Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2011-07-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-192-350-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2011-07-04
Bylos Nr.
1A-192-350-2011
Teisminio proceso Nr.
1-50-2-00134-2010-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ričardas Gilys, Nijolė Sušinskienė, Algirdas Gaputis
Nuteistasis
V. K.
Nukentėjusysis
V. K.
Advokatai
Artūras Balčiūnas
Kategorijos

Pranešėjas Algirdas Gaputis Baudžiamoji byla Nr. 1 A-192-350/2011

Teisėja Gražina Kazilionienė Baudžiamojo proceso Nr. 1-50-2-00134-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.15.3.3.3.; 2.4.6.4.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės,

sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei,dalyvaujant prokurorėms Kristinai Ulienei, Marinai Jelizarovai,nuteistajam V. K.,gynėjui advokatui Artūrui Balčiūnui,

nukentėjusiajai V. K.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-10 nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal BK 145 str. 2 d., ir nuteistas vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 4 p., 7 p., 67 str. 2 d. 3 p., 70 str., pagrindu bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant pradėti dirbti ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei atlikti 60 val. nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose iki 2011-05-01.

V. K. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2010 m. balandžio 30 d., tiksliai nenustatytomis dienomis ir valandomis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute adresu Staniūnų g. 87-35, Panevėžyje, terorizavo savo žmoną V. K. bei vaikus T. K. ir E. K., grasindamas susprogdinti V. K. automobilį, t.y. sakydamas, kad jos automobilis „išlėks į orą“, grasindamas padegti namus ir vaikščiodamas po kambarius su uždegta, tačiau deginimui neskirta kalėdine dekoracija bei degindamas degtukus ir mesdamas juos ant grindų, grasindamas padaryti veiką, pavojingą V. K. gyvybei ir sveikatai, t.y. sakydamas, kad jai „galvelė nuskris“, „blogai baigsis“, kad jis turi draugų ir, kad gražiuoju jai policijos kvietimai nesibaigs, kad gali kažkas atsitikti bei, rankomis rodydamas smaugimo veiksmą, psichiškai trikdė nukentėjusiuosius.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-10 nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.

Nurodo, kad jam pateiktas kaltinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes nurodyta, kad jis nusikalstamą veiką atliko tiksliai nenustatytu laiku, nors iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad senkančią dieną buvo sugadintas nukentėjusiajai priklausantis automobilis.

Faktinių aplinkybių neatitinka aplinkybė, kad jis ant grindų mėtė degančius degtukus, nors T. K. nurodė, jog jis mėtė nedegančius degtukus, o dekoraciją užgesino įmetęs ją į kriauklę. Tai patvirtina jo parodymus, kad realių grasinimų nukentėjusiųjų atžvilgiu jis neišreiškė, realios grėsmės jų gyvybei ar sveikatai nesudarė.

Nesuprantama, kokiais įrodymais teismas rėmėsi dardamas išvadą, jog jis terorizavo žmones, grasindamas susprogdinti, padegti, ar padaryti veiką, pavojingą gyvybei ir sveikatai. Šioms išvadoms prieštarauja nukentėjusios T. K. parodymai, jog jis smurto nevartojo, o žodiniai konfliktai su žmona prasidėjo jai inicijavus skyrybų procesą ir pradėjus jį provokuoti. Tai, kad jis galėjo sugadinti nukentėjusios automobilį, paneigė pati V. K., nurodydama, kad tą naktį, kai buvo sugadintas jos automobilis, jis iš namų išėjęs nebuvo. Be to, teismas nenustatė, kokio pobūdžio buvo nuosprendyje minima dekoracija ir ar buvo reali galimybė ja sukelti pavojų nukentėjusiųjų gyvybei ar sveikatai.

Nurodo, kad teismas visiškai neišsiaiškino, kokie veiksmai nukentėjusioms galėjo sukelti baimę ir iš viso, ar jis norėjo jas įbauginti. Šiuo atveju iš bylos aplinkybių matyti, kad jei ir buvo atliekami kaltinime nurodyti grasinimai, jie buvo tik žodiniai, todėl nukentėjusieji neturėjo realaus pagrindo manyti, jog grasinimai bus įvykdyti ir nesudarė jų gyvybėms realios grėsmės, todėl apelianto manymu jis pagal BK 145 str. 2 d. nuteistas nepagrįstai.

Teismo posėdyje nuteistasis it jo gynėjas pįrašė skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 145 str. 2 d. kyla asmeniui, kuris arba 1) terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą veiką gyvybei, sveikatai ar turtui, arba 2) sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą.

