Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Artūro Šumsko, teisėjų Virginijos Pakalnytės - Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. B. įstatyminės atstovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria pripažinta, kad V. B. būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 285 str. 2 d., ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B., sirgdamas lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija epizodinės eigos su progresuojančiu defektu, rezistentiška gydymui, melagingai pranešė apie visuomenei gresiantį pavojų, o būtent: jis, 2014 m. gruodžio 16 d. apie 9.24 val., mobiliojo ryšio telefonu, į kurį įdėtos SIM kortelės abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino į Bendrąjį pagalbos centro telefoną Nr. 112 ir melagingai pranešė, kad prie Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato, esančio Pylimo g.52, Vilniuje, padėjo sprogmenį, kuris sprogs po 5 valandų, dėl ko buvo iškviestos specialiosios tarnybos.

Apeliaciniu skundu V. B. įstatyminė atstovė A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartį, paskirti V. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis ir pagal BK 98 straipsnio 7 dalį perduoti V. B. giminaičių globai prireikus nustatant medicininį stebėjimą. Alternatyviai įstatyminė atstovė A. B. prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo nutartį ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Savo skunde įstatyminė atstovė nurodo, kad skundžiamą nutartį teismas grindė 2015 m. gegužės 21 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 psichiatrijos skyriaus teismo psichiatro eksperto M. J. išvada Nr.89TPK-171/2015, kuri pareiškėjai nebuvo pateikta susipažinti prieš 2016 m. gegužės 20 d. teismo posėdį ir kurios per šį posėdį ji negalėjo užginčyti, bei 2016 m. sausio 12 d. – 2016 m. vasario 5 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr.88TPK-5/2016, dėl kurio jai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonės per teismo posėdį.

Apeliantės teigimu, apylinkės teismas neišsamiai išnagrinėjo visas teisines ir faktines bylos aplinkybes, rėmėsi nepagrįstu ir prieštaringu teismo psichiatrijos ekspertizės aktu. Įstatyminė atstovė atkreipia teismo dėmesį, kad tarptautinėje ir Lietuvos Respublikos teisėje įtvirtinta pažeidžiamų asmenų (dėl psichikos sutrikimo) prioritetinė teisių gynyba. Pažymi, kad tokia gynyba nebuvo užtikrinta vykstant procesui pirmosios instancijos teisme.

Apeliantė, vadovaudamasi psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 22 straipsniu, nurodo, kad jos sūnui V. B. nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam ir dalyvauti teismo posėdyje. Nurodo, jog teismas vadovavosi teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr.88TPK-5/2016, kuriame nurodyta, kad V. B. šiuo metu negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, todėl negali dalyvauti teisiamajame bylos nagrinėjime. Pažymi, kad jai pačiai nebuvo suteikta galimybė paneigti šią išvadą. Apeliantė nurodo, kad teismo psichiatrijos ekspertizės aktas yra prieštaringas, jame nurodyta, jog psichinė liga, kuria serga V. B. (paranoidinė šizofrenija) nėra nuolatinė, kad jis yra savarankiškas, orientuojasi aplinkoje, savyje ir laike teisingai, suvokimo sutrikimų neturi, dėl padarytos veikos gailisi, tačiau daroma išvada, kad jis negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, todėl su juo negalima atlikti procesinių veiksmų, įskaitant dalyvavimą teismo posėdyje. Apeliantės teigimu, iš faktinių aplinkybių matyti, kad V. B. psichinė liga netrukdo jam prisiminti, atkurti ir papasakoti veikos aplinkybes bei konkrečius savo veiksmus, jis nėra psichozinėje būsenoje, neturi protinio atsilikimo ar demencijos. Įstatyminės atstovės nuomone, eksperto išvada, kad V. B. šiuo metu negali suvokti savo veiksmų ir jų valdyti yra nepagrįsta ir neatitinka tikrovės, o ja remiantis priimtas teismo sprendimas neleisti jos sūnui dalyvauti teismo posėdyje pagrįstas klaidingomis prielaidomis ir turėjo įtakos žodiniam bylos nagrinėjimui, tokiu būdu pažeidžiant V. B. teisę į gynybą. Atkreipia teismo dėmesį, kad dalyvavimas teismo posėdyje būtinas ne tik siekiant užtikrinti jo teisę į prioritetinę gynybą, teisę būti išklausytam ir duoti paaiškinimus, bet ir suteikiant galimybę teisėjui susidaryti objektyvią nuomonę apie asmens, kuriam prašoma taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, psichinę būklę bei gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti ir taip patikrinti byloje surinktos medžiagos, tame tarpe ir psichiatro išvados, tikrumą, įvertinti būtinybę skirti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę.

