Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), sesers I. R. ir mamos J. Š. skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi R. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini).

Skunde R. K. mama ir sesuo konkretaus prašymo nesuformulavo, tačiau iš jų skundo turinio galima suprasti, kad jos prašo pakeisti skundžiamą nutartį ir R. K. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – šiuo metu jam taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą VšĮ (duomenys neskelbtini). Jos dėsto apie R. K. gyvenimą, bendravimą su juo, jo neveiksnumą, sveikatos būklę ir santykius su žmona, pastarosios elgesį bei norus ir mano, kad R. K. žmona bei gydytoja A. Š. yra draugės, todėl jos klaidina teismą dėl R. K. sveikatos būklės. Prieš 2016 m. kovo 8 d. vykusį teismo posėdį R. K. buvo linksmas, bendravo normaliai ir tikėjosi greitai sugrįžti į namus, tačiau po skundžiamos nutarties paskelbimo jis buvo sužlugdytas ir daugiau su jomis nebendrauja. Taip pat R. K. mama ir sesuo tvirtina, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) R. K. nieko nepadės, todėl jį reikia gydyti VšĮ (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamos į tai R. K. mama ir sesuo su skundžiama nutartimi nesutinka.

Teismo posėdyje skundą padavę asmenys prašo skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

BK 98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. BK 98 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Iš esmės tokie patys reikalavimai nurodyti ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Iš teismui pateiktoje medžiagoje esančios 2016 m. sausio 29 d. komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. 72 matyti, kad R. K. psichinė būsena išlieka nestabili, stebimas nerimas, įtampa, nuotaikų kaita, miego sutrikimai; jis kontaktą palaiko noriai, kalba daugiau monologu, daug gestikuliuoja, įtikinėja esąs sveikas, į užduotus klausimus daugumoje neatsako, neigia padarytą veiką, tuoj pat grįžta prie išgyvenimų; mąstymas nenuoseklus, stokojantis produktyvumo, inertiškas, nuotaika pažeminta su disforijos atspalviu, atmintis nusilpusi; neveiksnus. Todėl komisija rekomendavo tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis (3–4 b. l.). VšĮ (duomenys neskelbtini) atstovas žemesniajame teisme iš esmės sutiko su komisijos išvada, ją palaikė ir papildė, kad R. K. dirglus, jaudinasi dėl kiekvieno menkniekio, mąstymas sulėtėjęs, stebimi valios ir savikontrolės sutrikimai, sumažėjęs darbingumas, skyriuje užimtumo nelanko, visą laiką praleidžia gulėdamas lovoje, socialiniai ryšiai nepatikimi, nekritiškas nei ligos, nei nusikaltimo atžvilgiu, atsisako vartoti vaistus, save laiko sveiku ir yra didelė rizika, kad ambulatorinio gydymosi sąlygomis vaistų nevartos (21 b. l.). Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje esančią Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį seka, jog R. K. mama iki nusikalstamų veikų padarymo žinojo apie sūnaus sveikatos būklę, apie tai, kad jis neįgalus ir gydėsi VšĮ (duomenys neskelbtini), tačiau mama neturėjo įtakos jo elgesiui ir pasirinktam gyvenimo būdui, todėl šiuo metu tikėti R. K. mamos ir sesers pažadais užtikrinti tinkamą ambulatorinį R. K. gydymą nėra pagrindo.

Visos šios aplinkybės rodo, kad R. K. savo elgesio vertinimas nesikeičia, jis nekritiškas nei savo elgesiui, nei savo ligai. Visi duomenys apie dabartinę R. K. psichikos būseną leidžia pagrįstai manyti, kad nuo jo gydymo stacionare pradžios, t. y. nuo 2014 m. sausio 27 d., praėjo palyginti nedidelis laiko tarpas tam, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog R. K. psichikos būklė pagerėjo tiek, kad sumažėjo jo pavojingumas ir dėl padarytų veikų pavojingumo bei jo psichikos sutrikimo R. K. nebereikia stebėti ir gydyti stacionare. R. K. mamos ir sesers skundo argumentai neįtikino aukštesniojo teismo, kad R. K. gydymas švelnesnėmis sąlygomis bus efektyvus ir nekels pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams.

Įvertinęs visas šias aplinkybes aukštesnysis teismas konstatuoja, kad žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog R. K. psichikos būsena nepagerėjo ir tenkindamas VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimą pratęsė priverstinį R. K. gydymą stacionare. Žemesniojo teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismo išvadų, su kuriomis sutinka aukštesnysis teismas, skundo argumentai nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

R. K. sesers I. R. ir mamos J. Š. skundą atmesti ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.