Veiką pagal šį BK straipsnį galima kvalifikuoti tik tada, kai išsakyti grasinimai yra realūs, t.y. kai asmuo, kuriam grasinimai adresuoti, turi pakankamą pagrindą manyti, kad jie bus tikrai realizuoti.

Be to, šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas, siekdamas įbauginti kitą asmenį, suvokia, kad šis asmuo, kuriam adresuojami grasinimai, juos supranta kaip realią grėsmę.

Apylinkės teismas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė išimtinai subjektyviais suinteresuoto asmens- nukentėjusiosios V. K. bei su ja kartu gyvenančių apelianto ir nukentėjusiosios nepilnamečių vaikų, kurie byloje taip pat pripažinti nukentėjusiaisiais, E. K. ir T. K. parodymais. Šie nukentėjusieji vienodai parodė, kad V. K. nė vienų iš jų atžvilgiu niekada nėra vartojęs fizinio smurto. Iš jų viseto akivaizdu, kad konkrečius apelianto V. K. pasisakymus ir veiksmus, kurių, beje, neneigia ir pats apeliantas, kaip realius grasinimus įvertino tik V. K., tuo tarpu E. K. ir T. K. parodė, kad V. K. būdamas girtas jiems nepagrįstai priekaištaudavo dėl buitinių dalykų, trukdydavo ilsėtis ir pan. Toks V. K. elgesys, nors ir prieštaraujantis visuotinai pripažintoms moralės normoms, negali būti vertinamas kaip asmens terorizavimas.

To, kad V. K. po butą nešiojosi uždegtą kalėdinę dekoraciją, kurią vėliau užgesino praustuvėje ir ant grindų mėtė užgesusius degtukus taip pat negalima vertinti realiu tuo pačiu metu žodžiais išsakyto grasinimo padegti namus, nes akivaizdu, jog šitaip elgdamasis realiai įvykdyti savo išsakyto grasinimo V. K. įvykdyti negalėjo.

Nors V. K. parodė, kad V. K. grasino jai ir kad ji bijojo, jog šiuos grasinimus jis įgyvendins, t.y. nukentėjusioji šiuos grasinimus suvokė kaip realius, tačiau tokie V. K. parodymai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, į kuriuos, beje, pirmos instancijos teismas visiškai nekreipė jokio dėmesio- jų netyrė ir jų neanalizavo- pačios nukentėjusiosios V. K. ikiteisminio tyrimo metu pateiktiems vaizdo ir garso įrašams, bei garso įrašų stenogramoms (b.l. 18-21), kuriuose, kaip nurodė pati nukentėjusioji, yra užfiksuoti V. K. jai išsakyti grasinimai, kuriuos ji laiko realiais.

Tačiau iš šių įrašų akivaizdžiai matyti, kad V. K. jokių frazių, kurios objektyviai galėtų būti suprantamos kaip grasinimai neišsakė, pati nukentėjusioji pokalbių su apeliantu metu akivaizdžiai stengiasi pernelyg laisvai interpretuoti V. K. išsakytus žodžius ar frazes, taip pat gestus ir juos vertinti kaip grasinimus.

Be to, iš įrašuose užfiksuotų pokalbyje dalyvaujančių asmenų (V. K. ir V. K. teismo posėdyje patvirtino, jog šių pokalbių dalyviai yra jie) intonacijų matyti, kad V. K. pastoviai kalba pakeltu, agresyviu tonu ir provokuoja V. K. pasakyti frazes, kurios skambėtų kaip grasinimai arba šia linkme interpretuoja visiškai tokios prasmės neturinčius V. K. išsakytus žodžius ar parodytus gestus. Iš V. K. laikysenos pokalbių metu akivaizdžiai matyti, kad iš tikrųjų ji jokio realiai gresiančio pavojaus iš V. K. nei sau, nei savo šeimos nariams ar turtui tikrai nejautė ir tokios grėsmės galimybės nesuvokė.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, pažeisdamas BPK 20 str. reikalavimus neištyrė visų byloje esančių įrodymų, neįvertino jų viseto ir padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad V. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 2 d. Todėl nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas- išteisinamasis nuosprendis.(BPK 329 str. 1 p.)

Dėl to nukentėjusiosios V. K. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu(BPK 115 str. 3 d. 2 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR BPK 326 str.4 d. kolegija

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. K. pagal BK 145 str. 2 d. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

Kardomąją priemonę- rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

V. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Algirdas GaputisNijolė SušinskienėRičardas Gilys