/07, likusią iš buto pirkėjo gautą lėšų sumą Bankas perves K. P. į jo sąskaitą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog kai kreditorius prašo pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto prieš terminą nutraukus kreditavimo sutartį, svarbu nustatyti, kad sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-272/2011]. Nagrinėjamu atveju Kredito sutarties Nr.17-254/07 14.3 p. buvo nustatyta, kad Bankas apie vienašališką sutarties nutraukimą informuoja kredito gavėją raštišku pranešimu prieš 15 dienų. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2010 m. gruodžio 16 d. pranešime Nr.160-03-943, adresuotame skolininkui K. P., buvo nurodyta skolininko 9.556,28 EUR dydžio įsiskolinimas Bankui, kuris turi būti likviduotas per 15 d. nuo pranešimo išsiuntimo dienos, pervedant pinigus į AB Ūkio banko nurodytą sąskaitą, o neįvykdžius įsipareigojimo, Bankas vienašališkai nutrauks kredito sutartį bei pradės priverstinį skolos išieškojimo procedūrą [b.l. 118]. Šis pranešimas buvo išsiųstas K. P., adresu (duomenys neskelbtini) [b.l. 1222-123], tačiau grįžo neįteiktas, su Lietuvos pašto žyma, kad adresatas korespondencijos neatsiėmė [b.l. 169]. Pastarosios aplinkybės, kad pranešimas dėl įspėjimo apie vienašalį kredito sutarties nutraukimą nebuvo asmeniškai įteiktas skolininkui, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kredito sutartis buvo netinkamai nutraukta. Priešingai nei nurodo apeliantas, reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad šis reikalavimas neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-241/2009]. Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją vietą ar verslo vietą, išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą [LR CK 6.166 str.]. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybes, kad visi kreditoriaus AB Ūkio banko pranešimai, skirti skolininkui K. P. [b.l.116; 120;123-127;194-197], įskaitant AB Ūkio banko pranešimą dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo, buvo siunčiami skolininko K. P. gyvenamosios vietos, kuri taip pat sutampa su skolininko deklaruota gyvenamąja vieta [b.l. 179], adresu (duomenys neskelbtini). Nors kreditoriaus pranešimas dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo buvo išsiųstas tuo pačiu skolininko gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau adresatas šios korespondencijos neatsiėmė [b.l.169]. Atskirajame skunde K. P. taip pat pripažino, kad jo gyvenamoji vieta nėra pasikeitusi, o pastovi gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), todėl esant aplinkybėms, kad AB Ūkio banko pranešimas dėl kredito sutarties nutraukimo buvo tinkamai išsiųstas skolininko gyvenamosios vietos adresu, tačiau šios korespondencijos adresatas [K. P.] tiesiog neatsiėmė, skolininkas neįrodė, kad ne dėl jo kaltės nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą, todėl konstatuotina, kad kreditoriaus AB Ūkio banko pranešimas dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo buvo tinkamai įteiktas skolininkui K. P., o pranešimas buvo žinomas adresatui. Pastarąsias aplinkybes taip pat konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kurios sudaro pagrindą pradėti priverstinį skolos išieškojimą, todėl naikinti skundžiamos nutarties nėra teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-241/2009 pateiktu išaiškinimu, nes šių bylų faktinės aplinkybės iš esmės sutampa, o nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra aktuali nagrinėjamai bylai.
Esant aukščiau konstatuotoms aplinkybėms, kad skolininkas K. P. neatsiskaitė su kreditoriumi AB Ūkio banku pagal Kredito sutartį Nr.17-254/07, pastaroji kredito sutartis buvo tinkamai nutraukta vienašaliu kreditoriaus pareiškimu, tinkamai įteikiant pranešimą dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo skolininkui, todėl likusieji apelianto motyvai, kad jis nesitikėjo ir neturėjo jokio pagrindo manyti, kad kreditorius nutrauks sutartį ir reikalaus areštuoti įkeistą turtą, nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias pagal hipotekos lakštą įkeisto nekilnojamojo turto areštą, kai skolininkas neįvykdo prievolės kreditoriui, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.