- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-11
- Bylos Nr.
- 1A-246-209-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Daiva Kazlauskienė
- Nukentėjusysis
- A. B.
- Kategorijos
Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėja Vitalija Vaivadienė NuorašasBaudžiamoji byla Nr. 1A-246-209-2012 Teisminio proceso numeris: 1-57-1-00950-2009-9 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.6.1.; (S).
2012 m. balandžio 11 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,
teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. (G. K.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 1 d. nenustačius, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (teisėjo 2012 01 11 nutartimi patikslinta, kad išteisintas pagal BK 146 str. 2 d.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. K. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui kaltinant tuo, kad panaudojęs smurtą neteisėtai atėmė žmogui laisvę, o būtent, 2009 m. birželio 4 d. apie 16.00 val. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pakviesdamas užeiti į butą nepilnametę A. B., gim. (duomenys neskelbtini), o jai atsisakius tai padaryti, panaudodamas fizinį smurtą nepilnametės A. B. atžvilgiu, t. y. sugriebdamas A. B. už kairės rankos alkūnės ir prieš jos valią įvesdamas A. B. į savo butą, uždarydamas buto duris iš vidaus dviem sklendėmis, trenkdamas kumščiu per stalą, liepdamas A. B. išgerti taurelę degtinės, A. B. mėginant pabėgti iš buto, sugriebdamas A. B. už pečių, jėga pasodindamas A. B. ant kėdės, iš vidaus užrakindamas įėjimo į butą duris ir paslėpdamas raktus, tokiu būdu įbaugintai A. B. pradėjus verkti, tampydamas A. B. už striukės, mėgindamas atsegti A. B. striukę, įstumdamas A. B. į kambarį, sugriebdamas rankomis A. B. rankas ir jas užlauždamas, 6 trauminių poveikių pasėkoje padarė nepilnametei A. B. odos nubrozdinimus plaštakose, kas sukėlė nepilnametei nukentėjusiajai A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu neteisėtai atėmė nepilnametei nukentėjusiajai A. B. laisvę, t. y. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-11-15 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti G. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 str. 2 d. ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 metams, taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, nukentėjusiosios A. B. pareikštą 3000 Lt civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti iš G. K. nukentėjusiosios A. B. naudai neturtinės žalos atlyginimui ir nurodo, kad liudytojo A. U. parodymai, kur jis nurodo, jog matė atvykusį automobiliu kaltinamąjį, jis pirmas nuėjo į namus, o nukentėjusioji dar stovėjo už vartelių ir nuėjo tik po to ir paskui kaltinamąjį, bei patvirtino, jog kaltinamasis nebuvo paėmęs nukentėjusiosios už rankos, turi būti vertintini kritiškai, nes jie yra prieštaringi, nesutampa nei su nukentėjusiosios A. B., nei su G. K. parodymais. A. U., kaip liudytojas, atsirado tik bylą pradėjus nagrinėti teisme, kaltinamajam susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Įvykio metu bute nebuvo kitų pašalinių žmonių, bute buvo tik G. K. ir A. B.