Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-06-12 · Byla Nr. 2T-52/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-12
Bylos Nr.
2T-52/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas, Egidija Tamošiūnienė, Egidijus Žironas
Pareiškėjas
Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės bendrovės OOO „Skinalij“
Suinteresuotas asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Egoline“
Kategorijos
  • 130.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2T-52/2014Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00015-2014-4Procesinio sprendimo kategorija: 130.3.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Driuko, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės bendrovės OOO „Skinalij“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos atvirosios akcinės bendrovės „Baltarusijos universali prekių birža“ Arbitražo komisijos 2013 m. kovo 28 d. sprendimą byloje Nr. 12-03-88/2013, suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Egoline“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės bendrovė OOO „Skinalij“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos atvirosios akcinės bendrovės „Baltarusijos universali prekių birža“ Arbitražo komisijos (toliau tekste – Arbitražo teismas arba Arbitražas) 2013 m. kovo 28 d. sprendimą byloje Nr. 12-03-88/2013, kuriuo pareiškėjo naudai iš suinteresuoto asmens UAB „Egoline“ priteista 2000 eurų skolos, 947, 52 eurai netesybų, 147, 38 eurai arbitražo rinkliavos, viso – 3094, 90 eurų.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 809 straipsnio 1 dalimi, užsienio valstybių arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota teisminė institucija pripažinti sprendimą. Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 6 dalimi, užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – 1958 m. Niujorko konvencija) ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas. Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimą ir vykdymą, įtvirtina, jog arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas (1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Todėl sprendžiant dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo negali būti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 str. 4 d., 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi teisės arbitražo teisme išspręsto ginčo nagrinėti iš esmės, spręsti fakto ar materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008 ir kt.).

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo - pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad: a) ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, arba b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, sprendžiant užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, išskirti į dvi grupes, kurios tarpusavyje skiriasi subjektu, galinčiu/turinčiu pareigą inicijuoti jų taikymą ir turinčiu įrodinėjimo pareigą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą.

Nagrinėjamoje byloje nesant atitinkamo prašymo, teisėjų kolegija netikrina 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų ir dėl jų nepasisako.

1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi. Toks patikrinimas turi būti atliekamas tiek proceso, tiek materialiosios teisės aspektais.

Teisėjų kolegija nenustatė, jog Arbitražo teismo išspręsto ginčo objektas (prievolių pagal medienos produktų pirkimo - pardavimo sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas) pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negalėtų būti arbitražo nagrinėjimo dalykas. Teismas taip pat nenustatė, kad tokio užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, t.y. nenustatė 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtintų užsienio arbitražo nepripažinimo pagrindų egzistavimo.

Lietuvos apeliacinis teismas, rengdamasis nagrinėti civilinę bylą pagal pareiškėjo OOO „Skinalij“ prašymą dėl užsienio valstybės teismo arbitražo pripažinimo, 2014 m. kovo 19 d. ir 2014 m. gegužės 7 d. išsiuntė suinteresuotam asmeniui pareiškėjo prašymo ir jo priedų kopijas bei pranešimą apie bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme laiką ir vietą, kuriuo informavo suinteresuotą asmenį apie dalyvaujančių byloje asmenų procesines teises, įskaitant teisę iki 2014 m. birželio 6 d. pateikti teismui atsiliepimą dėl pareiškėjo prašymo (b.l. 32). Pašto siunta, kuria buvo siunčiami minėti procesiniai dokumentai, 2014 m. gegužės 10 d. buvo įteikta suinteresuotam asmeniui. Dokumentus priėmė vadybininkė L. B.. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotas asmuo nepasinaudojo teise pateikti atsiliepimą, t.y. nesirėmė 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje numatytais užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindais ir jų neįrodinėjo, ši civilinė byla išnagrinėta pagal joje surinktą medžiagą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 6 dalimi, 811¹, 813, straipsniais, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,

nutaria:

pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos atvirosios akcinės bendrovės „Baltarusijos universali prekių birža“ Arbitražo komisijos 2013 m. kovo 28 d. sprendimą byloje Nr. 12-03-88/2013, kuriuo Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės bendrovės OOO „Skinalij“ (adresas: Badaka g. 41-2, 2-oj Pereulok, Baranovičiai, Bresto sritis, Baltarusijos Respublika) naudai iš uždarosios akcinės bendrovės „Egoline“ (juridinio asmens kodas: 300023703, registruotas buveinės adresas: Konstitucijos pr. 23, Vilnius, Lietuvos Respublika) priteista 2000 eurų skolos, 947, 52 eurai netesybų, 147, 38 eurai arbitražo rinkliavos, viso – 3094, 90 eurų.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per vieną mėnesį gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjai Artūras DriukasEgidija TamošiūnienėEgidijus Žironas