- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-999-300-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-82-1-00147-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nukentėjusysis
- A. L.
- Nuteistasis
- A. L.
- Advokatai
- Raimonda Klimienė, Lionė Musteikienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant A. L. dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Priteista iš A. L. nukentėjusiajai A. L. 400,00 Lt (keturi šimtai litų) išlaidų už advokato paslaugas.
Priteista iš A. L. į valstybės pajamas 22,80 Lt (dvidešimt du litai 80 ct) proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 8 d., apie 23 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), konflikto metu, griebė sutuoktinei A. L. už rankos, šiai ranką ištraukus, tyčia griebė už kaklo ir spaudė norėdamas ją pasodinti, tuo metu į kambarį įėjusiam nepilnamečiam sūnui A. L., gim. (duomenys neskelbtini), ranka sudavė per nugarą, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiesiems fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.
Skunde nurodo, kad nesutinka su priimtu sprendimu ir dėl to prašo jį išteisinti, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Teigia, kad jis nukentėjusiųjų A. L. ir A. L. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, sutuoktinei A. L. už rankos negriebė, jai už kaklo nespaudė, o sūnui A. L. jokių smūgių į nugarą nesudavė. Nurodo, kad siekiant jį apkaltinti ir nuteisti, teisminio nagrinėjimo metu į bylą buvo pateikti ir panaudoti kaip įrodomąją reikšmę turintys duomenys – suklastoti dokumentai dėl jo sužalojimo fiksavimo policijoje, t. y. teismui buvo pateikta melaginga (suklastota) pažyma (raštas), reg. Nr. 40-82-S-8236, kuri 2013-07-19 buvo surašyta Šiaulių AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK pareigūnų, pasirašyta (duomenys neskelbtini) policijos komisariato l. e. p. viršininko R. D., o Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės V. A., palaikiusios kaltinimą byloje, su suklastotais duomenimis ši pažyma (raštas su informacija) buvo pateikta teismui teisiamojo posėdžio metu kaip įrodymas, kad kaltinamasis A. L., tą dieną pristatytas į policijos komisariatą, buvo nesužalotas, nors į bylą pateiktoje policijos patalpas uždaromo asmens apžiūros kortelėje, skiltyje: „Matomi asmens kūno sužalojimai, esantys jo uždarymo į policijos areštinę momentu“ yra fiksuotas jo sužalojimas, kurio kodas 33(05). Taip pat nurodo, kad ši baudžiamoji byla sufabrikuota, nes ji be jokių jo kaltę objektyviai patvirtinančių duomenų, buvo perduota Raseinių rajono apylinkės teismui. Be to, nurodo ir tai, kad dėl smurto artimoje aplinkoje vyrauja tokia praktika bei tendencija, jog teisus tas, kuris pirmas pranešė ir iškvietė policijos pareigūnus į smurto artinoje aplinkoje įvykio vietą. Taigi teigia, kad jis sutuoktinės A. L. nesužalojo, tai ji jį sužalojo, sulaužydama jam V (penktąjį) šonkaulį, sumušdama veidą ir krūtinės ląstą. Apelianto teigimu, jo teismui teikta teismo medicinos ekspertų išvada dėl jam padaryto nesunkaus kūno sužalojimo yra tiesiogiai susijusi šios nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, nes jis neblaivios sutuoktinės A. L. buvo sužalotas tą pačią jam inkriminuojamo įvykio dieną – 2013 m. kovo 8 d., po to jo sutuoktinė skubos tvarka ir iškvietė policijos pareigūnus, parašė pareiškimą, o jos prašymu pareigūnai jį išvežė ir sulaikė laikino sulaikymo patalpose, kur prieš sulaikant pareigūnas S. N. jo asmens apžiūros kortelėje užfiksavo sužalojimą, kaip įrodymą, kad jis buvo atvežtas sužalotas, o vėliau teisme, bylos nagrinėjimo metu, prokurorė V. A., teismui pateikė suklastotą policijos pažymą dėl jo sužalojimo nebuvimo. Dėl to teigia, kad jo sutuoktinė pirmoji iškviesdama policijos pareigūnus užėmė gynybinę poziciją, siekdama, kad jis pirmas nesikreiptų į teisėsaugos institucijas ir neprašytų iškelti jos atžvilgiu baudžiamosios bylos dėl jam padarytų kūno sužalojimų, ir savo pusėn palenkė ir nepilnametį vaiką – sūnų A. L. melagingai liudyti baudžiamojoje byloje prieš jį – tėvą. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje nebuvo paskirtos ir atliktos teismo medicininės ekspertizės A. L. ir A. L. kūno sužalojimo mastui nustatyti. Taip pat nurodo, kad ne tariamiems nukentėjusiesiems A. L. ir A. L., o jam buvo sutrikdyta sveikata, nes sutuoktinė A. L. 2013 m. kovo 8 d., apie 23 val. 50 min., būdama neblaivi, jo atžvilgiu vartodama fizinį smurtą, jį sužalojo, dėl to jam tyčia buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, o ir tyčia padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tai nustatė teismo medicinos ekspertas (specialisto išvada Nr. G954/13 (03) pridedama prie apeliacinio skundo). Nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu jis teismui ir šioje byloje kaltinimą palaikančiai prokurorei buvo pateikęs teismo medicinos eksperto specialisto išvadą Nr. G954/13 (03), kurioje konstatuotas jam padarytas sveikatos sutrikdymo mastas – nesunkus sveikatos sužalojimas, tačiau teismas ir prokurorė šį dokumentą – specialisto išvadą Nr. G954/13 (03), turinčią svarbią įrodomąją reikšmę bylos nagrinėjimui teisme, priimti atsisakė. Dėl to, nuteistojo manymu, taip šališkai tiriant įvykio aplinkybes ir visiškai neatsižvelgiant į jo pateikiamus svarbius ir neginčytiną svarbą turinčius įrodymus, buvo grubiai pažeista Konstitucija, BPK normos bei kiti teisės aktai, reglamentuojantys ikiteisminį tyrimą ir bylos nagrinėjimą teisme, kaltinamojo (įtariamojo) prašymų tenkinimą ir kt. Taip pat nurodo, kad policijos pareigūnai, vadovaudamiesi Policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje tvarkos aprašu, patvirtintu LR generalinio komisaro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-84, privalėjo tiek jį, tiek jo sutuoktinę A. L. apie įvykio aplinkybes apklausti iš karto įvykio vietoje, tačiau to jie nepadarė, ir taip grubiai pažeidė šį aprašą. Be to, nurodo ir tai, kad policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, A. L. nenustatinėjo ir nenustatė neblaivumo bei nenustatinėjo kitų svarbių ir įrodomąją reikšmę turinčių aplinkybių įvykio vietoje, taip policijos pareigūnai atlikdami savo tiesiogines pareigas nesivadovavo Policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje tvarkos aprašu, patvirtintu LR generalinio komisaro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-84, kur II skyriaus, 4 ir 5 punktuose reglamentuota, kad policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, išsiaiškinę, kad įvykis (nusikalstama veika) įvyko artimoje aplinkoje ir turi smurto požymių, privalo: „ [...] atskirai bendraudami su smurto artimoje aplinkoje subjektais nustatyti šias aplinkybes: l) kaip smurtas pasireiškė (kada, dėl ko kilo konfliktas, kokie konflikto metu buvo padaryti veiksmai, išsakyti žodžiai, kas gali tai paliudyti, ar yra smurtinių veiksmų padarinių (sumušimai, sudaužyti baldai ar pan.); ar prieš įvykį smurto artimoje aplinkoje subjektai vartojo alkoholio, narkotinių priemonių ar psichotropiniu medžiagų; surašyti tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, o esant keliems smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims, tarnybinio pranešimo formos antrų lapų (smurtą patyrusio asmens paaiškinimas) pildoma tiek, kiek yra smurtą patyrusių asmenų bei imtis kitų neatidėliotinų veiksmų ir