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytojai V. K., I. G., V. B., V. B., nurodė, jog, kai išgirdo A. B. pagalbos šauksmą ir suprato, kad A. B. yra G. K. bute ir iš ten šaukia pagalbos, pribėgusios prie kaimyno buto durų pro langelį pamatė A. B., kuri verkė, šaukė pagalbos ir prašė, kad G. K. ją paleistų, jie negalėjo užeiti į buto vidų, nes durys buvo iš vidaus užrakintos raktu ir sklendėmis, iš karto sužinojo iš A. B., kas iš tikrųjų atsitiko, todėl kaltinimas nebuvo grindžiamas tik ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios A. B. parodymais. A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu 2009-07-09, tiek teisme parodė, jog 2009-06-04, G. K. pakvietė ją užeiti pas jį, o jai atsisakius, paėmė ją už rankos prie alkūnės ir dar kartą pakvietė užeiti, sakydamas, kad po to, kai trumpam užeis, jis ją paleis, ji sakė, kad nenori eiti į vidų, tačiau G. K. rankos nepaleido ir, kai ji užėjo į buto vidų, jis į butą įėjo paskui ją, bute, jai atsisakius išgerti degtinės, trenkė kumščiu į stalą, nusikeikė ir liepė jai išgerti degtinės. Yra svarbu ne kada buvo uždarytos durys, o tai, kad A. B. norėjo išeiti iš G. K. buto ir ji to negalėjo padaryti, nes durys buvo užrakintos sklendėmis ir raktu iš vidaus, rakto durų spynoje nebuvo, o tai rodo, kad A. B. judėjimo laisvė, teisė pasirinkti savo buvimo vietą buvo akivaizdžiai suvaržyta. Į A. B. pagalbos šauksmą atbėgusiems jos mamai, kaimynams, G. K. raktą atnešė iš kito kambario ir jį perdavė pro išdaužtą langelį, duris iš lauko pusės atrakino asmenys, atbėgę gelbėti nukentėjusiosios A. B.. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu teismo med. specialistas A. B. konstatavo galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2009-06-04) padarytus 6 trauminiais poveikiais, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji nurodė, jog kaltinamasis per prievartą norėjo atsegti jos striukę, kai ji ėjo link buto durų, norėdama išeiti, tačiau jai neleidus to padaryti, ji buvo sužalota. Tai rodo, jog kaltinamasis nukentėjusiosios atžvilgiu atliko tyčinius aktyvius veiksmus. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nekreipė dėmesio į tai, kad G. K. 2006-09-26 buvo teistas Vilniaus rajono apylinkės teismo pagal BK 145 str. 1 d. ir pritaikius LR BK 38 str. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, yra baustas administracine tvarka, gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje.
Pagrįstai manytina, jog G. K., užrakindamas buto durys ir išimdamas raktą iš durų spynos, suvokė ir suprato, kad tokiu būdu suvaržo nukentėjusiosios judėjimo laisvę, nes nukentėjusioji, negalėdama išeiti iš buto, neturės galimybės laisvai, niekieno nevaržomai pasirinkti savo buvimo vietos ir laisvai judėti. Nukentėjusiosios atžvilgiu buvo panaudotas ir psichinis smurtas – G. K. ją apšaukė, jos atžvilgiu elgėsi bauginančiai, neleido jai išeiti, prieš nukentėjusiosios valią mėgino nurengti nukentėjusiosios striukę, liepė gerti alkoholinius gėrimus, daužė kumščiu į stalą, kas įbaugino nukentėjusiąją, taigi, veiksmai atitinka smurto sąvoką ir sampratą. A. B. įvykio metu buvo nepilnametė, nukentėjo nuo kaimyno, įvykęs incidentas sukėlė jai labai didžiulius dvasinius išgyvenimus, jai buvo netikėtas toks kaimyno elgesys. Pažymima, kad praėjus tam tikram laiko tarpui patirti išgyvenimai slopsta ir tuo gali būti paaiškinami atsiradę neesminiai nesutapimai nukentėjusiosios parodymuose. Todėl tai negali G. K. teisinti sprendžiant fakto ir jo kaltės klausimą.
Teismo argumentai, kuriais grindžiamas išteisinamasis nuosprendis, yra neobjektyvūs ir prieštaraujantys faktiniams bylos duomenims. Teismas kilusias abejones kaltinamojo naudai turi vertinti tik tuomet, kai išnaudotos visos galimybės jas pašalinti, tačiau teismas nesiėmė jokių priemonių pašalinti jam kilusias abejones. Teismas padarė neteisingas išvadas išteisindamas G. K. pagal BK 146 str. 2 d. (nuosprendyje nurodyta BK 146 str. 1 d.), kadangi jos neatitinka bylos aplinkybių.
Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusioji ir jos atstovė pagal įstatymą prašė prokurorės skundą tenkinti. Išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis), o nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos neturi būti suprantamos tiesiogiai, jog nuosprendyje turi būti remiamasi tik tais kaltinamojo, liudytojų ar kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji parodė (t.1, b.l. 183- 184), kad ji grįžo iš mokyklos. Pasisveikino su kaimynu, kaimynas paklausė ar ji gali prieiti ir ji priėjo iš mandagumo, sakė, kad klauso. Kaimynas pagrasė prieiti arčiau, ji priėjo ir kaimynas paėmė jai už žąsto, paėmimas buvo nestiprus, ir palydėdamas nuvedė ją namo. Jokių blogų minčių neturėjo. Ji užėjo į kambarį, lauko duris kaimynas uždarė, o ar užrakino, ji nežino. Kaimynas sakė jai atsisėsti, ji pasakiusi, kad pastovės, o jis paėmė jau už pečių ir pasodino. Pradėjo ruožti užkandžių, pastatė degtinės butelį, ji pasakė, kad negeria ir negers, o kaltinamasis trenkė kumščiu į stalą ir su keiksmažodžiais liepė gerti. Ji išsigando ir pasakė, kad nori į tualetą, jis sakė, kad eitų į kibirą, o ji pasakė, kad nori kaip normalus žmogus. Ji nuėjo į koridorių ir jis mėgino nuimti jai striukę, užtrauktuką traukti žemyn, o ji traukė užtrauktuką į viršų, betraukiant žemyn galėjo sužaloti jai plaštaką. Nepamena kaip vėl atsidūrė kambaryje. Jai pasirodė, kad jis nori su savo galva trenkti jai į jos galvą, bet ji patraukė savo galvą ir pastūmė jį ir nubėgo į koridorių. Duryse rakto nebuvo ir ji pradėjo šaukti. G. K. nubėgo į savo kambarį kai ji pradėjo šaukti. Ji šaukė neilgai. Kaimynas atnešė rakus ir pamatė jos mamą, bandė atrakinti duris, bet negalėjo pataikyti. Kaimynas negalėjo atidaryti durų, nes jis buvo neblaivus ir buvo nusiminęs, kad taip išėjo. Tada jis raktus padavė. Minėtą dieną ji nerūkė. Iš kaimyno ji tokio nesitikėjo. Kai nurenginėjo striukę, ji nebandė atidaryti durų. Savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino (t.1, b.l. 33-34), bet parodė, kad nepamena, kad iš karto būtų užrakintos durys. Galbūt užrakino, kai pradėjo nešioti užkandą. Ikiteisminio tyrimo, 2009-07-09 nepilnamečio liudytojo papildomos apklausos metu, ji davė iš esmės analogiškus parodymus, tame tarpe parodė, kad G. K. praktiškai kiekvieną dieną būna girtas, girtuokliauja dažniausiai vienas, savo bute. Anksčiau, kai ji buvo maža, būdavo pas jį bute su tėvu S. B.. Jis visada kviečia ją užeiti pas jį pasikalbėti arba tik pirštu, nieko nesakydamas užeiti pas jį. Jis pakvietė užeiti pas jį, bet ji atsisakė. Tada paėmė už rankos, prie alkūnės ir dar kartą pakvietė užeiti, ji sakė, kad nenori eiti į vidų, tačiau jis jos rankos nepaleido, ir ji užėjo į vidų iš paskos. Iš pradžių jis elgėsi normaliai, be pykčio. Po kiek laiko ji pradėjo jam sakyti, kad nori namo. G. K. priėjo prie lango, nurodė į sėdinčius netoliese ant suoliuko kaimynus ir pasakė, kad reikia palaukti, kol jie išeis, nes priešingu atveju pasklis kalbos. Tie žmones greitai išėjo, tačiau jis jos neišleido. Ji pasakė, kad negers. Norėdama išeiti iš jo buto sakė, kad nori į tualetą, atsistojo. Jis irgi atsistojo, sugriebė ją už pečių ir