- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-28
- Bylos Nr.
- 2A-928/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-03322-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Vytas Milius, Egidija Tamošiūnienė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Peri“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Vyto Miliaus ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bendorių statyba“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Draugo petys“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1918-340/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bendorių statyba“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Draugo petys“, ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Peri“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
BUAB „Bendorių statyba“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Draugo petys“ (toliau tekste ieškovas ir apeliantas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti 2009 m. kovo 19 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą Sutartį dėl tarpusavio atsiskaitymų prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir negaliojančia; 2) pripažinti 2009 m. kovo 19 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos sutarties dėl žemės sklypo ir pastato pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punktą negaliojančiu; 3) remiantis 2009 m. kovo 19 d. žemės sklypo ir pastato pirkimo-pardavimo sutartimi, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 451 194,51 Lt skolą, 73 798,12 Lt palūkanas, 8,49 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2005 m. lapkričio 4 d. ieškovui buvo iškelta restruktūrizavimo byla, o 2006 m. balandžio 14 d. patvirtintas restruktūrizavimo planas, pagal kurį ieškovas planavo išvystyti Bendorių k., Vilniaus r. esančius žemės sklypus, juose pastatyti gyvenamuosius namus ir juos pardavus atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovas 2009 m. kovo 19 d. žemės sklypo ir pastato pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau tekste ir pirkimo - pardavimo sutartis) įsigijo iš ieškovo vieną iš restruktūrizavimo metu pastatytų namų su žemės sklypu. Pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punktas numatė, jog parduodamo turto kaina yra 540 000 Lt, sutarties 3.1 punktu šalys susitarė, jog atsiskaitymas pagal minėtą sutartį vyks atliekant priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. 2009 m. kovo 19 d. šalys pasirašė Sutartį dėl tarpusavio atsiskaitymo, kuria susitarė, kad dalis pirkėjo (atsakovo) skolos už įsigytą iš pardavėjo (ieškovo) gyvenamąjį namą su namų valdai priskirtu žemės sklypu bus įskaityta, t. y. ieškovo reikalavimas pagal sutartį ir atsakovo 540 000 Lt reikalavimas, įgytas iš UAB „Tauneris“ pagal 2009 m. sausio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartį, bus įskaityti.
Ieškovas nurodė, kad atsakovo pagal 2009 m. sausio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartį iš UAB „Tauneris“ perimtas reikalavimas ieškovui atsirado jau po ieškovo restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir yra susijęs su ieškovo einamaisiais mokėjimais už darbus, numatytus ieškovo restruktūrizavimo plane. Ieškovo įsitikinimu, kadangi įskaitymas buvo atliktas restruktūrizavimo metu, todėl šalių susitarimas dėl įskaitymo ir pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punktas prieštarauja Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau tekste - ĮRĮ) 9 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų nuostatoms. Ieškovo teigimu, nagrinėjamu atveju restruktūrizavimo plano tikslas buvo gauti už parduodamą nekilnojamąjį turtą lėšų ir jas panaudoti atsiskaitymams su kreditoriais. Atlikus įskaitymą buvo patenkinti tik vieno iš ieškovo kreditorių interesai, nors remiantis restruktūrizavimo planu, gautos lėšos už realizuotą turtą, turėjo būti paskirstytos visiems restruktūrizuojamos įmonės kreditoriams. Be to, įskaitymu buvo pažeistos ĮRĮ imperatyvios normos, draudžiančios įskaityti finansinius reikalavimus, vykstant restruktūrizavimo procesui, todėl šalių susitarimas ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punktas turi būti pripažinti negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.). Restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka ir terminais neatsiskaičius su kreditoriais, ieškovui 2010 m. balandžio 4 d. buvo iškelta bankroto byla.