- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-06-30
- Bylos Nr.
- 1-400-1095/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-52890-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Neringa Girnytė
- Kaltinamasis
- M. K.
- Nukentėjusysis
- V. B.
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis UAB Schmitz Cargobull Baltic, gyv. (duomenys neskelbtini), administracine tvarka nebaustas, teistas:
1) Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 8 mėnesiams;
2) Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, paskirta galutinė subendrinta bausmė – 90 parų areštas;
3) Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 29 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, be to, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (2020 m. sausio 2 d. išregistruotas iš Probuojamųjų asmens duomenų registro),
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir 165 straipsnio 1 dalį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
M. K. 2019 m. gruodžio 14 d. apie 17 val. 20 min. prie buto, esančio F. V. (duomenys neskelbtini), durų tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu buto prieškambaryje buvusiai V. B. į veido sritį, tai yra į kairį skruostą, sukeldamas V. B. fizinį skausmą.
M. K. taip pat kaltinamas tuo, kad jis 2019 m. gruodžio 14 d. apie 17 val. 20 min. neteisėtai, atvirai, prieš savininkės valią, pro nerakintas duris įsibrovė į V. B. priklausantį gyvenamąjį butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Kaltinamasis M. K. teismo posėdyje savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad kaltinime nurodytą dieną bendravo su nukentėjusiąja telefonu, kuri jam liepė parvežti vaiką namo, jis pasakė, kad dar pabus su vaiku, taigi konfliktas prasidėjo dar bendraujant telefonu. Po to parvežė vaiką nukentėjusiajai. Pas nukentėjusiąją atvyko su Arvydu, kuris nematė konflikto, nes prie laiptinės sėdėjo mašinoje, pats automobilio neturi. Kai atvažiavo su vaiku, nukentėjusioji buvo lauke ir ėjo link mašinos. Jis paėmė vaiką iš mašinos, bet kieme vaiką ant rankų jau paėmė nukentėjusioji. Vaiką atvežęs norėjo su (duomenys neskelbtini) pasikalbėti apie santykius, galbūt juos atnaujinti, bet susipyko, ji pradėjo sakyti, kad jis girtas, vartojo necenzūrinius žodžius, bet jis buvo blaivus, jokių psichiką veikiančių medžiagų nebuvo vartojęs. Su nukentėjusiąja konfliktuoja visada, nes jai iš balso pasirodo, kad jis girtas. Prie laiptinės įvyko apsižodžiavimas. Tada lipo laiptais iki jos namų, esančių 3 aukšte, nes norėjo vaikui paduoti maišiuką su gėrybėmis, bet nukentėjusioji neėmė. Žodinis konfliktas įvyko laiptinėje ir prie B. buto durų. Nukentėjusioji ėjo pirma link savo buto durų, o jis iš paskos. Kai taip ėjo, vyko pokalbis, nukentėjusioji gal ir prieštaravo, kad jis eitų iš paskos. Prieš jam įeinant į butą B. jau buvo bute ir liepė išeiti, nes iškvies policiją, bet nepakluso jos prašymui, nes norėjo vaikui paduoti gėrybes. Nors išgirdo šiuos žodžius, bet į butą įėjo, nes norėjo apkabinti vaiką. Į butą įėjo įžengdamas per slenkstį abiem kojomis, nes durys buvo atidarytos, nukentėjusioji tuo metu stovėjo prieškambaryje, o vaikas buvo ant rankų pas nukentėjusiąją. Nukentėjusioji su kaire ranka laikė vaiką, o su dešine ranka nieko nedarė. Kai atidavė maišiuką, tuo momentu norėjo apkabinti vaiką. Fizinio kontakto tarp jo ir nukentėjusiosios nebuvo, nebent prie jos prisilietė, kai apkabino vaiką. Nukentėjusiajai netrenkė kumščiu į veido sritį, gal užkabino su ranka, kai vaiką apkabino, bet netrenkė. Neatsimena, ar prilietė nukentėjusiosios veidą. Nukentėjusioji buvo sveika, nebuvo jokių žymių ant veido. Vaikas tuo metu buvo neramus, irgi prašė, kad jis išeitų. Kai apsikabino vaiką, jis verkė. Kai įėjo į butą, visas veiksmas užtruko 4–5 min, visą tą laiką buvo prieškambaryje, vyko apsižodžiavimas, nukentėjusioji jam sakė, kad išeitų, kad vaiko nebepamatys. Jam būnant bute nukentėjusioji jį ragino išeiti gal du