Įstatyminės atstovės A. B. manymu, pirmosios instancijos teismas apsiribojo vien tik eksperto išvados ir ekspertizės akto nagrinėjimu, išsamiai neištyrė kitų aplinkybių, nesuteikė galimybės užtikrinti tinkamą jos sūnaus gynybą. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu jai nebuvo leista pasisakyti dėl asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, asmeninių savybių, socialinio gyvenimo, elgesio prieš ir po neteisėtos veikos padarymo, ligos eigos, gebėjimo suprasti veiksmus ir juos valdyti. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo teisme metu jai nebuvo leista perskaityti V. B. paaiškinimų, paneigti tikrovės neatitinkančių ekspertizės akto ir eksperto išvados nuostatų, užginčyti išvadą, kad V. B. lieka pavojingas visuomenei, pateikti ekspertui klausimų ir pan. Nurodo, kad tokiu būdu asmenims, kuriems taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, atimama teisė būti lygiaverčiu visuomenės nariu ir teismo proceso dalyviu, jie nepagrįstai laikomi uždaroje sveikatos priežiūros įstaigoje, neturėdami galimybės dažnai matytis su savo artimaisiais, praranda pasitikėjimą gydymo įstaigomis, nuvertina save ir galiausiai jaučiasi niekam nereikalingi. Pažymi, kad gynėjo dalyvavimas byloje buvo labai formalus, jam nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimus ekspertui, todėl konstatuoja, kad tokia pagalba nebuvo efektyvi. Nurodo, kad apylinkės teismas nagrinėdamas bylą pažeidė rungimosi ir šalių proceso lygiateisiškumo principus.

Apeliantė, vadovaudamasi Europos žmogaus teisių teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimu D.D. prieš Lietuvą nurodo, kad nacionalinio teismo sprendimas dėl psichikos sutrikimų turinčio asmens laisvės suvaržymo negali būti pagrįstas vien medicininiais kriterijais.

Apeliantė savo skunde taip pat nurodo, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog jos sūnus nuo 2015 m. balandžio mėnesio, o prieš tai nuo 2014 m. gruodžio mėnesio buvo gydomas psichiatrijos ligoninėse, kad jo sveikatos būklė per šį laikotarpį pagerėjo, tai patvirtina ir eksperto išvada, todėl neįvertino V. B. pavojingumo. Įstatyminė atstovė nesutinka su eksperto J.Meškelės teiginiais išsakytais per teismo posėdį, kad V. B. kritika veikos atžvilgiu labai formali ir menka, nurodo, kad sūnus per pokalbius su artimaisiais visuomet labai apgailestauja dėl padarytos veikos.

Apeliantės teigimu, apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 286 str. 7 d., galėjo paskirti naują ekspertizę, kad išsamiai ištirtų visas bylos aplinkybes, patikrintų ar eksperto išvada ir ekspertizės aktai yra objektyvūs ir atitinka tikrovę.

Nurodo, kad iš ekspertizės akto yra matyti, jog V. B. sveikatos būklė yra pagerėjusi, šiuo

metu išskyrus vaistus jam netaikomos, jokios kitos priemonės, iš jo charakteristikos ir ligos istorijos

galima spręsti, jog jis nėra agresyvus ar pavojingas, ar yra tikimybė, kad dėl savo sveikatos būklės

jis gali padaryti naujų nusikaltimų, todėl nėra pagrindo toliau stebėti jį Všį Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, asmens, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. B. gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

V. B. įstatyminės atstovės A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas. Apeliaciniame įstatyminės atstovės A. B. skunde prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartį, paskirti V. B. BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis ir pagal BK 98 straipsnio 7 dalį perduoti V. B. giminaičių globai. Alternatyviai prašoma panaikinti Vilniaus apylinkės teismo nutartį ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, tai yra ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar ją padarė būtent asmuo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones, vadovaujamasi BPK 20 str. įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Susipažinus su įstatyminės atstovės apeliaciniu skundu bei baudžiamosios bylos medžiaga konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines V. B., padarytos veikos aplinkybes.

