Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 str. 4 d. laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. vasario 2d. iki 2006 m. kovo 25 d. nakties metu, tiksli data ir laikas nenustatyti, V. B. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atsigulęs į lovą pas mažametę D. B., gim. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška mažametės nukentėjusiosios būkle, numovė jai sportines kelnes ir kelnaites, po ko savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios lytinius organus, ir tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš jo valią.

Teismas nepagrįstai apelianto neprisipažinimą įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokia apelianto pozicija, pilnai atitinkanti įstatymines kaltinamojo teises, panaudota nuosprendyje motyvuojant akivaizdžias įrodymų spragas, kas patvirtina vienašališką požiūrį į kaltinimą. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių apelianto kaltę dėl konkrečios nusikalstamos veikos padarymo, nenustatyta ar nusikalstama veika iš viso padaryta. Mano, jog tokios bylos net nebuvo galima perduoti teismui.

Teismas nepagrįstai apelianto kaltę grindė tik mažametės nukentėjusios ir liudytojų prieštaringais parodymais. Nurodo, kad nukentėjusioji D. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykis buvo po jos gimtadienio, o teisme patvirtino faktą, kad įvykis buvo po 2006 m. vasario 2 d. ir po to apeliantas daugiau nebuvo apsilankęs jų namuose. Liudytoja V. B. tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykis, analogiškas nurodytam nukentėjusiosios D. B. , buvo sausio mėnesį, t. y. prieš D. B. gimtadienį. O 2006 m. kovo 25 ar 26 d. nuėjusi pas pusseserę S. B., pastarajai sakė, kad V. R. lindo prie D., verkė, tačiau ji kalbėjusi apie sausio mėnesio įvykį. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad mažametės liudytojos D. B. parodymus patvirtino liudytoja V. B. . Liudytoja N. N. parodė, kad 2006 m. kovo 27 d. D. B. jai papasakojo, kad šeštadienį, t. y. 2006 m. kovo 25 d., jos motina namuose girtavo su V. R. ir kitais asmenimis, bei kad naktį V. R. ją išprievartavo. Liudytoja S. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2006 m. kovo 25 d. iš ryto atėjo V. B. ir pasakė, kad rado savo namuose lovoje gulinčius savo draugą V. R. su dukra D.. Nors ši liudytoja teisme neapklausta ir jos parodymai nuosprendyje necituojami, tačiau apeliantas teigia, kad liudytoja V. B. ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui pasakojo apie įvykį, įvykusį neva sausio mėnesį, o pusseserei S. B. - apie neva 2006 m. kovo 25 d. įvykį. Teismas nepagrįstai nepašalino šių esminių prieštaravimų ir rėmėsi prieštaringais nukentėjusiosios ir liudytojos V. B. parodymais.

Nors teismas nenustatė įvykio datos ir laiko, bet tai, kad esą vienkartiniai nusikalstami veiksmai buvo atlikti labai ilgos trukmės – apie du mėnesius - pašalino apelianto bet kokią galimybę gintis nuo kaltinimo pateikiant atsikirtimus, alibi ar panašiai. Todėl mano, kad esant tokiems prieštaravimams teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Ekspertizės metu nukentėjusiajai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, bet nurodyta, kad jos parodymai apie aplinkybes gali stokoti nuoseklumo, nukentėjusioji negali suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir negali adekvačiai priešintis. Teisiamojo posėdžio metu psichologė parodė, kad toks vaikas dar nesupranta žodžio „išprievartavimas” esmės, taip pat nesupranta jai padarytos žalos, kad tokiose situacijose dažnai vaikų išgyvenimai nulemti suaugusiųjų, kad vaikas, išgirdęs motinos reakciją, galėjo apie tai sakyti negerai. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiosios mažametės parodymai yra nepatikimi, nes jie labai paveikti suaugusiųjų įsivaizdavimo, jos apklausų metu užfiksuoti jos parodymai yra performuluoti juos užrašiusių asmenų, jie užrašyti ne iš mažametės žodžių, o yra aiškiai performuluoti tyrimui reikiama kryptimi, siekiant apeliantą apkaltinti nebūtais dalykais, nes skurdaus išsilavinimo vaiko minčių formulavimas visai nieko bendro neturi su „sklandžiai dėstomais faktais“ apie išprievartavimą, lytinius organus.