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad UAB „Peri“ ir UAB „Tauneris“ sudarė 2009 m. sausio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartį išimtinai dėl einamųjų mokėjimų, susiformavusių po ieškovo restruktūrizavimo plano patvirtinimo, o ne dėl reikalavimų, susiformavusių iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas draudžia atlikti tarpusavio įsiskolinimų, neįvykdytų tik iki teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitymus, o ĮRĮ 10 straipsnio 1 dalis detalizuoja, jog įmonė restruktūrizavimo proceso metu privalo mokėti visas einamas įmokas, jei nėra sudariusi su kreditoriais sutarčių dėl šių įmokų atidėjimo, kreditorių reikalavimų atsisakymo ar pakeitimo kita prievole. Tokiu būdu, šalių pasirašyta Sutartis dėl tarpusavio atsiskaitymų neprieštarauja ĮRĮ nuostatoms ir negali būti pripažįstama negaliojančia, kadangi tarpusavio įskaitymas draudžiamas ne dėl einamų, o tik dėl reikalavimų, kurie susiformavo iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog nepagrįstas ir ieškovo reikalavimas priteisti 73 798,12 Lt palūkanų, nes palūkanos mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą; nuostolių atlyginimas restitucijos atveju nėra numatytas, taigi pagrindo priteisti palūkanas nuo 2009 m. kovo 19 d. nėra. Dėl analogiškų motyvų, atsakovo teigimu, restitucijos atveju negali būti priteisiamos ir procesinės palūkanos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovo pateikti dokumentai patvirtina, kad rangos sutartis su UAB „Tauneris“ buvo pasirašyta ir vykdoma po restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Teismas nustatė, jog ieškovo restruktūrizavimo verslo plane (7.2. skirsnis) buvo numatyta vykdyti ūkinę veiklą – pastatyti gyvenamuosius namus Bendorėlių gyvenvietėje, Vilniaus rajone, ir juos pardavinėti; restruktūrizavimo verslo plano 7.2.1 skirsnyje buvo numatyta atsiskaitinėti su statybinėmis bendrovėmis per 60 dienų po sąskaitų-faktūrų pateikimo. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, jog pats ieškovo įmonės restruktūrizavimo verslo planas numatė statybinių bendrovių teisę gauti savo einamojo reikalavimo patenkinimą per 60 dienų nuo sąskaitos faktūros pateikimo, t. y. pirmiau už kreditorius, kurių finansiniai reikalavimai susiformavo iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Restruktūrizavimo plane nėra nuostatos, kad visos (arba dalis) parduoto nekilnojamojo turto kainos turi būti privalomai paskirstoma restruktūrizuojamos įmonės kreditoriams, taigi faktas, kad visa pinigų suma, gauta už nekilnojamojo turto pardavimą, buvo skirta einamų reikalavimų tenkinimui, restruktūrizavimo plano nuostatų nepažeidė. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis teismas darė išvadą, kad šalių susitarimas dėl įskaitymo ir pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punktas imperatyvioms ĮRĮ nuostatoms bei ieškovo restruktūrizavimo verslo plano nuostatoms neprieštarauja.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Bendorių statyba“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Draugo petys“, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkinamas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas akcentuodamas, jog atsakovo reikalavimo teisė kilo iš einamųjų mokėjimų, neįvertino aplinkybės, jog atsakovo reikalavimas buvo pradelstas, todėl jo išieškojimo būdas bei terminai privalėjo būti nustatomi teismo, nagrinėjusio restruktūrizavimo bylą, kadangi tik tokia procedūra užtikrina visų kreditorių lygiateisiškumą ir jų interesų apsaugą.
2. Teismas neatkreipė dėmesio, jog atsakovui parduotas žemės sklypas su statiniu buvo įkeisti, todėl lėšos gautos pardavus turtą turėjo būti skiriamos įkaito turėtojo reikalavimų tenkinimui.
3. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu neveikė aktyviai ir nesiaiškino ar remiantis rašytiniuose įrodymuose užfiksuotomis aplinkybėmis, ginčijami sandoriai nelaikytini negaliojančiais kitais sandorių negaliojimo pagrindais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo BUAB „Bendorių statyba“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Draugo petys“, apeliacinį skundą atsakovas UAB „Peri“, prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą iš esmės palaikė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme išsakytą poziciją, jog ĮRĮ numatyti imperatyvūs įpareigojimai restruktūrizuojamai įmonei vykdyti įsipareigojimus kreditoriams restruktūrizavimo planą nustatytais terminais ir tvarka, susiję tik su iki teismo nutarties, iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą susiformavusiais reikalavimais. Be to, pažymėjo, jog apelianto teiginiai, kad už parduotą turtą buvo numatyti atsiskaityti tik su kreditoriais restruktūrizavimo plane numatyti grafiku – neatitinka tiesos, nes restruktūrizavimo planas numatė, jog pardavus pastatus ir žemės sklypus lėšos bus panaudotos atsiskaitymams ir su statybininkais, lizingo bendrovėmis, ir kitais plane numatytais asmenimis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovą bankrutavusią UAB „Bendorių statyba“ atstovaujantis bankroto administratorius UAB „Draugo petys“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos 2009 m. kovo 19 d. Žemės sklypo ir pastato pirkimo – pardavimo sutarties 3.1 punktą bei 2009 m. kovo 19 d. Sutartį dėl tarpusavio atsiskaitymų prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir negaliojančiomis. Kaip matyti iš nurodytų reikalavimų, ieškovas savo teisinę poziciją dėl sandorių negaliojimo grindė CK 1.80 straipsnio nuostatomis. Pirmosios instancijos teismui bylą pagal pareikštus reikalavimus išnagrinėjus ir juos atmetus, apeliantas, nesutikdamas su priimtu procesiniu sprendimu, teigia, jog teismas pažeidė pareigą veikti aktyviai ir nors byloje vyraujantis viešasis interesas jį įpareigojo, nesiaiškino, ar ginčijami sandoriai, remiantis bylos medžiaga, nelaikytini negaliojančiais kitais sandorių negaliojimo pagrindais.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog bylose, kuriose nagrinėjami ginčai susiję su bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesais, vyrauja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010). Tačiau ši aplinkybė negali būti absoliutinama ir nereiškia, kad civilinėje byloje, kurioje yra viešasis interesas, teismas privalo kelti ir tirti klausimus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys nekelia. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintos ieškinio turinio dalys, ieškovo reikalavimas ir jo pagrindimas, vadinamos pagrindiniais ieškinio elementais. Ieškinio elementų būtinumą lemia ir jų esmę atskleidžia CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Bankrutuojanti ar bankrutavusi bendrovė yra savarankiška proceso šalis, ją atstovauja pakankamą atstovavimo teisme patirtį turintys asmenys – bankroto administratoriai, todėl būtent ieškovui tenka pareiga suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų - kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.). Nors, kaip nurodoma teismų praktikoje, teismas tam tikrose bylų kategorijose veikia aktyviai (šeimos bylose, bylose, kuriose keliami su bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesų apsauga susiję klausimai), vis dėlto teismas, kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija, turi būti nešališkas, todėl negali už ieškovą suformuluoti ieškinio dalyko ir pagrindo, kadangi tai yra išimtinė ieškovo teisė. Todėl, byloje esant tinkamai suformuluotiems ieškinio reikalavimams ir juos pagrindžiančioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo bylą neišeidamas iš už ieškiniu nubrėžtų ginčo ribų. Tai, kad ieškinio, kuriame vyrauja viešasis interesas, reikalavimai buvo atmesti, nesudarė teismui pareigos pačiam praplėsti ginčo ribas ir ginčijamus sandorius įvertinti remiantis Actio Pauliana ir kitais nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama remiantis skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu, patikrinant ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus.