kartus, nesureagavo į jos pasakymą, nes norėjo pasikalbėti. B. išvadino jį necenzūriniais žodžiais, bet jis prašė jos nusiraminti, pasikalbėti. Su vaiku prieškambaryje atsisveikino jį apkabindamas, padėjo maišiuką ant žemės ir išėjo. Kai grįžo iš nukentėjusiosios, Arvydui nieko nepasakojo, sakė tik, kad susipyko ir apsižodžiavo. Su nukentėjusiąja pykstasi nuolat, bet B. nebuvo iškvietusi policijos vien dėl to, kad žodžiu susipykdavo, todėl nežino, kodėl šį kartą iškvietė. Po 2019 m. gruodžio 14 d. matosi su vaiku ir dabar nebevyksta konfliktai su B.. Anksčiau yra smurtavęs po vieną kartą prieš apsaugos darbuotoją, mamą ir nukentėjusiąją. Bausmes yra atlikęs, be to, dalyvavo smurtinį elgesį keičiančioje programoje, t. y. po nuosprendžio praėjus 3 mėn. 6 kartus po 1 val. lankėsi pas psichologę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje buvo perskaityti M. K. 2019 m. gruodžio 20 d. duoti parodymai, kad 2019 m. gruodžio 14 d. savo buvusios sugyventinės paprašė, kad ji jam atvežtu jų sūnų Rėjų, nes norėjo su juo pabūti. V. su tuo sutiko ir jam į namus apie 10.00 val. atvežė jų sūnų. Jis su sūnumi buvo visą dieną ir jokio alkoholio nevartojo. Buvusi sugyventinė V. B. jam paskambino apie 16.30 val. ir liepė parvežti sūnų. Jis jai pasakė, kad dar anksti ir dar nori su sūnumi pabūti. Tada V. pradėjo ant jo šaukti, kad jis parvežtų vaiką arba ji pati atvažiuos vaiko pasiimti. Jis pasakė, kad vaiko dar neveš. Po kiek laiko ji jam vėl paskambino ir liepė vežti vaiką. Tada jis nenorėdamas konflikto pasakė, kad vaiką parveš. Tada jis savo draugo A. A. paprašė, kad jis su savo automobiliu jį su vaiku pavežtų iki V. A. atvažiavo pas jį į namus ir jie važiavo pas V. B. Jie dar sustojo parduotuvėje, kur jis nupirko vaikui kriaušių bei V. gėlių, ir nuvažiavo pas ją. V. B. jų laukė savo namo kieme, prie savo laiptinės. Jis išlipo iš automobilio ir pasakė, kad tuoj iš automobilio iškels vaiką. Jis dar norėjo jai paduoti gėles bei maišelį su kriaušėmis, bet ji ant jo pradėjo šaukti, kad nieko iš jo jai nereikia. Jis iš automobilio iškėlė vaiką ir ji jį pagriebusi nubėgo į savo namus. Jis jos dar prašė palaukti, pasikalbėti ir išsiaiškinti, kad jis nieko blogo nepadarė, bet ji jo neklausė. Jis jos prašė pakalbėti ir prašė paimti gėles, bet ji šaukė, kad iš jo nieko neims ir nieko jai nereikia. Tada ji nuėjo iki savo buto, kuris yra laiptinės 3 aukšte. Jis nuėjo paskui ją ir vis prašė pasikalbėti, paimti gėles bei vaiko kriaušes. Jis jai padavė gėles ir maišelį su kriaušėmis, o ji juos numetė laiptinėje ant žemės ir pradėjo laiptinėje šaukti, kad jis dingtų ir kad jai iš jo nieko nereikia. Po to ji įėjo į savo butą, o jis įėjo paskui, nes vis dar tikėjosi išsiaiškinti. Tuo metu V. B. ant rankų laikė vaiką ir jis supratęs, kad su ja nepavyks susikalbėti, norėjo atsisveikindamas apkabinti vaiką, bet ji atsitraukė ir toliau šaukė, kad jis išeitų ir jei jis neišeis ji kvies policiją. Jis nenorėdamas turėti problemų jai pasakė, kad išeina, ir išėjo. Jis šio konflikto metu nieko jai nedarė, jokių smūgių nesudavė ir jos net nepalietė. Kodėl ji parašė pareiškimą, kad jis jai sudavė du smūgius į galvą, nežino. Ji paprasčiausiai jam keršija, kad jie nebegyvena (1 t., b. l. 144–147).
Teismo posėdyje buvo perskaityti M. K. 2020 m. vasario 18 d. duoti parodymai, kad į V. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), nebandė prieš jos valią patekti, aktyvių veiksmų prieš ją nenaudojo, tik norėjo perduoti jai jo nupirktas prekes vaikui. Į butą užėjęs buvo tik žengęs žingsnį vieną nuo laiptinės aikštelės link jos buto, tai darė tik todėl, nes norėjo atsisveikinti su vaiku, t. y. jį pabučiuoti, apkabinti, vaikas tuo metu buvo ant rankų V., kaire ranka ji laikė jų sūnų, o (duomenys neskelbtini) tuo metu pradėjo rėkti ant jo ,,atstok, alkoholike, tu vaiko nepamatysi“, jis jai atsakė ,,tingiu su tavim čia diskutuoti“, tada apsisuko ir išėjo iš jos namo laiptinės aikštelės ir namo (1 t., b. l. 152–155).
