- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-08
- Bylos Nr.
- I-1129-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00164-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Urbonienė, Audrius Grauželis, Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Grauželio ir Gintaro Čekanausko,
dalyvaujant pareiškėjui V. K. , nedalyvaujant atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės atstovui ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Laisvės atėmimo vietų ligoninei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. savo skundu prašo panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016-11-07 raštą Nr. 7-PR-816; panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2017-01-03 sprendimą Nr. 2S-63; įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę išduoti pareiškėjui elektrinį vandens šildytuvą, keramikinius, molinius ar medinius stalo indus, nerūdijančio plieno stalo įrankius, tualetinį popierių ir kitas higienos priemones bei sudaryti sąlygas parūkyti ir įsigyti tabako gaminių; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde bei teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad 2016-10-07 atvykus į LAVL, asmens krata jam buvo atliekama žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareigūnai liepė pareiškėjui nusirengti apatinius baltinius, šiam atsisakius, sudavė keletą smūgių į veidą, jėga nurengė pareiškėją, stebėjo jį nuogą, taip pat neteisėtai atėmė purškalą „Nicorette“ ir kitus medikamentus, kuriems pareiškėjas turėjo gydytojo leidimus, bei garso techniką ir stalinį laikrodį. Po to pareiškėjas buvo neteisėtai patalpintas į 3 būrio 104 kamerą, kurioje buvo laikomi asmenys, sergantys atvira tuberkuliozės forma. Apsauginė kaukė jam nebuvo išduota, dėl to pareiškėjas bijojo apsikrėsti. Pareiškėjas taip pat buvo pateikęs LAVL prašymą išduoti jam elektrinį vandens šildytuvą, indus, kurie nebūtų pagaminti iš aliuminio, šaukštelį, šakutę, tualetinį popierių, įrengti kameroje veidrodį, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjui taip pat nebuvo sudaryta galimybė parūkyti bei įsigyti tabako gaminių, dėl ko jis jautėsi kankinamas ir žeminamas. Iš LAVL į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą pareiškėjas buvo etapuotas tik 2016-10-14, nors etapavimas turėjo būti įvykdytas 2016-10-12, todėl pareiškėjui teko ilgiau gyventi netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas skundėsi LAVL administracijai, tačiau 2016-11-07 raštu Nr. 7-PR-816 LAVL pareiškėjui atsakė neišsamiai, atmestinai, neįvykdė pareiškėjo prašymų, pateikė klaidinančius duomenis. Šį atsakymą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, tačiau jo skundas taip pat buvo išnagrinėtas neišsamiai, formaliai ir šališkai. Pažymėjo, jog kamerose jam trūko gyvenamojo ploto, buvo šalta, neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu ir dušu, nesudarytos sąlygos pasivaikščioti. Dėl visų skunde dėstomų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, depresija, dvasiniu sukrėtimu. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas LAVL prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6Atsiliepime paaiškino, kad LAVL pacientus, sergančius ir išskiriančius tuberkuliozės mikrobakterijas, izoliuotai laikė atskirose 6D 3/p pastato patalpose (palatose), taip pat šie pacientai privalomai dėvėjo vienkartines medicinines kaukes. Pažymėtina, kad tokios izoliavimo priemonės buvo tinkamos ir atitiko teisės aktų reikalavimus. 2016-10-07 pareiškėjui buvo atlikta visuminė asmens krata. Pažymėtina, kad, prieš atliekant kratą, pareiškėjas buvo supažindintas su rūkymo bei tabako ir jo gaminių turėjimo ligoninėje tvarka, taip pat jam buvo pasiūlyta atiduoti nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus. Pareiškėjas paaiškino, kad draudžiamų daiktų neturi. Kratos metu buvo aptikti ir iš pareiškėjo paimti daiktai, kurie neįtraukti į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse pateiktą „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų“ sąrašą, tai: cukrus 307 g., tabakas 30 g. ir penkios cigaretės. LAVL savo veikloje vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, kurie nustato, kad sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose rūkyti draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog LAVL visų pirma yra gydymo, sveikatos priežiūros įstaiga, todėl rūkyti LAVL teritorijoje negalima. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo išduotas muilas ir tualetinio popieriaus rulonas. Tuo tarpu Lietuvos teisės aktai nenustato reikalavimų, iš kokios gamybinės medžiagos turi būti pagaminti ir naudojami stalo indai pataisos įstaigose, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą dėl keraminių, molinių ar medinių indų skyrimo nėra teisinio pagrindo. Elektrinis virdulys pareiškėjui nebuvo išduotas, kadangi nuteistiesiems, gydomiems Psichiatrijos skyriuje, karštas vanduo maistui (arbatai, greitai paruošiamai košei ir pan.) pateikiamas kiekvieną dieną pacientų maitinimo metu. Pacientų aprūpinimas veidrodžiu higienos normoje nenumatytas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012-03-30 įsakymu Nr. V-124 patvirtinto „Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo“ 12 punkte nustatyta, kad: „Daiktai turi būti patikrinti, užregistruoti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jų paėmimo, kompiuteriai ir informacijos laikmenos - per dešimt darbo dienų nuo jų paėmimo“. 2016-10-14 pareiškėjas išvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių - kalėjimą, todėl nustatytas daiktų išdavimo terminas pažeistas nebuvo. Lietuvos teisės aktai nenustato reikalavimų dušų vietas atskirti skiriamąja siena. Ginčijamu laikotarpiu (nuo 2016-11-11 iki 2016-11-16) 12D 3/p pastato pasivaikščiojimo kiemelių (kamerų) stogai buvo dengiami metaliniu tinklu, todėl pacientai buvo vedami pasivaikščioti į 12D 3/p pastato lokaliniame sektoriuje įrengtą kitą pasivaikščiojimo kiemą. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad ligoninės darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą per trumpą laikotarpį. Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir tariamai atsiradusių pasekmių, kuriomis grindžia neturtinės žalos atsiradimą.
1Skundas tenkintinas iš dalies, dalyje paliktinas nenagrinėtas, dalyje byla nutrauktina.
1Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl galimai neteisėtų LAVL veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų .
Motyvuojamoji dalis
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas laikotarpiais nuo 2016-05-02 iki 2016-05-09 Psichiatrijos skyriaus kameroje Nr. 4, nuo 2016-10-07 iki 2016-10-14 6D 3/p pastato kameroje Nr. 104 ir 11D 3/p pastato kameroje Nr. 101 bei Nr. 108, o laikotarpiu nuo 2016-11-11 iki 2016-11-16 11D 3/p pastato kameroje Nr. 224 (b. l. 57-58).
Pareiškėjas skundžiasi, jog kamerose trūko gyvenamojo ploto, buvo šalta, neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu ir dušu, nesudarytos sąlygos pasivaikščioti, be to, pareiškėjas buvo laikomas kartu su tuberkulioze sergančiais asmenimis. Savo argumentams pagrįsti pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų nepateikia. Tuo tarpu LAVL į bylą pateikia 2016-04-20 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Patikrinimo aktą Nr. PA-2-59 (17.4.1.2.12) (b. l. 86-90), kuriame nustatyta, kad nuteistieji, sergantys ir išskiriantys tuberkuliozės mikrobakterijas, yra izoliuojami atskirose patalpose (palatose). Tuberkulioze sergantys asmenys naudojasi bendromis patalpomis, t.y. dušo patalpa, medicinos kabinetu, biblioteka, kirpykla, koridoriumi, tačiau to nedraudžia Lietuvos higienos normos HN 47- 1:2012 22 punktas, kuriame numatyta, kad pacientas, sergantis (ar įtariama, kad jis serga) infekcinėmis ligomis, kurių sukėlėjai plinta per orą (su dalelėmis arba su lašeliais), gali būti išvedamas iš palatos, jam uždedant medicininę kaukę. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra atskiri. Patalpose įrengta mechaninė tiekiamoji - ištraukiamoji ventiliacija. Pažeidimų, susijusių su asmenų, sergančių tuberkulioze, izoliuotu laikymu, nenustatyta. Be to, LAVL atsiliepime pažymėjo, jog nors pareiškėjas tam tikrą laiką buvo laikomas 6D 3/p pastato kameroje, tame pačiame pastate laikomi tuberkulioze sergantys asmenys gyveno atskirose palatose izoliuoti nuo kitų nuteistųjų ir privalomai dėvėjo medicinines kaukes. Tai atitinka Higienos normos 47-1:2012 VI dalies nuostatas, kuriose numatyta, jog ambulatorinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose pacientai, kuriems patvirtinta ar įtariama per orą (su dalelėmis) plintanti infekcija, izoliuojami atskiroje patalpoje. Perkeliant tokį pacientą į atskirą patalpą, jam uždedama medicininė kaukė (16 p.). Nors pareiškėjas skundžiasi, kad jam nebuvo išduota medicininė kaukė, teismas pažymi, jog minėtoje Higienos normoje 47-1:2012 yra numatyta, kad medicininės kaukės uždedamos užkrečiamomis ligomis sergantiems asmenims bei su jais kontaktuojantiems ligoninės darbuotojams, o ne kitiems pacientams. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus LAVL veiksmus šioje dalyje, todėl pareiškėjo argumentai dėl laikymo kartu su tuberkulioze sergančiais asmenimis, atmestini.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kadangi byloje objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš LAVL pateiktų duomenų (b. l. 57-58) matyti, kad kameros Nr. 4, kurioje pareiškėjas gyveno nuo 2016-05-02 iki 2016-05-09, plotas yra 9,56 kv. m., joje įrengtos 2 vieno aukšto lovos, taigi, pareiškėjui teko 4,78 kv. m. ploto; kameros Nr. 104 plotas buvo 16,89 kv. m., joje įrengtos 2 vieno aukšto lovos, taigi, pareiškėjui teko 8,4 kv. m. ploto; kameros Nr. 101 plotas yra 15,55 kv. m., joje įrengtos 2 vieno aukšto lovos, todėl pareiškėjui teko 7,7 kv. m. ploto; kameros Nr. 108 plotas yra 19,14 kv. m., joje įrengtos 2 vieno aukšto lovos, todėl pareiškėjui teko 9,5 kv. m. ploto; kameros Nr. 224 plotas yra 20,61 kv. m., joje įrengtos 3 vieno aukšto lovos, todėl pareiškėjui teko 6,8 kv. m. ploto. Pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat patvirtina, jog ginčo patalpose buvo laikomas drauge su vienu arba dviem asmenimis. Taigi, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu (iš viso 8 paras) pareiškėjui kalint LAVL palatoje Nr. 4, minimalaus gyvenamojo ploto norma jam nebuvo užtikrinta (atitinkamai trūko nuo 0,32 kv. m.). Kitose kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, minimalaus ploto norma nebuvo pažeista.
Nors byloje nepateikta jokių kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl per žemos oro temperatūros, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog patalpose buvo šalta, bet nenurodė ir nedetalizavo, kuriuose konkrečiai patalpose ir kuriuo laikotarpiu oro temperatūra buvo netinkama (pažymėtina, jog dalį laiko pareiškėjas LAVL buvo laikomas šiltuoju metų laiku). Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog gyvenamosiose patalpose ir lauko teritorijoje neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai, dėl ko jis nebūtų galėjęs laiku išsikviesti pareigūno ar gydytojo, tačiau šie teiginiai, teismo vertinimu, yra deklaratyvios į ateitį nukreiptos prielaidos, nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais apie realiai pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes (sveikatos sutrikimus ir kt.). Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai negali būti vertinami kaip pakankami atsakovo neteisėtų veiksmų ir dėl to kilusios žalos konstatavimui. Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar institucija, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus (išmatuoti oro temperatūrą) patalpoje, kurioje gyveno.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas pagal teismo nuosprendį bausmę atlieka Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnį, paprastajai grupei priskirti kalėjime laikomi nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui, pagal gydytojo išvadą, priklauso dvi valandos pasivaikščiojimo. Ligoninė nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti į kito lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemelį, kadangi pastato, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, pasivaikščiojimo kiemai tuo metu buvo remontuojami. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės pažeidimų. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo skunde bei teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės yra prieštaringos: vienu atveju pareiškėjas teigia, jog jam apskritai nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti dėl kiemeliuose atliekamo remonto (b. l. 40), ką paneigia minėti atsakovo atstovo pateikti paaiškinimai, o teismo posėdžio metu nurodė, kad jam buvo suteikiami 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai. Pareiškėjas taip pat nenurodė ir neindividualizavo dėl to jam kilusių neigiamų pasekmių ir išgyvenimų, o tik abstrakčiai pažymėjo, kad jo teisės buvo pažeistos. Teismas pažymi, jog net pripažinus, kad vietoj pareiškėjui priklausančio 1,5 valandos trukmės pasivaikščiojimo, jam buvo suteikiamas 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas, toks minimalus ir mažareikšmis pasivaikščiojimo trukmės pažeidimas negalėtų būti laikomas pakankamu neturtinės žalos, atlygintinos pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo šioje dalyje konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, galėjusius sukelti pareiškėjui neturtinę žalą.
