Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūnio, Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės Visagino rūmų teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

BK 215 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

BK 178 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

BK 180 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta kiekviena bausmė atskirai sumažinta vienu trečdaliu.

Šios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, subendrintos bausmių apėmimo būdu ir A. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta bausmių apėmimo būdu su Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų teismo (duomenys neskelbtini) baudžiamuju įsakymu, kuris patikslintas Visagino rūmų 2020-11-10 nutartimi, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (viena para) bei laikas atliktas pagal Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų (duomenys neskelbtini) teismo baudžiamąjį įsakymą.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas S. J. (S. J.), tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. Š. nuteistas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį. Šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, išdėstytos skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, šioje nutartyje nekartojamos, kadangi apeliacinis skundas paduotas tik dėl bausmės švelninimo.

Motyvuojamoji dalis

3. Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Nuteistasis A. Š. skunde nesutinka su jam paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmės trukme, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso – toliau (BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

5. Nuteistasis prašo paskirtą laisvės atėmimo bausmę sušvelninti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad tokiam apelianto prašymui tenkinti nėra jokio teisinio pagrindo.

6. Nuteistasis A. Š. pripažintas kaltu padaręs tris apysunkius ir vieną nesunkų baigtus nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismas A. Š. už visus nusikaltimus paskyrė subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, bausmių apėmimo būdu subendrino su ankstesniu teismo sprendimu ir nustatė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad, parinkdamas nuteistajam A. Š. bausmės rūšį, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė.

7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. Š. padarytos veikos yra tyčinės; kad apeliantas praeityje 8 kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei, taip pat ir plėšimus, vėl įvykdė plėšimą; naujas nusikalstamas veikas padarė po to, kai teismo buvo skirta laisvės atėmimo bausmė. Šias aplinkybes teisingai įvertino, kaip rodančias didesnį apelianto asmenybės pavojingumą, ir švelnių bausmių neveiksmingumą. Paminėtos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai teigti, kad A. Š. nedaro jokių išvadų, nesistengia integruotis į visuomenę, o periodiškai daromi nusikaltimai, administraciniai teisės pažeidimai, kurių per 2020 metus padarė 19, tik patvirtina jo polinkį daryti teisės pažeidimus; ankstesniais nuosprendžiais paskirtos laisvės atėmimo bausmės jo elgesio teigiamai neįtakojo, A. Š. savo nusikalstamo elgesio nekeičia, daro analogiškus nusikaltimus.

8. Nustatyta, kad A. Š. iš laisvės atėmimo vietos, atlikęs ankstesniais nuosprendžiais paskirtą laisvės atėmimo bausmę, iš pataisos įstaigos buvo paleistas (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 152). Tačiau jo elgesys teigiama linkme nesikeitė, jis vėl nusikalto, t. y. padarė ne tik nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje, tačiau nusikalto ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), už ką buvo nuteistas atitinkamai Utenos apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) baudžiamaisiais įsakymais. Apelianto argumentas, jog jis jau atlieka bausmę už panašius pažeidimus nėra joks pagrindas bausmę švelninti, o priešingai, įvertinus paminėtas aplinkybes apie jo teistumus, leidžia tvirtinti, jog nuteistasis A. Š. yra nusikalsti linkusi asmenybė, iš ankstesnių teistumų ir teisių suvaržymų bausmės vykdymo metu teigiamų išvadų nepadarė, anksčiau paskirtos bausmės savo tikslų nepasiekė, kadangi nuteistasis ir toliau ignoruoja visuomenėje priimtas normas, nesilaiko įstatymų, vykdo nusikaltimus. Jokių duomenų, jog apelianto elgesys iš esmės patvirtintų jo ryžtą keisti gyvenimo būdą ir daugiau nebenusikalsti, byloje nėra. Naujus nusikaltimus toliau sistemingai darančiam A. Š. bausmės tikslai – atimti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo, gali būti pasiekti tik skiriant realią laisvės atėmimo bausmę, nes švelnesnių bausmių arba kitų baudžiamojo poveikio priemonių, ribojančių apelianto elgesį ir turinčių pataisomąjį poveikį, nepakanka apelianto asmenybei taisyti. Pripažįstama, jog bausmės rūšį pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai.

9. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl visų nusikalstamų veikų nustatė A. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, BK 180 straipsnio 1 dalyje, - padarė, veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad plėšimą, neteisėtą disponavimą svetima elektronine mokėjimo priemone, A. Š. padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos, nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nepripažino A. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (veiką padarė recidyvistas). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. Š. anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą ir jo teistumai nėra išnykę, vėl padarė tyčius nusikaltimus, todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas jis yra recidyvistas. Taigi, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo BK 60 straipsnio nuostatomis taip, kaip įpareigoja įstatymas.

9.1. Taip pat pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, tinkamai nesivadovavo BK 63 straipsnio nuostatomis, nenurodė jokių bausmių bendrininimo motyvų, nesilaikė bausmių bendrinimo taisyklių, o būtent: visas nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrino bausmių apėmimo būdu, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, nenurodydamas punkto, todėl iš skundžiamo nuosprendžio lieka neaišku, kodėl visoms bausmėms taikė šį bendrinimo būdą. Bausmių apėmimo būdą, nurodytą BK 63 straipsnio 5 dalyje, teismas taiko tada, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šioje byloje bausmių apėmimo būdas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, taikytinas tik nusikalstamoms veikoms, kurios sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. veikoms, numatytoms BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje. Atskiros nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, nesudaro nei idealios nusikalstamų veikų sutapties, nei labai skiriasi pagal pavojingumą ar priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms. Taigi, pirmosios instancijos teismas bausmes pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį privalėjo bendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su prieš tai pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį bausmių apėmimo būdu subendrintomis bausmėmis. Šie faktai rodo, jog nuteistajam A. Š. pirmosios instancijos teismas, neteisingai bendrindamas bausmes, skyrė aiškiai peršvelnią bausmę. Apeliacinį skundą šioje byloje padavė tik nuteistasis A. Š., o bloginti nuteistojo teisinės padėties, vadovaujantis non reformatio in peius principu, įtvirtintu BPK 320 straipsnio 4 dalyje, apeliacinės instancijos teismas negali.

9.2. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas ištaisyti paminėtų pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neturi teisinio pagrindo, kadangi būtų bloginama nuteistojo A. Š. padėtis, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, bausmių bendrinimo nekeistina. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. Š. už apysunkių ir nesunkaus nusikaltimų padarymą paskyrė bausmę, kurią klaidingai subendrino apeliantui palankiu bausmių apėmimo būdų, kai pagal įstatymą turėjo bendrinti daliniu bausmių sudėjimo būdu, todėl dar labiau švelninti bausmę nėra visiškai jokio pagrindo.

10. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė nuosprendžio aprašomajai daliai keliamų reikalavimų, o būtent: iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje nurodoma, jog A. Š. yra kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu. Akivaizdu, jog tokiu formulavimu buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog toje pačioje nuosprendžio dalyje yra nurodyta veikų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, šios aplinkybės buvo tiriamos, analizuojamos ir dėl jų yra pateiktos teismo išvados, aukštesnės instancijos teismas pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju aptariamas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamo reikalavimo nesilaikymas nelaikytinas tokiu esminiu BPK pažeidimu, kad skundžiamą nuosprendį būtų pagrindas naikinti. Juolab, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta pagal kokius BK straipsnius A. Š. pripažintas kaltu, jam paskirta bausmė ir kt. Be to, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nuteistiesiems inkriminuotos bendros veikos aprašytos kiekvienam iš nuteistųjų jas išdėstant atskirai. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, jog tokiai teismų praktikai - kai nuosprendžio aprašomojoje dalyje bendrininkų padarytos veikos aprašomos po kelis kartus kartojant tuos pačius veikos požymius kiekvienam bendrininkui atskirai, o ne apjungiant į vieną bendrą visumą, kurioje be pasikartojimų bendrai būtų aprašyta bendrininkų padaryta veika, nuosekliai atskleidžiant tiek padarytos nusikalstamos veikos požymius, tiek kiekvieno bendrininko vaidmenį padarant šią veiką – nepritartina. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas kasacinės instancijos teismo praktiką ignoravo. Taigi, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomoji dalis turi reikšmingų trūkumų, tačiau jie nėra esminiai, kadangi nėra pagrindo pripažinti, kad tuo buvo suvaržytos įstatymų garantuotos A. Š. teisės.

11. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nėra pagrindo ir A. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.