Nukentėjusioji V. B. teismo posėdyje parodė, kad 2019 m. gruodžio 14 d. apie 17 val. paskambino (duomenys neskelbtini) paklausti, ką veikia vaikas. (duomenys neskelbtini) sakė: „nesakysiu, koks tau skirtumas“. Tada jam sakė: „tu išgėręs, parvežk vaiką“. Jis sakė: „nevešiu, kada norėsiu, tada parvešiu“. Paskambino (duomenys neskelbtini) mamai, paklausė jos, kur (duomenys neskelbtini), pasakė, kad su Arvydu išvažiavo prie upės. Tada vėl skambino (duomenys neskelbtini), pasakė, kad parvežtų vaiką, nes pati atvažiuos arba iškvies policiją. Po kiek laiko pats paskambino ir pasakė, kad tuoj parveš vaiką. Parvežė vaiką, pamatė, kad atvažiavo, sustojo prie (duomenys neskelbtini) namo, iškėlė vaiką iš mašinos, vaikas atbėgo prie laiptinės pas ją, tą dieną lijo. Kaltinamasis ėjo iš paskos, sakė, kad nori pasikalbėti, jis atsistojo prie laiptinės durų, prašė jo leisti namo, sakė, kad nėra apie ką kalbėti, kad pasiimtų vaišes, kad gali nieko nenešti, nes moka išlaikymą, todėl pati viską nupirks vaikui, ko jam reikia. B. M. apgauti, kad išvažiuoja su automobiliu. Kai (duomenys neskelbtini) pasitraukė nuo durų, greitai įbėgo į laiptinę, o jis įėjo iš paskos. Jam sakė: „išeik, dink iš čia“, tačiau jis toliau sekė iš paskos, vaikas pas ją ant rankų buvo, atrakino duris. K. lindo pro duris, ji bandė jas uždaryti, bet jis tempė iš kitos pusės ir atplėšė, nebegalėjo uždaryti durų. Jis pravėrė duris, liepė jam dingti, bet jis brovėsi į vidų, mosikuodamas rankomis trenkė vieną smūgį, antras smūgis lyg praslydo, gal pataikė vaikui, vaikas labai pradėjo klykti. Labai išsigando, iš to jaudulio grasino jam, kad iškviesiu policiją, stengėsi vaiką nuraminti ir paskambino policijai. Vaikas mažai kalbantis, bet pradėjo iš karto policijos pareigūnams sakyti, kad tėtis mušė, policininkas pradėjo vaiką raminti ir paklausė, ar rašys pareiškimą, tada laukė tyrėjų. Iš pradžių pranešime pasakė, kad vaikui trenkė, nes iš vaiko reakcijos pagalvojo, kad antras smūgis praslydo ir pataikė vaikui. Kai tyrėjai paklausė, ar matė, kaip trenkė, tik tada susimąstė, kad realiai nematė smūgio, o sprendė pagal vaiko emociją. Kaltinamąjį ragino, kad atstotų, nes jiems nėra apie ką kalbėti, kol kilo į 3 aukštą, visą laiką sakė, kad atstotų, nes iškvies policiją. Atsirakino buto duris, jis tempė duris ir neleido jai jų uždaryti. Kai ji paleido duris, įžengė į prieškambarį, o kaltinamasis bandė prieiti prie jų, su viena ranka bandė jį sulaikyti, jis mosikavosi, kad ji jam netrukdytų, ir paskui trenkė į kairę pusę prie smilkinio, nematė, su kuria ranka trenkė, nes užsimerkė. Nuo tada, kai K. įžengė į butą, iki smūgio praėjo ne daugiau kaip 2 min. Tą laiką ji stengėsi jį sulaikyti ir skatino išeiti, su kaire ranka laikė vaiką, dešine ranka bandė M. sulaikyti. Gavo smūgį pirmą kartą, o antrą kartą jautė, kad smūgis lyg praslydo, pagal vaiko emocijas sprendė, kad vaikui pataikė, smūgiai buvo vienas po kito, viskas akimirksniu įvyko. Nuo pirmo smūgio skausmą jautė apie savaitę, žymių neliko, patinę gal truputį buvo. Po smūgių vaikas pradėjo rėkti ir tada (duomenys neskelbtini) ramiai išėjo. Tada ji rėkė, kad iškvies policiją. Iki smūgių vaikas truputį zyzė, bet neverkė. Suprato iš kaltinamojo elgesio ir iš kvapo, kad jis buvo neblaivus, tik nežino, ar stipriai. Įvykio metu kaltinamais buvo buto slenkstį peržengęs, lauko durys buvo neuždarytos, uždarė jas tik kai jis išėjo. Niekas jų nesieja, nėra apie ką kalbėti, todėl sakė kaltinamajam, kad nenori, jog jis eitų iš paskos, kai jis jau buvo bute, taip pat vijo jį lauk. Su ištiesta ranka kaltinamąjį laikė, bet nestūmė jo. Kiekvienoje apklausoje buvo kitokie klausimai ir galbūt todėl kai kurių detalių nepapasakojo anksčiau. Prisimena, kad (duomenys neskelbtini) buvo į buto vidų įžengęs viena koja tai tikrai, tik nežino, ar abiem. Kaltinamasis bandė paduoti gėrybes, padėjo jas prie durų, jo abi rankos buvo laisvos.