Pats restruktūrizavimo proceso tikslas yra įstatyme įtvirtintomis priemonėmis išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas ir atkurti mokumą. Siekiant tinkamai įgyvendinti restruktūrizavimo procesui keliamus tikslus ĮRĮ procesinėse normose aiškiai ir imperatyviai reglamentuoti atskiri procesiniai veiksmai, jų atlikimo tvarka, nustatyti konkretūs tokių veiksmų atlikimo terminai. Apeliantas, manydamas, jog bylos šalių sudaryta Sutartis dėl tarpusavio skolų įskaitymo bei Žemės sklypo ir pastato pirkimo pardavimo sutarties 3.1 punktas prieštarauja imperatyvioms ĮRĮ nuostatoms, prašė jas pripažinti negaliojančiomis. Apelianto įsitikinimu, ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas draudė restruktūrizuojamai įmonei įskaityti priešpriešinius reikalavimus, o minėto įstatymo 10 straipsnio nuostatos imperatyviai nustatė privalomą skolų išieškojimo tvarką, kurios bylos šalys nesilaikė, tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ĮRĮ imperatyvių draudimų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįsigilino į 2007 m. spalio 25 d. redakcijos ĮRĮ nuostatas, galiojusias nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d., t. y. ginčo sandorių sudarymo metu, todėl padarė klaidingas išvadas sprendžiamu klausimu. Visų pirma pažymėtina, jog apelianto nurodytas ĮRĮ 9 straipsnis, reglamentavęs restruktūrizuojamos įmonės įsipareigojimų ir įsipareigojimų restruktūrizuojamai įmonei vykdymą, nenustatė draudimo restruktūrizavimo metu atlikti įskaitymą. Minėtos teisės normos 1 dalies 1 punktas įtvirtino tik draudimus vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Būtent tik prievolėms, susidariusioms iki nutarties įsiteisėjimo dienos, galiojo imperatyvus draudimas vykdyti finansines prievoles, tarp jų ir įskaitymą. Šią išvadą (jog apelianto nurodyti imperatyvūs draudimai galiojo tik prievolėms atsiradusioms iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo) sustiprina ir ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuris įpareigojo restruktūrizuojamą įmonę įsipareigojimus kreditoriams vykdyti restruktūrizavimo plane nustatytais terminais ir mastais. Iš to išplaukia, jog restruktūrizavimo plane neuždraudus atlikti tarpusavio įskaitymų, toks atsiskaitymo tarp restruktūrizuojamos įmonės ir kreditorių būdas nėra draudžiamas.
Nagrinėjamu atveju, siekiant išspręsti ieškovo finansinius sunkumus ir sudaryti galimybes atsiskaityti su kreditoriais, buvo pritarta restruktūrizavimo planui, pagal kurį buvo nutarta vystyti Bendorių k., Vilniaus r. esančius žemės sklypus (restruktūrizavimo plano 7.2. skirsnis, 37 psl.). Restruktūrizavimo plano įgyvendinimui buvo pasitelkti tretieji asmenys, tarp jų ir UAB „Tauneris“ (b. l. 68-73). Kadangi ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 4 punktas įpareigojo restruktūrizuojamą įmonę vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, restruktūrizavimo plane, kuriam pritarė įmonės kreditoriai ir kurį patvirtino teismas (b. l. 15-17), buvo numatyta, jog su statybinėmis bendrovėmis bus atsiskaitoma per 60 dienų po sąskaitų faktūrų pateikimo (restruktūrizavimo plano 7.2.1. skirsnis, 38 psl.), atsiskaitymams skiriant lėšas, gautas pardavus įkeistą ilgalaikį materialųjį turtą (restruktūrizavimo plano 6.1.4. skirsnis, 22 psl.). Nors konkretaus atsiskaitymo su statybinėmis bendrovėmis būdo restruktūrizavimo planas nenumatė ir nuostatų, įtvirtinančių tarpusavio įskaitymų galimybę nenustatė, tačiau akivaizdu, jog tokio atsiskaitymo būdo ir nedraudė.
UAB „Tauneris“ 2006 m. liepos 15 d. sutarties pagrindu nuo 2008 m. rugsėjo iki 2008 m. gruodžio mėnesio, atliko sutartimi aptartus darbus (b. l. 39-67). Už atliktus darbus ieškovas liko skolingas UAB „Tauneris“ 542 587 Lt. Šią reikalavimo teisę į ieškovą UAB „Tauneris“ 2009 m. sausio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perleido atsakovui UAB „Peri“ (b. l. 36-38). Ieškovui ir atsakovui 2009 m. kovo 19 d. sudarius Žemės sklypo ir pastato pirkimo pardavimo sutartį, šalys susitarė ir dėl tarpusavio įskaitymo, kuriuo ieškovo 540 000 Lt reikalavimas atsakovui pagal Žemės sklypo ir pastato pirkimo – pardavimo sutartį ir atsakovo 542 587reikalavimas ieškovui, įgytas iš UAB „Tauneris“ pagal 2009 m. sausio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartį, buvo įskaityti (b. l. 7-14).
