- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-25
- Bylos Nr.
- N-62-977-11
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis (pran.)
- Kategorijos
- 48.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimo R. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Šiaulių miesto policijos komisariato pareigūnas surašė R. J. administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 181 straipsnio 1 dalį dėl to, jog jis nuo 2009 m. gruodžio 22 d. neleidžia, t. y. nesudaro sąlygų savo žmonai V. J. pasimatyti su sūnumi D. J., gim. (duomenys neskelbtini), kuris gyvena pas R. J., adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, tuo tėvas panaudojo savo valdžią priešingai vaiko interesams.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 31 d. nutarimu pripažino R. J. kaltu padarius ATPK 181 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir skyrė jam įspėjimą. Teismas, remdamasis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, 24 straipsnio 2 dalimi, Civilinio kodekso 3.155 straipsniu, teismas padarė išvadą, kad negrąžindamas mažamečio sūnaus jo motinai, su kuria sūnus nuolat gyveno (duomenų, kad bendravimas su mama gali pakenkti vaiko interesams byloje nėra), neleisdamas vaikui bendrauti su mama, R. J. panaudojo savo valdžią priešingai savo mažamečio vaiko interesams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu R. J. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarimą, nusprendžiant neskirti nuobaudos. Nurodo, jog tarp jo ir vaiko motinos yra kilęs ginčas dėl bendravimo su sūnumi ir jo auklėjimo. Paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2010 m. kovo 1 d. nebuvo jokio galiojančio teismo sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Paaiškina, kad motinos atžvilgiu vaikas buvo nusiteikęs priešiškai, tačiau nepaisydamas to, pareiškėjas ieškojo visų įmanomų būdų užtikrinti vaiko bendravimą su motina. Atkreipia dėmesį, kad V. J. nedėjo jokių pastangų, kad galėtų susitikti su sūnumi, telefono ragelio nekelia, vaiko susitikimai su motina įvyko tik pareiškėjo dėka.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariatas prašo jo netenkinti. Atkreipia dėmesį, kad V. J. jau buvo anksčiau kreipusis į pareigūnus pagalbos, nes nebuvo įleista į namus. Įvertinusi vaiko pasakytą frazę „Tėtis sakė, kad mama bloga“, Institucija mano, jog vaikas buvo nuteikinėjamas prieš motiną ir jam piktybiškai buvo neleidžiama bendrauti. Nurodo, jog pareiškėjas neįsileidžia į namus žmonos, nes gyvena su kita moterimi ir nenori konfliktinių situacijų. Tai prieštarauja jo teiginiams, jog dėjo pastangas, kad sūnus susitiktų su motina.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II. Apeliacinis skundas netenkintinas. R. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas už pažeidimo, numatyto ATPK 181 straipsnio 1 dalyje, padarymą, t. y. už tai, kad nesudarė sąlygų savo žmonai pasimatyti su sūnumi, tuo panaudojo savo valdžią priešingai vaiko interesams. Apeliantas savo kaltę neigia iš esmės motyvuodamas tuo, kad nėra jokio galiojančio teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimo, kuriuo būtų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, be to, vaiko negrąžino motinai dėl to, kad jį traumuoja buvimas su motina. Tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su motina, tėvu ir artimais giminaičiais, negyvenančiais kartu su juo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kada toks bendravimas gali pakenkti vaikui. Nors apeliantas teigia, kad jis skatino sūnų susitikti su motina, bet sūnus nenorėjo susitikti su ja, tokius jo teiginius paneigia byloje esantys įrodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad pats R. J. pareigūnams rašytame paaiškinime (b. l. 4) bei paaiškinime administracinio teisės pažeidimo protokole (b. l. 8) nurodė, jog žmonos į namus neįleido ir su sūnumi susitikti progos nesudarė. Paaiškino, kad gyvena su kita moterimi ir nenori, kad V. J. lankytųsi jo namuose. R. J. paaiškinime taip pat pripažino, jog nuo 2009 m. gruodžio 22 d. motina sūnų matė tik vieną kartą – psichologinėje tarnyboje. Toks tėvo elgesys laikytinas netinkamu Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 straipsnio 2 dalies prasme, jis neužtikrina galimybės vaikui bendrauti su abiem tėvais, todėl laikytinas pažeidžiančiu vaiko interesus. Pažymėtina, kad byloje esantys išrašai iš medicininių dokumentų nepatvirtina, jog būtent motinos elgesys psichologiškai traumuoja vaiką. Taip pat netinkamo motinos elgesio nepatvirtina ir pokalbių su vaiku įrašai. Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo posėdžio metu vaikas jau nenorėjo paleisti motinos (b. l. 43). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog bendravimas su mama gali pakenkti vaiko interesams, yra pagrįsta ir teisinga. Tai, kad nėra įsiteisėjusio teismo ar kitos institucijos sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nepaneigia įstatyme numatytos pareigos sudaryti galimybės vaikui bendrauti su abiem tėvais. Todėl R. J., apribodamas galimybę susitikti vaikui su motina, pasielgė priešingai vaiko interesams ir padarė ATPK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl Šiaulių apygardos teismo nutarties civilinėje byloje teisėtumo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo matyti, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas šia nutartimi nesivadovavo. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Alytaus rajono apylinkės teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu. Kartu su apeliaciniu skundu teismui pateiktas 2010 m. balandžio 12 d. įmokos mokėjimo kvitas patvirtina, kad R. J. už apeliacinį skundą sumokėjo 50 litų žyminį mokestį (b. l. 78). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, skundai dėl administracinių nuobaudų žyminiu mokesčiu neapmokestinami, todėl sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas jį sumokėjusiam asmeniui (ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimą R. J. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Grąžinti R. J. 2010 m. balandžio 12 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėtą 50 (penkiasdešimties) litų žyminį mokestį.
Nutartis neskundžiama.