Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui VĮ Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – VĮ Registrų centras, UAB „VILNIAUS ENERGIJA“, UAB „Naujamiesčio būstas“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 2917 teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas E. K. skunde taip pat prašė panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 336, kuriuo nebuvo panaikintas minėtas Teritorinio registratoriaus sprendimas, ir įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą įtraukti į nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką duomenis apie namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių patvirtintą 2011 m. gruodžio 4 d. susitarimą dėl bendrojo naudojimo patalpose esančios bendrojo naudojimo šildymo įrangos (kaip neatskiriamos daugiabučio namo dalies) suvartotos centralizuotos šilumos paskirstymo tvarkos (metodo) pasirinkimo, kaip CK 4.85 straipsnyje mutatis mutandis nustatyta tvarka priimtą susitarimą dėl bendro turto naudojimo tvarkos nustatymo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas su 2012 m. lapkričio 29 d. prašymu (b. l. 7) kreipėsi į atsakovą dėl juridinio fakto – 2011 m. gruodžio 4 d. daugiabučio namo bendraturčių susitarimo (b. l. 5–6) dėl bendrojo naudojimo objekto – šilumos punkto, tiekiamos šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, įregistravimo. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 2917 (b. l. 8) pareiškėjo prašymo netenkino, nurodydamas, kad pateiktas registruoti protokolas nepatvirtina Registro įstatymo 12 straipsnyje, 15 straipsnio 2 dalyje nustatytų juridinių faktų, registruotinų nekilnojamojo turto registre, atsiradimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtus sprendimu, su skundu (b. l. 9–10) kreipėsi į VĮ Registrų centrą, kuris 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 336 paliko galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimą (b. l. 11–12).

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, jog pareiškėjo prašomas įregistruoti juridinis faktas nepatenka į teisės aktais nustatytų registruotinų juridinių faktų baigtinį sąrašą. Teismas pažymėjo, jog namo inžinerinės šildymo sistemos naudojimo tvarkos įregistravimas negalėtų būti laikomas galinčiu pakeisti registruojamo daikto teisinį statusą ar kad tokiu būdu iš esmės būtų pakeistas nekilnojamojo daikto (šiuo atveju namo) valdymas, naudojimasis ir disponavimas juo. Teismas konstatavo, kad prašomas įregistruoti juridinis faktas nelaikytinas juridiniu faktu, kuris galėtų būti laikomas kaip sandoris (susitarimas), susijęs su bendrojo naudojimo objektų nuosavybės daiktinėmis teisėmis (CK 4.254 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagristai nusprendė, kad pareiškėjas prašo įregistruoti namo šildymo sistemos naudojimo tvarką. Pareiškėjas pažymi, kad CK dispozityvumo principas leidžia bendraturčiams savo nuožiūra nustatyti naudojimosi bendru turtu (namu) tvarką. Jungtinės veiklos sutartys yra registruojamos kaip juridiniai faktai, susiję su bendrojo naudojimo objektų nuosavybės daiktinėmis teisėmis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktinius ir teisinius aspektus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu teigiama, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė įtraukti į nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką duomenis apie namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių patvirtintą 2011 m. gruodžio 4 d. susitarimą dėl bendrojo naudojimo patalpose esančios bendrojo naudojimo šildymo įrangos (kaip neatskiriamos daugiabučio namo dalies) suvartotos centralizuotos šilumos paskirstymo tvarkos (metodo) pasirinkimo, yra nepagrįsti.

Nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1 ir 2 straipsniai).

Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir CK 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre teisingumą ir apsaugą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad teritoriniai registratoriai tvarko nekilnojamojo turto registrą, įregistruoja nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus. VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose VĮ Registrų centras laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą inter alia VĮ Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires), o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra negalimas.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnis nustato nekilnojamojo turto registre registruojamus su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susijusius juridinius faktus, t. y. šioje normoje nurodoma, kad nekilnojamojo turto registre registruojami šie su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susiję juridiniai faktai: 1) sandoriai ir sprendimai, kurie keičia registruojamo nekilnojamojo daikto teisinį statusą ar iš esmės keičia jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybes; 2) registruojamo nekilnojamojo daikto bendraturčių sutartys dėl bendro daikto; 3) registruoto nekilnojamojo daikto paveldėjimas; 4) registruoto nekilnojamojo daikto areštas; 5) registruoto nekilnojamojo daikto (dydžio, paskirties ir pan.) pakitimai, taip pat daiktines teises į jį turinčių fizinių asmenų vardo, pavardės, juridinių asmenų pavadinimo pasikeitimai; 6) civilinės bylos dėl registruojamo nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimas; 7) įsiteisėję teismo sprendimai ir teismo nutartys, turintys įtakos registruojamo nekilnojamojo daikto teisiniam statusui; 8) turto administravimas; 9) naujo nekilnojamojo daikto suformavimas ar buvusio nekilnojamojo daikto išnykimas. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daromos žymos apie šiuos juridinius faktus: 1) pirkimo–pardavimo sutartis; 2) mainų sutartis; 3) dovanojimo sutartis; 4) nuomos sutartis; 5) panaudos sutartis; 6) rentos sutartis; 7) bendrąją jungtinę nuosavybę; 8) nekilnojamojo daikto priskyrimą šeimos turtui; 9) sugyventinių turto bendrą naudojimą; 10) nekilnojamojo daikto bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu; 11) įsiteisėjusius teismo sprendimus ir teismo nutartis, turinčius įtakos įregistruoto nekilnojamojo daikto teisiniam statusui; 12) civilinių bylų dėl įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 13) hipoteką; 14) sandoriuose numatytus daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymus; 15) išlaikymo iki gyvos galvos sutartis; 16) įregistruoto nekilnojamojo daikto, nuosavybės teisės į jį arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo areštą; 17) nekilnojamojo daikto įrašymą į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą; 18) nekilnojamojo daikto buvimą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje arba jų apsaugos zonoje; 19) nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamento ar specialių naudojimo sąlygų nustatyti daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą suvaržymai; 20) kitus juridinius faktus, jei jų registravimą nekilnojamojo turto registre numato įstatymai.

Nagrinėjamu atveju atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, patikrinęs pareiškėjo pateiktus duomenis, t. y. 2011 m. gruodžio 4 d. namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkų viešo aptarimo protokolą, kuriuo nutarta šilumos kiekio dalies bendroms reikmėms koeficientą priskirti nuliui (b. l. 5–6), darė išvadą, jog minėtas protokolas nepatvirtina nei vieno iš Registro įstatymo 12 straipsnyje, 15 straipsnio 2 dalyje nustatytų juridinių faktų, registruotinų nekilnojamojo turto registre, atsiradimo (b. l. 8). Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis mano, jog pareiškėjo prašomas įregistruoti faktas turi būti registruojamas CK 4.254 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad pareiškėjas šia norma grindė ir 2012 m. lapkričio 29 d. prašymą, kurį pateikė Teritoriniam registratoriui (b. l. 7).

Pagal CK 4.254 straipsnio 1 punktą viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai: sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2012 m. lapkričio 29 d. prašyme nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjas prašė įregistruoti 2011 m. gruodžio 4 d. susitarimą dėl naudojimosi tvarkos, kartu su prašymu pateikto susitarimo (2011 m. gruodžio 4 d. protokolo) turinį, atsižvelgdama į Nekilnojamojo turto registro 12 straipsnio, 15 straipsnio 2 dalies bei CK 4.254 straipsnio 1 punkto nuostatas, konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo pateiktas 2011 m. gruodžio 4 d. susitarimas dėl bendrojo naudojimo patalpose esančios bendrojo naudojimo šildymo įrangos suvartotos centralizuotos šilumos paskirstymo tvarkos (metodo) pasirinkimo nelaikytinas susitarimu dėl bendro turto naudojimo tvarkos nustatymo.

