Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-444-2161-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-05-11
Bylos Nr.: A-444-2161-11
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00667-2010-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
Atsakovas: Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos
Trečiasis asmuo: „Lindorff Oy“
Pareiškėjas: Ž. P.

Administracinė byla Nr. A444-2161/2011Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00667-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 25 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atstovei Rūtai Alksnevičiūtei, trečiojo suinteresuoto asmens „Lindorff Oy“ filialo atstovei Giedrei Jokubauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. P. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims „Lindorff Oy“ filialui, UAB „Creditinfo Lietuva“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Ž. P. skundu (I T, b. l. 1-6) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. vasario 26 d. sprendimą Nr.4R-76(2.13) ir grąžinti bylą Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai nagrinėti iš naujo; 2) įpareigoti Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją surašyti „Lindorff Oy“ filialo vadovui ar kitam atsakingam asmeniui administracinio teisės pažeidimo protokolą už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK) 214¹⁴ straipsnio ir 214¹⁶ straipsnio pažeidimus arba skirti administracinę nuobaudą ATPK 214¹⁴ straipsnio ir 214¹⁶ straipsnio pagrindais; 3) įpareigoti „Lindorff Oy“ filialą sustabdyti Ž. P. asmens duomenų teikimą tretiesiems asmenims; arba 1) pripažinti duomenų valdytoją „Lindorff Oy“ filialą pažeidus Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus; 2) pritaikyti „Lindorff Oy“ filialo vadovui ar kitam atsakingam asmeniui administracinę atsakomybę ir skirti administracinę nuobaudą ATPK 214¹⁴ ir 214¹⁶ straipsnių pagrindais; 3) įpareigoti „Lindorff Oy“ filialą ir UAB „Creditinfo Lietuva“ pašalinti iš jungtinių skolininkų rinkmenų duomenis apie pareiškėjo skolą, grindžiamą pridedamais susitarimais su UAB „Omitel“, kaip įtrauktus neteisėtai, pažeidžiant ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus; 4) įpareigoti „Lindorff Oy“ filialą sustabdyti pareiškėjo asmens duomenų teikimą tretiesiems asmenims, kol skolos egzistavimo faktas nebus pripažintas teisės aktų nustatyta tvarka, t.y. skolininkui pripažinus skolos egzistavimą ar įsiteisėjus teismo sprendimui dėl skolos priteisimo.

Nurodė, kad 2009 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į Valstybinės duomenų apsaugos inspekciją (toliau – ir Inspekcija) su skundu dėl neteisėtų „Lindorff Oy“ filialo veiksmų tvarkant pareiškėjo asmens duomenis. Skundas buvo grindžiamas ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies pažeidimu, perduodant pareiškėjo asmens duomenis jungtines skolininkų rinkmenas tvarkančiam subjektui – UAB „Creditinfo Lietuva“. Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, netinkamai aiškino ir taikė ADTAĮ įtvirtintas teisės normas, numatančias Inspekcijos kompetenciją, nustatančias duomenų valdytojo pareigą informuoti duomenų subjektą apie jo atžvilgiu reiškiamus reikalavimus, netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl to priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir neteisingą sprendimą. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad ADTAĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Pažymi, kad teisė į privatų gyvenimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje. Šis reguliavimas suponuoja pareigą prioritetiškai ginti konstitucines duomenų subjekto teises. ADTAĮ ketvirtas skirsnis apibrėžia atvejus ir sąlygas, kuomet duomenų valdytojas gali be duomenų subjekto sutikimo teikti duomenų subjekto asmens duomenis suinteresuotiems asmenims. Duomenų valdytojas, norėdamas pasinaudoti šia teise, privalo griežtai laikytis minėtame skirsnyje nurodytų reikalavimų. Inspekcija, priimdama skundžiamą sprendimą, nesilaikė teisėtumo, nešališkumo ir profesionalumo principų, neužtikrino duomenų subjekto teisių apsaugos, sudarė sąlygas tęstis duomenų subjekto teisių pažeidimui ir patiriamos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos didėjimui, neįgyvendino pagrindinės savo funkcijos – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Inspekcija šališkai ir neprofesionaliai išnagrinėjo skundo aplinkybes, nesurinko skundo tyrimui reikiamų duomenų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nagrinėdama skundą Inspekcija rėmėsi tik duomenų valdytojo paaiškinimais visiškai ignoruodama duomenų subjekto paaiškinimus, nepagrįstai preziumavo duomenų subjekto nesąžiningumą ir duomenų valdytojo sąžiningumą, neišreikalavo dokumentų, galinčių paneigti ar patvirtinti ginčo šalių teiginius. Tokiu būdu užkirto bet kokią galimybę duomenų subjektui apginti pažeistas subjektines teises dėl neteisėto duomenų perdavimo. Duomenų subjektas objektyviai negali įrodyti, jog jis pranešimo negavo, todėl duomenų valdytojo paaiškinimai Inspekcijai negali būti laikomi teisingais per se be jokių papildomų įrodymų. Formuodama tokią praktiką Inspekcija nevykdo pagrindinės savo funkcijos ir neįgyvendina svarbiausio ADTAĮ tikslo – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis.

Be to, Inspekcija, priimdama skundžiamą sprendimą, viršijo savo kompetencijos ribas, netinkamai ir nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.248 straipsnį. ADTAĮ nesuteikia teisės Inspekcijai spręsti tarp šalių kilusį materialinį teisinį ginčą. Inspekcija neturi teisės spręsti dėl skolos egzistavimo ar neegzistavimo faktų, tą ji pripažino skundžiamame sprendime nurodydama, jog Inspekcija neturi įgaliojimų priimti sprendimą dėl skolos buvimo ar nebuvimo. Nurodo, kad Inspekcija nepagrįstai rėmėsi CK 6.248 straipsnio 1 dalimi ir neteisėtai sprendė dėl šalių ginčo, be pagrindo preziumavo, jog pareiškėjas skolingas. Pagal sudarytas sutartis UAB „Omnitel“ įsipareigojo teikti mobiliojo ryšio paslaugas, tačiau tai neįrodo, jog sąskaitų išrašymo laikotarpiu paslaugos buvo teikiamos. Detalizuotų sąskaitų ir kitų reikalavimą pagrindžiančių dokumentų duomenų valdytojas nepateikė. Pareiškėjas skolos nepripažino, nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl skolos priteisimo, todėl Inspekcija nepagrįstai vadovavosi LR CK 6.248 straipsnio 1 dalimi. Be to, perdavus asmens duomenis ADTAĮ 21 straipsnio pagrindu, jungtinėse rinkmenose apie duomenų subjektą atsiranda įrašai, jog asmuo nevykdo sutartinių ar kitų prievolių, kurie menkina duomenų subjekto reputaciją, sukelia dvasinius išgyvenimus, riboja jo galimybes dalyvauti teisiniuose santykiuose su ryšio, finansinių paslaugų teikėjais, duomenų subjektas patiria žalą, todėl tokio perdavimo teisėtumo kontrolei turi būti skiriamas ypatingas dėmesys ir jis gali būti leidžiamas tik neginčijamai nustačius, jog duomenų valdytojas preciziškai įvykdė ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pažymi, jog