su jėga pasodino atgal. Tada jis koridoriuje pradėjo traukti už striukės užtrauktuko žemyn. Taip pat parodė, kad jį pastūmus jis labai supykęs ir puolęs laužti jai rankas. Nubėgus prie išėjimo durų langelyje pamatė savo motiną V. B., pradėjo rėkti, prašyti, kad ją išgelbėtų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ji parodė, kad pas išteisintąjį retai užeidavo namo, kai maža buvo su tėčiu dažniau užeidavo. Jis visą laiką jos atžvilgiu buvo labai geras, sveikino su gimtadieniais. Išsigando, nes jis buvo neblaivus. Jis įėjo pirmas į namus, ji iš paskos savo noru neėjo, jis ją už rankos nutempė į vidų, jis jai sakė, kad turi kažką svarbaus pasakyti, ji pasakė, kad nenori eiti. Jis vertė ją gerti alkoholinius gėrimus, prašė, kad išleistų, sakydavo, kad dar pabūtų. Nežino ko jis nuo jos norėjo. Išsigando, kad jis buvo girtas ir galėjo ją nuskriausti. Pradėjo šaukti, kai jis bandė jai nuimti striukę, kad ji neišeitų. Net neįsivaizduoja, ką jis jai galėjo padaryti, bet išsigando ir pradėjo rėkti, pamačius pro langą mamą. Ji prašė ne kartą, kad jis atrakintų duris, bute buvo apie puse valandos. Sakė, kad nori į tualetą, nematė, kur jis paslėpė raktus.
Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė V. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad grįžo namo, nuėjo į virtuvę, ir girdi kažkas rėkia, prašo pagalbos ir suprato, kad tai A.. Ji pati išgirdo jos balsą. Iš išdėstytų parodymų – tai, kad rėkimas buvo išgirstas virtuvėje, matyti, kad teisingi būtent pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios nurodyta įvykių seka, - kad ji pradėjo rėkti iki pamatant savo motiną. Pagal minėtus parodymus G. K. nubėgo į savo kambarį kai ji pradėjo šaukti, ji šaukė neilgai, Kaimynas atnešė rakus ir pamatė jos mamą, kas parodo, kad aiškiai išreiškus nukentėjusiajai valią nesisvečiuoti pas jį riksmu, G. K. nesant išorinių aplinkybių ėmėsi veiksmų išleisti nukentėjusiąją iš savo buto.
Iš liudytojos V. B. parodymų apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, kad G. K. visą gyvenimą būnant namuose užsirakina duris, jis bijo, kad jo kas nenuskriaustų, kas parodo, kad G. K. buvo įprasta užsirakinti namuose ir minėtas veiksmas nerodo jo siekio neteisėtai atimti nepilnametei nukentėjusiajai A. B. laisvę.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje G. K. parodė, kad iki (t.2, b.l. 5) įvykio jo santykiai su nugenėjusiąja buvo labai geri, būdavo, kad užsuka pas jį nukentėjusioji, paprašo cigarečių, jis jai duodavo, ji nenorėdavo kad tėvai žinotų. Jis tada buvo iš parduotuvės, galvojo, kad nukentėjusioji nori rūkyti. Duris uždarė raktu, kai produktus padėjo virtuvėje, duris užrakino, nes anksčiau nukentėjusioji prašė užrakinti, kad tėvas nežinotų. Jau sėdėdama kambaryje nukentėjusioji paprašė rūkyti, jis davė, įpylė jai ir sau, ji išgėrė pati, stalo jis nedaužė. Gal po kokių 20 minučių nukentėjusioji pradėjo rėkti ir jis nesuprato dėl ko. Jokios prievartos jis nenaudojo nukentėjusios atžvilgiu. Vyksta konfliktas ir tai suorganizavo nukentėjusiosios motina. Iš esmės analogiškus parodymus G. K. davė ir ikiteisminio tyrimo, 2009-12-08 įtariamojo apklausos metu (t.1, b.l. 68-69).
