Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiško (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Arūno Paštuolio,

dalyvaujant prokurorei Sigitai Blum, nuteistajam L. U., jo gynėjai advokatei Loretai Daukšienei, nuteistajam D. K., jo gynėjai advokatei Elenai Gylienei, nuteistajam M. B., jo gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. K. ir L. U. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 7 d. nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalimi ir skirta D. K. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 1 (vienam) mėnesiui, ją atliekant pataisos įstaigoje. Į bausmės laiką įskaityta pagal Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 7 d. nuosprendį D. K. atliktos bausmės dalis;

L. U. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nuosprendžiu jam paskirtos bausmės dalimi ir skirta L. U. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, ją atliekant pataisos įstaigoje. Į bausmės laiką įskaitytas pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nuosprendį L. U. atliktos bausmės dalis.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. B., tačiau apeliaciniai skundai dėl jo Kauno apygardos teismui nepateikti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Kad L. U., D. K. ir M. B. Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, atlikdami laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), 2020 m. lapkričio 17 d. apie 19.00 val., iš anksto susitarę bendrininkų grupe pataisos namų bendrojo naudojimo laiptinės 1-ame aukšte, tyčia, panaudodami fizinį smurtą nepilnamečio nuteistojo D. S., gim. 2005 m. atžvilgiu, kumščiu smogė į veido sritį, padarydami D. S. kraujosruvą dešinės akies vokuose, dešiniame skruoste bei nubrozdinimą nosies srityje, bendrais veiksmais sukeldami nepilnamečiui D. S. fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė, nesutikdama su pateiktų apeliacinių skundų argumentais, prašė juos atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. K. ir L. U. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

5. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir D. K. bei L. U. pripažino kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, yra akivauzdu, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino D. K. ir L. U. kaltais padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.

6. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantai, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

7. Nors nuteistieji apeliaciniuose skunduose išskiria atskirus bylos įrodymus, teigdami, kad vien tik nukentėjusiojo bei įvykio nemačiusių liudytojų parodymai nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau paminėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Aptartų duomenų visumoje įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla.

8. Ginčo dėl to, jog vertinamu atveju nukentėjusysis D. S. šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku ir vietoje buvo sužalotas, dėl jo kam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Tai patvirtina rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga – 2020 m. lapkričio 18 d. sužaloto asmens pažyma Nr. SAR-92, pagal kurią, D. S. buvo užfiksuotas matomas dešinės akies patinimas ir nosies viršutinės dalies nežymus nubrozdinimas (1 t., b. l. 10) bei 2020 m. gruodžio 30 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2983/2020(02) nustatytos aplinkybės, pagal kurias, D. S. nustatyta kraujosruva dešinės akies vokuose, dešiniame skruoste, nubrozdinimas nosyje; sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (daiktams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei atsitrenkiant į daiktą (-us); sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu; sužalojimai padaryti buku daiktu (-ais), sužalojimų padarymo metu tiriamasis galėjo būti įvairiose padėtyse; sužalojimų lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (1 t., b l. 24-25). Šių aplinkybių iš esmės neginčija ir nuteistieji, todėl išsamiau dėl šių aplinkybių nepasisakytina.

9. Tačiau, bylos duomenimis, nei L. U., nei D. K. savo kaltės padarę D. S. nustatytus sužalojimus nepripažino. Jie iš esmės tvirtino, kad jokių smūgių nukentėjusiajam jie nesudavė, kad įvykio vietoje D. S. sužalojimo metu net nebuvo. Savo apeliaciniuose skunduose jie laikosi analogiškos pozicijos, teigdami, kad jokie objektyvūs bylos duomenys jų dalyvavimo jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme nepatvirtina, priešingai, nuteistasis M. B. pripažino smūgį D. S. sudavęs vienas. Tačiau, įvertinus nuoseklius ir detalius nukentėjusiojo D. S. parodymus, atsižvelgiant į nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje liudytojais apklaustų asmenų išdėstytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, įvertinus ir nuteistojo M. B. parodymų nenuoseklumą, sutikti su nuteistųjų keliama versija ir jos pagrindu panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl L. U. ir D. K. nuteisimo, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