pareiga įrodyti, kad duomenų valdytojas ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje numatytas pareigas įvykdė tinkamai, tenka duomenų valdytojui, šie įrodymai turi būti objektyvūs ir neginčijami. Pažymėjo, kad nagrinėdama skundą Inspekcija neteisėtai konstatavo, jog pareiškėjas yra skolingas duomenų valdytojui, remdamasi neteisėta išvada nepagrįstai sprendė, jog pranešimo išsiuntimas iš UAB „Omnitel“ gautu adresu yra tinkamas. Inspekcija, nustačiusi, jog pareiškėjas skolos nepripažįsta, jog nėra teismo sprendimo dėl skolos priteisimo, jog sutartiniai santykiai tarp pareiškėjo ir UAB „Omnitel“ nutrūko daugiau nei prieš 12 metų, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas turėjo pareigą pranešti UAB „Omnitel“ apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Pranešimų išsiuntimo faktus Inspekcija nustatė remdamasi tik duomenų valdytojo paaiškinimais, jokių išsiuntimo įrodymų nepareikalavo, todėl šios aplinkybės papildomai parodo Inspekcijos atlikto tyrimo paviršutiniškumą, nenuoseklumą, neprofesionalumą ir šališkumą. Inspekcija, nagrinėdama skundą, turėjo „Lindorff Oy“ filialui, kaip profesionaliai įmonei skolų valdymo srityje, taikyti padidintus atidumo bei rūpestingumo reikalavimus dėl vartotojo atžvilgiu atliekamų veiksmų, neigiamai įtakosiančių vartotojo subjektines teises. „Lindorff Oy“ filialo atstovas, perduodamas duomenis apie skolą, turėjo ir galėjo sužinoti pareiškėjo gyvenamąją vietą (2008 m. gruodžio 29 d. „Lindorff Oy“ filialas sudarė asmens duomenų teikimo sutartį Nr. 29grt-s-1229 su Gyventojų registro tarnyba), tačiau sąmoningai to nepadarė. „Lindorff Oy“ filialas iš pradžių perdavė pareiškėjo asmens duomenis ir duomenis apie skolą UAB „Creditinfo Lietuva“ ir tik paskui realiai ėmėsi veiksmų, jog pareiškėjas sužinotų apie jo atžvilgiu reiškiamus reikalavimus. Patikrą gyventojų registre „Lindorff Oy“ filialas atliko tik 2009 m. birželio 1 d. Nustačiusi minėtas aplinkybes, Inspekcija turėjo konstatuoti ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies pažeidimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Skunde nurodo, kad duomenų subjektas pagal ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą neturi pareigos užginčyti duomenų valdytojo reikalavimo, o turi pareigą tik ginčyti reikalavimą. Nurodo, kad sąvokos ginčyti ir užginčyti nėra tapačios ir Inspekcija nepagrįstai praplėtė sąvokos ginčyti aiškinimo ribas. Kol nėra teismo sprendimo dėl skolos priteisimo ar skolininko skolos pripažinimo, negalima teigti, jog duomenys apie skolą yra tikslūs. Skolos egzistavimą neginčijamai gali patvirtinti tik skolininko aiškiai išreikštas skolos pripažinimas, o ginčo atveju – tik įsiteisęs teismo sprendimas dėl skolos priteisimo. Duomenų subjektui nustatytais terminais įsiskolinimo neginčijus, duomenų valdytojas gali preziumuoti, jog duomenų subjektas įsiskolinimą pripažįsta ir ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu įgyja teisę teikti duomenis duomenų subjekto duomenis tretiesiems asmenims, tačiau gavęs argumentuotą pranešimą, jog skola nepripažįstama, duomenų valdytojas minėtą teisę praranda. Be to, kilus ginčui dėl skolos pagrįstumo, ADTAĮ nesuteikia teisės duomenų valdytojui savavališkai spręsti skolos pagrįstumo klausimo. Pareiga įrodyti, jog reikalavimas pagrįstas, tenka duomenų valdytojui. Skundžiamu sprendimu Inspekcijos formuojama praktika nepagrįstai suteikia duomenų valdytojui teisę, esant neišspręstam ginčui dėl skolos pagrįstumo, faktiškai be teismo sprendimo taikyti duomenų subjektui turtines sankcijas, pasireiškiančias teisės į privatumą pažeidimu. Inspekcija skundžiamu sprendimu nepagrįstai duomenų subjektui perkelia pareigą užginčyti įsiskolinimą, netinkamai taiko ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą, jame įtvirtintą sąvoką „ginčyti“ sutapatindama su sąvoka „užginčyti“, t.y. nepagrįstai minėtą normą taiko kaip įpareigojančią duomenų subjektą inicijuoti teismo procesą tam, kad įrodytų kreditoriaus reikalavimų nepagrįstumą. Pareiškėjas nurodo, kad 2009 m. birželio 5 d. pirmą kartą gavęs „Lindorff Oy“ filialo 2009 m. birželio 2 d. pareikalavimo laišką, 2009 m. birželio 30 d. „Lindorff Oy“ filialui išsiuntė pranešimą, kuriuo, nepraleisdamas ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje numatyto termino, pagrįstai ginčijo įsiskolinimą. „Lindorff Oy“ filialas, gavęs minėtą pranešimą, prarado ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį pagrindą teikti pareiškėjo asmens duomenis ir duomenis apie skolą tretiesiems asmenims. „Lindorff Oy“ filialas 2009 m. rugpjūčio 17 d. raštu „Dėl skolos už pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“ suteiktas paslaugas“ nereiškė naujo reikalavimo dėl naujos skolos grąžinimo, o tik pakartojo ankstesnį reikalavimą dėl skolos, kurią pareiškėjas jau pagrįstai ginčijo. Gavęs minėtą raštą pareiškėjas neprivalėjo iš naujo pagrįstai ginčyti įsiskolinimo, nes įsiskolinimas jau buvo ginčytas 2009 m. birželio 30 d. pranešimu. Inspekcija, nustačiusi minėtas aplinkybes, privalėjo savo iniciatyva konstatuoti pakartotinį duomenų subjekto teisių pažeidimą ir surašyti atitinkamą administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (I T, b. l. 18-23) į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Inspekcijai skundė galimai neteisėtą jo asmens duomenų perdavimą, Inspekcija negalėjo nagrinėti skundo ir priimti sprendimo dėl pareiškėjo asmens duomenų perdavimo teisėtumo, tame tarpe ir taikyti ADTAĮ nuostatų, nepasirėmusi skolos buvimu ar nebuvimu. Nurodė, kad Inspekcija, priimdama ginčijamą 2010 m. vasario 26 d. sprendimą, išvadas darė iš pareiškėjo ir „Lindorff Oy“ filialo pateiktų paaiškinimų ir juos pagrindžiančių dokumentų, be to, neturėjo pagrindo abejoti pateiktų dokumentų pagrįstumu ir (arba) teisėtumu. Remiantis minėtais dokumentais (sąskaitomis ir Sutartimis) Inspekcija laikė, kad pareiškėjas naudojosi UAB „Omnitel“ paslaugomis ir, neapmokėjęs už paslaugas, padarė UAB „Omnitel“ piniginių nuostolių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir į tai, kad Inspekcija negalėjo nagrinėti skundo ir priimti sprendimo dėl pareiškėjo asmens duomenų perdavimo teisėtumo, tame tarpe ir taikyti ADTAĮ nuostatų, nepasirėmusi skolos buvimu ar nebuvimu, Inspekcija, vadovaudamasi iš „Lindorff Oy“ filialo gautais dokumentais ir CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta skolininko kaltės prezumpcija, laikė, kad pareiškėjas buvo skolingas UAB „Omnitel“. Be to, nurodė, kad Inspekcija, priimdama sprendimus, vadovavosi abiejų pusių – tiek pareiškėjo, tiek „Lindorff Oy“ filialo pateiktais paaiškinimais bei juos pagrindžiančiais dokumentais, todėl Inspekcija laikėsi šalių lygiateisiškumo principo. Informaciniai pranešimai dėl skolos privalo būti pateikiami uždaru pavidalu, tačiau nėra įtvirtintos pareigos juos siųsti registruotu paštu. Atsižvelgiant į tai, kad „Lindorff Oy“ filialas siuntė pareiškėjui priminimą neregistruota pašto siunta, neturėjo