Pareiškėjas skundžiasi, kad palatoje sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos. Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 (toliau – Higienos norma HN 47:2011), 34 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas dušas ar vonia turi būti įrengti atskiroje patalpoje ar uždaroje kabinoje. Įvertinus LAVL atsiliepime pateiktą informaciją, kad tualetas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, o dušai pertvaromis neatskirti, negalima daryti išvados, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Įrengiant tualetą, turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto ir dušo neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atvykus į LAVL 2016-10-07, patikrinimui buvo paimti jo asmeniniai daiktai, tarp jų laikrodis bei garso technika, kurių pareiškėjas neatgavo iki pat išvykimo iš LAVL.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2016-11-10 įsakymo Nr. V-426 „Dėl Laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų, elektros prietaisų ir informacijos laikmenų tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 11 punkte nustatyta, kad daiktai turi būti patikrinti, apskaityti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo jų priėmimo. Šiame punkte nustatytas terminas motyvuotu įstaigos direktoriaus sprendimu gali būti pratęstas, tačiau bendras daiktų patikrinimo laikotarpis negali būti ilgesnis kaip dvidešimt darbo dienų. Bylos duomenimis nustatyta, kad minėti daiktai iš pareiškėjo buvo paimti jam atvykus į LAVL 2016-10-07, o grąžinti 2016-10-14, kuomet pareiškėjas išvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (b. l. 39, 61, 96, 82). Atsižvelgiant į minėtą Laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų, elektros prietaisų ir informacijos laikmenų tikrinimo tvarkos apraše nustatytą maksimalų patikrinimo terminą, konstatuotina, kad atsakovas šioje dalyje teisės aktų reikalavimų nepažeidė (daiktai pareiškėjui buvo grąžinti per 8 dienas).
Pareiškėjas prašo panaikinti LAVL 2016-11-07 raštą Nr. 7-PR-816 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2017-01-03 sprendimą Nr. 2S-63.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2016-10-10 pateikė LAVL direktoriui pareiškimą, kuriame reikalavo ištirti aplinkybes dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų atliekant pareiškėjui kratą, išduoti paimtus medikamentus, sudaryti sąlygas parūkyti ir įsigyti tabako gaminių, išduoti virdulį, stalo indus ir įrankius, šluotą, tualetinį popierių, įrengti kameroje veidrodį, taip pat nurodyti, kokiame korpuse ir kokiu pagrindu pareiškėjas yra laikomas (b. l. 97-99). LAVL pareiškėjui atsakė 2016-11-07 raštu Nr. PR-816 (b. l. 100-101), kurį pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau skundas nebuvo tenkintas (b. l. 13-14). Pareiškėjo nuomone, LAVL 2016-11-07 raštas yra neišsamus, neobjektyvus, nebuvo atliktas tyrimas dėl pareiškėjui vykdytos neteisėtos kratos, pateikti klaidingi duomenys, neįvykdyti pareiškėjo reikalavimai. Tais pačiais pagrindais pareiškėjas ginčija ir Kalėjimų departamento sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalavo ir reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2008-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009-04-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).
LVAT 2011-06-27 sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš pareiškėjui pateikto LAVL rašto bei Kalėjimų departamento sprendimo jis galėjo ir turėjo suprasti dalyko esmę: skundžiamu LAVL raštu pareiškėjui buvo išsamiai atsakyta į kiekvieną prašymą, atsisakant juos tenkinti, nurodomi aiškūs motyvai bei teisės aktų nuostatos, nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis akto pagrindas, motyvuojamoji dalis dėstoma aiškiai, adekvačiai, nurodyta apskundimo tvarka. Kalėjimų departamento sprendime taip pat išsamiai išdėstyti tiek teisiniai, tiek faktiniai atsisakymo tenkinti skundą motyvai. Įvertinus paminėtus duomenis konstatuotina, kad tiek LAVL, tiek Kalėjimų departamentas, priimdami skundžiamus sprendimus, laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, gero administravimo principo, aktai yra motyvuoti, pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Be to, kaip matyti iš žymos ant pareiškėjo pareiškimo (b. l. 99), prašomos higienos priemonės (muilas ir tualetinis popierius) jam buvo išduotos nedelsiant. Svarbu ir tai, jog pareiškėjas nesutikimo motyvus dėsto abstrakčiai, nenurodo, kokius konkrečiai klaidinančius duomenis LAVL pateikė, nepaaiškina, kodėl skundžiamus aktus vertina kaip neišsamius ar šališkus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pareiškėjo ginčijamus sprendimus.
Pareiškėjas skundu reikalauja įpareigoti LAVL išduoti pareiškėjui elektrinį vandens šildytuvą, keramikinius, molinius ar medinius stalo indus, nerūdijančio plieno stalo įrankius, tualetinį popierių ir kitas higienos priemones bei sudaryti sąlygas parūkyti ir įsigyti tabako gaminių, kuomet pareiškėjas vėl bus laikomas LAVL.