Teismas nepagrįstai apkaltinamojo nuosprendžio nepagrindė jokiais papildomais įrodymais, nes nukentėjusiosios paaiškinimai subjektyvūs, dėl mažametystės ji daug ko nesupranta, jos ir liudytojų parodymuose daug prieštaravimų. Byloje nėra jokių pagrįstų duomenų, kad apeliantas nuo 2006 m. vasario 2 d. iki 2006 m. kovo 27 d. savo lytiniais organais lietė D. B. kūną, todėl už seksualinį prievartavimą jis nuteistas nepagrįstai. Teigia, kad šie vaiko įsivaizdavimai, paveikti suaugusiųjų, nepatvirtinti jokiais kitais bylos duomenimis. Byloje apklausti liudytojai ir įstatyminė atstovė parodė, kad nukentėjusiosios psichologinė būsena nebuvo pablogėjusi, tačiau pažymėjo jos ir motinos konfliktą, motinos smurtą ir pan.

Be to, teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 p. reikalavimus, nes byloje nekonkretizuotas įvykis - laikas, aplinkybės, būdas - todėl neteisingai išspręstas apelianto kaltės klausimas, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įrodymai ištirti neišsamiai, šališkai ir įvertinti neteisingai. Be to, nepagrįstai siekiant kuo labiau neigiamai charakterizuoti apeliantą tiek kaltinime, tiek nuosprendyje nurodomas seniai išnykęs teistumas, kas taip pat prieštarauja senato paminėto nutarimo nuostatoms. Be to, teismas pažeidė paminėto nutarimo 3.1.1., 3.1.2., 3.1.4. ir 3.1.8. p. nuostatas, nes iš teismo aprašytų į įrodinėjimo dalyką įeinančių aplinkybių, teismas nepadarė vienareikšmės išvados apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, nes nei aptarė, nei pašalino prieštaravimus, esančius tarp bylos įrodymų, kuriais remdamasis padarė vienareikšmę išvadą dėl į kaltinimą įeinančių aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Nuosprendyje įrodymų analizė ir motyvai pateikti nesuprantamai ir neaiškiai, neišanalizuotos veikos, kuri teismo nuomone buvo įvykdyta, padarymo laiko ir būdo aplinkybės, apeliantui jos nesuprantamos. Todėl teigia, kad nuosprendis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo dėl baigiamųjų teismo aktų argumentavimo, paskelbimo, terminų, teisingumo vykdymo išaiškinimams. Apkaltinamasis nuosprendis, esą apeliantas liesdamas savo lytiniais organais nukentėjusiosios kūną, seksualiai ją prievartavo, pagrįstas prielaidomis, o ne įrodymais, kadangi tokių įrodymų byloje nėra ir tokio įvykio nebuvo. Todėl apeliantas teigia, kad nuosprendis turi būti panaikintas bei priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad V. R. kaltė dėl mažametės D. B. seksualinio prievartavimo yra neginčijamai įrodyta. Apeliaciniame skunde nuosprendis ginčijamas dviem aspektais, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, kurie esą suvaržė nuteistojo teisę į gynybą ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Skunde taip pat ginčijamas nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimas, jų patikimumas ir įrodomoji vertė.

BK 150 str. 1 d. dispozicija seksualinį prievartavimą apibūdina kaip lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodyta, kad nusikalstama veika padaryta laikotarpyje nuo 2006 m. vasario 2 d. iki 2006 m. kovo 25 d. (duomenys neskelbtini) V. B. priklausančiame name. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje taip pat aiškia ir suprantama kalba nurodytas nusikalstamos veikos padarymo būdas ir aplinkybės (pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, lietė savo lytiniu organu nukentėjusiosios lytinius organus).

Iš tiesų nusikalstamos veikos padarymo tikslus laikas nėra nustatytas, t. y. jis nustatytas tokiu tikslumu, kiek tai leido padaryti byloje surinkti duomenis. Tačiau ši aplinkybė nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, suvaržiusiu nuteistojo teisę į gynybą.

Taigi, nuosprendžio nustatomoji dalis išdėstyta nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, kuriuo nuteistasis akcentuoja tariamą teisės į gynybą pažeidimą ir kuris, jo nuomone, daro nukentėjusiosios parodymus prieštaringais, yra tikslaus nusikalstamos veikos laiko nustatymas. Su taip traktuojamu teisės į gynybą pažeidimu sutikti negalima. Mažametė nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme visą laiką aiškino, kad V. R. ją seksualiai prievartavo po jos gimtadienio, t. y. po 2006 m. vasario 2 d. Tai, kad nukentėjusioji, atsižvelgiant į jos amžių, painiojosi ir negalėjo nurodyti tikslesnio laiko, yra suprantama ir logiškai paaiškinama. Ši aplinkybė yra itin detaliai aptarta teismo psichologijos ekspertizės akte (t. 1, b. l. 32-34). Šiame akte nurodyta, kad vertinant tiriamosios gebėjimą duoti parodymus tolesnėje bylos tyrimo eigoje (būtent teisminio bylos nagrinėjimo metu), būtina atsižvelgti į tiriamosios amžiaus tarpsnio ir individualius ypatumus: silpnas aktyvus dėmesys, įsimintos medžiagos išlaikymo atmintyje nepatvarumas, netikslus laiko suvokimas (negali nurodyti seniau buvusių įvykių net apytikslių datų), menkas socialinis supratingumas ir ribota socialinė patirtis, skurdus žodynas, neleidžiantis tiksliai apibūdinti įvykio aplinkybių, dėl menkų sugebėjimų struktūruoti medžiagą bei logiškai išdėstyti įvykio eigą pasakojimas apie įvykį gali būti nenuoseklus, nevienalytis, padrikas. Šie ypatumai neabejotinai turi įtakos tiriamosios sugebėjimui duoti aiškius ir nuoseklius parodymus apie reikšmingas bylai aplinkybes, jos duodamų parodymų pilnumui, tikslumui, patikimumui, ypač, kai nuo įvykio praeina nemažas laiko tarpas (ilgainiui gali užsimiršti atskiros įvykio detalės, jas gali iš atminties ,,išstumti“ kiti įvykiai, jos gali susipainioti su kitų įvykių fragmentais ir pan.).