galimybės pateikti registruoto laiško išsiuntimą ar įteikimą pasirašytinai patvirtinančio dokumento, tačiau „Lindorff Oy“ filialas Inspekcijai pateikė pareiškėjui siųsto priminimo patvirtintą kopiją, kurios tikrumu, atsižvelgiant į tai, kad asmenys, pateikiantys informaciją Inspekcijai, atsako už jos teisingumą, Inspekcija neturi pagrindo abejoti. Taip pat pažymėjo, kad „Lindorff Oy“ filialas neturėjo pagrindo abejoti pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“ nurodyto pareiškėjo adreso korespondencijai teisingumu, kadangi pareiškėjas, turėdamas neįvykdytų įsipareigojimų (skolą už suteiktas paslaugas) pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“ neinformavo apie kontaktinių duomenų pasikeitimą, nors tokia pareiga pareiškėjui įtvirtinta Sutarčių 5.2 punktuose. Sutartys, sudarytos tarp pareiškėjo ir UAB „Omnitel“, buvo nutrauktos, tačiau pagal Sutarčių 8.3 punktą, teisės ir pareigos, susijusios su skolos grąžinimu, išliko, todėl tol kol įsiskolinimas buvo nepadengtas, pareiškėjui išliko pareiga pranešti ir apie kontaktinių duomenų pasikeitimą. Tokios Sutarčių sąlygos atitinka ir CK 2.17 straipsnio 3 dalį. Be to, pareiškėjas, neinformavęs pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“ apie pasikeitusį adresą korespondencijai, pats apsunkino galimybę jam pranešti apie susidariusį įsiskolinimą. Teigė, kad „Lindorff Oy“ filialas neturėjo pagrindo abejoti pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“ pateiktais duomenimis, todėl ir siuntė pareiškėjui priminimus dėl įsiskolinimo nurodytu adresu korespondencijai. Nurodė, kad tuomet, kai pareiškėjas kreipėsi dėl savo skolos pagrįstumo ginčijimo, „Lindorff Oy“ filialas sustabdė pareiškėjo duomenų teikimą tretiesiems asmenims ir pareiškėjui nurodė, kad jo asmens duomenys nebus teikiami, kol nebus pasiektas pareiškėjo ir „Lindorff Oy“ filialo susitarimas dėl skolos pagrįstumo, tačiau šis sustabdymas truks ne ilgiau kaip 30 dienų nuo momento, kai šalys nustos įrodinėti savo išdėstytas aplinkybes (atsikirtimus). Paskutinis „Lindorff Oy“ filialo pareiškėjui siųstas atsakymas į pareiškėjo pretenzijas buvo 2009 m. rugpjūčio 17 d. raštas „Dėl skolos už pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“ suteiktas paslaugas“, į kurį pareiškėjas jau nebeatsakė. Pareiškėjui nustojus ginčyti įsiskolinimą (bendro sutarimo nebuvo) buvo galima daryti išvadą, kad pareiškėjas sutiko su įsiskolinimu, todėl pareiškėjo duomenų teikimas, palaukus ilgesnį nei ADTAĮ numatytą 30 dienų terminą, buvo atnaujintas. Atkreipia dėmesį, kad reikalavimo ginčijimas yra pagrįstas tada, kai jis yra argumentuotas bei pagrįstas tai pagrindžiančiais įrodymais (dokumentai ir kita). Vadovaujantis pareiškėjo teiginiais, atsirastų terpė duomenų subjektui piktnaudžiauti savo teisėmis, kadangi duomenų valdytojas kiekvieną kartą, gavęs duomenų subjekto net ir akivaizdžiai nepagrįstą ginčijimą, bet pareiškėjui teigiant, kad tai yra „pagrįstas ginčijimas“, būtų priverstas kreiptis į teismą, nes kitu būdu susigrąžinti skolos, tame tarpe ir pagrįstos, neturėtų galimybės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo „Lindorff Oy“ filialas atsiliepime (I T, b. l. 115-116) į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko. Teigė, kad Inspekcija tinkamai, remdamasi tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, nurodė, jog tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens susiklostę skolos teisiniai santykiai. Nurodė, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas tam, kad būtų nustatytas prievolės neįvykdymo faktas ir inicijuoti skolos susigrąžinimo veiksmai, priešingai, nei nurodė pareiškėjas, nėra būtinas. Tokiu atveju ne tik, kad būtų nepagrįstai apribota kreditoriaus teisė pasirinkti būdą skolai susigrąžinti, tačiau be jokio pagrindo duomenų valdytojui būtų apribota galimybė be įsiteisėjusio teismo sprendimo realizuoti ADTAĮ ketvirtojo skirsnio nuostatas, reglamentuojančias asmens duomenų tvarkymą įsiskolinimo valdymo tikslu. Nurodo, kad Inspekcija, pareiškėjo skundo pagrindu atlikusi išsamų tyrimą ir ištyrusi skunde nurodytas aplinkybes bei tas aplinkybes patvirtinančius faktinius duomenis, nustatė, jog suinteresuotas asmuo tinkamai bei nustatytais terminais įvykdė ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Įstatymas nenustato duomenų valdytojui pareigos prieš pateikiant pranešimą apie įsipareigojimų neįvykdymą rinkti duomenis apie asmens deklaruotą bei apskaitytą gyvenamąją vietą. Kaip ir numatyta ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalyje, pranešimas buvo išsiųstas duomenų subjekto (pareiškėjo) paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresu. Be to, nurodė, kad pareiškėjas, nepranešdamas apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą Sutarties šaliai (pradiniam kreditoriui), pažeidė LR CK 2.17 straipsnio 3 dalies reikalavimus, todėl suinteresuotas asmuo, atlikdamas informavimo veiksmą pirminio kreditoriaus nurodytu paskutinės žinomos pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu, tinkamai įgyvendino ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pažymi, kad tuomet, kai pareiškėjas 2009 m. birželio 30 d. pranešimu kreipėsi į suinteresuotą asmenį „Lindorff Oy“ filialą ir nurodė, jog įsiskolinimo nepripažįsta, suinteresuotas asmuo sustabdė duomenų teikimą tretiesiems asmenims. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui informavus, jog su pareikštu reikalavimu jis nesutinka, tačiau jokių savo teiginius patvirtinančių faktinių duomenų suinteresuotam asmeniui (kreditoriui) neteikė, savo nesutikimo jokiais kitais argumentais, pagrindžiančiais nesutikimą su įsiskolinimu, neįrodinėjo. Nurodo, kad vien nesutikimas su pareikštu reikalavimu negali būti tapatinamas su „pagrįsto ginčijimo“ terminu. ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies 2 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta duomenų subjektui galimybė pagristai ginčyti įsiskolinimą. Kadangi po pareiškėjo 2009 m. birželio 30 d. kreipimosi į suinteresuotą asmenį, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie pareikšto reikalavimo nepagrįstumą, suinteresuotas asmuo duomenų apie pareiškėjo asmenį ir jo skolą teikimą UAB „Creditinfo Lietuva“ atnaujino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Creditinfo Lietuva“ atsiliepime (I T, b. l. 121-122) į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, kad tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens „Lindorff Oy“ filialo yra skolos teisiniai santykiai. Teigia, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas tam, kad būtų nustatytas prievolės neįvykdymo faktas, nėra būtinas pagal ADTAĮ ketvirtojo skirsnio nuostatas, reglamentuojančias asmens duomenų tvarkymą įsiskolinimo valdymo tikslu. Nurodo, kad „Lindorff Oy“ filialas veikė sąžiningai ir neturėjo pagrindo manyti, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta pasikeitė, kadangi pareiškėjas, kaip skolininkas, apie kitokią gyvenamąją vietą nepranešė. Pareiškėjas, nepranešdamas apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą pirminiam kreditoriui, pažeidė CK 2.17 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tuo tarpu „Lindorff Oy“ filialas, atlikdamas informavimo veiksmą pirminio kreditoriaus nurodytu paskutinės žinomos pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu, tinkamai įgyvendino ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir tai teisingai nustatė Inspekcija 2010 m. vasario 26 d. sprendime. Be to, suinteresuotas asmuo sustabdė duomenų teikimą tretiesiems asmenims, kai pareiškėjas 2009 m. birželio 30 d. pranešimu kreipėsi į suinteresuotą asmenį „Lindorff Oy“ filialą, nurodydamas, jog įsiskolinimo nepripažįsta. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių faktinių duomenų, savo nesutikimo neįrodinėjo jokiais kitais argumentais, todėl, kaip teisingai nustatė Inspekcija 2010 m. vasario 26 d., duomenų valdytojas duomenis apie pareiškėjo asmenį perdavė UAB „Creditinfo Lietuva“. Pareiškėjas ginčija priemones, kuriomis „Lindorff Oy“ filialas naudojasi skolos išieškojimo tikslu, tačiau pačios skolos nebuvimo įrodymais nepagrindžia, jei pareiškėjas teisme ginčytų skolos buvimo faktą, ginčo laikotarpiui UAB „Creditinfo Lietuva“ sustabdytų jo duomenų tvarkymą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 7 d. sprendimu (II T, b. l. 31-40) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2010 m. vasario 26 d. sprendimą Nr.4R-76(2.13) dėl Ž. P. 2009 m. lapkričio 16 d. skundo Nr. 1R-3036 (2.13) ir perdavė nagrinėti iš naujo. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija yra viešojo administravimo institucija, todėl savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis, tame tarpe šio įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintais individualaus administracinio akto bendraisiais reikalavimais – individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad Inspekcija netyrė aplinkybių, kodėl buvo pasirinktas vienas konkretus adresas, gautas iš pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“, tačiau pranešimai nebuvo siunčiami kitais Sutartyse nurodytais adresais, kodėl duomenys apie gyvenamąją vietą nebuvo patikrinti Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, jeigu tarp jų buvo prieštaravimų, bei ar tokių prieštaringų duomenų pagrindu galima buvo padaryti išvadą, kad tretysis suinteresuotas asmuo „Lindorff Oy“ filialas tinkamai atliko savo pareigą informuoti pareiškėją prieš pateikiant jo duomenis tretiesiems asmenis. Be to, Inspekcija, atlikusi pareiškėjo skundo tyrimą, nurodė, kad pareiškėjas pagrįstai neginčijo įsiskolinimo, todėl tretysis suinteresuotas asmuo „Lindorff Oy“ filialas teisėtai atnaujino duomenų teikimą tretiesiems asmenims, tačiau nenurodė kokiu būdu pareiškėjas, jos nuomone, turėjo ginčyti įsiskolinimą, kad jį būtų galima pripažinti pagrįstu bei kodėl pareiškėjo ginčijimas pripažintas nepagrįstu. Teismas sprendė, kad priimant skundžiamą aktą buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, dėl ko galėjo būti priimtas neobjektyvus ir nepagrįstas sprendimas. Teismo vertinimu, Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, nesiėmė visų veiksmų savo kompetencijos ribose, tinkamai neįvertino skunde nurodytų faktų ir trečiojo suinteresuoto asmens teikusio asmens duomenis veiksmų, t. y. skundžiamas 2010 m. vasario 26 d. sprendimas Nr.4R-76(2.13) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų – nėra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, todėl pareiškėjo skundas iš dalies patenkinamas ir Inspekcijos 2010 m. vasario 26 d. sprendimas Nr.4R-76(2.13) dėl Ž. P. 2009 m. lapkričio 16 d. skundo Nr.1R-3036 (2.13) panaikinamas ir perduodamas nagrinėti iš naujo.

Dėl kitų pareiškėjo reiškiamų reikalavimų teismas pažymėjo, kad negali pats įvertinti skunde nurodytų argumentų ir įpareigoti atsakovą nubausti kaltus asmenis dėl tokio veiksmo nesuderinamumo su teismų vykdomomis funkcijomis. Įpareigodamas atsakovą surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus teismas įtakotų administracinę teiseną, kurioje vėliau pats ir turėtų priimti sprendimą, ar yra pagrindas asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn. Tokiu būdu būtų pažeista asmens teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Teismo sprendime konstatavus asmens duomenų tvarkymo taisyklių pažeidimą pats teismo sprendimas būtų pagrindu protokolo pagal ATPK 214¹⁴ straipsnį surašymui. Pasisakydamas šiame sprendime dėl padarytų pažeidimų buvimo teismas savo argumentais susaistytų turintį priimti sprendimą dėl administracinės nuobaudos teismą.

III.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija apeliaciniu skundu (II T, b. l. 48-50) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą dalyje dėl Inspekcijos sprendimo panaikinimo bei perdavimo nagrinėti išneujo ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimas

Apeliaciniame skunde pateikia argumentus, pateiktus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodo, kad „Lindorff Oy“ filialas tinkamai pranešė pareiškėjui apie įsiskolinimą, siųsdamas pranešimus iš UAB „Omnitel“ gautu paskutiniu kliento nurodytu adresu korespondencijai. Teigia, jog tiek sprendime, tiek atsiliepime į skundą buvo nurodžiusi, kokiu būdu pareiškėjas, Inspekcijos nuomone, turėjo ginčyti įsiskolinimą, kad jį būtų galima pripažinti pagrįstu bei, kodėl pareiškėjo ginčijimas pripažintas nepagrįstu.

Pareiškėjas Ž. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II T, b. l. 54-60) prašo: 1. Apeliacinį skundą atmesti. 2. vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, išeiti už apeliacinio skundo ribų ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą iš dalies pakeičiant arba panaikinant, priimti naują sprendimą: 1) panaikinti Inspekcijos 2010 m. vasario 26 d. sprendimą Nr.4R-76(2.13) ir grąžinti bylą Inspekcijai nagrinėti iš naujo dalyje dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo „Lindorff Oy“ filialo vadovui ar kitam atsakingam asmeniui surašymo pagal 214¹⁴ straipsnio ir 214¹⁶ straipsnio pažeidimus; 2) pripažinti duomenų valdytoją „Lindorff Oy“ filialą pažeidus ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus; 3) pripažinti, kad įsiskolinimas buvo pagrįstai ginčytas ir konstatuoti, kad duomenų valdytojas prarado teisėtą pagrindą teikti pareiškėjo asmens duomenis tretiesiems asmenims; 4) įpareigoti „Lindorff Oy“ filialą ir UAB „Creditinfo Lietuva“ pašalinti iš jungtinių skolininkų rinkmenų duomenis apie pareiškėjo skolą, grindžiamą pridedamais susitarimais su UAB „Omitel“, kaip įtrauktus neteisėtai, pažeidžiant ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus; 5) įpareigoti „Lindorff Oy“ filialą ir UAB „Creditinfo Lietuva“ nutraukti pareiškėjo asmens duomenų tvarkymą, kol skolos egzistavimo faktas nebus pripažintas teisės aktų nustatyta tvarka, t.y. skolininkui pripažinus skolos egzistavimą ar įsiteisėjus teismo sprendimui dėl skolos priteisimo.