10. Nukentėjusysis D. S., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad komentuojamo įvykio dieną jis ėjo į lauką. Pirmame aukšte esančioje laiptinėje jo laukė D. K., M. B. ir L. U.. Jie sustabdė jį, pasakė, kad einam pasikalbėti, pasakė ,,ko toks (necenzūrinis žodis)“, tai yra atsigavęs. Jis stovėjo beveik kampe, o jie stovėjo aplink jį. Tada L. U. jam trenkė į krutinę, M. B. ir D. K. smūgiavo jam į galvos sritį. Nepamena, kur konkrečiai jie sudavė smūgius, bet smūgius sudavė visi trys. Po įvykio buvo ištinusi jo akis, po ja buvo mėlynė, taip pat bėgo kraujas iš nosies, jis jautė skausmą. Įvykio niekas kitas nematė. Po to, D. K., M. B. ir L. U. išėjo į lauką. Iš esmės analogiškas vertinamo įvykio faktines aplinkybes D. S. nurodė ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, jas, be kita ko, išdėstydamas ir netrukus po įvykio surašytame 2020 m. lapkričio 18 d. paaiškinime (1 t., b. l. 12). Iš aptarto seka, kad, pasak nukentėjusiojo, sužalotas jis buvo ne vieno M. B., bet visų trijų nuteistųjų, kas iš esmės paneigia D. K. apeliaciniame skunde pateiktą versiją.

11. Abejoti šių nukentėjusiojo parodymų patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Viso baudžiamojo proceso metu jie buvo nuoseklūs ir detalūs, esminėse aplinkybėse atitiko ir kitus rašytinius byloje esančius įrodymus ir liudytojų parodymus. Jokio suinteresuotumo apkalbėti visus tris asmenis, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, nukentėjusysis neturėjo. Be to, apklausiamas tiek pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją D. S., priešingai nei nuteistieji, buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

12. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis apklaustas nebuvo, tačiau, vien tik šis faktas nesudaro pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu ir objektyvumu. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo pasisakyta, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymai yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-119/2011, 2K-105-699/2016, 2K-245-693/2016, 2K-292-693/2018). Įvertinus tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusysis D. S. buvo nepilnametis, tokius asmenis BPK 186 straipsnis iš esmės leidžia apklausti ne daugiau kaip vieną kartą, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavo tiek visi nuteistieji, tiek ir jų gynėjai, turėdami galimybę nukentėjusiajam užduoti klausimus, nesiremti D. S. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją nustatytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo. Juo labiau, kad šie parodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo patikrinti nepažeidžiant BPK 276 straipsnyje numatytų reikalavimų – peržiūrėtas vaizdo įrašas su nukentėjusiojo apklausa.

13. Nesant pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jo parodymus ir esminę apeliaciniuose skunduose ginčijamą aplinkybę, kad jis buvo sužalotas visų trijų nuteistųjų, patvirtino ir liudytojais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausti asmenys. Remiantis liudytojo E. D. parodymais, jis matė sužalotą D. S., klausė, kas jį sužalojo, tačiau šis jam nieko nepaaiškino. Tačiau, pasak E. D., tą ar sekančia dieną į jį kreipėsi nuteistasis L. A., nurodęs, kad D. S. sumušė kiti nuteistieji, nes jis įžeidė kažkurio jų tėvus, jis matė, kaip D. S. muša keturi asmenys – K. Š., L. U., D. K., o ketvirto asmens nepamena. Remiantis L. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, įvykio dieną per langą jis išgirdo pokalbį tarp nuteistųjų. Jie kalbėjo apie tai, kad D. S. laiptinėje sumušė nuteistieji D. K., M. B., L. U. ir K. Š.. Šias aplinkybes L. A. papasakojo E. D.. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu L. A. savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino, teigdamas, kad nelabai kažką pamena, nežino, ar tikėti jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau, įvertinus tai, kad būtent šiuos parodymus patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija jais tiki ir jais remiasi spręsdama nuteistųjų kaltės klausimą. Konstatuojant šią išvadą, būtina įvertinti, kad L. A. atlieka laisvės atėmimo bausmę toje pačioje pataisos įstaigoje kaip ir šioje baudžiamojoje byloje nuteisti asmenys, todėl neatmestina galimybė, jog apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis savo parodymus pakeitė baimindamasis dėl savo laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. Svarbu ir tai, kad tiek liudytojų L. A. ir E. D., tiek nukentėjusiojo D. S. parodymus apie jį sumušusius asmenis patvirtino ir liudytojas V. S. (V. S.). Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jokių vertinamo įvykio aplinkybių, turinčių reikšmės objektyviam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui, jis neprisiminė, tačiau patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad, pamatęs sumuštą D. S., jis paklausė, kas nutiko, į ką, D. S. paaiškino, kad jis buvo sumuštas 1-ame laiptinės aukšte nuteistųjų M. B., D. K. ir L. U.. Po to, daug nuteistųjų būryje girdėjo kalbant, kad iš tikrųjų D. S. buvo sumuštas L. U., M. B. ir D. K..