Tačiau paminėtame ekspertizės akte kategoriškai konstatuojama, jog D. B. įvykio metu galėjo teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, apytikslis laikas, jo dalyviai bei jų veiksmai) ir vėliau jas apibūdinti.

Tiesa, ekspertizės akte nurodoma, kad neatmetama aplinkinių, o ypač motinos, įtaka nukentėjusiosios parodymų turiniui. Tačiau iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusiosios motina V. B. , kurios negalima įtarti noru pakenkti savo sugyventiniui V. R., galėjo padaryti tik kitokio pobūdžio įtaką D. B. parodymų turiniui, t. y. priversti mažametę dukrą duoti naudingus V. R. parodymus, ką ji beje ir darė. Tačiau nežiūrint į tai, D. B. ir toliau kategoriškai tvirtino, jog V. R. ją seksualiai prievartavo.

Pažymėtina ir tai, kad ne D. B. , o pati V. B. apie apsinuoginusio V. R. gulėjimą lovoje su jos mažamete dukra, pranešė E. I. , o ši – (duomenys neskelbtini) PK. Esmines seksualinio prievartavimo aplinkybes D. B. atpasakojo visai eilei asmenų (B. Z. , N. N. , E. I. , O. V.), kurie patvirtino D. B. parodymus. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. B. parodymai apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes yra patikimi ir nekeliantys abejonių.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat įsitikino, kad D.B. yra pakankamai nuoširdi ir neturi jokio pagrindo apkalbėti V. R. .

Nukentėjusiosios apklausos protokoluose užfiksuoti išsireiškimai, apibūdinantys moteriškus ir vyriškus lytinius organus ar fizinį sąlytį, yra būdingi tokio amžiaus vaikams ir jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusiosios parodymai yra įtakoti tyrėjų ar kitų asmenų.

Kartu kolegija pažymi, jog BPK 183 str. 3 d. nuostatos nesuponuoja išvados, kad liudytojo parodymai turi būti užrašomi pažodžiui. Todėl šiuose protokoluose užfiksuoti atskiri išsireiškimai apie įtarimų nepasitvirtinimą nukentėjusiosios parodymų esmės nekeičia ir patikimumo nesumenkina. Priešingai nei teigia apeliantas, kitų tokio amžiaus vaikui nebūdingų išsireiškimų, ar sudėtingų sintaksės prasme sakinių šiuose apklausos protokoluose nėra ir tą patvirtinti ar paneigti nereikia rinkti ir tirti jokių papildomų įrodymų. To beje neprašė ir pats apeliantas bei jo gynėja.

Nekyla abejonių, kad mažametė nukentėjusioji negali gardžiuotis pasakodama apie tokio pobūdžio nusikalstamą veiką. Todėl visiškai natūralu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui nebuvo paprasta ją apklausti. Tačiau dėl to nukentėjusiosios parodymų, kaip savarankiško įrodymų šaltinio, vertė nesumažėja.

Skundžiamame nuosprendyje nėra remiamasi S. B. parodymais, kadangi ji apygardos teisme nebuvo apklausta. Jos apklausti neprašė ir nuteistasis bei jo gynėja. Todėl apeliaciniame skunde esantys samprotavimai apie šios liudytojos parodymų reikšmingumą, jų atmetimą ar vadovavimąsi jais pirmosios instancijos teismo išvadų dėl V. R. kaltės nepaneigia.

Iš V. B. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, apygardos ir apeliacinės instancijos teisme matyti, kad jos orientacija laike yra dar blogesnė už dukros D. B. , o elgesys ir požiūris į dukrą (smurtas prieš ją, mažametės niekinimas, priekaištai dėl sugaišto laiko ir periodinių išmokų priteisimo) yra sunkiai suvokiami. Todėl kolegija nesureikšmina V. B. iš tiesų prieštaringų parodymų dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko (2006 m. sausio mėnesį, 2006 m. vasario mėnesį, 2006 m. kovo 25 d.) ir daro išvadą, jog laiko intervalas, nurodytas nuosprendyje, nustatytas teisingai ir kiek tai įmanoma tiksliai. Jį dar labiau sukonkretinti praėjus daugiau nei metams nuo nusikalstamos veikos padarymo, nebėra jokių galimybių.