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, pažymi, jog bylos medžiaga ir šalių paaiškinimai neabejotinai leidžia spręsti, kad UAB „Tauneris“ reikalavimas ieškovui buvo susidaręs ne iki restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo, bet jau po restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir restruktūrizavimo plano patvirtinimo (šios aplinkybės neginčija ir apeliantas), todėl apeliantui atsirado įstatyme ir restruktūrizavimo plane įtvirtinta pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (ĮRĮ 9 str. 1 d. 4 p., restruktūrizavimo plano 7.2.1. skirsnis). RUAB „Bendorių statyba“ restruktūrizavimo planas konkrečiai nustatė iš kokių lėšų bus vykdomas atsiskaitymas su statybininkais, t. y. iš lėšų, gautų pardavus ilgalaikį materialųjį turtą, todėl ieškovui, kuris turėjo įsiskolinimą atsakovui, sudarius Žemės ir pastato pirkimo - pardavimo sutartį įgijus reikalavimą į atsakovą, buvo atliktas tarpusavio užskaitymas, kurio pagrindu apeliantas iš esmės už lėšas, gautas pardavus ilgalaikį materialųjį restruktūrizavimo plane numatytą turtą, padengė skolas statybinei bendrovei, susidariusias vykdant restruktūrizavimo procesą. Išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadas, jog apelianto bei atsakovo tarpusavio atsiskaitymo būdas ir tvarka buvo galimas, šalių susitarimas dėl įskaitymo ir pirkimo- pardavimo sutarties 3.1 punktas imperatyvioms ĮRĮ 9 straipsnio nuostatoms ir restruktūrizavimo planui neprieštaravo.
Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis taip pat mano, jog atmetant ieškinio reikalavimus nebuvo įvertinta aplinkybė, jog ĮRĮ 10 straipsnio 1 dalis reikalavo dėl praleistų einamųjų mokėjimų išieškojimo būdo ir tvarkos spręsti tik teisme, nagrinėjančiame restruktūrizavimo bylą, tuo tarpu ginčo sutarties šalys, nesilaikydamos imperatyvių įstatymo nuostatų šį klausimą išsprendė tarpusavio sutartimi. Teisėjų kolegija pažymi, jog 2007 m. redakcijos ĮRĮ 10 straipsnio paskirtis buvo ne įtvirtinti pradelstų einamųjų įmokų išieškojimo tvarką, bet įtvirtinti nuostatą, jog kreditorių pareiškimai dėl pradelstų mokėti einamųjų įmokų nesumokėjimo, nagrinėjami teisme, nagrinėjančiame restruktūrizavimo bylą, t. y. apsprendė kreditorių pareiškimų nagrinėjimo teismingumą, esant ginčui dėl pradelstų einamųjų įmokų mokėjimo. Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių dėl restruktūrizuojamos įmonės pradelstų mokėti sumų nebuvo, šalys klausimą išsprendė taikiai 2009 m. kovo 19 d. Sutartimi dėl tarpusavio skolų įskaitymo, todėl apelianto kreditoriui – UAB „Peri“ nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl įsiskolinimo išieškojimo tvarkos ir būdo nustatymo.
Ginčijama Sutartis dėl tarpusavio įskaitymo bei Žemės sklypo ir pastato pirkimo – pardavimo sutarties 3.1 punktas, apeliantų teigimu, pažeidė restruktūrizuojamos įmonės kreditorių interesus. Apeliantas nurodė, jog parduotas žemės sklypas buvo įkeistas, todėl neteisėtai šalių įskaitytos lėšos turėjo būti skirtos atsiskaitymui su įmonės kreditoriais, o būtent įkaito turėtojo reikalavimams tenkinti. RUAB „Bendorių statyba“ restruktūrizavimo plano ir civilinės bylos medžiaga patvirtina, jog 2009 m. kovo 19 d. Žemės sklypo ir pastato pirkimo pardavimo sutartimi parduotas žemės sklypas buvo įkeistas K. M. (b. l. 8, restruktūrizavimo plano 6.1.4. skirsnis, 62 psl.). Restruktūrizavimo plane buvo numatytą lėšas, gautas pardavus įkeistą ilgalaikį materialų turtą, skirti atsiskaitymams su hipotekiniais kreditoriais, tačiau plane taip pat buvo padaryta išlyga, jog esant kreditoriaus sutikimui, gautos lėšos gali būti panaudotos (restruktūrizavimo plano 6.1.4. skirsnis, 21 psl.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šią restruktūrizavimo plano nuostatą vertinant kartu su anksčiau minėto 7.2.1. skirsnio nuostatomis, manytina, jog esant kreditoriaus sutikimui, lėšos, gautos pardavus įkeistą turtą, galėjo būti panaudojamos ir kitiems restruktūrizavimo plane numatytiems tikslams, tarp jų ir atsiskaitymams su statybinėmis bendrovėmis. Apelianto ginčijamos Žemės sklypo ir pastato pirkimo – pardavimo sutarties 1.5.2. punktas patvirtina, jog hipotekos kreditoriui – K. M. apie sudaromą sandorį ir jame numatytą atsiskaitymo tvarką buvo žinoma, jis jai neprieštaravo ir sutiko, kad už įkeistą parduodamą turtą gautos lėšos būtų įskaitytos atsiskaitant pagal atsakovo turimą reikalavimą ieškovui (b.l. 8). Todėl akivaizdu, jog tiek minėta sutartis, tiek ir Sutartis dėl tarpusavio atsiskaitymų, hipotekos kreditoriaus interesų nepažeidė.
