Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens R. E. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės administracijos prašymą dėl leidimo privestinai gydyti pacientą, suinteresuotas asmuo – R. E. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsniu, prašė leisti priverstinai gydyti R. E. M., kilus grėsmei, kad pacientė gali padaryti esminę žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui. Pareiškėjas nurodė, kad pacientė hospitalizuota Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės ūmių psichozių skyriuje nuo 2017 m. gruodžio 4 d., yra psichozės būsenos, todėl yra pavojinga sau ir aplinkiniams.

2. Suinteresuoto asmens (pacientės) atstovas advokatas priverstiniam hospitalizavimui neprieštaravo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

6. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutarties, remiasi atskirojo skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

7. Atskirajame skunde keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo išduotas leidimas priverstinai hospitalizuoti ir gydyti apeliantę (suinteresuotą asmenį), teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

8. CK 2.26 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. PSPĮ 27 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Esant šio Įstatymo 27 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Apie priverstinį hospitalizavimą psichiatrijos įstaigos administracija nedelsdama praneša paciento atstovui (PSPĮ 28 straipsnio 1 dalis). Taigi PSPĮ nustato tokias būtinas priverstinės hospitalizacijos ir gydymo sąlygas: 1) sunki psichinė liga; 2) asmens atsisakymas būti hospitalizuotam; 3) reali grėsmė paties asmens arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei.

9. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantės (suinteresuoto asmens) R. E. M. psichikos sveikatos būklę vertino Gydytojų konsultacinė komisija, kuri 2017 m. gruodžio 5 d. išvadoje pacientei nustatė ūminį polimorfinį psichozinį sutrikimą be šizofrenijos simptomų. Išvadoje nurodyta, kad pacientė yra įtempta, baiminga, nerimastinga. Elgesys neadekvatus. Į užduodamus klausimus neatsakinėja. Kartais į kažką įsiklauso. Į klausimą atsako klausimu. Mąstymas padrikas, kliedesinis. Emocijos neadekvačios. Psichoziniai pergyvenimai atsispindi pacientės elgesyje. Ryškiai sutrikęs, psichozinės simptomatikos įtakojamas impulsyvus, neprognozuojamas elgesys. Gydytojų komisija priėjo prie išvados, kad pacientės esama psichopatologija yra nuspalvinta afekto, aktuali, lemia pacientės elgesį, todėl ji yra neprognozuojamo elgesio, socialiai pavojinga, gali padaryti žalą savo bei aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Išvadoje taip pat nurodyta, kad sutikimo gydytis pacientė nepasirašo.

10. Gydytojų konsultacinės komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. išvados turinio analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad, kreipiantis į teismą leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti apeliantę (suinteresuotą asmenį), buvo visos priverstinės hospitalizacijos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas dėl pacientės psichikos sveikatos būklės ir jos keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Įrodymų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas, apeliantė (suinteresuotas asmuo) nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

11. Dėl atskirojo skundo argumentų, kad nėra jokių faktinių duomenų apie tai, jog apeliantė būtų bandžiusi naudoti ar naudojo smurtinius veiksmus kieno nors atžvilgiu, pažymėtina tai, jog teismas, vertindamas apeliantės tuometės psichikos sveikatos būklės keliamą grėsmę jos pačios arba aplinkinių sveikatai, gyvybei, pagrįstai rėmėsi Gydytojų konsultacinės komisijos, kuri susideda iš šios sveikatos srities profesionalų, pateikta išvada. Teismo leidimo priverstinai hospitalizuoti asmenį, kurį ištiko ūmus polimorfinis psichozinis sutrikimas, vienas svarbiausių tikslų yra būtent užkirsti kelią tokiai situacijai, kai ūmios ligos ištiktas asmuo gali imtis pavojingų jo ar aplinkinių sveikatai bei gyvybei veiksmų.

12. Nors apeliantė tvirtina, kad ji hospitalizuotis neatsisakė, tačiau byloje esančių duomenų visumos analizė teikia pagrindą daryti priešingą išvadą. Visų pirma, aplinkybė, kad sutikimo gydytis pacientė nepasirašė, užfiksuota Gydytojų konsultacinės komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. išvadoje. Atskirajame skunde teigdama, kad gydymo įstaigoje pasirašė visus pateiktus dokumentus, reikalingus hospitalizavimui, apeliantė nepridėjo įrodymų, kurie pagrįstų šiuos teiginius, taip pat nereikalavo gydymo įstaigos dokumentų, kuriuos ji pasirašė (CPK 12, 178 straipsniai). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atskirąjį skundą apeliantė rengė naudodamasi advokatės teisine pagalba. Taip pat pažymėtina tai, kad apeliantės sveikatos būklę ir jos nesutikimą būti hospitalizuotai, patvirtino sprendžiant priverstinio hospitalizavimo klausimą jai atstovavęs advokatas Eimantas Šriupša. Šis advokatas 2017 m. gruodžio 13 d. rašytiniuose paaiškinimuose, be kita ko, nurodė, kad prieš 2017 m. gruodžio 5 d. teismo posėdį buvo nuvykęs į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę, bendravo su atstovaujamąja, kuri buvo ūmios psichozės būsenos, į klausimus atsakinėjo nerišliai ir nesuprantamai, į advokato kelis kartus užduotą klausimą dėl hospitalizavimo nurodė „nesutinku“. Esant tokiems bylos duomenims, apeliantės argumentai, kad ji neprieštaravo hospitalizavimui, todėl nebuvo pagrindo teismui išduoti leidimą dėl priverstinio hospitalizavimo, atmestini kaip neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

12. Atskirajame skunde taip pat nurodyta, kad teismas bylą išnagrinėjo neišklausęs nei suinteresuoto asmens, nei jos atstovų – tėvų – pozicijos.

13. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant apeliantės (suinteresuoto asmens) priverstinio hospitalizavimo klausimą, jai teismo posėdyje atstovavo valstybės paskirtas advokatas. Bylos duomenų analizė patvirtina, kad advokatas teismo posėdžio dieną buvo nuvykęs į ligoninę, bendravo su atstovaujamąja ir teismo posėdyje išsakė savo poziciją dėl atstovaujamosios tuometės sveikatos būklės. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė yra pilnametė, byloje nėra duomenų, kad jos veiksnumas būtų apribotas, kad jos tėvai būtų paskirti jos rūpintojais ar globėjais, ir dėl to turėtų būti laikomi apeliantės atstovais. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės argumentai dėl jos teisės būti išklausytai teisme pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

14. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atskirajame skunde apeliantė nesirėmė tuo, jog ji ligoninėje buvo gydoma per ilgai, todėl dėl teismo paskirto priverstinio hospitalizavimo termino šiuo atveju nepasisakytina, nes tai nėra šios apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 320 straipsnis).

15. Kiti atskirojo skundo argumentai deklaratyvūs, tik pacituotos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Konstitucijos tam tikros nuostatos, nesusiejant jų su šios konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybėmis, todėl dėl likusių atskirojo skundo argumentų teismas nepasisako.

16. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, prieina prie išvados, kad naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-336, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.