Apeliantas, akcentuodamas V. B. parodymuose esančius prieštaravimus dėl laiko, sąmoningai nutyli jos parodymus dėl kitų reikšmingų bylai aplinkybių. Ši liudytoja visą laiką nuosekliai tvirtino, kad rado V. R. naktį apsinuoginusį gulintį lovoje su D. B. . Ji taip pat patvirtino, jog nuteistasis jos atsiprašinėjo, sakė, kad nieko D. B. nedarė. Analogiškas aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji.

Kolegija pažymi ir tai, kad iš telefono apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 66-67) ir V. B. elgesio apeliacinės instancijos teisme matyti, kad jos gyvenime ir vertybių skalėje dominuoja alus ir fizinis potraukis V. R. . Iš to seka, jog ji neturi jokio pagrindo apkalbėti V. R. ir tokiu būdu bandyti jį priversti gyventi kartu su ja. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. B. parodymai dėl apsinuoginusio V. R. gulėjimo su D. B. atitinka tikrovę. Taigi, nuteistojo kaltė yra pamatuota ne vien mažametės nukentėjusiosios bet ir liudytojos V. B. bei kitų šioje nutartyje jau paminėtų liudytojų išvestiniais parodymais, kurių visetas leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad nuteistojo kaltė dėl mažametės seksualinio prievartavimo yra neginčijamai įrodyta.

Byloje nustatyta, kad V. R. , kaip V. B. sugyventinis, pastarosios namuose girtaudavo ir nakvodavo pakankamai dažnai. Tai reiškia, kad jo teiginiai apie teisės į gynybą suvaržymą, atimant galimybę pateikti atsikirtimus, alibi yra aiškiai deklaratyvūs.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek pareiškiant įtarimus, įtariamojo apklausų metu (t. 1, b. l. 134, 135-136, 138, 139, 140, 142, 143), bei apygardos teisme V. R. ne kartą pareiškė, kad įtarimo ar kaltinimo esmė jam suprantama.

Iš byloje esančių protokolų (t. 1, b. l. 133, 137, 141) matyti, kad V. R. savo iniciatyva atsisakė gynėjo paslaugų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnė šį atsisakymą priėmė. Todėl šiuo požiūriu įtariamojo teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Kolegijos nuomone, apeliantas yra teisus tvirtindamas, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė dalyvauti nepilnametės nukentėjusiosios bei liudytojos V. B. apklausose pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir užduoti šiems asmenims klausimus, susipažinti su apklausos protokolais, teikti dėl jų pastabas. Tačiau šis BPK 184 str. 4 ir 5 d. d., nuostatų pažeidimas yra ištaisytas apygardos ir apeliacinės instancijos teisme. Todėl aptariamas įtariamojo teisių suvaržymas šiuo atveju neduoda pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, juo labiau, kad grąžinti V. R. ankstesnį įtariamojo statusą šiuo metu nėra galimybės.

Apeliaciniame skunde akcentuojami tariami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo išaiškinimų pažeidimai, kurie iš esmės suvedami į įrodymų vertinimo ir nuteistojo kaltės klausimo išsprendimą.

Kolegija dar kartą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų. Tai, kad šis teismas rėmėsi apeliantui nepalankiais įrodymais ir atmetė jo parodymus, nereiškia, jog apkaltinamąjį nuosprendį priėmė šališkas teismas.

Aktyvi nuteistojo gynybinė pozicija ir pats skundo turinys rodo, kad apeliantas puikiai supranta kokiais įrodymais pagrįsta jo kaltė ir kokie įrodymai atmetami. Nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai nėra nei neaiškūs, nei nerišlūs.

BK 54 str. nuostatos įpareigoja teismą, skiriant bausmę atsižvelgti į visas šiame įstatyme numatytas aplinkybes, tarp jų ir į kaltininko asmenybę. Be jokios abejonės kaltininko teistumas, nors ir išnykęs, yra viena iš aplinkybių, apibūdinančių jo asmenybės vertybines orientacijas. Todėl teismas turėjo teisę į tai atsižvelgti. Kita vertus, apygardos teismas tik formaliai nurodė šią aplinkybę, nes V.R. paskirtos bausmės dydis (minimali BK 150 str. 4 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė) leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju išnykęs teistumas jokios įtakos V.R. paskirtos bausmės dydžiui neturėjo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V.R. apeliacinį skundą atmesti.