Iš bylos duomenų matyti, kad šiuo metu pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, o ne LAVL. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas ateityje bus ar galėtų būti laikomas LAVL, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad minėto pareiškėjo reikalavimo patenkinimas nesukeltų jam jokių teisinių pasekmių. Šis pareiškėjo reikalavimas grindžiamas į ateitį nukreiptomis prielaidomis ir yra sąlyginis. Pažymėtina, kad teismas negali priimti nagrinėti skundų dėl aktų, negalinčių sukelti teisinių pasekmių suinteresuotiems asmenims, kadangi, vadovaujantis ABTĮ 23 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ginčas dėl įpareigojimo ateityje išduoti pareiškėjui elektrinį vandens šildytuvą, keramikinius, molinius ar medinius stalo indus, nerūdijančio plieno stalo įrankius, tualetinį popierių ir kitas higienos priemones bei sudaryti sąlygas parūkyti ir įsigyti tabako gaminių, negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču, todėl byla šioje dalyje nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 104 str. 3 d.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, jog 2016-10-07 pareiškėjui atvykus į LAVL, asmens krata jam buvo atliekama orumą žeminančiomis sąlygomis, neteisėtai buvo paimti pareiškėjui priklausantys medikamentai (purškalas „Nicorette“), taip pat ligoninės teritorijoje pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos parūkyti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-801-554/2017 pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams LAVL ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nutarimo, rašto, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas, be kita ko, neturtinę žalą šioje byloje kildino iš orumo pažeminimo ir žiauraus pareigūnų elgesio atliekant pareiškėjui kratą 2016-10-07, nesudarytos galimybės tam tikrose vietose parūkyti, draudimo turėti „Nicorette“ preparatą. Teismas iš esmės sutinka su LAVL pateiktais argumentais ir vertina, kad pareiškėjo reikalavimas nagrinėjamoje byloje dėl neturtinės žalos priteisimo dėl orumą žeminančiomis sąlygomis atliktos kratos, medikamentų paėmimo ir nesudarytos galimybės parūkyti patenka į administracinės bylos Nr. I-801-554/2017 nagrinėjimo apimtį, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 4 p.).
Šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš netinkamų kalinimo (buities) sąlygų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Šioje byloje nustatyta, jog LAVL ginčo laikotarpiu (iš viso 8 paras) pareiškėjui neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto normos (atitinkamai trūko nuo 0,32 kv. m.), be to, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teismui nekyla abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbias aplinkybes, kad konstatuoti pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu truko itin trumpą bei pertraukiamą laikotarpį, visi kiti skundo argumentai pripažinti nepagrįstais, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjui realiai kilusias neigiamas pasekmes dėl minėtų aplinkybių (sveikatos pablogėjimą ar pan.).
EŽTT ir LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas kai kuriais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą D. prieš Lietuvą; 2006-10-10 sprendimą L. L. prieš Prancūziją; LVAT 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013-12-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. LVAT praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisės pažeidimo trukmė yra vienas iš faktorių, kurie turi būti vertinami sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, o kai nustatyto pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas (žr. 2013-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013; 2013-08-07 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-797/2013; 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę bei intensyvumą, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Taigi, konstatuotina, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma. Tokia išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. LVAT 2016-05-30 nutartį byloje Nr. A-1107-442/2016).
Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų normų, draudžiančių rūkyti ir turėti tabako gaminių LAVL, konstitucingumo, taip pat prašė kreiptis į kompetentingą Europos Teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
LVAT dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai. Proceso šalių prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomi.
31Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo prašyme dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra pateikta pakankamai teisinių argumentų, suponuojančių abejonę dėl byloje taikytinų Tabako kontrolės įstatymo ir Bausmių vykdymo kodekso normų konstitucingumo. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl minėtų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas. Teismas nepasisako dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Teisingumo teismą, kadangi šioje byloje nėra taikomi Europos Sąjungos teisės aktai (ABTĮ 4 str. 3 d.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 103 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista V. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl minimalaus ploto normos ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Likusioje dalyje reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016-11-07 raštą Nr. 7-PR-816 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2017-01-03 sprendimą Nr. 2S-63 atmesti kaip nepagrįstą.
Nutraukti bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę ateityje išduoti pareiškėjui elektrinį vandens šildytuvą, keramikinius, molinius ar medinius stalo indus, nerūdijančio plieno stalo įrankius, tualetinį popierių ir kitas higienos priemones bei sudaryti sąlygas parūkyti ir įsigyti tabako gaminių.
Skundą palikti nenagrinėtą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo dėl orumą žeminančiomis sąlygomis atliktos kratos, medikamentų paėmimo ir nesudarytos galimybės parūkyti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.