14. Atsižvelgiant į aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, jų kontekste atmetant nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, akcentuotina ir tai, kad nei vienas iš aukščiau aptartų liudytojų vertinamo įvykio nematė. Nors, remiantis E. D. parodymais, liudytojas L. A. jam teigė, jog jis betarpiškai stebėjo D. S. sužalojimo faktą, tačiau, ikiteisminio tyrimo metu jam patvirtinus, jog jis tik girdėjo, kaip apie tai kalbėjo kiti nuteistieji, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad L. A. iš tiesų stebėjo komentuojamą įvykį, ši aplinkybė nevertintina. Atsižvelgiant į tai, kad nei vienas iš aptartų asmenų vertinamo įvykio nematė, akivaizdu, kad šių asmenų parodymai nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste vertintini kaip netiesioginiai įrodymai. Tačiau, nesiremti jais vien tik dėl šio fakto, nėra pagrindo. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, kas neabejotinai patvirtina, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Tačiau remiantis vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, asmens/asmenų kaltę grindžiant netiesioginių įrodymų pagalba, svarbu, kad jais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine, kartu pažymint, kad kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015). Įvertinus tai, kad aptartų liudytojų parodymai iš esmės atitinka nukentėjusiojo D. S. pateiktą įvykių versiją, sutampa ir su rašytiniais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis (dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų), pagrindo abejoti liudytojų L. A., E. D. ir V. S. parodymais, nėra. Juo labiau, jog visi paminėti asmenys, duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

15. Priešingos išvados apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti ir nuteistųjų apeliacinių skundų motyvai, kad M. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, prisipažino sužalojęs nukentėjusįjį D. S. vienas, kas, pasak nuteistųjų, betarpiškai patvirtina, jog jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu jie neatliko. Kaip matyti iš M. B. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų visumos, nukentėjusysis pats prie jo prikibo, todėl jis (M. B.) tik gynėsi nuo D. S. veiksmų. Pasak M. B., jie susitiko laiptinėje, D. S. jam bandė trenkti, tačiau nepataikė, po ko, nukentėjusiajam smogė jau jis (M. B.). Nuteistojo teigimu, visi liudytojai ir nukentėjusysis meluoja, D. S. nustatytus sužalojimus padarė jis. Vertinant šių M. B. parodymų, iš esmės prieštaraujančių nukentėjusiojo ir liudytojų – L. A., E. D. ir V. S. parodymams, patikimumo ir objektyvumo klausimą, vis tik pažymėtina, kad tokia nuteistojo versija nebuvo nuosekli. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, savo kaltės jis nepripažino visiškai, parodydamas, kad jis tikrai nesumušė D. S., sužalotą jį pamatė tik kitą dieną po įvykio. M. B. pabrėžė, kad kažkada jis su D. S. gyveno vienoje kameroje, kur jie kartu gyveno apie dvi savaites. Kodėl juos iškėlė į skirtingas kameras, nežino, kiek pamena, to norėjo pats D. S., tačiau, jų santykiai buvo geri, jie nesipyko. Šioje vietoje būtina pažymėti ir tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu M. B. pakeitė savo versiją ne tik dėl D. S. sužalojimo aplinkybių, bet ir dėl jųdviejų tarpusavio santykių. Apylinkės teisme nuteistasis paaiškino, kad su D. S. jie buvo susipykę, dėl ko juos išskyrė ir iškėlė į skirtingas kameras.

16. Esant tokiems nenuosekliems ir kitiems baudžiamosios bylos įrodymams prieštaraujantiems M. B. parodymams, pasikliauti vien tik jais ir jų visumoje priimti išteisinamąjį nuosprendį D. K. ir L. U. atžvilgiu, nėra pagrindo. Juo labiau, kad ir teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Nagrinėjamu atveju jokie objektyvūs bylos duomenys M. B. parodymų, jog jis vienas sumušė D. S., nepatvirtina, priešingai, juos paneigia, todėl juos teisėjų kolegija vertina kritiškai, kaip siekį padėti L. U. ir D. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

17. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl L. U. ir D. K. kaltės ir tėra nuteistųjų savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistųjų atžvilgiu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tokiu būdu, nuteistųjų apeliacinių skundų motyvai, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.

18. Tenkinti apeliantų prašymus ir sumažinti jiems skirtas bausmes, taip pat nėra jokio pagrindo. Šioje vietoje būtina pažymėti, kad, sprendžiant iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio, jiems skirtų bausmių individualizavimo klausimą jie iš esmės sieja su savo nekaltumu. Tačiau, netenkinant jų apeliacinių skundų ir konstatuojant, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis jų atžvilgiu buvo priimtas pagrįstai, iš naujo spręsti jiems skirtinų bausmių klausimą, nėra pagrindo. Ir vis tik, įvertinus pirmosios instancijos teismo motyvus tiek dėl L. U., tiek dėl D. K. skirtų bausmių, nuspręsti, jog jos yra per griežtos, neproporcingos jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, pagrindo nėra.