priemonių“. Taip pat nurodo, kad nukentėjusiosios A. L. parodymai dėl naudoto smurto artimoje aplinkoje jos atžvilgiu yra prieštaringi, kadangi pirminiuose parodymuose (pareiškime) pareigūnams, atliekantiems tyrimą, A. L. aiškino ir teigė, kad ją A. L. tik suėmė už kaklo, o jau po kiek laiko, kitoje apklausoje nukentėjusioji A. L. aiškino ir teigė, kad ji buvo smaugiama. Taigi teigia, kad tokie nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, iš esmės prieštaringi (išgalvoti), todėl pirmosios instancijos teismo, priimant sprendimą, turėjo būti vertinami kritiškai ir atmesti, kaip neturintys byloje įrodomosios reikšmės duomenys. Mano, kad nukentėjusioji A. L., keisdama parodymus ir nurodydama vis naujas aplinkybes, bet kokia kaina siekė ir siekia jį nepagrįstai apkaltinti bei su juo kuo greičiau išsituokti (yra pateiktas A. L. pareiškimas dėl santuokos nutraukimo, esant jo kaltei). Be to, apelianto teigimu, nukentėjusieji A. L. ir A. L. iš karto po įvykio ar netgi vėliau po įvykio nesikreipė į medicinos specialistus, siekiant užfiksuoti jų patirtą smurtą ir net tariamas (išgalvotas) smaugimo žymes, kitus galbūt padarytus jiems kūno sužalojimus. Taip pat, pasak nuteistojo, nukentėjusiesiems nesikreipus į medicinos darbuotojus, tai privalėjo padaryti, t. y. nedelsiant paskirti A. L. ir A. L. objektų tyrimą ir / ar apžiūrą, tyrėjas, kuris atliko tyrimą byloje. Visos šios aplinkybės, apelianto nuomone, suponuoja tai, jog užduotis (teismo ekspertizė) tyrėjo nebuvo paskirta tik dėl to, kad nukentėjusiesiems A. L. ir A. L. nebuvo padaryti jokie kūno sužalojimai, nebuvo naudotas prieš juos smurtas. Taip pat nurodo, kad teismas turėjo kritiškai vertinti ir nepilnamečio sūnaus, nukentėjusiojo A. L. parodymus, nes tuo metu, kai įvyko konfliktas su A. L., sūnaus namuose nebuvo, jis į namus grįžo tik tada, kai jau buvo iškviesti policijos pareigūnai. Dėl to teigia, kad A. L. jokio ginčo (ar net galimo smurto) tarp tėvų nematė.
Atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusieji A. L. ir A. L. prašo skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą ir nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusieji prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina (Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 2 p.).
Nuteistasis A. L. apeliaciniu skunde ginčija faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu. Apeliantas teigia, kad jis nukentėjusiųjų A. L. ir A. L. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, sutuoktinei A. L. už rankos negriebė, jai už kaklo nespaudė, o sūnui A. L. jokių smūgių į nugarą nesudavė. Taigi apeliantas skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Visa tai rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas dėl jų ir dėl to pagrįstai konstatavo, kad A. L. veiksmai formaliai atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šios reikalavimus įvykdė.
Tai, kad A. L., griebdamas sutuoktinei A. L. už rankos, šiai ranką ištraukus, griebdamas už kaklo ir spausdamas ją norėdamas pasodinti, tuo metu į kambarį įėjusiam nepilnamečiam sūnui A. L. ranka suduodamas per nugarą, sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą, patvirtina: – tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu duoti nukentėjusiosios A. L. parodymai, kai ji nuosekliai ir tapačiai nurodė, kad 2013 m. kovo 8 d., apie 23 val. į namus, grįžęs jos vyras A. L. pradėjo jai priekaištauti, po to paėmė ją už rankos, sakydamas: „Sėsk, šnekėsimės“. Ji prašė, kad ją paleistų, tačiau jis nepaleido. Ji ištraukė ranką, tada vyras suėmė ranka jai už kaklo ir sodino ant sofos. Ji liepė vyrui ją paleisti. Išgirdęs triukšmą atėjo sūnus