Kalbant apie kitų restruktūrizuojamos įmonės kreditorių interesus pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantas pats pripažino, jog nesant tarpusavio atsiskaitymų tarp ieškovo ir atsakovo, būtų pasiektas toks pats rezultatas, t. y. atsakovui sumokėjus pagal sutartį priklausančius 540 000 Lt, apeliantas būtų atsiskaitęs su UAB „Tauneris“ (b. l. 2A), kuriam turėjo įsiskolinimą už restruktūrizavimo procese atliktus darbus, kadangi restruktūrizavimo planas ir ĮRĮ nuostatos įpareigojo restruktūrizuojamą įmonę per 60 dienų nuo sąskaitos- faktūros pateikimo dienos, dengti einamuosius mokėjimus, susidariusius vykdant restruktūrizavimo planą, t. y. atsiskaityti anksčiau nei su įmonės kreditoriais. Todėl realiai lėšos gautos už parduotą žemės sklypą su statiniu kreditorių nebūtų pasiekusios. Be to, apelianto kreditoriai patys pritarė restruktūrizavimo planui ir jo įgyvendinimo tvarkai, kuomet pirmiausia buvo numatyta atsiskaityti su statybinėmis bendrovėmis, kadangi tik įgyvendinus numatytą planą, jie tikėjosi atgauti įsiskolinimą iš apelianto. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis restruktūrizavimo planu atlikti atsiskaitymai kreditorių teisių ir interesų nepažeidė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog atsakovas, remiantis 2009 m. sausio 12 Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, turėjo 542 587 Lt dydžio reikalavimą apeliantui, tuo tarpu apeliantas ginčijama Žemės klypo ir pastato pirkimo pardavimo sutartimi įgijo 540 000 Lt dydžio reikalavimą į atsakovą. Šalys pasirašydamos apelianto ginčijamą Sutartį dėl tarpusavio atsiskaitymų, susitarė, jog atsakovas ir apeliantas įskaito priešpriešinius reikalavimus 453 781,51 Lt sumai o likusią apelianto mokėtiną 88 805,49 Lt sumą, jis (apeliantas) turėjo pervesti atsakovui per 3 dienas nuo sutarties sudarymo (kadangi atsakovo reikalavimas buvo 542 587 Lt). Tačiau dalį iš minėtos sumos, t. y. 86 218,49 Lt, atsakovas įsipareigojo pervesti į biudžetą kaip apelianto mokėtiną pridėtinės vertės mokestį už parduotą nekilnojamąjį turtą. Tokiu būdu ieškovo prievolę apskaičiuoti ir sumokėti privalomus mokesčius valstybei pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 1 dalį, perėmė atsakovas. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, jog tiek restruktūrizuojamos įmonės, tiek ir jos kreditorių interesai nebuvo pažeisti, ginčijamais sandoriais įmonės įsipareigojimai kreditoriams, valstybei, neišaugo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įmonių restruktūrizavimo procesą bei įskaitymą, padarė pagrįstas išvadas, dėl ko naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apelianto bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese jo patirtas atstovavimo išlaidas. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, prašant iš antrosios šalies priteisti išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą, teismui turi būti pateikiamas prašymas kartu su jį pagrindžiančiu išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju iki bylos išnagrinėjimo iš esmės atsakovas duomenų apie prašomų priteisti atstovavimo išlaidų dydį ir jas pagrindžiančių paskaičiavimų nepateikė, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.