Liudytojas A. A. teismo posėdyje parodė, kad viskas buvo labai seniai, buvo šeštadienis, buvo susitaręs po darbo susitikti su M. K. Kai atvažiavo prie M. namų, jis išėjo su vaiku, važiavo iki „Bičiulio“ parduotuvės. Visą tą laiką skambinėjo V., jie ginčijosi kaip visada. Nuvažiavo iki parduotuvės, M. išėjo nupirkti gėlių, dar nupirko vaisių ir važiavo paduoti vaiką (duomenys neskelbtini)i. Nuvažiavo į kiemą, atėjo V. prie mašinos, M. išlipo su vaiku, o jis sėdėjo mašinoje. M. bandė duoti tas gėles, prasidėjo konfliktas tarp jų ir jie nuėjo, o jis nuvažiavo, stovėjo prie gatvės ir laukė M. Tuo metu buvo tamsu, nieko nesimatė, mašinoje grojo muzika, todėl nieko negirdėjo, kaltinamasis ir nukentėjusioji nuėjo iki V. namų, po kokių 5 min. (duomenys neskelbtini) grįžo. Parduotuvėje (duomenys neskelbtini) pirko gėlių ir vaisių, bet iš (duomenys neskelbtini) namų jis grįžto be nieko ir nieko nesakė grįžęs, kas įvyko, tada jie išvažiavo iki Babilono, po to važiavo iki (duomenys neskelbtini) namų ir jo mama pasakė, kad (duomenys neskelbtini) ieškojo policija. Po to (duomenys neskelbtini) pasakė, kad prasidėjo ikiteisminis tyrimas. Negirdėjo, koks konfliktas buvo tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios, tik suprato iš to, kad (duomenys neskelbtini) nepatenkinta skambinėjo ir ragino greičiau vežti vaiką namo. Buvo ir taip aišku, kad jie susipyko, nes jie visada pykstasi dėl niekų. (duomenys neskelbtini) atveža vaiką, pati bendrauja, o už 10 min. skambina ir prašo atvežti vaiką atgal, nes (duomenys neskelbtini) girtas ir panašiai, bet tą kartą jis nebuvo girtas. Nuo jo nesijautė jokio alkoholio kvapo, nors specialiai jo neuostė.
Liudytojas M. R. (policijos pareigūnas) teismo posėdyje parodė, kad vyko pagal iškvietimą pas nukentėjusiąją, kuri buvo su vaiku. Tiek vaikas, tiek nukentėjusioji buvo išsigandę. Nukentėjusioji aiškino, kad pas ją buvo atėjęs buvęs sugyventinis ar vyras, kuris norėjo su ja taikytis, bet jai atsisakius prieš ją buvo panaudotas smurtas – smūgiavo kumščiais. Nepamena, ar matėsi ant moters kūno smurto žymės. Moteris minėjo, kad buvo suduota ne tik jai, bet ir vaikui. Įvykio vietoje nufilmavo iki 30 s. vaizdo įrašą, kuriame nukentėjusioji trumpai papasakojo, kas įvyko. Nurodyto galimo smurtautojo (duomenys neskelbtini) namuose nebuvo. Iškvietė kitus pareigūnus, kad paimtų iš moters pareiškimą, o pats su kolega patikrino nukentėjusiosios nurodytą galimą smurtautojo buvimo vietą, bet jo nerado.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje buvo perskaityti liudytojo M. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad 2019 m. gruodžio 14 d. pradėjo darbą su kolega G. K. ekipaže ,,1909“ ir apie 17 val. 31 min. gavo pranešimą, kad Panevėžyje, F. V. g. 5-68, pranešėjos neblaivus sugyventinis sumušė ją ir mažametį vaiką. Atvykus į įvykio vietą nustatė, kad policiją kvietė V. B., kurios bute ir įvyko konfliktas tarp jos ir jos buvusio sugyventinio, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo M. K. Kiek pamena, tuo metu moteris nurodė, kad prieš ją ir jos mažametį vaiką smurtavo jos buvęs sugyventinis M. K., kuris jai smūgiavo iš rankos kumščio du kartus, vienu smūgiu jai pataikė į kairės pusės skruostą, lyg kitu smūgiu pataikė mažamečiui vaikui Rėjui į dešinės pusės skruostą. Tuo metu moteris taip jiems