Apeliantės teigimu, ji nebuvo supažindinta su eksperto M. J. išvada Nr.89TPK-171/2015 bei 2016 m. sausio 12 d. – 2016 m. vasario 5 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr.88TPK-5/2016, prieš 2016 m. gegužės 20 d. teismo posėdį, be to, jai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonės apie šiuos aktus per teismo posėdį. Patikrinus bylos medžiagą pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atstovė pagal įstatymą A. B. būtų pateikusi tokį prašymą ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar prokurorui. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apylinkės prokuratūra 2015 m. birželio 16 d. išsiuntė pranešimą Nr.2.S-(2086)-35955 įtariamajam V. B. bei jo advokatui J. K. apie būtinumą skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, kurioje vadovavosi 2015 m. gegužės 21 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vilniaus miesto psichiatrijos skyriaus specialisto išvada Nr.89TPK-171/2015 dėl tikslingumo skirti V. B. ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę (t.1., b.l.113-116). Taip pat byloje yra duomenys, kad 2016 m. kovo 14 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato vyresnioji tyrėja raštu Nr.10-S-54326 informavo V. B. bei jo advokatą J. K. dėl galimybės susipažinti su 2015 m. sausio 12 d. – vasario 5 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos aktu Nr.88TPK-5/2016 bei 2016 m. kovo 21 d. ekspertizės akto pateikimo susipažinti protokolas, kuriame nurodyta, kad V. B. advokatas J. K. su ekspertizės aktu susipažino, prašymų neturi (t.1., b.l.147-148). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, įstatyminė atstovė teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dalyvavo, galimybę užduoti klausimus ekspertui, ji turėjo, todėl pastarosios teiginiai, kad ji neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės dėl eksperto išvadų yra nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu šių klausimų A. B. nekėlė, juos išdėstė apeliaciniame skunde tik po kai buvo priimta apylinkės teismo nutartis taikyti V. B. priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). Taigi nėra pagrindo išvadai, kad dėl ankščiau išdėstytų apeliantės teiginių buvo suvaržytos kaltinamojo ar jos pačios teisė į teisingą procesą.

Apeliantės teigimu, V. B. nebuvo suteikta galimybė dalyvauti teismo posėdyje ir būti išklausytam, o eksperto surašytas psichiatrijos medicinos aktas šiuo klausimu yra prieštaringas, todėl byla buvo išnagrinėta pažeidžiant V. B. teisę į gynybą.

Iš byloje esančio Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. sausio 12 d. – 2016 m. vasario 5 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 88TPK-5/2016 matyti, kad V. B. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu, t.y. 2014 m. gruodžio 16 d. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu paranoidine šizofrenija epizodinės eigos su progresuojančiu defektu, rezistentiška gydymui. V. B. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti. Šiuo metu V. B. serga minėtu lėtiniu psichikos sutrikimu ir negali suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės, negali suprasti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti ir kontroliuoti, su juo negalima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, jis negali dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime, bylos proceso metu, negali suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės. V. B. rekomenduojamos priverčiamojo medicinos pobūdžio priemonės bendro režimo stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. V. B. dar gali būti pavojingas visuomenei (t.1., b.l.128-129). Pažymėtina, jog šiame akte taip pat konstatuota, jog V. B. diagnozuotas psichinės sveikatos sutrikimas, dėl kurio jam reikalingas stacionarus priverstinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis. Patikrinus byloje esančius duomenis nekyla jokių abejonių dėl aptariamų eksperto išvadų. Tuo labiau, kad šias išvadas bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino ekspertas Julius Meškelė. Pastarasis nurodė, kad V. B. gydomas nuo 2015 m. balandžio mėn. bendro režimo stebėjimo sąlygomis už panašų nusikaltimą. Nurodė, kad jis matė V. B. 2016 m. sausio mėn., pastarojo sveikata buvo pagerėjusi, tačiau kritika veikos atžvilgiu labai formali ir menka. Ekspertas taip pat nurodė, jog sąlygų keisti nereikėtų, reikėtų tęsti gydymą tomis pačiomis sąlygomis Rokiškio psichiatrinėje (t.1., b.l.188-191).

Taigi įvertinus ankščiau aptartus rašytinius įrodymus bei eksperto J.Meškelės parodymus bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu netikėti šiais duomenimis bei rekomendacijomis pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nedalyvaujant V. B., teismo posėdyje pastarąjį atstovavo jo gynėjas, taip pat dalyvavo ir įstatyminė atstovė (apeliantė), apylinkės teismas šiuo atveju turėjo galimybę, tačiau ne pareigą kviesti į teismo posėdį asmenį, kurio byla nagrinėjama (BPK 399 straipsnio 2 dalis), patikrinus byloje esančius duomenis laikytina, jog teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Apeliantė taip pat nesutinka ir su V. B. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi ir sąlygomis bei prašo pakeisti skundžiamoje nutartyje nurodytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį ir skirti priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba perduoti V. B. giminaičių globai.

Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Šias nurodytas aplinkybes nustatinėjo ir šiuos klausimus sprendė pirmosios instancijos teismas nustatydamas, kad V. B., darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 285 straipsnio 2 dalyje, dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl buvo nepakaltinamas. Dėl to BK 98 straipsnio pagrindu V. B. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas turi būti pateikiamas ekspertams. Iš byloje esančio Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. sausio 12 d. – 2016 m. vasario 5 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 88TPK-5/2016 matyti, kad V. B. tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek ir ekspertizės atlikimo metu nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas paranoidinė šizofrenija epizodinės eigos su progresuojančiu defektu. Šiame ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad V. B. rekomenduojamos priverčiamojo medicinos pobūdžio priemonės bendro režimo stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. V. B. dar gali būti pavojingas visuomenei (t.1., b.l.128-129). Taigi šiame akte konstatuota, kad V. B. diagnozuotas psichikos sveikatos sutrikimas, dėl kurio jam reikalingas stacionarus priverstinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų V. B. ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, negali adekvačiai suvokti įvykdytos veikos pavojingumo, suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. V. B. rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, kadangi po gydymosi stacionare jis nutraukdavo vaistų vartojimą, jų nevartodavo dėl ko psichikos būsena paūmėdavo. Specialistų teigimu, V. B. mąstymas nenuoseklus, paralogiškas (iškreiptas, priešingas protui mąstymas), su polinkiu į rezonavimą, nuotaika lygi, tačiau emocijos blėsios, monotoniškos, užimtumo terapijoje jis nedalyvauja, kritika ligos bei įstatymo uždraustos veikos atžvilgiu labai menka (t.1.,b.l.129). Po įvykdytos veikos 2013 m. balandžio 9 d., vadovaujantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties pagrindu, V. B. buvo iš karto paguldytas į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro stacionarą. Lygiagrečiai tuo laikotarpiu V. B. atžvilgiu buvo iškeltos kelios administracinio teisės pažeidimo bylos. Todėl laikytina, kad paskyrus ambulatorinį gydymą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, V. B. dėl kritikos stokos savo būsenai ir toliau nesilaikys paskirto gydymo bei nevartos paskirtų vaistų, todėl panašios veikos gali vėl kartotis. Specialistų teigimu, įvertinus V. B. ligos istoriją rekomenduoti ambulatorinį gydymą nėra tikslinga, nes V. B. dar gali būti pavojingas visuomenei ir jam reikalingas nuolatinis gydymas bei priežiūra.

Įvertinus byloje esančias teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas, eksperto paaiškinimus, laikytina, jog apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai nustatė skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji priemonė atitinka V. B. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau bei visuomenei.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad V. B. pakaktų skirti ir ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nes V. B. psichikos sveikatos būklė, padarytos veikos pobūdis, jos padarymo būdas, priemonės ir kilusios pasekmės neleidžia konstatuoti jo pavojingumo. BK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Apeliantės subjektyvus vertinimas, jog V. B. galima skirti ir ambulatorinį stebėjimą, paaiškinamas motinos siekiu, sudaryti jos sūnui pagal ją geresnes gyvenimo ir gydymo sąlygas, neigiant specialistų išvadas. Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiama į specialistų (teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų) pateiktą V. B. psichinės būklės vertinimą, į jų išvadas, nurodančias, kad dėl psichikos sutrikimų jam reikalingas priverstinis gydymas stacionare, o ne ambulatorinis stebėjimas. Taikant stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, užtikrinant nuolatinę priežiūrą ir gydymą, tikėtinas ir sveikatos pagerėjimas. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Tačiau įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl, pagerėjus V.B. psichikos sveikatos būklei, jam gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikinamas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Apeliantė skunde nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ji nebuvo atidžiai išklausyta, teismas nepasielgė rūpestingai ir esant abejonių dėl ekspertizės akto objektyvumo nepaskyrė naujos ekspertizės. Atsakant į šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad pakartotinės ar naujos ekspertizės skyrimas nėra privalomas baudžiamojo proceso veiksmas. Teismas paprastai skiria ekspertizę tais atvejais, kai nusprendžia, kad ji būtina reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti arba kai specialisto išvados prieštarauja kitai bylos medžiagai ir tai kelia abejonių jų pagrįstumu. Šioje byloje ekspertizė buvo paskirta, apylinkės teismui išnagrinėjus jos išvadas, eksperto paaiškinimus bei kitą bylos medžiagą, abejonių dėl šios išvados teisingumo ir jos pripažinimo tinkamu įrodymų šaltiniu nekilo, todėl skirti naujos ekspertizės nebuvo teisinio pagrindo. Duomenų, kad teismas šiuo klausimu priėmė neteisingą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliaciniame skunde alternatyviai, nenurodant jokių konkrečių pagrindų, prašoma bylą grąžinti apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta galimybė panaikinti pirmosios instancijos nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, tačiau patikrinus byloje esančius duomenis nenustatyta jokių duomenų, kurie sudarytų pagrįstą naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį. Atvejai, kai pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, negali būti pripažįstami pagrindu panaikinti priimtą sprendimą komentuojamo BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyta tvarka. Šiuo konkrečiu atveju grąžinti bylą apylinkės teismui nėra teisinio pagrindo, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas netenkinamas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad nors V. B. skundžiama nutartimi jo teisės suvaržytos, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 11, 44 straipsnių nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta, ir keisti ją ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

V. B. atstovės pagal įstatymą A. B. apeliacinį skundą atmesti.