Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo ieškinį atsakovui A. M. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje A. M. (jaunesnysis).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl draudiko, atlyginusio žalą tretiesiems asmenims už eismo įvykio metu padarytą žalą, regreso teisės į žalą padariusį (ar už ją atsakingą) asmenį.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

10. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Byloje nustatyta, kad 2019 m. vasario 13 d., (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu trečiasis asmuo A. M. (atsakovo sūnus), vairuodamas apdraustą automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė ir apgadino transporto priemones (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sužalojo asmens sveikatą. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažymoje nurodoma, jog dėl eismo įvykio kilimo atsakingas trečiasis asmuo A. M.. Ieškovas ERGO Insurance SE Lietuvos filialas atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiems asmenims nuostolius, išmokėdamas bendrą 2 792,95 Eur draudimo išmoką, kurios 50 procentų (1 369,48 Eur) prašo priteisti iš atsakovo.

Dėl ginčo esmės

11. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ). Šio įstatymo atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (toliau – DĮ) taikomi kaip lex generalis (bendrasis įstatymas) (CK 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis, TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalis).

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B., G. B., bylos Nr. 3K-3-382/2009).

13. TPVCAPD teisinių santykių privalomumas pagrįstas šių santykių objekto – transporto priemonės – specifiškumu. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, sukuria imperatyvią pareigą jos valdytojams draustis civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir laikytis tam tikrų reikalavimų jas eksploatuojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D., bylos Nr. 3K-7-300/2010).

14. Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – sutartis. CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.

15. Atsakovas A. M. su ieškovu ERGO Insurance SE Lietuvos filialu 2018 m. balandžio 16 d. sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas apdraudė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties galiojimo laikas nuo 2018-04-16 iki 2019-04-15. Pirmosios instancijos teisme, teismo posėdžio metu, atsakovas patvirtino, kad apdraustuoju automobiliu naudojosi jo sūnus A. M.. Nurodė, kad apdrausdamas automobilį draudimo bendrovėje jis pranešė, kad automobiliu naudosis sūnus, kuris neturi 25 metų amžiaus ir neturi 2 metų vairavimo stažo. Taip pat nurodė, kad nežino, kodėl apie tai nėra pažymėta draudimo polise, mano, kad draudimo bendrovės darbuotojas pasielgė netinkamai. Taip pat nurodė, kad gavęs draudimo sutartį atsakovas jos neskaitė, nepažiūrėjo, ar viskas tinkamai užpildyta, nes pasitikėjo draudimo bendrovės darbuotoju.

16. Šalių sudarytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.6. punkte numatyta, kad draudimo rizika įvertinta ir draudimo įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė per sutarties galiojimo laikotarpį nėra ir nebus naudojama asmens, kurio vairavimo stažas mažesnis kaip 10 metų, taip pat mokymui vairuoti; jei įvertinta draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, raštiškas pranešimas draudikui turi būti pateiktas ne vėliau nei ji padidėja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 56.2 punktu, numatančiu, kad draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos, jeigu Sutarties galiojimo metu padidėjus Sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko, vadovaujantis 56.1 p. – jeigu sudarant Sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė Sutarties sudarymui svarbią informaciją arba nesuteikė draudikui jo prašomos teisingos informacijos.

17. Šalių sudarytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 5.3. punkte numatyta, kad draudėjas laikomas atsakingu už draudimo sutarties pažeidimus ir tais atvejais, kai pareigas, kylančias iš draudimo sutarties vykdymo, pažeidžia asmenys, veikiantys kaip draudėjo atstovai.

18. Taigi, šalys sutartyje aiškiai numatė, kad draudimo rizika įvertinta ir draudimo įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė per sutarties galiojimo laikotarpį nėra ir nebus naudojama asmens, kurio vairavimo stažas mažesnis kaip 10 metų, taip pat mokymui vairuoti (sutarties 1.6. punktas).

19. Apeliantas teigia, kad jis buvo informavęs draudimo bendrovę, jog transporto priemonę vairuos jo sūnus, teigia, kad nežino, kodėl šis aspektas į sutartį nebuvo įtrauktas, taip pat pažymi, kad sutarties neskaitė.

20. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Nagrinėjamoje byloje apeliantas neįrodė, kad draudimo bendrovę informavo, jog automobilį vairuos jo sūnus, kuris neturi 2 metų vairavimo stažo ir yra jaunesnis nei 25 metų, nepagrindė, jog civilinės atsakomybės sutartį sudarė apelianto nurodytomis sąlygomis. Kaip pagristai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas teismo posėdžio metu pavirtino, kad pačios sutarties neskaitė, jokių pastabų dėl jos turinio nepareiškė, kas parodo, kad būtent atsakovas pasielgė neapdairiai, pasirašydamas sutartį, kurios teksto neskaitė, nors prieš sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas privalėjo suteikti draudikui jo prašomą teisingą informaciją ir pateikti dokumentus, būtinus draudimo sutarčiai sudaryti (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

22. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasi išdėstytu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

23. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė ir apeliacinėje instancijoje bylinėjimosi išlaidų nepatyrė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.