Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Mockevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. D. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovams P. D., P. D., suinteresuotiems asmenims S. D., A. Z., I. R. P., A. M., S. G., VĮ „Registro centras“ Mažeikių filialui, I. Z., Mažeikių rajono 1-jam notarų biurui dėl nekilnojamojo daikto nuosavybės teisių nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė J. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais visus teisinius dokumentus, t.y. 1975-05-29 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 1978-08-30 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 1987-04-29 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 1990-11-17 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2001-04-06 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); 1991-02-27 dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 1994-02-01 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2004-03-29 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2004-03-29 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2001-04-06 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2001-04-12 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), tose dalyse, pagal kurias į ūkinio pastato (kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)) dalis buvo nustatytos nuosavybės teisės atsakovams P. D. ir P. D., ir nustatyti, jog visą šį pastatą nuosavybės teise nuo 1976 m. valdo ieškovė J. D..

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Apeliaciniu skundu apeliantė J. D. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

1. Iš pirmosios instancijos teismo teiginio, jog ieškovė aplaidžiai ir nenuosekliai rūpinosi savo teisių užtikrinimo įgyvendinimu, todėl ieškininės senaties termino praleidi­mas be svarbių priežasčių yra pagrindas ieškovės ieškinį atmesti matyti, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo pagrįstas ne įrodymais ir aplinkybėmis, ištirtomis teismo posėdyje, o tik prielaidomis, todėl savaime yra neteisė­tas ir nepagrįstas (CK 263 str.).

2. Apeliantė mano, kad teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, be to, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ir tokiu būdu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

3. Teismas sprendime nurodė, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina su 1976 m. atliktu ūkinio pastato inventorizavimu, todėl savalaikis ginčo statinio neįregistravimas įstatymų nustatyta tvarka nelaikytinas svarbia priežastimi ieškinio senaties termino netaikymui, juo labiau, kad toks nežinojimas pažeidė ne tik ieškovės, bet ir atsakovų teises, kadangi atsakovai teisėtai įsigijo jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančią dalį gyvenamojo namo, prie šio namo esančių ūkinių pastatų, bei kiemo statinių, tame tarpe ir ginčo ūkinį pastatą. Su tokiu teismo argumentu ieškovė nesutinka.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai P. D. ir P. D. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-02-03 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nesutikimą grindžia šiais argumentais:

1. 2007-11-22 papildomu sprendimu toje pačioje byloje buvo jau pripažinti negaliojančiais visi tie patys teisiniai dokumentai, pagal kuriuos dalis ginčo ūkinio pastato dabar nuosavybės teise priklauso atsakovams. Tačiau, kadangi ši byla tuo metu buvo išnagrinėta atsakovams apie teismo posėdį nepranešus, 2008-04-08 Šiaulių apygardos teismo nutartimi abu minėti teismo sprendimai buvo panaikinti, bei byla pirmosios instancijos teismui buvo perduota nagrinėti iš naujo. Byloje esantys dokumentai turėtų aiškiai rodyti, jog po to ši byla pirmosios instancijos teisme pakartotinai buvo nagrinėjama net beveik dvejus metus.

2. Ieškovė pirmos instancijos teisme net neprašė atstatyti ieškinio senaties termino.

3. Jokių nekilnojamojo turto registro duomenų ieškovė šioje byloje net neginčijo ir net nenurodė kokiu būtent įstatyminiu pagrindu prašė pripažinti negaliojančiais, anot ieškovės „teisinius dokumentus" (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 ir 32 str. bei CK 1.83 - 1.85 str. ir 1.88 - 1.91 str.).

4. Ieškovė yra jau senai praleidusi ieškinio senaties terminus ir net nebegali ginčyti jokių ginčo turto įsigijimo sandorių ar kitų nuosavybės teisės įsigijimo dokumentų, kurie buvo sudaryti 1975 - 2001 metų laikotarpyje. Atsakovai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti siejama su 1976 metais ieškovės prašymu atliktu ginčo ūkinio pastato inventorizavimu bei, kad šiam ginčui turi būti taikytas 1964 m. Civilinis kodeksas, galiojęs iki 2001 m. birželio 30 d. bei numatęs tik trejų metų didžiausią ieškinio senaties terminą, kuris, pasak teismo, yra jau senai pasibaigęs (senojo CK 84 str. 1 d., 2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 10 str. bei naujojo CK 1.125 str. 1 d. ir 1.131 str.).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Lietuvos Respublikos CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti pažeistas savo teises ar teisėtus interesus pareikšdamas ieškinį (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 1.124 straipsnis). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškininės senaties terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos teisės, veiksmai negalės būti ginčijami. Jei asmuo, žinodamas apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškininės senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba mano, jog teisė nėra pažeista. Taikant normas, reguliuojančias ieškininę senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų ginčo teisinio santykių šalių interesus, tiek į ieškininės senaties instituto normų tikslus. Ir nurodytieji interesai ir tikslai patvirtina, kad praleisto ieškininės senaties termino atstatymo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai į ieškovės interesus. Sprendžiant, ar ieškininės senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, būtina atsižvelgti tiek į ginčo esmę, tiek į ieškovės elgesį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

LR Civilinio kodekso 10 straipsnyje numatyta, kad 2001 m. įsigaliojusio Civilinio kodekso senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Kadangi teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti siejama su 1976 metais ieškovės prašymu atliktu ginčo ūkinio pastato inventorizavimu bei jog šiam bylos ginčui spręsti taikytinas 1964 m. Civilinis kodeksas, kuris numatė trijų metų ieškininį senaties terminą (1964 m. CK 84 straipsnis), kadangi ieškinio senaties terminas prasidėjo ir pasibaigė dar neįsigaliojus naujam Civiliniam kodeksui yra teisėta ir pagrįsta.

Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Tokios aplinkybės gali būti fizinio asmens sunki liga, neraštingumas, padariusio žalą asmens neradimas ir t.t. (LAT senato 2002 m. gruodžio 20 d., nutarimas Nr. 39, 15.2 punktas). Aukštesnės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė teismui nepateikė jokių svarbesnių įrodymų, patvirtinančių ieškinio senatis termino praleidimo svarbą, o ir atstatyti ieškinio senaties termino ieškovė neprašė.

Atmetant apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovams priteistinos bylinėjimosi išlaidos ir valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 98 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, objektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. D. 1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) atsakovų naudai išlaidas, advokato pagalbai apmokėti, 9,35 Lt (devynių litų, 35 centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.