19. Bylos duomenimis, tiek D. K., tiek ir L. U. padarė vieną baigtą nesunkią nusikalstamą veiką, veikdami tiesiogine tyčia, savo neteisėtais veiksmais nepilnamečiam asmeniui sukeldami fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Svarbu tai, kad jiems inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta jiems atliekant laisvės atėmimo bausmes už ankstesnius nusikaltimus pataisos įstaigoje. Tai neabejotinai didina tiek pačių nuteistųjų, tiek ir jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei, kadangi net ir būdami struktūrizuotoje aplinkoje jie negeba laikytis nustatytos tvarkos, elementarių elgesio bei moralės nuostatų ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Be to, jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės byloje nenustatytos, o jų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20. Aptartų aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek D. K., tiek ir L. U. praeityje jau buvo teisti ne kartą, bausti ir administracine tvarka, o naują nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, be kita ko, pataisos įstaigoje, kur jie abu iš esmės charakterizuojami neigiamai.

21. Remiantis L. U. charakteristikos duomenimis, pataisos įstaigoje drausmine tvarka jis buvo baustas net 50 kartų, jo elgesys už režimo reikalavimų pažeidimus neskiriant jam drausminių nuobaudų buvo svarstytas dar 8 kartus. Nors nuteistasis su kitais nuteistaisiais stengiasi sutarti, tačiau pasitaiko konfliktinių situacijų, kurių metu L. U. pasielgia spontaniškai ir nepagalvotai. Remiantis psichologo pateiktomis įžvalgomis, L. U. bendrauja demonstratyviai, jam sunku išlaikyti dėmesį, dažnai jis elgiasi impulsyviai ir tokio savo elgesio nelaiko trūkumu. Konfliktines situacijas jis neretai sprendžia smurtu, fizinę jėgą vertina kaip privalumą. Šių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog net ir būdamas pataisos įstaigoje nuteistasis nesistengia savo elgesio koreguoti teigiama linkme, todėl abejotina, jog skyrus jam švelnesnę bausmę, asmuo sugebės padaryti tinkamas išvadas iš savo neteisėto elgesio ir nebedaryti naujų nusikalstamų veikų. Juo labiau, jog jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika pataisos įstaigoje nemažėja, bet priešingai – didėja. Analogiška išvada darytina įvertinus ir D. K. pateiktą charakteristiką. Jos duomenimis, D. K. pataisos įstaigoje drausmine tvarka buvo baustas net 11 kartų, bet nei karto neskatintas. Nuteistasis laukia jam skirtos laisvės atėmimo bausmės pabaigos nerodydamas jokios iniciatyvos ir didelės motyvacijos, užimtumo priemonėse dalyvauja paviršutiniškai, nenuoširdžiai. Jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika yra aukšta.

22. Atsižvelgiant į išdėstytą, vertinti nuteistiesiems skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes kaip aiškiai per griežtas, nėra pagrindo. Jos neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Darant šią išvadą atkreiptinas nuteistųjų dėmesys ir į tai, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų duomenų visumą, švelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes, nėra pagrindo. Bendrindamas skirtingais nuosprendžiais L. U. ir D. K. skirtas bausmes, teisės taikymo klaidų pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė, be kita ko, parinkdamas nuteistiesiems palankesnį dalinį bausmių bendrinimo būdą.

23. 2022 m. vasario 8 d., 2022 m. kovo 17 d. ir 2022 m. kovo 18 d. Kauno apygardos teisme buvo gautos atitinkamai pirminė ir patikslintos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 173,40 eurus, susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam M. B., 211,60 eurų, susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam L. U., ir 143,40 eurų, susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam D. K..

24. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

25. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Kaip nustatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Iš to seka, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, yra būtinas. Svarbu ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų D. K. ir L. U. apeliacinius skundus, kurie šia nutartimi atmetami kaip nepagrįsti. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji ginčijo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, todėl nagrinėti jų apeliacinius skundus Kauno apygardos teisme rašytinio proceso tvarka nebuvo galimybės. Be to, visi nuteistieji bylos nagrinėjimo metu atlikinėjo jiems skirtas laisvės atėmimo bausmes pataisos įstaigoje, skundžiamu nuosprendžiu jiems taip pat buvo skirtos realios laisvės atėmimo bausmės, nuteistieji niekur nedirba, jokių oficialių pajamų neturi, į pataisos įstaigą pateko dar būdami nepilnamečiai.

26. Atsižvelgiant į išdėstytą, įvertinus ir nuteistųjų materialinę padėtį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 173,40 eurus, 211,60 eurų, 143,40 eurų, ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistiesiems M. B., L. U. ir D. K. apeliacinės instancijos teisme, netenkinami, šios proceso išlaidos iš nuteistųjų neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistųjų L. U. ir D. K. apeliacinius skundus atmesti.