Pareiškėjo skundo argumentas, kad 2011 m. gruodžio 4 d. susitarimas dėl šilumos, skirtos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, paskirstymo tvarkos yra juridinis faktas, susijęs su bendrojo naudojimo objektų nuosavybės daiktinėmis teisėmis, negali būti pripažintas pagrįstu. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo prašomu įregistruoti susitarimu būtų keičiamas daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomas įregistruoti faktas nepriskirtinas nurodytiems CK 4.254 straipsnio 1 punkte. Pareiškėjas nenurodė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui jokios kitos teisės akto nuostatos, kurios pagrindu atsakovas turėjo pareiškėjo nurodytą faktą įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Pažymėtina, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pagrindinė bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio principinė nuostata, reglamentuojanti bendraturčių tarpusavio, t. y. „vidinius“, santykius, kurie yra daiktinio–teisinio pobūdžio, susiję su bendraturčių daiktinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2011). Nagrinėjamu atveju atsakovui nebuvo pateiktas susitarimas, kuris pagal CK 4.75 straipsnį iš esmės keičiančio nekilnojamojo turto registre registruoto daikto (daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)) valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybes.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad 2011 m. gruodžio 4 d. susitarimas dėl šilumos, skirtos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, paskirstymo tvarkos yra iš esmės laikytinas jungtinės veiklos sutartimi, yra nepagrįstas. Pažymėtina, jog pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi 2011 m. gruodžio 4 d.) daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį. Nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo nurodytas susitarimas atitinka jungtinės veiklos sutarties, nurodytos CK 4.83 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi 2011 m. gruodžio 4 d.), pobūdį. Pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi 2011 m. gruodžio 4 d.) yra sudaroma jungtinės veiklos sutartis tam, kad būtų valdomi, tinkamai prižiūrimi, remontuojami ar kitaip tvarkomi visi bendrojo naudojimo objektai, t. y. tam, kad nebūtų paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius pagal CK 4.84 straipsnį. Nagrinėjamu atveju jungtinės veiklos sutartis nebuvo pateikta, o pagal bylos duomenis namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratorius yra UAB „Naujamiesčio būstas“.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad 2011 m. gruodžio 4 d. galiojusi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustatė, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Ši įstatymo nuostata buvo perkelta į ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 14 punktą, taip pat ji perkelta į šiuo metu galiojančio energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtinto Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 21 punktą. Šio aprašo 22 punkte nustatyta, kad šilumos paskirstymo metodą buitiniai šilumos vartotojai pasirenka CK 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti arba su ja suderintų metodų. Kol buitinis šilumos vartotojas pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Taigi metodo pasirinkimas yra siejamas su atsiskaitymu su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal susiklosčiusius prievolinius teisinius santykius pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, o ne su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį turtą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad tiek VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 2917 pagrįstai pareiškėjo nurodytą faktą – šilumos kiekio dalies bendroms reikmėms priskyrimą koeficientui lygiam nuliui, atsisakė registruoti, tiek VĮ Registrų centras 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 336 pagrįstai paliko galioti Teritorinio registratoriaus sprendimą, atsižvelgusi į tai, kad tokio pobūdžio aplinkybės nustatymas nelaikytinas juridiniu faktu, registruotinu nekilnojamojo turto registre.

Kaip teisėtai ir pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą įtraukti į nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką duomenis apie namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių patvirtintą 2011 m. gruodžio 4 d. susitarimą dėl bendrojo naudojimo patalpose esančios bendrojo naudojimo šildymo įrangos (kaip neatskiriamos daugiabučio namo dalies) suvartotos centralizuotos šilumos paskirstymo tvarkos (metodo) pasirinkimo, kaip CK 4.85 straipsnyje mutatis mutandis nustatyta tvarka priimtą susitarimą dėl bendro turto naudojimo tvarkos nustatymo, nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 336 ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 2917 naikinti nėra teisinio pagrindo, yra atmestinas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.