A. L., liepė tėvui A. L. ją paleisti. Tada vyras pastūmė sūnų ir ranka sudavė delnu per nugarą. Tokiais veiksmais vyras jai sukėlė fizinį skausmą, o ant sūnaus nugaros matėsi raudona dėmė (136–137 b. l.); nukentėjusiojo A. L. nuoseklūs ir tapatūs parodymai, duoti tiek apylinkės, tiek apygardos teismų posėdžių metu, kai jis nurodė, kad įvykio dieną grįžęs į namus neblaivus tėvas A. L. pradėjo prie mamos kabinėtis, jis nuėjo gultis į kitą kambarį. Išgirdo, kaip mama tėvui liepė ją paleisti. Jis atėjo į svetainę, ir eidamas sušuko, kad gana, tėvui liepė eiti gultis. Tada tėvas jį pastūmė, delnu sudavė per nuogą nugarą. Jam skaudėjo. Tada jis tėvą parguldė ant žemės ir paprašė mamos, kad ji iškviestų policijos pareigūnus (137–138 b. l.); liudytojo N. T. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, kai jis paaiškino, kad 2013 m. kovo 8 d., vakare, pagal budėtojo nurodymą, kartu su patruliu E. M., nuvyko į (duomenys neskelbtini), nes buvo gautas A. L. telefoninis pranešimas apie smurtą prieš ją ir vaiką. Bute rado girtą A. L., jo žmoną A. L. bei jų sūnų A. L.. A. L. paaiškino, kad vyras ją smaugė, po to ranka per nugarą sudavė sūnui. A. L. buvo neblaivus, dėl jo girtumo buvo sunku su juo bendrauti. Ant A. L. ir A. L. kūno akivaizdžių smurto požymių nesimatė. A. L. pristatė į budinčią dalį. Policijos komisariate A. L. blaivumą tikrintis atsisakė (137 b. l.); liudytojo E. M. apylinkės teismo posėdžio meti duoti parodymai, kai jis nurodė, kad 2013 m. kovo 8 d. vakare su patruliu N. T. budėtojo nurodymu nuvyko į butą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, dėl smurto artimoje aplinkoje. Koridoriuje rado akivaizdžiai neblaivų A. L., moteris, jo žmona, paaiškino, kad ją vyras buvo suėmęs už kaklo, smaugė, sūnui ranka sudavė per nugarą. Ant moters sužalojimų jis nepamena, ar buvo, o ant vaiko nugaros jis tikrai matė raudoną dėmę, nes vaikas buvo su šortukais, nuoga nugara. A. L. aplinkybių nepaaiškino, buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą, ten tikrintis blaivumą atsisakė (137–138 b. l.); rašytiniai apylinkės teismo posėdžiu metu ištirti įrodymai – 2013 m. kovo 9 d. A. L. protokolas-pareiškimas, kuriame ji nurodė, kad 2013 m. kovo 8 d., apie 23.50 val., namuose, jos girtas vyras A. L., griebė jai už kaklo smaugti, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Tai pamatęs jos sūnus bandė ją ginti, po to jos vyras sudavė sūnui ranka per nugarą (2 b. l.); 2013 m. kovo 8 d. tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (6–8 b. l.), kuriame nurodyta, kad įvykio vietoje policijos pareigūnai nustatė, kad neblaivus vyras namuose pradėjo konfliktuoti su A. L. ir ją smaugė uždėjęs ant kaklo ranką ir lenkdamas prie savęs; 2013 m. kovo 28 d. A. L. ir A. L. akistatos protokolas (37 b. l.), iš kurio turinio matyti, kad akistatos metu A. L. neigė naudojęs fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, o A. L. patvirtino, kad jos vyras A. L. buvo paėmęs jai už rankos, o paskui už kaklo, bet nesmaugė, tai jai sukėlė fizinį skausmą, o paskui pastūmė sūnų ir sudavė jam delnu per nugarą; 2013 m. kovo 28 d. A. L. ir jo sūnaus akistatos protokolas (40 b. l.), iš kurio turinio matyti, kad A. L. neigė naudojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, o sūnus A. L. patvirtino, kad jo tėvas – A. L. buvo suėmęs mamai už kaklo, o kita ranka laikė ranką, po to pastūmė jį ir sudavė delnu per nugarą.
Taigi, priešingai apelianto skunde nurodytiems teiginiams, kad jis neatliko jokių veiksmų nukentėjusiųjų A. L. ir A. L. atžvilgiu, anksčiau išdėstyti ir išanalizuoti duomenys tvirtina, kad A. L. sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą.
Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek nukentėjusiosios A. L., tiek nukentėjusiojo A. L. parodymai dėl jo naudoto smurto artimoje aplinkoje yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl turėjo būti vertinami kritiškai ir atmesti, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo juos tokiais laikyti. Tiek nukentėjusiosios A. L., tiek nukentėjusiojo A. L. parodymai nuoseklūs (136–138 b. l.), esminėmis detalėmis sutampa, tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, atitinka liudytojų – policijos pareigūnų N. T. ir E. M. parodymus (137–138 b. l.) rašytinius įrodymus – A. L. protokolą-pareiškimą (2 b. l.), 2013 m. kovo 8 d. tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (6–8 b. l.), akistatos protokolus (37, 40 b. l.). Todėl apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, nes jie papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, patvirtinančią A. L. atliktus veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo teiginiais. Dėl minėtų priežasčių nukentėjusiosios A. L. ir nukentėjusiojo A. L. parodymai laikytini patikimu įrodymu šaltiniu.
Tačiau kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas A. L. atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, neįvertino realaus nuteistojo padarytos veikos pavojingumo. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, ir kad kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.
Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, antra, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, kad A. L. konflikto metu griebė sutuoktinei A. L. už rankos, šiai ranką ištraukus, griebė už kaklo ir spaudė norėdamas ją pasodinti, bei tuo metu į kambarį įėjusiam nepilnamečiui sūnui A. L., ranka sudavė per nugarą, taip sukeldamas nukentėjusiesiems fizinį skausmą.
Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tai, kad tai jau nebe pirmas konfliktas nuteistojo ir nukentėjusiosios A. L. šeimoje, o tai rodo jų įtemptus tarpusavio santykius, ir tai patvirtina ir tarp jų vykstantys teisminiai ginčai civilinio proceso tvarka, kur nagrinėjamas A. L. pareiškimas dėl santuokos nutraukimo, ir leidžia teigti, kad šis judviejų konfliktas, išskyrus nuteistojo panaudotą nežymų fizinį smurtą, kuris nepaliko jokių pėdsakų, t. y. nebuvo stiprus, nebuvo ir nėra ypač išsiskiriantis iš ankstesniųjų judviejų konfliktų (103–107 b. l). Be to, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl toje pačioje vietoje ir iš esmės tuo pačiu metu vykusio konflikto yra pradėtas ir kitas ikiteisminis tyrimas, kuriame A. L. yra įteiktas pranešimas apie įtarimą, ją įtariant tuo, kad ji, 2013 m. kovo 8 d., apie 23 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), konflikto metu, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, nešiojamo kompiuterio baterija sudavė sutuoktiniui A. L. keturis kartus į kairę krūtinės ląstos pusę ir vieną kartą į kairę veido pusę bei delnu sudavė vieną kartą į kairę veido pusę, taip padarydama A. L. veido sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis kairio paakio srityje bei prie nosies, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą su V šonkaulio lūžimu pažastinėje linijoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą (apeliacinės instancijos teismo išsireikalauta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 40-9-00384-13). Visa tai nors ir nepateisina tokio apelianto elgesio, tačiau anksčiau aprašytoje situacijoje rodo jo atliktų veiksmų – paėmimo už rankos, kaklo, sudavimo delnu per nugarą – mažesnį pavojingumą.
Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad A. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į tai, kad apelianto padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektui, kad jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiam A. L.. Pastebėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje (kasacinės bylos Nr. 2K-421/2007, 2K-154/2013).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad, nors A. L. veiksmai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (BK 37 straipsnis).
Iš nuteistojo A. L. Lietuvos Respublikos biudžetui priteistinos teismo turėtos pašto išlaidos ir nukentėjusiosios A. L. turėtos išlaidos už advokato pagalbą (BPK 103, 106 str.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsni 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 26 d. nuosprendį dėl A. L. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį panaikinti, ir A. L., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Priteisti iš A. L. nukentėjusiajai A. L. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas 400,00 Lt (keturis šimtus litų).
Priteisti iš A. L. į valstybės pajamas 22,80 Lt (dvidešimt du litus 80 ct) proceso išlaidų.