- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-08
- Bylos Nr.
- e2S-1282-230/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Ieškovas
- K. L.
- Atsakovas
- S. L.
Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1283-752/2016 pagal ieškovo K. L. ieškinį atsakovei S. L. bei pagal atsakovės S. L. priešieškinį ieškovui K. L. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo bei bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2016 m. vasario 20 d. pateikė teismui prašymą pakeisti 2015 m. gruodžio 14 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi taikytą laikiną jo bendravimo su sūnumi tvarką ir nustatyti tą bendravimo tvarką, kuri turi įsigalioti 2016 m. kovo 14 d., taip pat pakeisti nustatytą bendravimo atostogų dienomis tvarką, nustatant, kad ieškovas per vienerius kalendorinius metus kartu su sūnumi atostogauja ne mažiau kaip 28 kalendorines dienas su teise nurodytu laikotarpiu išsivežti sūnų už Lietuvos Respublikos ribų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 22 d. nutartimi ieškovo prašymą pakeisti 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones (laikiną bendravimo tvarką) atmetė.
Teismas sprendė, kad bendravimo tvarka atostogų laikotarpiu turi atitikti vaiko amžių. Atsižvelgiant į tai, kad šalių sūnus R. L. yra tik 1,5 metų amžiaus (gimęs 2014-09-21), teismas vertino, jog ir atostogų laikotarpiu vaikui geriausia įprastas maistas, klimatas, įprasta priežiūra. Atostogaujant užsienyje, sudaryti vaikui įprastas gyvenimo sąlygas gali būti sudėtinga. Pati kelionė į užsienį taip pat gali būti pernelyg varginanti. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas nenurodė, į kokią konkrečią šalį ketina sūnų išsivežti, todėl negalima įvertinti, ar bus galimybė užtikrinti jo saugumą, ar nekils grėsmė vaiko sveikatai, nes vaikas nėra paskiepytas visais reikalingais skiepais. Teismo vertinimu, nesant duomenų apie konkrečią planuojamą kelionę, nėra jokios būtinybės keisti laikiną bendravimo tvarką atostogų laikotarpiu. Teismo vertinimu, byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis išspręstas ir bendravimas atostogų metu, ieškovo teisių ir teisėtų interesų nevaržo, kadangi jis turi galimybę su vaiku praleisti 14 dienų atostogas Lietuvoje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas K. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – nustatyti, kad ieškovas K. L. su sūnumi R. L. per vienerius kalendorinius metus kartu atostogauja ne mažiau kaip 28 kalendorines dienas su teise nurodytu laikotarpiu išsivežti sūnų už Lietuvos Respublikos ribų. Apie numatomas atostogas tėvas informuoja atsakovę S. L. sms žinute ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki atostogų pradžios. Atsakovė S. L. įsipareigoja pateikti ieškovui reikiamus sūnaus drabužius, kitus asmeninius daiktus bei higienos reikmenis, asmens dokumentus ir/ar leidimus, reikalingus buvimui ar išvykai su ieškovu Lietuvoje ar į užsienį. Atskirajame skunde nurodo, jog nėra aišku, kuo remiantis teismas nustatė, kad atostogaujant užsienyje sudaryti vaikui įprastas gyvenimo sąlygas gali būti sudėtinga, o pati kelionė į užsienį taip pat gali būti pernelyg varginanti. Vadovaujantis tokia teismo logika, jog užsienyje nebus sudarytos vaikui įprastos gyvenimo sąlygos, išeitų taip, kad nusivežtus vaiką atostogauti į Palangą, Šventąją arba prie ežero įprastos gyvenimo sąlygos būtų sudarytos, tačiau jeigu vaiką ieškovas nusivežtų, pvz., į Papę (kurortas Latvijoje, atstumas nuo Šventosios 24 km) įprastos vaikui gyvenimo sąlygos jau nebebūtų užtikrinamos. Taip pat sunkiai suprantamas teismo argumentas, jog pati kelionė į užsienį vaikui gali būti pernelyg sudėtinga. Jeigu ieškovas keliautų su vaiku iš Kauno į Šventąją, kelionė vyktų automobiliu ir užtruktų apie 3 val. Tuo tarpu kelionės lėktuvu, priklausomai nuo pasirinktos šalies, gali būti žymiai trumpesnės. Jų metu ieškovui nereiktų vairuoti automobilio, todėl jis visą tą laiką galėtų bendrauti ir užsiimti su sūnumi, kad kelionės laikas jam neprailgtų. Teismas priimtoje nutartyje nenurodė jokių motyvų, kodėl kelionės už Lietuvos Respublikos ribų realiai pakenktų sūnaus interesams. Toks teismo nustatytas apribojimas sūnų išsivežti už Lietuvos Respublikos ribų yra akivaizdus lygiateisiškumo ir laisvo judėjimo principų pažeidimas, vaiko pilnaverčio auklėjimo apribojimas, pažeidžiant pačio vaiko teises. Teismas riboti atostogas teritorijos aspektu galėtų esant tik išimtinėms aplinkybėms, kurios pateisintų šios teisės ribojimą. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, jokios išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos, o nutartis grindžiama tik prielaidomis. Teismo argumentas, kad nesant duomenų apie konkrečią planuojamą kelionę, nėra jokios būtinybės keisti laikiną bendravimo tvarką atostogų laikotarpiu, akivaizdžiai pažeidžia lygiateisiškumo ir laisvo judėjimo principus. Ieškovas, žinodamas apie jam nustatytą ribojimą atostogas leisti su sūnumi Lietuvos Respublikos teritorijoje, jokios kelionės iš anksto neužsakinėjo, kadangi konkrečios kelionės pasirinkimas kaip tik ir priklausytų nuo to, ar kartu su ieškovu keliautų ir sūnus. Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje tėvų teisės ir pareigos vaikų atžvilgiu yra lygios. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu, turi tokias pačias teises ir pareigas vaiko atžvilgiu, įskaitant ir bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant. Priešingai nei teigia teismas, 14 dienų atostogų nustatytas laikotarpis varžo tiek sūnaus, tiek ieškovo teises, kadangi yra užkertamas kelias maksimaliam tėvo ir sūnaus bendravimui. Ieškovas su sūnumi nori praleisti kaip įmanoma daugiau laiko, o atostogos ir yra tas metas, kada ieškovas visą savo dėmesį gali skirti sūnui. Vietoj to, kad ieškovas atostogų metu galėtų bendrauti su sūnumi ne mažiau 28 dienas, teismas šią teisę apribojo iki 14 dienų, tačiau jokių konkrečių tokio ribojimo priežasčių nenurodė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė S. L. nesutinka su atskirajame skunde išdėstytais argumentais ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovas nesugeba tinkamai pasirūpinti šalių mažamečiu sūnumi R. L.. Pagal teismo nutartimi nustatytą bendravimo tvarką 2016-03-23 apie 19 val. atsakovė perdavė ieškovui sūnų parai laiko. 2016-03-24 20 val. sūnus buvo grąžintas atsakovei. Sūnus buvo neramus, verksmingas, nesėdėjo valgymo kėdėje. Pradėjus ruoštis miegui atsakovė pastebėjo ant sūnaus sužalojimo žymes. Dėl minėtų sužalojimų kreipėsi į ieškovą, skambino bendruoju pagalbos telefonu ir iškvietė policijos pareigūnus. Kitą rytą atsakovė kreipėsi į Teismo medicinos ekspertizės skyrių bei sūnaus šeimos gydytoją. Be to, atsakovei žinoma, kad 2016 m. visą kovo mėnesį ieškovas turėjo nedarbingumo pažymėjimą, bet nuolat bendravo su sūnumi, nors pagal 2015-12-14 teismo nutartį dėl laikinos bendravimo tvarkos ieškovas yra įpareigotas pranešti atsakovei apie negalėjimą bendrauti su sūnumi dėl ligos. Per visą laikotarpį po teismo nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovas labai minimaliai bendravo su sūnumi. Atsakovė mano, kad sūnui būnant tik su ieškovu, jis negalės jo apsaugoti ir tinkamai pasirūpinti, taip pat būtina atkreipti dėmesį ir į ieškovo amžių bei fizines galimybes ilgą laiko tarpą prižiūrėti mažametį sūnų ne Lietuvos teritorijoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones – laikiną bendravimo su vaiku tvarką atostogų metu, teisėtumo ir pagrįstumo.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas. Jis yra būtinas, siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai, atlikdami šias pareigas, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tarp šalių (tėvų) dėl teismo laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu nustatytos ieškovo ir jo nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos. Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi ieškovo prašymu buvo nustatyta laikina ieškovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi R. L. tvarka. Patvirtintos bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos 3.1. punkte numatyta, kad ieškovas K. L. per vienerius kalendorinius metus pradedant nuo 2016 m. kovo 14 d. kartu su sūnumi atostogauja ne mažiau kaip 14 kalendorinių dienų Lietuvos teritorijoje. Apie numatomas atostogas tėvas informuoja sms žinute ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki atostogų pradžios, o atsakovė tai patvirtina sms žinute. Atsakovė S. L. įsipareigoja pateikti ieškovui reikiamus sūnaus drabužius, kitus asmeninius daiktus bei higienos reikmenis, dokumentus ir/ar leidimus, reikalingus buvimui ar išvykai su ieškovu Lietuvoje. Ieškovas 2016 m. vasario 20 d. pateikė teismui prašymą pakeisti 2015 m. gruodžio 14 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi taikytą laikiną jo bendravimo su sūnumi tvarką ir nustatyti tą bendravimo tvarką, kuri turi įsigalioti 2016 m. kovo 14 d., taip pat pakeisti nustatytą bendravimo atostogų dienomis tvarką, nustatant, kad ieškovas per vienerius kalendorinius metus kartu su sūnumi atostogauja ne mažiau kaip 28 kalendorines dienas su teise nurodytu laikotarpiu išsivežti sūnų už Lietuvos Respublikos ribų. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymo netenkino ir nurodė, kad, atsižvelgiant į vaiko amžių, atostogų laikotarpiu vaikui geriausia įprastas maistas, klimatas, įprasta priežiūra. Atostogaujant užsienyje, sudaryti vaikui įprastas gyvenimo sąlygas gali būti sudėtinga. Pati kelionė į užsienį taip pat gali būti pernelyg varginanti. Be to, ieškovas nenurodė, į kokią konkrečią šalį ketina sūnų išsivežti, todėl nėra galimybės įvertinti, ar bus galimybė užtikrinti jo saugumą, ar nekils grėsmė vaiko sveikatai, nes vaikas nėra paskiepytas visais reikalingais skiepais.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su minėtais pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais ir pažymi, kad šalių sūnus šiuo metu yra tik 1,8 metų amžiaus. Tokio amžiaus vaikas turi įprastą nusistovėjusį dienos (valgymo, miego, ugdymo ir pan.) režimą, jis yra įpratęs prie įprastinės priežiūros grafiko, be to, tokiam vaikui formuojantis kaip asmenybei yra svarbi pastovi gyvenamoji vieta. Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant apie vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, būtina išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų ir kiek laiko vaikas gyveno nuo gimimo, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena bylos nagrinėjimo metu. Kadangi šiuo metu vaikas gyvena su motina, akivaizdu, kad, atsižvelgiant į mažamečio amžių, jo ryšys su motina yra susiformavęs glaudžiau, šiuo laikotarpiu svarbiausias asmuo, užtikrinantis vaikui saugumo jausmą, yra motina. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, situacija, kai ieškovas pakankamai ilgam (28 kalendorinių dienų) laikotarpiui pasiimtų vaiką iš jo nuolatinės, įprastos gyvenamosios vietos ir būtų su juo kituose nei vaikui įprasta namuose (aplinkoje), tame tarpe ir kitoje (užsienio) šalyje, neužtikrintų nepilnamečio vaiko interesų. Keliaujant į užsienio šalis būtų ypač sudėtinga užtikrinti minėtą įprastą vaiko dienos režimą bei gyvenimo sąlygas, pakankamai ilgam laikotarpiui būtų nutrauktas glaudus motinos ir mažamečio vaiko ryšys. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog nesant jokių preliminarių duomenų apie būsimą kelionę į užsienį, nėra galimybės įvertinti, ar bus galimybė užtikrinti jo saugumą, ar nekils grėsmė vaiko sveikatai. Tai, jog šalys (tėvai) kartu su sūnumi kartą jau keliavo į užsienį, nepagrindžia aplinkybės, kad šiuo konkrečiu atveju pakeitus laikiną bendravimo su sūnumi tvarką ir leidus tėvui išsivežti sūnų į užsienį atostogauti, bus užtikrinti mažamečio vaiko interesai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi nustatyta bendravimo tvarka yra pakankamai plačios apimties ir intensyvi, t. y. numatyta ieškovo ir jo nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka tiek savaitės, tiek švenčių, tiek komandiruočių dienomis ir ligos atveju, todėl nepažeidžia ieškovo teisių dėl bendravimo su sūnumi tvarkos.
Pažymėtina, kad šiuo atveju yra sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo kausimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino vieno iš tėvų, su kuriuo vaikas nuolatos negyvena, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos intensyvumo. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. bus nustatyta konkreti vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, o su kitu bus nustatyta konkreti bendravimo tvarka. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio dalyką sudarančius klausimus, su kuriuo iš skyrium gyvenančių tėvų turi būti nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, kokia konkreti bendravimo tvarka nustatytina su kitu, su vaiku negyvenčiu tėvu (motina). Tuo tarpu nustatyta specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos ne tik vaiko, bet ir jo tėvų teisės bei teisėti interesai iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Taigi šiuo atveju, kaip jau minėta, yra nustatyta pakankamai plačios apimties ir intensyvi ieškovo bendravimo su sūnumi tvarka, todėl ji nepažeidžia ieškovo teisių ir interesų, o pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, nustatys konkrečią bendravimo tvarką.
Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu buvo nutraukta K. L. ir S. L. santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, nepilnamečio vaiko R. L. gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatyta kartu su mama S. L., taip pat nustatyta nepilnamečio vaiko R. L. bendravimo su tėvu K. L. bendravimo tvarka savaitės, švenčių, atostogų, komandiruočių ir ligos dienomis. Pagal nustatytos bendravimo su nepilnamečiu vaiku R. L. tvarkos 2.3.3.1. punktą šalys susitarė, kad K. L. per vienerius kalendorinius metus kartu su sūnumi atostogauja ne mažiau kaip 28 kalendorines dienas. Pirmosios sūnaus R. L. atostogos su tėvu K. L. negali būti ilgesnės nei 7 dienos nepertraukiamo laiko. Vėliau nepertraukiamų atostogų trukmė nebus ribojama, tačiau šalys susitaria, kad vienos per metus atostogos turi sudaryti ne mažiau kaip 14 dienų nepertraukiamo laiko. Šalys susitaria, kad tol, kol sueis sūnui 3 metai, K. L. neturi teisės su sūnumi atostogauti užsienyje. Apie numatomas atostogas tėvas informuoja S. L. sms žinute ne vėliau prieš vieną savaitę iki atostogų pradžios. S. L. įsipareigoja pateikti pareiškėjui reikiamus sūnaus drabužius, kitus asmeninius daiktus bei higienos reikmenis, dokumentus ir/ar leidimus, reikalingus buvimui ar išvykai su pareiškėju Lietuvoje ar į užsienį. Nors minėtas teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, jog juo buvo nustatyta pačių šalių (K. L. ir S. L.) pasiūlyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku R. L. tvarka, patvirtinta pagal šalių sudarytą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, todėl spręstina, jog šalys taikiai susitarė dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarkos ir ši tvarka jiems abiem yra priimtina. Teismo patvirtintoje bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkoje šalys numatė galimybę ieškovui su sūnumi atostogų metu išvykti į užsienį tik kai vaikui sueis 3 metai, taip pat nustatė nepertraukiamų atostogų trukmę, todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės tik patvirtina pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta nustatyti pakeisti nustatytą bendravimo atostogų dienomis tvarką, nustatant, kad ieškovas per vienerius kalendorinius metus kartu su sūnumi atostogauja ne mažiau kaip 28 kalendorines dienas, su teise nurodytu laikotarpiu išsivežti sūnų už Lietuvos Respublikos ribų, teisėtumą ir pagrįstumą.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.