pasakojo. Pareiškėjos veide matė paraudimą kairėje veido pusėje. Jo kolega nufilmavo vaizdo medžiagą ir įkėlė į PRĮR. Moteris buvo blaivi, susijaudinusi ir išsigandusi. Taip pat jiems nurodė, kad konfliktas vyko buto koridoriuje, ji tuo metu laikė mažametį vaiką ant rankų. Tai sužinoję iškvietė Nusikalstamos veikos registravimo skyriaus pareigūnus. Nuvyko pareiškėjos nurodytu adresu Panevėžyje, Radviliškio g. 26-57, kur galimai gyvena jos buvęs sugyventinis, tačiau jo namuose nerado, ir važiavo į Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariatą pildyti tarnybinio pranešimo apie buvusį įvykį (1 t., b. l. 63–66).
2019 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadoje Nr. G 1484/2019 (05) nurodyta, kad čiuopiant V. B. skundžiasi skausmu kairio skruosto srityje, tačiau išoriškai sužalojimo žymių nestebima. Apžiūros metu objektyvių duomenų apie V. B. patirtus sužalojimus nenustatyta. Remiantis nurodytomis įvykio aplinkybėmis V. B. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 58).
2019 m. gruodžio 14 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuota, kad V. B. paaiškino, jog buvęs vyras, su kuriuo nebegyvena, norėjo įeiti į jos namus, tačiau ji jam neleido ir M. K. du kartus smūgiavo. Vienas smūgis pataikė į kairės pusės skruostą, o kitas smūgis kliuvo mažamečiam vaikui R. K. į dešinės pusės skruostą. Pranešėja buvo blaivi, susijaudinusi, išsigandusi, jos kairės pusės skruoste matėsi paraudimas, M. K. nebuvo (1 t., b. l. 59–60).
2020 m. sausio 22 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota garso įrašo, pateikto Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus, apžiūra. Garso įrašo 2019_12_14_17-31-35_25.00.mp3 trukmė 1 min. 13 s. Fone girdisi vaiko verksmas. Operatorius: 112.
Moteriškas balsas: laba vakara.
Operatorius: labas vakaras.
Moteriškas balsas: smurtavo sugyventinis, trenkė man ir vaikui pataikė.
Operatorius: supratau, medicininės pagalbos Jums reikia?
Moteriškas balsas: ne, vaikui apžiūrėjau lyg nieko, bet išsigando.
<moteris, atsakydama į operatoriaus klausimus, pasako tel. Nr., adresą, laiptinės durų kodą, pavardę>
Operatorius: o kur sugyventinis?
Moteriškas balsas: išėjo, nu tai trenkė, lindo, prašiau, kad pasitrauktų nuo durų, lipo į trečią aukštą ir lindo pro duris. Šiaip tai buvo rašytas pareiškimas , jam apribojimas turėtų būti nepasibaigęs artintis prie mano namų.
Operatorius: supratau. Tai policija atvažiuos, pareiškimą rašysit.
Moteriškas balsas: taip, jo jo.
Operatorius: gerai, laukit policijos.
Moteriškas balsas: gerai, iki (1 t., b. l. 75–79).
Iš 2019 m. gruodžio 14 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra Panevėžyje, F. V. g. 5-68. Butas yra daugiabučio namo trečiame aukšte. Daugiabutis penkių aukštų. Įėjimo į butą durys šarvo. Pro duris patenkama į buto prieškambarį. Prieškambaryje prie durų ant grindų pilkos spalvos kilimas. Ant sienos drabužių kabykla. Ant kabyklos drabužiai. Už kabyklos spinta. Ant grindų batų dėžė. Iš koridoriaus į rytų pusę kambarys. Iš koridoriaus į pietryčių pusę virtuvė. Įvykio vietos apžiūros metu nusikalstamos veikos pėdsakų neužfiksuota (1 t., b. l. 15–20).
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Už tai asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pagal BK 165 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją.