Nurodo, kad duomenų subjekto informavimas turi būti realus, o ne formalus, duomenų valdytojas privalo įsitikinti, ar duomenų subjektas informuotas, ar ne. Pažymi, kad su adresu (duomenys neskelbtini), neturi nieko bendro ir negali nurodyti, kokiu pagrindu šis adresas nurodomas jo vardu išrašytose sąskaitose. Teigia, kad netikslinga Inspekcijai perduoti priminimo pateikimo klausimą nagrinėti iš naujo, nes Inspekcija yra akivaizdžiai šališka, o nušalinimo teisės teisės aktai nenumato. Inspekcija nepagrįstai tapatina pagrindą ginčijimui su ginčijamu rezultatu, t. y. sprendimu dėl ginčo. Teigia visuose duomenų valdytojui siųstuose raštuose argumentuotai ginčijęs skolos egzistavimo faktą ir šiam ginčijimui turėjo pagrindą, t. y. aplinkybes, jog a) niekuomet skolos nepripažino; b) nėra įsiteisėjusios teismo sprendimo dėl skolos priteisimo; c) jam nebuvo pateiktos detalizuotos sąskaitos už suteiktas paslaugas; d) nebuvo pateikta reikalavimo perleidimo sutartis; e) nuo ginčijamų santykių praėjo virš 12 metų (yra suėjęs ieškinio senaties terminas ir nėra pateikta jokių įrodymų, jog minėtas terminas buvo nutrauktas skolos pripažinimu ar kitais pagrindais). Teigia, kad pagrįsto ginčijimo sąvokos atskleidimui yra aktualios 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo Nr. 95/46/EB (toliau – ir Direktyva). Pažymi, kad pagal ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą duomenų subjektui yra suteikta teisė pagrįstai ginčyti tik patį įsiskolinimą, o ne asmens duomenų tvarkymą. Mano, kad šiuo požiūriu Direktyva Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje įgyvendinta nevisiškai tiksliai. Kreditorių interesas turėti duomenis, apie įsipareigojimus nevykdančius asmenis, gali būti laikomas viršesniu už duomenų subjekto teisę į privatumą tik tuo atveju, jeigu skolos fakto klausimas yra akivaizdus ir neginčijamas. Jeigu skolos fakto klausimas yra nepripažįstamas ir ginčijamas, dėl jo nėra įsiteisėjusios teismo sprendimo, kreditoriai negali turėti jokių interesų, jog duomenys apie skolos nepripažįstantį duomenų subjektą būtų viešai paskelbti, nes minėti duomenys neatitiks nei Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies d punkto, nei ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, numatančių, kad tvarkomi gali būti tik tikslūs duomenys.

Abejoja teismo motyvacija, kad teismas negali pats vertinti skunde nurodytų argumentų ir konstatuoti asmens duomenų tvarkymo taisyklių pažeidimo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo „Lindorff Oy“ filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II T, b. l. 61-65) nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimas naikintinas, grąžinant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, kad sutinka su Inspekcijos apeliaciniu skundu. Mano, kad teismas klaidingai aiškino ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalį, duomenų valdytojui nustatant pareigą pateikti įrodymus ne apie tai, jog duomenų valdytojas tokį priminimą pareiškėjui išsiuntė (pateikė), o apie tai, jog pareiškėjas gavo (jam buvo įteiktas). Teismas privalėjo vadovautis CK 2.17 straipsniu. Mano, kad teismas, aiškindamas CK 6.109 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nurodo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010. Teigia, kad teismas nepagrįstai vertino, kad Inspekcija turėjo nustatyti, kodėl pranešimai nebuvo siunčiami nebeaktualiais pareiškėjo gyvenamosios vietos adresais. Teismas taip pat nepagrįstai vertino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo rinkti duomenis iš Gyventojų registro tarnybos. Mano, kad ieškoti ir rinkti duomenis yra jo teisė, o ne pareiga. Teigia, kad teismas nenurodė, kokie konkretūs teisės aktai, pagrindinės procedūros ar taisyklės, Inspekcijai priimant sprendimą buvo pažeisti. Teismo nurodyti pagrindai nėra pakankami spręsti, apie Inspekcijos priimto sprendimo neteisėtumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2010 m. vasario 26 d. sprendimo Nr.4R-76(2.13) teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu Inspekcija atmetė pareiškėjo skundą, skundo ribose „Lindorff Oy“ filialo veiksmuose nenustačius ADTAĮ pažeidimų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareikštas nesutikimas su ta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimo dalimi, kuria teismas patenkino pareiškėjo skundo reikalavimus, ir prašymas iš dalies pakeisti ar panaikinti šią teismo sprendimo dalį negali būti prilyginamas apeliacinio skundo padavimui, nes tai prieštarautų įstatymui (ABTĮ 127-130 straipsniai). Minėtose teisės normose įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžia pirmosios instancijos teismo sprendimų apskundimo tvarką ir terminus. Pareiškėjas teise paduoti apeliacinį skundą nagrinėjamoje byloje nepasinaudojo. Tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, patikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, o 2 dalis numato, jog teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija tikrina tiek apskųstosios apeliaciniais skundais, tiek neapskųstosios Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 23 d. „Lindorff Oy“ filialas ir UAB „Omnitel“ sudarė skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartį Nr.TR-40034-7915, kuria „Lindorff Oy“ filialas įsigijo pradelstas gautinas sumas, atsiradusias iš UAB „Omnitel“ suteiktų paslaugų fiziniams asmenims pagal rašytinius susitarimus, tame tarpe, ir į reikalavimo teisę į pareiškėjo Ž. P. susidariusį įsiskolinimą. Pareiškėjas 2009 m. birželio 5 d. gavo „Lindorff Oy“ filialo 2009 m. birželio 2 d. pareikalavimo laišką, kuriame teigiama, jog „Lindorff Oy“ filialas iš UAB „Omnitel“ perėmė reikalavimo teisę į pareiškėjo skolą UAB „Omnitel“, tačiau reikalavimo teisės perleidimo sutartis bei dokumentai, pagrindžiantys skolos atsiradimo bei egzistavimo faktą, prie laiško nebuvo pridėti (I T, b. l. 28). 2009 m. birželio 30 d. pareiškėjas „Lindorff Oy“ filialui išsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, kad skolos nepripažįsta bei iš UAB „Omnitel“ nebuvo gavęs jokių pranešimų apie egzistuojantį įsiskolinimą, todėl reikalavo pateikti dokumentus, kuriais grindžiamas reikalavimo teisės atsiradimo ir galiojimo faktas, reikalavimo teisės perleidimo sutartį, taip pat nuo minėto pranešimo gavimo momento nedelsiant nutraukti/sustabdyti pareiškėjo asmens duomenų teikimą tretiesiems asmenims, kol skolos egzistavimo faktas nebus pripažintas teisės aktų nustatyta tvarka, o esant įvykusiam jo asmens duomenų perdavimui, pateikti sąrašą subjektų, kuriems yra perduoti jo asmens duomenys mokumo vertinimo ar kitais tikslais, nurodyti tokio perdavimo teisinį pagrindą bei pateikti dokumentus, įrodančius, jog buvo laikytasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme numatytų duomenų perdavimo procedūrinių reikalavimų (I T, b. l. 29). 2009 m. liepos 15 d. pareiškėjas išsiuntė papildomą pretenziją dėl skolos nepagrįstumo ir pakartotinai pareikalavo įvykdyti 2009 m. birželio 30 d. pranešimo reikalavimus (I T, b. l. 30). 