Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-06-01 · Civilinė byla Nr. 2S-621-611/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-01
Bylos Nr.
2S-621-611/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andžej Maciejevski (pran.), Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė
Kreditorius
V. K.
Skolininkas
UAB “43STUDIOS”
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2S-621-611/2010Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 110.4.; 122.2; 122.4.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. birželio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus V. K. pareiškime dėl skolos priteisimo iš skolininko UAB “43STUDIOS” pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

kreditorius V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš skolininko UAB „43STUDIOS“ 9 000 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas kreditoriaus naudai. Šių reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininko kilnojamąjį turtą, kadangi skolininkas vengia grąžinti skolą, į raginimus atsiskaityti geruoju neatsako, todėl iki teismo sprendimo priėmimo gali nuslėpti turtą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, jog vadovaujantis LR CPK 433 str. 1 d. 5 p. prašymas skolininkui taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti motyvuotas. Pažymėjo, jog kreditorius nepateikė jokių įrodymų, kad teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, todėl nėra pagrindo taikyti skolininkui turtinių suvaržymų.

Šalies argumentai

Kreditorius atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartį ir laikinųjų apsaugos priemonių klausimą išspręsti iš esmės. Nurodė, jog teismas savo iniciatyva netyrė ir nenustatė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, nors tokią teismo pareigą nustato LR CPK 144 str. l d. bei 291 str. l d. 6 p. Pažymėjo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė grindžiama tuo, jog galimo pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu dėl to, kad skolininkas liko skolingas už patalpų nuomą, vengia atlyginti skolą, slapstosi. Be to, skolininko 9 000 Lt skola pareiškėjui yra didelė. Skolininko nesąžiningumą parodo ir kiti piniginiai įsipareigojimai kitiems asmenims. Nurodė, jog skolininkas yra nesąžiningas, vengia įsipareigojimų vykdymo, jo finansinė padėtis yra abejotina, dėl to pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d., 338 str.).

Vadovaudamasis LR CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Nors teismas, taikydamas LR CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau privalo įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo griežtai laikytis įstatymo reikalavimų ir taikyti tik tokias priemones, kurios padėtų užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės – nebus įvykdytas ar bus netinkamai įvykdytas galimas teismo sprendimas reikalavimo patenkinimo atveju. Tokie faktiniai duomenys gali būti susiję tiek su skolininko asmeniu ir jo veiksmais, tiek su skolininko prievolės ypatybėmis (apimtimi, pobūdžiu, vykdymo būdu ir kt.). Tačiau pats savaime skolininko prievolės nustatytais terminais nevykdymas nesudaro pagrindo daryti prielaidą, kad skolininkas vengia įvykdyti prievolę bei kad dėl to teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nes priešingu atveju bet kuriuo atveju kreditoriui kreipiantis į teismą, galėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kas prieštarautų tokių laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai ir tikslui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra išimtis iš bendros taisyklės ir jų taikymas turėtų būti išimtis, o ne taisyklė. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog LR CPK 144 str. l d. bei 291 str. l d. 6 p. yra įtvirtintos nuostatos, jog teismas turi pareigą ir savo iniciatyva privalėjo tirti ir nustatyti aplinkybes, kurios patvirtintų, kad nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pažymima, jog LR CPK 144 str. 1 d. esanti teisės norma, jog dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, įtvirtina šalių įrodinėjimo pareigą, kuri teismui nekeltų abejonių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę grindžia tuo, jog skolininkas vengia atsiskaityti. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti motyvuotas, jame turi būti nurodomos tokios aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti apie grėsmę teismo įsakymo įvykdymo tinkamumui, į aukščiau nurodytus kolegijos motyvus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybės, kad skolininkas vengia atsiskaityti, įvertino kaip nepakankamą pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Vien neatsiskaitymo faktas nereiškia, kad skolininkas turi finansinių sunkumų, o kitokių aplinkybių kreditorius nenurodė. Teisėjų kolegija nurodo, kad aplinkybė, jog skolininkas nevykdo įsipareigojimų, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas nurodė, jog įsiskolinimo suma – 9000 Lt kreditoriui yra didelė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vertinant reikalavimo sumos dydį, būtina atsižvelgti į konkretaus skolininko finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam skolininkui kreditoriaus reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Nagrinėjamoje byloje kreditorius yra fizinis asmuo, skolininkas juridinis asmuo, todėl teisėjų kolegija nelaiko įsiskolinimo sumą didele, be to, priimant skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismui nebuvo žinoma skolininko turtinė padėtis, kreditorius nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams duomenų apie skolininko finansinę padėtį, apie jam teismuose iškeltas bylas ar pradėtus išieškojimus ne teismo tvarka nepateikė, be to, kreditorius nepateikė įrodymų, jog skolininkui buvo siųstas parnešimas dėl skolos apmokėjimo, kad skolininkas atsisako įvykdyti prievolę kreditoriui, vengia su juo bendradarbiauti.

Iš pareiškėjo pateiktos medžiagos nėra pagrindo daryti išvados, kad skolininkas slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pagrįstai netenkintas.

Be to, pagal teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis byloje priimtas teismo įsakymas, kuriuo buvo patenkintas kreditoriaus pareiškimas, įsiteisėjo ir kreditorius turi teisę kreiptis į antstolį dėl priverstinio teismo įsakymo įvykdymo ir vykdomoje byloje gali būti antstolio areštuojamas skolininko turtas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai taikė proceso teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Kadangi pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį naikinti ar keisti, todėl Vilniausmiesto 3 apylinkė steismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).

Atmetus atskirąjį skundą, iš apelianto priteistinos 5,60 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (b.l. 31) (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kreditoriaus V. K. (duomenys neskebtini) 5,60 Lt (penkis litus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkas Andžej MaciejevskiTeisėjos Neringa ŠvedienėTatjana Žukauskienė