Kaltinamasis M. K. nagrinėjamu atveju neneigia, kad kaltinime nurodytu laiku buvo kaltinime nurodytoje vietoje ir žodžiu konfliktavo su nukentėjusiąja V. B., tačiau neigia tyčia rankos kumščiu sudavęs vieną smūgį V. B. į veido sritį. Teismas, ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje, konstatuoja, kad kaltinamojo smurtas prieš nukentėjusiąją yra įrodytas, o kaltinamojo pateikta įvykių versija yra tik jo gynybinė pozicija siekiant išvengti atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad įvykį tiesiogiai matė tik jame dalyvavę kaltinamasis, nukentėjusioji ir mažametis jų vaikas, gimęs (duomenys neskelbtini). Teismas nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją kaltinamojo panaudotą smurtą vertina kaip patikimus, nuoseklius ir neprieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams, priešingai, kiti įrodymai patvirtina esmines nukentėjusiosios nurodytas smurto prieš ją panaudojimo aplinkybes. Nors iš pradžių pranešdama telefonu apie įvykį ir atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji nurodė, kad buvo trenkta ne tik jai, bet ir vaikui (1 t., b. l. 59–60, 77–79), tačiau tą pačią dieną protokole-pareiškime ir apklausos metu nukentėjusioji paaiškino, jog buvo 2 kartus trenkta tik jai (1 t., b. l. 5–10, 25–29, 80–81). 2020 m. vasario 3 d. ir apklausiama teisme nukentėjusioji patvirtino, kad buvo smūgiuojama du kartus, tačiau taip pat paaiškino, jog jai į kairį skruostą pataikė tik vienas (pirmas) smūgis, o kitas (antras) smūgis jai nepataikė, lyg praslydo ir pagal vaiko emocijas sprendė, kad galėjo vaikui pataikyti, dėl to taip ir nurodė iš karto po įvykio, tačiau to, ar pataikė vaikui, nematė.
2019 m. gruodžio 14 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuota, kad V. B. buvo blaivi, susijaudinusi, išsigandusi, jos kairės pusės skruoste, į kurį ji nurodė, kad buvo trenkta, matėsi paraudimas (1 t., b. l. 59–60). Šias aplinkybes patvirtino liudytojas M. R. (policijos pareigūnas), kuris surašė ir 2019 m. gruodžio 14 d. tarnybinį pranešimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo. Nors 2019 m. gruodžio 16 d., t. y. praėjus 2 dienoms nuo įvykio, specialistai sužalojimo žymių ant nukentėjusiosios nepastebėjo, tačiau nurodė, kad čiuopiant V. B. skundėsi skausmu kairio skruosto srityje, be to, patvirtino, kad pagal įvykio aplinkybes V. B. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 58). Nukentėjusioji protokole-pareiškime ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad juto stiprų fizinį skausmą, o teismo posėdyje paaiškino, jog po suduoto smūgio skausmą jautė apie savaitę, žymių neliko, gal buvo truputį patinę.
Kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu neigė bet kokį fizinį kontaktą su nukentėjusiąja, o teisme nurodė, kad prie jos galėjo prisiliesti, kai atsisveikindamas apkabino ant jos rankų buvusį vaiką, bet neatsimena, ar prilietė nukentėjusiosios veidą. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kad kaltinamasis rankos kumščiu jai smūgiavo į veidą (iš dviejų vienas po kito buvusių smūgių į jos veidą pataikė tik pirmasis), o ne kaip nors neatsargiai ją kliudė apkabindamas vaiką. Smūgiuodamas kumščiu į nukentėjusiąją kaltinamasis suvokė pavojingą savo veiksmo pobūdį, numatė, kad dėl jo smūgio nukentėjusiajai gali būti sukeltas fizinis skausmas, ir to norėjo, t. y. smurtauta buvo tyčia. Po smūgio buvo užfiksuotas nukentėjusiosios veide buvęs paraudimas.
Kadangi BK 140 straipsnio 1 dalyje pasekmės įtvirtintos alternatyviai (sukeltas fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar susargdinimas trumpam), sukelto fizinio skausmo nustatymas yra pakankamas tam, kad smurtavusiam asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė, nors jo smūgis ir nebuvo toks stiprus, kad atsirastų kraujosruvos ar kiti konkretūs sužalojimai. Taigi teismas, įvertinęs visus įrodymus, sprendžia, kad M. K. veika teisingai kvalifikuota kaip fizinio skausmo sukėlimas (BK 140 straipsnio 1 dalis), nes nukentėjusioji ir kaltinamasis praeityje buvo sugyventiniai, tačiau bendrai nebegyveno jau kelis mėnesius iki įvykio.