2009 m. liepos 18 d. pareiškėjas gavo „Lindorff Oy“ filialo 2009 m. liepos 15 d. raštą dėl įsiskolinimo už telekomunikacines paslaugas Nr. 20090715-S-10655 su priedais, t. y. 1997 m. balandžio 16 d. ir 1997 m. gruodžio 30 d. abonentinių sutarčių MA Nr. 0006530 ir MB Nr. 0006832 (ištraukas) bei 1998 m. vasario 16 d., 1998 m. kovo 16 d. ir 1998 m. balandžio 16 d. sąskaitų Nr. 5000908630, Nr. 5001000711 ir Nr. 5001096971 nuorašus (I T, b. l. 33-39). Nurodytame rašte pareiškėjas informuojamas apie „Lindorff Oy“ filialo ir UAB „Omnitel“ 2008 m. gruodžio 23 d. sudarytą skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartį. Pareiškėjas, be kita ko, informuojamas, kad „Lindorff Oy“ filialas perėmęs reikalavimo teisę į įsiskolinimą ir gavęs pareiškėjo asmens duomenis, jam 2009 m. sausio 13 d. išsiuntė pranešimą apie asmens duomenų valdymą ir suteikė visą būtiną informaciją asmens duomenų valdymo klausimu. Taip pat pažymėjo, kad pateikus pranešimą apie įsipareigojimų nevykdymą, o įsiskolinimo neapmokėjus ir pagrįstai neginčijus, „Lindorff Oy“ filialas, kaip duomenų valdytojas, įgijo teisę asmens duomenis teikti jungtines skolininkų rinkmenas tvarkantiems duomenų valdytojams, todėl pareiškėjo asmens duomenys buvo pateikti UAB „Creditinfo Lietuva“ (subjektui, tvarkančiam jungtines skolininkų duomenų rinkmenas). „Lindorff Oy“ filialo teigimu, pareiškėjui 2009 m. birželio 30 d. kreipusis ir nurodžius, jog įsiskolinimo nepripažįsta, „Lindorff Oy“ filialas sustabdė duomenų teikimą tretiesiems asmenims, o vėliau, „Lindorff Oy“ filialo teigimu, pareiškėjui pagrįstai neginčijus įsiskolinimo, asmens duomenų teikimą atnaujino. 2009 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas Ž. P. kreipėsi į Inspekciją su skundu dėl „Lindorff Oy“ filialo veiksmų. Pareiškėjas savo skunde Inspekcijai akcentavo procedūrinius trečiojo asmens „Lindorff Oy“ filialo pažeidimus, taikant ADTAĮ nuostatas, pasireiškusius nepranešimu jam apie esamą tariamą įsiskolinimą buvusiam kreditoriui ir šių duomenų pateikimą trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Creditinfo Lietuva“, bei netinkamą prievolės buvimo fakto ginčijimo interpretavimą. Pareiškėjas teigė, kad apie perleistą reikalavimo teisę savo atžvilgiu pirmą kartą sužinojo 2009 m. birželio 5 d., gavęs „Lindorff Oy“ filialo pirmąjį pareikalavimo laišką, o apie jo duomenų tvarkymą pirmą kartą sužinojo gavęs „Lindorff Oy“ filialo 2009 m. liepos 15 d. raštą dėl įsiskolinimo už telekomunikacines paslaugas Nr. 2009-07-15-S-10655. Taip pat nurodė, kad skolos nepripažįsta ir pareikalavo pripažinti reikalavimo teisės į reikalaujamas sumas pagal 1998 m. vasario 16 d., 1998 m. kovo 16 d. ir 1998 m. balandžio 16 d. sąskaitas Nr. 5000908630, Nr. 5001000711 ir Nr. 5001096971 nepagrįstumą, įskaitant reikalavimus dėl palūkanų ir skolos išieškojimo, taip pat reikalavo nutraukti jo asmens duomenų tvarkymą bei užtikrinti, kad tretieji asmenys nutrauktų pareiškėjo asmens duomenų tvarkymą. Inspekcija, atlikusi pareiškėjo skundo tyrimą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame nurodė, kad „Lindorff Oy“ filialas išsiuntė pareiškėjui pranešimą 2009 m. sausio 13 d. bei 2009 m. vasario 12 d. ir 2009 m. kovo 16 d. pareikalavimo laiškus pareiškėjo UAB „Omnitel“ nurodytu adresu korespondencijai – (duomenys neskelbtini), ir tai laikytina tinkamu pareiškėjo pareigos informuoti (priminti) atlikimu, todėl 2009 m. kovo 25 d. pareiškėjo duomenų perdavimas trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Creditinfo Lietuva“ buvo teisėtas. Taip pat nurodė, kad ir vėliau pareiškėjas pagrįstai neginčijo įsiskolinimo „Lindorff Oy“ filialui, todėl „Lindorff Oy“ filialas, praėjus ADTAĮ numatytam 30 dienų terminui, pagrįstai ir teisėtai atnaujino duomenų teikimą trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Creditinfo Lietuva“ ir ADTAĮ nuostatos pažeistos nebuvo.

Kaip minėta, „Lindorff Oy“ filialas ir UAB „Omnitel“ sudarė skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartį, kuria „Lindorff Oy“ filialas įsigijo pradelstas gautinas sumas, atsiradusias iš UAB „Omnitel“ suteiktų paslaugų fiziniams asmenims pagal rašytinius susitarimus, tame tarpe, ir į reikalavimo teisę į pareiškėjo Ž. P. susidariusį įsiskolinimą. Reikalavimo teisės perleidimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos. Todėl šiais klausimais atsižvelgtina į bendrosios kompetencijos teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tam, kad reikalavimo perleidimas sukeltų teisines pasekmes skolininkui (būtų panaudotas prieš skolininką), skolininkas turi būti tinkamai, įstatymo nustatytu būdu, informuotas apie cesijos sutarties sudarymo faktą. Įstatyme reikalavimo perleidimo įsigaliojimo skolininkui, kurio buvimo vieta žinoma, momentas siejamas su dviem alternatyviais teisiniais faktais: tai gali būti momentas, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba momentas, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1, 2 dalys). Pranešimu apie reikalavimo perleidimą laikomas sutarties dėl reikalavimo perleidimo perdavimas naujajam kreditoriui ir šios sutarties pateikimas skolininkui (CK 6.109 straipsnio 5 dalis). Skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, jeigu šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį; naujojo kreditoriaus pareikštas atsisakymas prievolės arba reikalavimas ją įvykdyti negalioja, jeigu jie pareikšti nepateikus sutarties apie reikalavimo perleidimą, išskyrus atvejį, kai apie reikalavimo perleidimą skolininkui raštu praneša pradinis kreditorius (CK 6.109 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad tik esant įstatyme įtvirtintoms prielaidoms, t. y. skolininkui tinkamai pranešus apie reikalavimo perleidimą ir pateikus reikiamus perleidimo fakto įrodymus, naujasis kreditorius skolininko atžvilgiu įgyja iš pradinės prievolės kylančias teises ir gali jomis disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2009). Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nevertinamos aplinkybės dėl paties reikalavimo teisės perleidimo fakto, nes tai yra civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau, turėtų būti vertintina aplinkybė, ar apie reikalavimo perleidimą pareiškėjas buvo tinkamai informuotas ir ar tokiu būdu gauti jo asmens duomenys teisėtai buvo perleisti tretiesiems asmenims. Tiek Civilinio kodekso nuostatos, tiek teismų praktika patvirtina, kad tam, kad reikalavimo perleidimas sukeltų teisines pasekmes skolininkui (būtų panaudotas prieš skolininką), skolininkas turi būti tinkamai, įstatymo nustatytu būdu, informuotas apie cesijos sutarties sudarymo faktą. Taigi šiuo atveju, kad „Lindorff Oy“ filialas galėtų inter alia naudotis ADTAĮ nuostatomis dėl asmens duomenų tvarkymo asmens mokumui įvertinti ir įsiskolinimui valdyti, pareiškėjas turėjo būti informuotas apie reikalavimo perleidimą, pateikiant atitinkamus įrodymus. Nagrinėjamu atveju Inspekcija nesiaiškino, ar pareiškėjas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (ar sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas). Tuo pačiu nesiaiškino, ar teisėtai „Lindorff Oy“ filialas įgyvendino savo, kaip duomenų valdytojo, teises pareiškėjo asmens duomenų atžvilgiu, t. y. vien ta aplinkybė, kad „Lindorff Oy“ filialas sudarė su UAB „Omnitel“ reikalavimo perleidimo sutartį ir pastarasis perdavė jam pareiškėjo asmens duomenis nesudaro pagrindo teigti, kad asmens duomenų tvarkymas tapo teisėtu, jei apie reikalavimo perleidimo sutartį nebuvo informuotas pareiškėjas. Todėl vien dėl šios priežasties, nėra pagrindo pripažinti Inspekcijos sprendimo teisėtu ir pagrįstu, nes Inspekcija netyrė aplinkybių, turėjusių esminės reikšmės ginčo teisingam išsprendimui.