Nors pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė nukentėjusiosios A. B. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji A. B. parodė, kad kaimynas paėmė jai už žąsto, paėmimas buvo nestiprus, ir palydėdamas nuvedė ją namo, iš ko matyti, kad ji neteigė, kad buvo nutempta, o tai, kad ji parodė, kad ji ėjo namo, kas rodo, kad ji konkliudentiniais veiksmais sutiko užeiti į svečius, nes nenorint galėjo neiti. Atsižvelgus į šiuos nukentėjusiosios parodymus, pačio G. K. parodymus ir tai, kad nėra kitų įrodymų, patvirtinančių prievartos naudojimą, kolegija mano, nėra neginčijamai nustatyta, kad išteisintasis sugriebdamas A. B. už kairės rankos alkūnės prieš jos valią įvedė A. B. į savo butą.
Pažymėtina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje net pati nukentėjusioji nepatvirtino, kad išteisintasis mėginant nukentėjusiajai pabėgti iš buto, sugriebdamas A. B. už pečių, jėga pasodino ją ant kėdės, kad ją įstumdamas į kambarį, sugriebdamas rankomis A. B. rankas ir jas užlauždamas, 6 trauminių poveikių pasėkoje padarė nepilnametei A. B. odos nubrozdinimus plaštakose, todėl net ir vertinant jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, vertinant pačio G. K. parodymus ir tai, kad nėra kitų įrodymų, patvirtinančių išdėstytą, nėra pagrindo daryti neginčijamai išvadai, kad G. K. mėginant nukentėjusiajai pabėgti iš buto, sugriebdamas A. B. už pečių, jėga pasodino ją ant kėdės, ją įstumdamas į kambarį, sugriebdamas rankomis A. B. rankas ir jas užlauždamas, 6 trauminių poveikių pasėkoje padarė nepilnametei A. B. odos nubrozdinimus plaštakose. Šiuo atveju, vertintini pirmosios instancijos teismo posėdyje duoti nukentėjusiosios A. B. parodymai apie tai, kad sužalojimai galėjo būti padaryti bandant atsegti jos striukę.
Kolegija, atsižvelgusi ir į liudytojos V. B. parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, iš kurių matyti, kad G. K. visą gyvenimą būnant namuose užsirakina duris, nes bijo, kad jo kas nenuskriaustų, užsirakinimą bute vertina kaip įprastus G. K. veiksmus, kurie nerodo jo tyčios neteisėtai atimti nepilnametei nukentėjusiajai A. B. laisvę, įvertindama ir tai, kad pastarajai aiškiai išreiškus valią nesisvečiuoti pas jį – surikus, net ir nežinant ar riksmą išgirs aplinkiniai, jis objektyviais veiksmais rodė siekį atrakinti buto duris. Tampymas A. B. už striukės, mėginant ją atsegti, atsižvelgus į aplinkybių visumą, tai, kad yra buvę atvejų, kad nukentėjusioji pas išteisintąjį, kad ir su tėvu, anksčiau svečiuodavosi, kad jie buvo kaimynai ir jų santykiai geri, kad buvo paruošti užkandžiai, vertintinas kaip kvietimas pasisvečiuoti konkliudentiniais veiksmais išteisintajam nesuvokiant, kad nukentėjusioji to tikrai nenori, o ne kaip neabejotina tyčia neteisėtai atimti nepilnametei nukentėjusiajai A. B. laisvę. Kolegija vertindama aplinkybes atsižvelgia ir į išteisintojo amžių.
Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-518/2005), neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nagrinėjant bylą nepašalintos abejonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-492/2005) turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, tačiau tai pasakytina tik apie realias abejones, iškylančias aiškinantis nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes.
Šiuo atveju, įvertinus išdėstytą, darytina išvada, kad neginčijamai patvirtinančių išteisintojo kaltę padarius nusikalstamą veiką įrodymų byloje nėra.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Teismas kilusias abejones kaltinamojo naudai turi vertinti tik tuomet, kai išnaudotos visos galimybės jas pašalinti, tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju visos galimybės pašalinti abejones buvo išnaudotos, bet jų pašalinti nepavyko.
Esant tokioms aplinkybėms, naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.