Dėl BK 165 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos inkriminavimo (neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo) teismas pirmiausia pažymi, kad negalima bet kokį tarp asmenų kilusį ginčą spręsti baudžiamosios teisės pagalba, kadangi baudžiamoji atsakomybė yra traktuojama kaip griežčiausia, paskutinė priemonė (ultima ratio). Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas 2019 m. gruodžio 14 d. buvo pradėtas tik pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusioji protokole-pareiškime nurodė tik su smurtu prieš ją susijusias aplinkybes, apie jos būsto neliečiamumo pažeidimą neužsiminė ir tą pačią dieną apklausiama. 2020 m. vasario 3 d. apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad tarp jos ir kaltinamojo konfliktas įvyko tuo metu, kai ji su vaiku buvo savo buto prieškambaryje (prieš buto duris), o kaltinamasis stovėjo ant buto durų slenksčio. Nukentėjusioji toje apklausoje nurodė laikiusi prieš save ištiestą dešinę ranką, kad kaltinamasis nepatektų į buto vidų, bet jo nestūmusi, ir tada buvo prieš ją panaudotas smurtas, po kurio kaltinamasi išėjo nuo jos buto durų. Po šios nukentėjusiosios apklausos 2020 m. vasario 18 d. M. K. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius ne tik BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, bet ir BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
Teisme nukentėjusioji nurodė naujas aplinkybes, kad kai ji įėjo į butą, bandė uždaryti buto duris, tačiau M. K. tempė buto duris iš kitos pusės ir todėl ji negalėjo uždaryti buto durų, t. y. kad M. K. aktyviais veiksmais brovėsi į buto vidų. Pažymėtina, kad šių nukentėjusiosios teiginių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, anksčiau šių įvykio aplinkybių nukentėjusioji taip pat nepasakojo, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo 2 kartus pakankamai detaliai apklausta apie įvykio aplinkybes. Nukentėjusiosios parymai tuo aspektu, ar kaltinamasis buvo įėjęs į nukentėjusiosios butą, ar buvo ant buto durų slenksčio, ar viena jo koja buvo bute, o kita – laiptinėje, taip pat nėra nuoseklūs, ji nurodė to tiksliai nepamenanti. Taigi galima teigti, kad įvykis vyko prie pat buto durų, iš esmės jų tarpduryje, nes visą tą laiką buto durys buvo atidarytos. Nors kaltinamasis pripažįsta, kad buvo įėjęs į nukentėjusiosios butą žengdamas vieną žingsnį iš laiptinės, tačiau nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pasakoja, kad taip elgėsi, nes norėjo apkabinti vaiką atsisveikindamas ir paduoti jam nupirktas gėrybes, kurių nukentėjusioji nepriėmė. Nukentėjusioji 2020 m. vasario 3 d. apklausoje ir teisme pripažino, kad konfliktas būtent ir įvyko dėl kaltinamojo jų vaikui nupirktų vaišių, kurių ji priimti iš jo nenorėjo. Nukentėjusioji tvirtina ir kaltinamasis neneigia, kad jis dar laiptinėje tuo metu, kol jie lipo į namo 3 aukštą, buvo raginamas neiti paskui nukentėjusiąją, tačiau vistiek ėjo, nes norėjo su ja pasikalbėti. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad nukentėjusioji ir kaltinamasis prieš kelis mėnesius iki įvykio išsiskyrė, o iki tol buvo sugyventiniai, Rėjus yra jų sūnus, kuris gyvena su nukentėjusiąja. Santykiai tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo yra konfliktiški. Abu įvykio dalyviai pripažįsta ir liudytojo A. A., kuris laukė M. K. automobilyje, parodymai patvirtina, kad šį kartą jų konfliktas prie buto durų truko labai trumpai, tik kelias minutes.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, teismas sprendžia, kad M. K. veiksmai būsto neliečiamumo pažeidimo aspektu savo kokybine ir kiekybine išraiška nėra tokie pavojingi, kad užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę. Net ir pati nukentėjusioji iš karto po įvykio baudžiamojo persekiojimo dėl būsto neliečiamumo neinicijavo, t. y. nevertino kaltinamojo veiksmų šiuo aspektu kaip pajovingų, priešingai nei dėl prieš ją panaudoto smurto. Nukentėjusioji iki šiol abejoja, ar kaltinamasis fiziškai buvo visiškai įėjęs į buto prieškambarį, ar visą tą laiką stovėjo tik buto tarpduryje. Be to, nėra įrodyta, kad susiklosčiusioje situacijoje kaltinamojo tyčia buvo nukreipta būtent į nukentėjusiosios būsto neliečiamumo pažeidimą, nors šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia. Nepaneigta kaltinamojo versija, kad jis neturėjo tyčios padaryti BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o tik siekė pasikalbėti su nukentėjusiąją, apkabinti vaiką atsisveikindamas ir perduoti jam nupirktas gėrybes. Todėl dėl kaltinimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį priimtinas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kaltinamojo M. K. atsakomybę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors nukentėjusioji teigia, kad įvykio metu kaltinamasis buvo neblaivus (apie tai sprendė iš jo elgesio ir alkoholio kvapo), tačiau liudytojas A. A. jo apsvaigimo nepastebėjo, pats kaltinamais apsvaigimą neigia, iš karto po įvykio kaltinamasis nebuvo surastas, apsvaigimo faktas objektyviai nenustatytas, todėl nesant galimybės pašalinti dėl to esančių abejonių, atsakomybę sunkinanti aplinkybė (apsvaigimas) laikytina neįrodyta. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad M. K. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 29 d. baudžiamuoju įsakymu, kuris įsiteisėjo 2019 m. birželio 18 d., nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, laisvės apribojimo bausme 6 mėnesiams. Tai reiškia, kad teistumas už šią veiką padarant naują veiką nebuvo išnykęs (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Kadangi naują tyčinį nusikaltimą M. K. padarė neišnykus ankstesniam teistumui už tyčinį nusikaltimą, laikytina, jog šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu, kaip tai suprantama pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, o tai laikytina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
Spręsdamas klausimą dėl kaltinamajam skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, stadiją, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes. Kaltinamasis M. K. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnis). Veika tyčinė, baigta, sužalojimai nukentėjusiajai nebuvo nustatyti, tačiau jai sukeltas fizinis skausmas. Smurtas prieš nukentėjusiąją panaudotas tuo metu, kai ant jos rankų buvo mažametis (2 metų) vaikas, jai buvo bandyta suduoti du smūgius, tačiau tik vienas iš jų pataikė į nukentėjusiąją. Nors kaltinamasis dirba, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, tačiau anksčiau yra ne kartą teistas, už smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką teisiamas taip pat ne pirmą kartą (1 t., b. l. 130–140). Kaltinamasis prieš tą pačią nukentėjusiąją yra smurtavęs ir 2019 m. gegužės mėnesį, taip pat jai sukeldamas fizinį skausmą (Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 29 d. baudžiamasis įsakymas). Taigi nusikalstamą veiką 2019 m. gruodžio 14 d. kaltinamasis padarė būdamas prieš kelis mėnesius nuteistas už taip pat tyčinės smurtinės nusikalstamos veikos padarymą, jam skirtos laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu. Be to, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 29 d. baudžiamuoju įsakymu M. K. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, tačiau tai jo nesulaikė nuo smurtinio elgesio. Taigi kaltinamasis teigiamų išvadų dėl savo neteisėto elgesio nėra padaręs. Teismas taip pat atsižvelgia į nustatytą kaltinamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nebuvimą.
Įvertinęs visas nustatytas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su kaltinamojo asmenybe, teismas daro išvadą, kad labiausiai bausmės paskirtį šiuo atveju atitinka sankcijoje numatyta arešto bausmė, šios bausmės dydį parenkant mažesnį už jos vidurkį – 30 parų.
Pažymėtina, kad paskirta bausmė nagrinėjamu atveju turėtų būti bendrinama pagal BK 64 straipsnio taisykles su neatlikta bausmės, paskirtos Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 29 d. baudžiamuoju įsakymu, dalimi, nes kaltinamasis naują nusikalstamą veiką padarė dar neatlikęs minėtu baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės. Tačiau šio nuosprendžio priėmimo metu nėra neatliktos bausmės dalies, su kuria teismas galėtų ir turėtų subendrinti M. K. skiriamą bausmę, nes jis jam skirtą laisvės apribojimo bausmę jau yra atlikęs, todėl bausmės nebendrintinos.
Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus jį vykdyti – panaikintina (1 t., b. l. 156–158).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 301–308 straipsniais,
nusprendžia:
M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį išteisinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.
M. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 30 (trisdešimt) parų arešto bausmę.
Bausmę paskirti atlikti Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus jį vykdyti – panaikinti.
Išaiškinti M. K., kad jis ne vėliau kaip per 7 (septynias) dienas po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo privalo darbo dienomis, įstaigų darbo metu, atvykti atlikti arešto bausmės į Šiaulių tardymo izoliatorių. Jeigu M. K. dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių negalėtų per nurodytą terminą atvykti į Šiaulių tardymo izoliatorių, jis pravalo raštu arba elektroniniu paštu apie tai pranešti Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai ir suderinti su ja atvykimo atlikti bausmės datą. M. K. per 7 (septynias) dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo neatvykus atlikti arešto bausmės ir nepranešus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai apie neatvykimo priežastis, pataisos įstaiga kreipsis į teritorinį policijos padalinį dėl jo paieškos paskelbimo.
Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Panevėžio apylinkės teismą.