Inspekcija, tirdama pareiškėjo skundą vertino, ar pagrįstai „Lindorff Oy“ filialas, remdamasis ADTAĮ 21 straipsnio nuostatomis perdavė pareiškėjo duomenis duomenų valdytojui, tvarkančiam jungtines skolininkų duomenų rinkmenas. ADTAĮ 21 straipsnio 1 dalis numato, kad duomenų valdytojas turi teisę tvarkyti ir teikti teisėtą interesą turintiems tretiesiems asmenims laiku bei tinkamai finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų jam neįvykdžiusių duomenų subjektų (toliau – skolininkų) duomenis, taip pat ir asmens kodą, kad būtų galima įvertinti asmens mokumą ir valdyti įsiskolinimą, jei tinkamai įgyvendinami šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyti duomenų apsaugos reikalavimai. Šio straipsnio 3 dalis numato, kad duomenų valdytojas gali teikti skolininkų duomenis tik tuo atveju, jeigu jis duomenų subjektui raštu pateikė priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą ir per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai duomenų valdytojas išsiuntė (pateikė) duomenų subjektui priminimą: 1) įsiskolinimas liko nepadengtas ir (arba) mokėjimo terminas nebuvo atidėtas arba 2) duomenų subjektas pagrįstai neginčijo įsiskolinimo. Taigi Inspekcija, tirdama pareiškėjo skundą turėjo vertinti, ar: duomenų valdytojas duomenų subjektui raštu pateikė priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą; ar per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai duomenų valdytojas išsiuntė (pateikė) duomenų subjektui priminimą įsiskolinimas liko nepadengtas ir (arba) mokėjimo terminas nebuvo atidėtas; arba per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai duomenų valdytojas išsiuntė (pateikė) duomenų subjektui priminimą duomenų subjektas pagrįstai neginčijo įsiskolinimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei ginčijamą Inspekcijos sprendimą, vertina, kad Inspekcija, padarydama išvadą, kad „Lindorff Oy“ filialas išsiuntė pareiškėjui pranešimą 2009 m. sausio 13 d. bei 2009 m. vasario 12 d. ir 2009 m. kovo 16 d. pareikalavimo laiškus pareiškėjo UAB „Omnitel“ nurodytu adresu korespondencijai – (duomenys neskelbtini), ir tai laikytina tinkamu pareiškėjo pareigos informuoti (priminti) atlikimu, todėl 2009 m. kovo 25 d. pareiškėjo duomenų perdavimas trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Creditinfo Lietuva“ buvo teisėtas, šios išvados nepagrindė objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Omnitel“ 1997 m. balandžio 16 d. sudarytoje Skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų teikimo sutartyje MA Nr.0006530 registracijos adresas nurodomas (duomenys neskelbtini), sąskaitoms siųsti – (duomenys neskelbtini) bei 1997 m. gruodžio 30 d. sudarytoje Sutartyje MB Nr.0006832 registracijos adresas nurodomas (duomenys neskelbtini), sąskaitoms siųsti – (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu 2008 m. gruodžio 23 d. skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. TR-40034-7915 priede skolininko Ž. P. adresas nurodomas (duomenys neskelbtini). „Lindorff Oy“ filialui pasitikslinus pareiškėjo adresą Gyventojų registro tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos buvo nurodytas dar kitas pareiškėjo adresas – (duomenys neskelbtini). „Lindorff Oy“ filialas savo paaiškinimuose Inspekcijai nurodė, kad 2009 m. sausio 13 d. pranešimu informavo pareiškėją apie kreditoriaus pasikeitimą bei priminė apie neįvykdytą įsipareigojimą, tačiau dėl techninių kliūčių negali pateikti tai patvirtinančių įrodymų (I T, b. l. 53-54). Taip pat nurodė, kad pareiškėjui pranešimai ar pareikalavimo laiškai buvo siunčiami ir 2009 m. vasario 12 d. ir 2009 m. kovo 16 d., tačiau dėl techninių kliūčių taip pat negali pateikti tai patvirtinančių įrodymų (I T, b. l. 53-54). Nepaisant to, Inspekcija konstatavo tiek duomenų valdytojo („Lindorff Oy“ filialo) duomenų subjektui (Ž. P.) priminimo raštu apie įsipareigojimų neįvykdymą pateikimo faktą, tiek tinkamą adreso pasirinkimą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Inspekcija netyrė aplinkybių, kodėl buvo pasirinktas vienas konkretus adresas, gautas iš pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“, tačiau pranešimai nebuvo siunčiami kitais sutartyse nurodytais adresais, kodėl duomenys apie gyvenamąją vietą nebuvo patikrinti Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnyboje iki duomenų perdavimo tretiesiems asmenims, jeigu tarp jų buvo prieštaravimų, bei ar tokių prieštaringų duomenų pagrindu galima buvo padaryti išvadą, kad tretysis suinteresuotas asmuo „Lindorff Oy“ filialas tinkamai atliko savo pareigą informuoti pareiškėją prieš pateikiant jo duomenis tretiesiems asmenis. Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad sutartys tarp pareiškėjo ir UAB „Omnitel“ buvo sudarytos 1997 metais, pareiškėjo teigimu jos galiojo iki 1998 metų (šių aplinkybių Inspekcija taip pat netyrė). Taigi preziumuojant, kad minėtos sutartys galiojo iki 1998 metų, Inspekcija be pagrindo darė išvadą, kad asmuo turėjo galimai negaliojančios sutarties šaliai pranešti apie savo adreso pasikeitimą. Taip pat pažymėtina, kad adresą, kuriuo „Lindorff Oy“ filialo teigimu (pastebėtina, kad tai patvirtinančių įrodymų nėra), siųsti 2009 m. sausio 13 d., 2009 m. vasario 12 d. ir 2009 m. kovo 16 d. pranešimai, t. y. (duomenys neskelbtini), „Lindorff Oy“ filialas gavo iš UAB „Omnitel“, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad šį adresą pateikė pats Ž. P., tuo tarpu Inspekcija rėmėsi jokiais įrodymais nepagrįstomis prielaidomis, kad šį adresą pareiškėjas pateikė telefonu ar atvykęs į UAB „Omnitel“ saloną. Taip pat pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, tvarkant asmens duomenis, nagrinėjamu atveju buvo daromos klaidos – 2009 m. birželio 2 d. „Lindorff Oy“ filialo pareikalavimo laiške nurodyta, kad pareiškėjas turi sumokėti 1000, 25 Lt (skola, palūkanos, su išieškojimu susijusios išlaidos), tuo tarpu vėlesniuose raštuose nurodoma, kad dėl techninės klaidos palūkanos paskaičiuotos klaidingai, pareiškėjas turi sumokėti iš viso 926,70 Lt.; UAB „Creditinfo Lietuva“ rašte pareiškėjui nurodė, kad duomenis apie nepadengtus įsiskolinimus gavo 2009 m. sausio 9 d., Inspekcijai nurodė, kad duomenys teikiami nuo 2009 m. kovo 25 d., o rašte pareiškėjui vėlgi įsivėlė klaida, ir 2009 m. sausio 9 d. yra skolos atsiradimo data, pastebėtina, kad šie paaiškinimai taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais ar argumentais ir neaišku, kodėl skolos atsiradimo data laikoma 2009 m. sausio 9 d., nors UAB „Omnitel“ perdavė duomenis, apie galimai neapmokėtas sąskaitas už laikotarpį nuo 1998 m. vasario 16 d. iki 1998 m. gegužės 15 d., reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta dar kitu laiku – 2008 m. gruodžio 23 d.; UAB „Creditinfo Lietuva“ teikdama duomenis Inspekcijai 2009 m. gruodžio 30 d. raštu (I T, b. l. 100-101) pateikė duomenis apie kitą asmenį tuo pačiu vardu ir pavarde. Inspekcija šių klaidų ir neatitikimų nevertino, tačiau pasitikėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimais, nepagrįstais jokiais įrodymais. Pastebėtina, kad vienas iš asmens duomenų valdytojui tvarkant asmens duomenis reikalavimų yra duomenų tikslumas.

Inspekcija, atlikusi pareiškėjo skundo tyrimą, taip pat nurodė, kad pareiškėjas pagrįstai neginčijo įsiskolinimo. Įvertinusi ginčijamo Inspekcijos sprendimo turinį, kolegija sprendžia, kad ši išvada nėra motyvuota. Inspekcija tiesiog išdėstė faktines aplinkybes, nurodydama, kokius veiksmus atliko „Lindorff Oy“ filialas (siuntė pranešimus, perdavė asmens duomenis), taip pat nurodė, kad pareiškėjas rašė pareikalavimo raštus „Lindorff Oy“ filialui, ginčydamas įsiskolinimą. Tačiau niekaip nemotyvavo, kodėl Inspekcijos nuomone, pareiškėjo siųsti raštai, kuriuose jis akivaizdžiai nepripažįsta skolos, nelaikytini pagrįstu ginčijimu ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies prasme. Inspekcija sprendime nurodo, jog „Lindorff Oy“ filialas informavo pareiškėją, kad sustabdžius jo duomenų teikimą, duomenys nebus teikiami, kol bus pasiektas susitarimas dėl skolos pagrįstumo, bet ne ilgiau kaip 30 dienų nuo momento, kai šalys nustos įrodinėti savo išdėstytas aplinkybes. Kadangi pareiškėjas po paskutinio „Lindorff Oy“ filialo 2009 m. rugpjūčio 17 d. rašto pakartotinai nebeginčijo skolos, „Lindorff Oy“ filialas pagrįstai išlaukęs protingą terminą, pareiškėjo asmens duomenis perdavė UAB „Creditinfo Lietuva“. Pažymėtina, kad įstatymas nenumato sąvokos „pagrįstai ginčyti“ apibrėžimo, tačiau įvertinus ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, nėra pagrindo teigti, kad vieną kartą ginčijęs įsiskolinimą, asmuo tą turi daryti nuolat, o jam nustojus ginčyti įsiskolinimą ir praėjus 30 kalendorinių dienų, jo asmens duomenys bus perduoti tretiesiems asmenims. Sprendžiant, kaip turėtų būti suprantama sąvoka „pagrįstas ginčijimas“, atsižvelgtina į keletą aspektų: ADTAĮ tikslas yra būtent apsaugoti asmenų teises, duomenų valdytojams tvarkant jų asmens duomenis; ne duomenų valdytojo ar kreditoriaus teisės yra ginamos ADTAĮ; ADTAĮ paskirtis nėra užtikrinti skolų išieškojimą, šis įstatymas tik sudaro sąlygas, laikantis jame ir kituose teisės aktuose nustatytų duomenų apsaugos reikalavimų, tam tikrai atvejais asmens duomenis perduoti kitiems asmenims; asmuo pagrįstą ginčijimą turi pateikti duomenų valdytojui, kuris yra kreditorius, t. y. suinteresuota šalis ir jo vertinimas, ar pakanka įrodymų gali būti neobjektyvus; asmuo ne visais atvejais gali turėti įrodymus, jog nėra skolingas, ypač, kaip nagrinėjamu atveju, praėjus daugiau nei 10 metų; turi būti įrodinėjama ne tik skolos nebuvimo, bet ir buvimo faktas; tarp šalių nesant sutarimo, viena iš šalių negali priimti kitai šaliai privalomo sprendimo. Todėl, įvertinus ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad negalima teigti, jog „pagrįstas ginčijimas“ yra tik rašytiniais įrodymais ar kompetentingų institucijų sprendimais pagrįstas ginčijimas. Taip pat negalima teigti, kad asmens rašytinis nesutikimas su skola ir įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl skolos priteisimo nebuvimas nepripažintinas pagrįstu ginčijimu ADTAĮ 21 straipsnio 3 dalies prasme ir pakankamu pagrindu riboti duomenų valdytojo teisę teikti asmens duomenis tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad duomenų valdytojas nėra teismas ar kitas subjektas, turintis teisę vertinti, ar asmuo pagrįstai ar nepagrįstai ginčijo skolą, taip pat vertinti galimo skolininko pateiktų įrodymų pakankamumą, patikimumą, leistinumą ir pan. Netgi priešingai, nagrinėjamu atveju „Lindorff Oy“ filialas yra suinteresuotas asmuo, t. y. kreditorius, todėl šalims nepavykus susitarti geruoju, t. y. skolininkui nepripažinus skolos, ne kreditorius vienasmeniškai sprendžia, apie jo reikalavimų pagrįstumą. Priešingu atveju, susidarytų situacija, kuomet kreditorius tuo pačiu atliktų teismo ar arbitro funkciją, taip pat ir išieškotojo. Pažymėtina, kad teisės aktai taip pat numato ieškinio senaties terminą, kurį taiko teismas, kai to reikalauja ginčo šalis. Inspekcija, teigdama, kad asmuo dėl skolos nuginčijimo turėtų kreiptis į teismą, nepagrįstai šiame kontekste skolos nebuvimo įrodinėjimo naštą perkelia duomenų subjektui. Pažymėtina, kad asmuo, manydamas, kad pažeista jo teisė, turi teisę kreiptis į teismą dėl jo galimai pažeistos teisės gynimo, o ne užsiimti savigyna (išskyrus CK numatytus atvejus), tuo galimai pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką bei kitų asmenų teises.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo tikslas yra ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis (ADTAĮ 1 str.). Svarbiausi Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos veiklos tikslai yra prižiūrėti duomenų valdytojų veiklą tvarkant asmens duomenis, kontroliuoti asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, užkirsti kelią duomenų tvarkymo pažeidimams, užtikrinti duomenų subjekto teisių apsaugą (ADTAĮ 29 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas skolos buvimo ar nebuvo klausimas, pareiškėjas į Inspekciją kreipėsi ne siekdamas nuginčyti skolą, o skųsdamas galimai neteisėtą jo asmens duomenų perdavimą. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog duomenų valdytojas būtų priverstas kreiptis į teismą, nes kitu būdu skolos susigrąžinti neturėtų galimybės, yra nesusiję su ginčijamais teisiniais santykiais. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad viešojo administravimo subjektas teisės aktų jam priskirtas funkcijas turi vykdyti griežtai laikydamasis teisės aktais numatytos kompetencijos ir jokiu būdu neveikti ultra vires.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, nesiėmė visų veiksmų savo kompetencijos ribose, tinkamai neįvertino skunde nurodytų faktų ir trečiojo suinteresuoto asmens teikusio asmens duomenis veiksmų, sprendimo nemotyvavo, nepagrindė objektyviais duomenimis ir teisės aktais, todėl skundžiamas 2010 m. vasario 26 d. sprendimas Nr.4R-76(2.13) negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl teismas pagrįstai panaikino minėtą sprendimą dėl Ž. P. 2009 m. lapkričio 16 d. skundo Nr.1R-3036 (2.13) ir perdavė jį Inspekcijai nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais bei padarytomis išvadomis dėl kitų pareiškėjo keltų reikalavimų ir jų nekartoja.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius