Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

2008-10-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-84-174-2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Data
2008-10-16
Bylos Nr.
1A-84-174-2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Violeta Miliuvienė (pirm.), Valentinas Janonis, Dalius Jocys
Nuteistasis
G. L.
Nukentėjusysis
S. R.
Civilinis atsakovas
UAB DK „PZU Lietuva“
Advokatai
Saulius Vaičiūnas
Kategorijos

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Regina Bertašienė Baudž. byla Nr. 1A–84-174/2008 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.4, 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuosprendis

Lietuvos respublikos vardu

2008 m. spalio 16 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

kolegijos teisėjų Valentino Janonio, Daliaus Jocio,sekretoriaujant Jurgitai Dilienei, Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Alicijai Petkevičiūtei,gynėjui Ričardui Noreikai,nuteistajam G. L.,nukentėjusiosios S. R. atstovas advokatas Saulius Vaičiūnas,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. ir civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. L., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 281 str. 3 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš UAB DK „PZU Lietuva“ priteista J. G. 10000 litų neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 litų advokato atstovavimo išlaidų, priteista S. R. 979,84 litai turtinės žalos, 15000 litų neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 litų advokato atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. nuteistas už tai, kad 2004-04-20, apie 11.20 val., Minijos gatvėje, ties Bijūnų gatve, Klaipėdos mieste, esant saulėtai dienai, sausame asfaltuotame kelyje, kai matomumas iš vairuotojo kabinos dienos metu buvo 300–400 metrų, kur priešingomis važiavimo kryptimis yra po dvi eismo juostas, sukeldamas pavojų saugiam eismui, vairuodamas automobilį „Mercedes-Benz 200“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė Kelių eismo taisyklių 51 p. (Eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti KET ir jų laikytis), 53 p. (Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui), 75 p. (Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį) reikalavimų, sukėlė eismo įvykį, kurio metu nukentėjo du žmonės. Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, G. L. nesustojo, nepraleido perėja per važiuojamąją kelio dalį ėjusias ir į jo automobilio judėjimo krypties važiuojamąją kelio dalį įžengusias pėsčiąsias S. R., J. G. ir jas partrenkė. Dėl to nukentėjusiosios S. R. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, J. G. sveikata sutrikdyta nesunkiai.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006-05-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti. Nurodė, jog teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu ir savo išvadas grindė prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais, kurie keitėsi ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, neatitiko eismo situacijos tikrovės. Teismas nukentėjusiųjų parodymų kruopščiai neanalizavo, padarė nemotyvuotą išvadą, kad nukentėjusiųjų parodymais tiki. Skunde analizuojami nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialistų išvados. Nukentėjusioji J. G. tvirtino, kad antrąja juosta važiavęs automobilis sustojo jų praleisti, tačiau nukentėjusioji S. R., liudytojai G. B., Ž. M. šios aplinkybės nepatvirtino. Kad antrąja eismo juosta važiavęs automobilis nesustojo, matė ir pats nuteistasis. Liudytojas M. M. po įvykio matė, kad antrojoje eismo juostoje kažkoks automobilis sustojo, bet nepatvirtino, kad tai buvo tas automobilis, nuo kurio, atsilikęs per pusę automobilio korpuso, važiavo nuteistasis. Nuteistojo nuomone, jei antrąja eismo juosta važiavęs automobilis BMW būtų sustojęs, o nukentėjusiosios, kaip tvirtino J. G., nebėgo, tai būtų suspėjęs susidūrimo vietą pravažiuoti nukentėjusiosioms dar nespėjus prieiti iki pirmosios eismo juostos, kuria važiavo nuteistasis. Be to, antrojoje eismo juostoje sustojęs ir pamatęs nelaimę automobilio vairuotojas nebūtų nuvažiavęs. Nukentėjusioji S. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad antrojoje eismo juostoje iki įvykio sustojusio automobilio nematė, o partrenkusį ją automobilį pamatė, kai šis buvo prieš akis, visiškai šalia. Teisiamajame posėdyje ši nukentėjusioji pasakė, kad nepamena, ar antrąja juosta važiavęs automobilis buvo sustojęs. Tokie nevienodi S. R. parodymai apie antrąja juosta važiavusį automobilį kelia abejonių. Jeigu būtų galima tikėti S. R. parodymais, kad jai ir J. G. priėjus gatvės vidurį automobiliai iš dešinės buvo dar toli, o jos ėjo greitu žingsniu, tai jos būtų suspėjusios gatvę pereiti automobiliams neprivažiavus pėsčiųjų perėjos. Kadangi jos gatvės pereiti nesuspėjo, tai patvirtina, kad jos nuo kelio vidurio žengė automobiliams esant čia pat. Teisme nukentėjusioji J. G. patvirtino, kad einant per perėją ji S. R. sakė, kad ši neskubėtų, o S. R. jai atsakė: „einam, jeigu nutrenks, būsim teisios“. Ši aplinkybė patvirtina, kad J. G. suprato, jog eiti per gatvę buvo pavojinga dėl didelio automobilių srauto, siūlė draugei elgtis atsargiau. S. R. į tai atsakė abejingumu. Abi nukentėjusiosios suprato, kad per gatvę skuba pavojingu būdu, numatė galimas pasekmes. Jeigu S. R. būtų paklausiusi J. G., abi galėjo tokių pasekmių išvengti, o nuteistasis, važiuodamas už priekyje gretimoje juostoje esančio automobilio, negalėjo pastebėti jų pavojingo bėgimo per gatvę, negalėjo išvengti nukentėjusiųjų partrenkimo.

Apelianto teigimu, teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas. Teismas neanalizavo liudytojų G. B. ir Ž. M., kurie vieninteliai matė įvykį, parodymų, nenurodė, kodėl jų parodymus atmetė. Teismas taip pat nemotyvavo, kodėl nepatikėjo nuteistojo parodymais ir juos atmetė, nors nuteistasis savo parodymų nekeitė nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Apeliantui nesuprantama, kodėl teismas rėmėsi liudytojų M. M., A. P., kurie buvo nustatyti ir apklausti praėjus pusei metų po įvykio ir paties įvykio nematė, parodymais. Nuosprendyje yra prieštaravimų, nes nurodyta, kad nuteistasis nepatvirtino aplinkybės, jog nukentėjusiosios bėgo per gatvę, o aprašant nuosprendyje nuteistojo parodymus nurodyta, kad nuteistasis sakė, jog nukentėjusiosios bėgo per gatvę. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad pažyma apie eismo įvykį patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusiosios ėjo per pėsčiųjų perėją, o eismo įvykio apžiūros protokolas patvirtina, kad eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje. Tokias aplinkybes gali patvirtinti tik apklausos, specialistų išvados. Teismas nenurodė konkrečių duomenų, išskyrus kraujo dėmę už perėjos, kurie patvirtintų paminėtas aplinkybes. Kraujo dėmės nepakanka, kad būtų nustatyta pėsčiųjų ir automobilio susidūrimo vieta. Tai patvirtino ir eksperto V. P. apklausa teisme. Nukentėjusiųjų partrenkimo mechanizmą jis grindžia prielaidomis, kaip galėjo būti. Ekspertas nurodė, kad autoįvykio metu paprastai visi daiktai yra nubloškiami į priekį, o šiuo atveju nukentėjusioji po partrenkimo bloškėsi ne į priekį, o perkrito per automobilį, atsitrenkė į priekinį stiklą ir nukrito už automobilio šono, kur atsirado kraujo dėmė. Todėl kraujo dėmė nėra tikslus atskaitos taškas, nes nežinoma, kiek nukentėjusioji bloškėsi į priekį, kiek perkrito per automobilį, kurioje vietoje buvo galva, o kur kojos. Apeliantas nesutinka su tuo, kad teismas vadovavosi specialisto V. P. išvada Nr. 11K-48 6 p., kad kaltas dėl pasekmių nuteistasis, nes nepraleido per pėsčiųjų perėją ėjusių pėsčiųjų. Tokia išvada buvo padaryta manant, kad nukentėjusiosios per perėją ėjo, tačiau nebuvo tirta situacija, kad nukentėjusiosios per perėją bėgo, kad bėgo ar ėjo būdamos už perėjos ribų. Apylinkės teismas nevertino pakartotinių specialisto V. P. išvadų Nr. 11K-163(05), iš kurių matyti, kad specialistas negali atsakyti tiksliai, kurių eismo dalyvių veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio pasekmėmis. Byloje nenustatyta, ar nuteistasis buvo ar nebuvo privažiavęs stabdymui iki pėsčiųjų perėjos reikalingo 16,9 m atstumo, kai pėsčiosios žengė į jo važiuojamąją eismo juostą. Todėl remtis sąlyginėmis specialisto išvadomis negalima. Teismas nuosprendyje neužsiminė dėl specialisto V.Mitunevičiaus išvadų, nors specialistas V. P. su jomis sutiko, kiti proceso dalyviai jų neginčijo. Apeliantas teigia, jog KET 76 p. reikalavimo sustoti prieš pėsčiųjų perėją nepažeidė, nes gretima eismo juosta važiavęs automobilis BMW prieš perėją sustojęs nebuvo. Pačios nukentėjusiosios pažeidė KET 87 p. reikalavimą, nes bėgo ne per perėją, ir 89 p. reikalavimą, leidžiantį įžengti į važiuojamąją dalį įvertinus atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį. Nukentėjusiosios į važiuojamąją dalį iš už priekyje važiuojančio ir matomumą užstojančio automobilio išbėgo staiga, todėl susidūrimo su jomis išvengti negalėjo. Nuteistasis prašo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.

UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio atlyginti neturtinę žalą bei priteisti atstovavimo išlaidas iš UAB DK „PZU Lietuva“. Nurodo, kad vadovaujantis 2001-06-14 Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu Nr. IX-378 ir 2001-09-13 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1100 patvirtintomis transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėmis, transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi AHA Nr. 0180685, UAB DK „PZU Lietuva“ neprivalo atlyginti eismo įvykio metu patirtos neturtinės žalos. Įstatymo leidėjas nesutapatina žalos asmeniui bei neturtinės žalos. Ginčo santykių atsiradimo metu galiojęs Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas nurodo, kad šiuo įstatymu reglamentuojama žalos asmeniui ir (ar) turtui, padarytos tretiesiems asmenims kelių eismo įvykio metu arba atsiradusios kaip autoavarijos pasekmė, atlyginimo tvarka. Tai reiškia, kad neturtinė žala nebuvo draudimo sutarties, sudarytos su G. L., objektas. Iki 2004 m. gegužės l d. įstatymai nenustatė draudiko pareigos atlyginti neturtinę žalą, o „žala asmeniui“ reiškia tik turtinę žalą, kuri atsiranda sužalojus asmeniui sveikatą ar atėmus jam gyvybę. LR CK 6.263 str. 2 d. numato, kad įstatymų numatytais atvejais neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti asmuo, atsakingas už žalos padarymą. Civilinis atsakovas nesutinka su tuo, kad iš jo nukentėjusiųjų S. R. bei J. G. naudai buvo priteista po 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų. Nukentėjusiųjų ieškiniai buvo patenkinti tik iš dalies, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismas nepagrįstai priteisė iš UAB DK „PZU Lietuva“ visas atstovavimo išlaidas. Dalis atstovavimo išlaidų turėjo būti priteista ir iš G. L.. Civilinis atsakovas prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir atstovavimo išlaidų priteisimo.

Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d. 1 p.).

Civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Šioje įstatymo normoje nustatyta ir kita įrodymų vertinimo sąlyga – reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu, taigi pirmiausia turi būti nustatyta, ar įrodymai atitinka BPK 20 str. 4 d. nurodytus reikalavimus: įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie gauti teisėtais būdais ir kurių patikimumas gali būti patikrintas (BPK 20 str. 4 d.).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad eismo įvykio kilimo priežastimi buvo tik G. L. veiksmai, tai yra, kad tarp nuteistojo G. L. veiksmų ir nukentėjusiosioms padarytų sužalojimų buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad autoįvykio kilimo priežastimi buvo tik G. L. veiksmai, prieštaraujantys Kelių eismo taisyklių 51, 53, 75 punktų reikalavimams, yra pagrįsti.

Nuteistasis G. L. parodė, kad iki autoįvykio Minijos gatvėje transporto judėjimas buvo intensyvus, kad pėsčiąsias jis pamatė tik tada, kai jos jau buvo jo važiuojamojoje eismo juostoje. Jis taip pat parodė, kad pėsčiųjų nematė dėl didelio automobilio judėjimo srauto, o nukentėjusiosios pėsčiosios į gatvę iš kairės pusės iš už antrąja eismo juosta važiavusio automobilio BMW išbėgo staiga, susidūrimo su nukentėjusiosiomis išvengti negalėjo. Jis taip pat parodė, kad pėsčiąsias kliudė ne pėsčiųjų perėjoje, o už jos (t. 3, b. l. 30–33).

Nukentėjusioji S. R. parodė, kad per perėją ėjo greitu žingsniu. Iš abiejų pusių važiavo daug automobilių. Eidamos nuo gatvės vidurio matė iš toli atvažiuojant du automobilius. Jie važiavo vienas šalia kito. Eidamos perėja abi su J. G. kalbėjosi, kad jei jas partrenks, jos bus teisios. Per gatvę ėjo manydamos, kad suspės pereiti (t. 3, b. l. 36–38). Ikiteisminio tyrimo metu S. R. tvirtino, kad pirmąja juosta ta pačia kryptimi važiavusių automobilių ji nematė, automobilį, kuris jas partrenkė, pamatė tik tada, kai šis buvo prieš akis, kai iki šaligatvio buvo likęs vienas metras. Iki įvykio antroje juostoje sustojusio automobilio nematė (t. 1, b. l. 82–84).

Nukentėjusioji J. G. parodė, kad ėjo per perėją ramiai, nes tuo metu eismas gatvėje buvo ramus. Matė važiuojančius du automobilius, vienas automobilis sustojo praleisti, o antras automobilis nesustojo, ją ir S. R. partrenkė. Ėjo pro pirmąjį automobilį todėl, kad galvojo, jog sustos ir antrasis. Sakė S. R. neskubėti, bet ši nepaklausė, paragino eiti. Ėjo greitu žingsniu, bet nebėgo (t. 3, b. l. 33–36). Ikiteisminio tyrimo metu J. G. parodė, kad antrojoje eismo juostoje važiavęs automobilis „pilnai sustojo“ jas praleisti (t. 1, b. l. 61–63). Akistatos su liudytoju G. B. metu J. G. nepatvirtino savo parodymų dėl visiško automobilio, važiavusio antrojoje eismo juostoje, sustojimo, ir parodė, kad pastarasis automobilis tik pristabdė (t. 1, b. l. 73–74).

Kaip matyti iš abiejų nukentėjusiųjų parodymų sugretinimo, darytina išvada, kad jų parodymai nėra vienodi, tarpusavyje neprieštaringi. Jų parodymai netgi iš esmės skiriasi dėl kai kurių aplinkybių, nėra visiškai nuoseklūs. Nukentėjusiosios skirtingai aiškina tas pačias aplinkybes, kurias iš esmės jos matė iš to paties taško, tai yra nuo pėsčiųjų perėjos vidurio. Nukentėjusioji S. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nepatvirtino J. G. parodymų, jog antrąja eismo juosta važiavęs automobilis sustojo jas praleisti. Viena nukentėjusioji parodė, kad eismas buvo ramus, kita, kad eismas intensyvus. Be to, S. R. apie jos ir J. G. greitą judėjimą per gatvę, staigų atsiradimą prieš jas partrenkusį automobilį patvirtina būtent nuteistojo G. L. parodymus, kad pėsčiosios prieš jo vairuojamą automobilį atsirado staiga, kai susidūrimo jau nebebuvo galima išvengti (t. 1, b. l. 154–155, t. 3, b. l. 28–55 ). Be to, kaip minėta, nukentėjusiosios J. G. parodymai tyrimo metu dėl automobilio, važiavusio antrąja juosta, visiško sustojimo nėra nuoseklūs. Be to, svarbu tai, kad nukentėjusiosios, kaip ir nuteistasis, subjektyviai vertina savo veiksmus einant per gatvės važiuojamąją dalį ir atitinkamai paaiškina įvykio aplinkybes. Taip pat teismas negali ignoruoti aplinkybės, kad nukentėjusiosios šioje byloje yra suinteresuotos proceso dalyvės, todėl jų parodymai negali būti laikomi absoliutūs, tai yra neginčijami, nustatant kai kurias aplinkybes, kurių nepatvirtina jokie kiti liudytojai arba kita bylos medžiaga.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas G. L. kaltę, vadovavosi ne tik nukentėjusiųjų, bet ir liudytojų M. M. ir A. P. parodymais bei specialisto išvada Nr. 11K-48 (05).

Tačiau iš liudytojo M. M. parodymų matyti, kad jis pėsčiųjų ir nuteistojo vairuojamo automobilio susidūrimo momento nematė, tai reiškia, kad jis nematė nukentėjusiųjų judėjimo skersai važiuojamosios dalies. Į pėsčiųjų perėjos pusę jis atsisuko tik išgirdęs eismo įvykį sukėlusį triukšmą. Tuo labiau jis negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti nukentėjusiųjų parodymų. Jo parodymai yra svarbūs tik įvykio pasekmėms užfiksuoti. Liudytojas patvirtino, kad nuo įvykio vietos buvo už 20–30 metrų. Eidamas įvykio vietos link, matė, kad pirmojoje eismo juostoje merginas partrenkęs automobilis stovėjo už pėsčiųjų perėjos. Viena iš nukentėjusiųjų gulėjo pirmojoje eismo juostoje iš dešinės automobilio „Mercedes- Benz“ puses, prie šaligatvio bortelio, o kita mergina gulėjo maždaug 3–5 metrų nuotoliu nuo automobilio priekio (t. 1, b. l. 33–35, 36–37, t. 3, b. l. 4–6).

Liudytoja A. P. taip pat negalėjo patvirtinti nukentėjusiųjų parodymų, nes automobilio ir nukentėjusiųjų susidūrimo momento nematė. Merginos buvo partrenktos tuo metu, kai liudytoja bandė atidaryti langą. Pirmą kartą žvilgtelėjusi į gatvę liudytoja merginas pastebėjo, kai šios pradėjo eiti nuo kolegijos į kitą gatvės pusę. Tuo metu gatvėje automobilių nesimatė. Liudytojos nuomone, merginos turėjo eiti per perėją ir jos ėjo per perėją. Antrą kartą į gatvę pažvelgė išgirdusi triukšmą, duslų garsą ir aimanas. Ji nestebėjo nei pačios gatvės, nei ja važiuojančių automobilių. Baigdama atidaryti langą ji išgirdo smūgio garsą ir pamatė už pėsčiųjų perėjos sustojusį automobilį. Partrenktų nukentėjusiųjų ji nematė, nes jos buvo už automobilio. Teisiamajame posėdyje liudytoja tvirtino, kad nukentėjusiosios ėjo normaliu žingsniu (t. 1, b. l. 38–41, t. 3, b. l. 6–8).

Žemesnės instancijos teismas

Tirdamas įvykio aplinkybes apylinkės teismas nepagrįstai atmetė liudytojų G. B. ir Ž. M. parodymus, nes pastarieji tvirtino, kad pėsčiosios bėgo skersai važiuojamosios dalies ne per pėsčiųjų perėją, o nukentėjusiosios šią aplinkybę neigė. Tačiau ši vienintelė priežastis negali būti laikoma absoliučia vertinti šių liudytojų parodymus kritiškai ir jais nesivadovauti tiriant kitas įvykio aplinkybes, kiek šios neprieštarauja nustatytoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad G. B. ir Ž. M. parodymai yra informatyvesni, išsamesni negu kitų liudytojų, nes jie nukentėjusiųjų veiksmus ir gatvę stebėjo ilgesnį laiko tarpą ir iš arti ir iš sąlyginai patogaus taško. Be to, jie matė nukentėjusiųjų pėsčiųjų judėjimą per važiuojamąją gatvės dalį iki jų susidūrimo su nuteistojo vairuojamu automobiliu.

Liudytojas G. B. parodė, kad važiavo Minijos gatve Rūtų gatvės link (nuteistasis važiavo priešinga nuteistojo važiavimo krypčiai kryptimi) antrąja eismo juosta ir ruošėsi sukti į kairėje pusėje esančią Bijūnų gatvę, prieš kurią yra minima pėsčiųjų perėja. Todėl jis sumažino greitį ir stebėjo priešinga kryptimi važiuojančius automobilius. Likus dešimt metrų iki nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos (toks nuotolis iki pėsčiųjų perėjos yra ir nuo Socialinių mokslų kolegijos į gatvę išeinančio tako, t. 1, b. l. 9–10, 15, 16, 17, 18, 19), jis pamatė viduryje gatvės ne pėsčiųjų perėjoje stovinčias nukentėjusiąsias, kurios žvalgėsi. Nuo nukentėjusiųjų iki pėsčiųjų perėjos buvo likę apie 2–3 metrus. G. B. nematė, kad antrąja eismo juosta važiavęs automobilis būtų sustojęs. Merginas partrenkė pirmąja eismo juosta važiavęs automobilis „Mercedes-Benz 200“. Kiti automobiliai pradėjo stoti tik po autoįvykio (t. 1, b. l. 24–26, 27–28, t. 3, b. l. 10–12).

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojas Ž. M., kuris ėjo pėsčiomis, patvirtino G. B. parodymus. Jis parodė, kad būdamas netoli nuo pėsčiųjų perėjos (likus maždaug dviem metrams iki jos) matė, kaip nukentėjusiosios nuo Socialinių mokslų kolegijos bėgo per gatvę ne pėsčiųjų perėja, o link jos (skersai į perėją), matė, kaip jos, prabėgusios vienos eismo krypties gatvės dalį, gatvės viduryje trumpam stabtelėjo. Nepribėgusios iki perėjos 2–3 metrus, jos įbėgo į kitos eismo krypties gatvės dalį, prabėgo pro antrąja eismo juosta važiavusį automobilį BMW, kuris jų nekliudė, tačiau automobilis turėjo pristabdyti, kad jų nepartrenktų. Liudytojas matė, kaip viena mergina tempė per gatvę kitą merginą. Pirmosios eismo juostos jos perbėgti nesuspėjo, nes pirmojoje eismo juostoje važiavęs automobilis „Mercedes-Benz 200“ jas partrenkė. Liudytojo nuomone, šalia ir priekyje važiavęs automobilis BMW galėjo užstoti matomumą automobilio „Mercedes-Benz“ vairuotojui, todėl šis pėsčiųjų galėjo nepastebėti (t. 1, b. l. 29–31, 97–98, t. 3, b. l. 12–14).

Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė motyvų (išskyrus nukentėjusiųjų parodymus), kurie paneigtų šias nurodytas aplinkybes, ir tai leistų nesivadovauti šių liudytojų parodymais. Nuteistasis pripažino aplinkybę, kad jis nukentėjusiųjų, einančių per važiuojamąją dalį link jo važiuojamos eismo juostos, nematė. Teisėjų kolegija neturi daugiau jokių kitų argumentų netikėti šių liudytojų parodymais apie nukentėjusiųjų judėjimo per gatvę būdą ir vietą. Pastarųjų liudytojų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi. Todėl neturi pagrindo šių parodymų atmesti ar vertinti kritiškai.

Tačiau teismas pripažįsta, kad liudytojas G. B. akistatų su nukentėjusiosiomis metu parodė, kad merginos nuo gatvės vidurio ne pėsčiųjų perėjoje į antrąją eismo juostą žengė staiga greitu žingsniu (t. 1, b. l. 73–74, 95–96). Nukentėjusiosios nepaneigė šio liudytojo parodymų, kad nuo gatvės vidurio žengė greitu žingsniu, o nukentėjusioji S. R. sutiko ir su tuo, kad antrojoje eismo juostoje automobilis, pro kurį suspėjo praeiti, galėjo būti ir nesustojęs (t. 1, b. l. 95–96). Liudytojas Ž. M. akistatos su nukentėjusiąja S. R. metu patvirtino, kad nukentėjusiosios gatve bėgo skersai pėsčiųjų perėjos link ir pėsčiųjų perėjos nepribėgus apie tris metrus buvo partrenktos pirmojoje eismo juostoje. Šios akistatos metu S. R. paneigė, kad bėgo, bet patvirtino, kad ėjo greitu žingsniu (t. 1, b. l. 97–98).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šių parodymų tikrumu bei nuoširdumu, nes nėra jokių duomenų, kad šie liudytojai prieš eismo įvykį buvo pažįstami tiek tarpusavyje, tiek su nuteistuoju, parodymus davė netrukus po įvykio, įvykį stebėjo būdami šalia įvykio vietos, bet iš skirtingų vietų. Liudytojas Ž. M. merginas ir pėsčiųjų perėją stebėjo būdamas ant šaligatvio, o G. B. – būdamas gatvės viduryje, iš automobilio prieš sukdamas į kairę, į Rūtų gatvę, G. B. buvo užvažiavęs ant pėsčiųjų perėjos (t. 3, b. l. 155), kuria turėjo eiti nukentėjusiosios, todėl pėsčiųjų perėjos ribas ir nukentėjusiųjų stovėjimo vietą gatvės viduryje šis liudytojas galėjo matyti gerai.

Kaip minėta, nustatydamas G. L. kaltę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik viena specialisto išvada Nr. 11K-48 (t. 1, b. l. 116–123) iš trijų byloje esančių. Tačiau pastaroji išvada nei paneigė, nei patvirtino nuteistojo G. L. pateiktos ir viso proceso metu laikytosi versijos, ar nuteistasis turėjo galimybę anksčiau pastebėti pėsčiąsias iš už antrąja eismo juosta važiavusio automobilio ir ar pastebėjęs turėjo galimybę laiku sustabdyti automobilį nesužalodamas nukentėjusiųjų. Šio tyrimo metu nebuvo tirta situacija, ar nuteistasis galėjo sustabdyti automobilį, jei pėsčiosios ėjo, bėgo per gatvę ne pėsčiųjų perėja arba bėgo per pėsčiųjų perėją. Tačiau ši išvada atsakant į klausimą, kurio iš eismo dalyvių veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu, duota neatsižvelgiant į nukentėjusiųjų judėjimo per gatvę būdą ir vietą. Tokių aplinkybių nesiaiškino ir apylinkės teismas. Šioje išvadoje nustatyti tik tokie konkretūs duomenys, kad prieš eismo įvykį važiuojant 40 km/val. greičiu nuo vairuotojo reagavimo stabdyti momento iki visiško automobilio „Mercedes-Benz“ sustojimo galėjo būti nuvažiuota apie 17,8 m.

Žemesnės instancijos teismas

Ikiteisminio tyrimo metu specialistui pateikus papildomą klausimą apie tai, kurio eismo dalyvio veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu, jei pėsčiosios bėgo per pėsčiųjų perėją, specialistas 2005-06-20 išvados Nr. 11-163 (05) tiriamoje dalyje nurodė, kad negali spręsti apie techniniu požiūriu tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu susijusius buvusių eismo dalyvių veiksmus dėl to, kad byloje nėra duomenų apie prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje buvusį pėsčiųjų perėjos bei ją ėjusių nukentėjusiųjų matomumą iš automobilio „Mercedes-Benz 200“, apie tai, ar bėgdamos arba greitu žingsniu ėjusios per važiuojamąją dalį (tiek pėsčiųjų perėja, tiek šalia jos) jos sudarė realią grėsmę eismo saugumui (t. 1, b. l. 135–137). Todėl ir ši specialisto išvada neatskleidžia eismo įvykio mechanizmo, nepadeda nustatyti, kurių iš eismo dalyvių veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu.

Specialisto išvados tiriamojoje dalyje pažymėta, kad „Prieš pat vairuotojui reaguojant stabdyti, 37...41 km/val. greičiu judėjęs automobilis „Mercedes-Benz“ pėsčiųjų perėjos ženklinimo linijas 1.13.1 buvo neprivažiavęs atitinkamai orientaciniai apie 1,6...2,9 m atstumu“, „Prieš eismo įvykį važiuojant apie 37 km/h greičiu, kai darbinė stabdžių sistema be „ABS“, automobilio „Mercedes-Benz“ sustabdymui reikalingas apie 16,9 m atstumas, o važiuojant apie 41 km/h, kai darbinė stabdžių sistema su „ABS“, - 18,2 m atstumas“. „Per laiką, kol automobilis „Mercedes-Benz“ nuvažiavo jo stabdymui, važiuojant 37 km/h greičiu (be „ABS“), reikalingą atstumą, normaliu tempu einančios pėsčiosios galėjo nueiti nuo 3 m iki 3,6 m. atstumą, pagal statistinį greičio vidurkį apie 3,2 m atstumą, o eidamos greitu tempu – nuo 2,1 iki 2,7 m atstumą, pagal statistinį greičio vidurkį apie 2,4 m atstumą; per laiką, kol automobilis „Mercedes-Benz“ nuvažiavo jo stabdymui, važiuojant 41 km/h greičiu (su „ABS“), reikalingą atstumą, normaliu tempu einančios pėsčiosios galėjo nueiti nuo 2,1 m iki 2,6 m. atstumą, pagal statistinį greičio vidurkį apie 2,3 m atstumą, o eidamos greitu tempu – nuo 2,7 iki 3,3 m atstumą, pagal statistinį greičio vidurkį apie 2,9 m atstumą; tuo atveju, jeigu prieš eismo įvykį automobilis „Mercedes-Benz“ važiavo 40 km/h greičiu, per laiką, kol jis pravažiavo stabdymui reikalingą atstumą, normaliu tempu einančios pėsčiosios galėjo nueiti nuo 2,1 m iki 2,6 m atstumą, pagal statistinį greičio vidurkį apie 2,4 m atstumą, o eidamos greitu tempu – nuo 2,7 iki 3,3 m atstumą, pagal statistinį greičio vidurkį apie 3 m atstumą“ (t. 1, b. l. 116–123). „Per laiką, kol automobilis „Mercedes-Benz“ nuvažiavo jo stabdymui, važiuojant 37 km/h greičiu (be „ABS“), reikalingą atstumą, normaliu tempu bėgančios pėsčiosios galėjo nubėgti nuo 3,9 m iki 5,8 m atstumą, o pagal statistinį greičio vidurkį apie 4,8 m atstumą; per laiką, kol automobilis „Mercedes-Benz“ nuvažiavo jo stabdymui, važiuojant 41 km/h greičiu (su „ABS“), reikalingą atstumą, normaliu tempu bėgančios pėsčiosios galėjo nubėgti nuo 3,8 m iki 5,7 m atstumą, pagal statistinį greičio vidurkį apie 4,7 m atstumą“ (t. 1, b. l. 135–137).

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į specialisto išvados skaičiavimus apie galimą nukentėjusiųjų nubėgimo nuo gatvės vidurio per gatvę nuotolį (nuo 3,8 m iki 5,8 m) bei automobilio „Mercedes-Benz“ važiavimo krypties važiuojamosios dalies plotį (7 m), dėl kurio proporcingumo apeliacinės instancijos teismas neabejoja (tai patvirtina ir eksperimento metu atlikti matavimai; autoavarijos vietos schema Nr. 5.). Be to, svarbus momentas yra ir tai, kurioje vietoje nuteistasis turėjo objektyvią galimybę pamatyti nukentėjusiąsias, nes jis jas pamatė ne viduryje, o jau judančias jo važiuojamosios krypties eismo juostoje. Tokia galimybė patvirtinta ir eksperimento metu (situacijos esant 18,2 ir 12 m atstumu; schemos Nr. 5, 6). Taip pat remiantis nuteistojo, liudytojų Ž. M., G. B. parodymais apie nukentėjusiųjų judėjimo per gatvę būdą (kad nukentėjusiosios bėgo), nukentėjusiųjų parodymais, kad jos ėjo greitu žingsniu, nukentėjusiosios J. G., liudytojų Ž. M., G. B., nuteistojo ir liudytojų M. M., A. P. parodymais apie nukentėjusiųjų nukritimo po susidūrimo su automobiliu vietas, remiantis eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, plano prie jo duomenimis, duomenimis apie automobilio „Mercedes-Benz“ stabdymo žymes, sustojimo po įvykio vietą, kraujo dėmės, stiklo šukių radimo vietas, remiantis „Mercedes-Benz“ apžiūros ir techninės būklės patikrinimo duomenimis apie automobilio sužalojimus, apie tai, kad ant automobilio stiklo rasta prikibusių plaukų (t. 1, b. l. 11–12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23), galima daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios prieš jas partrenkusį automobilį atsirado labai netikėtai, tokiu atstumu, kai sustabdyti automobilį, nekliudžius nukentėjusiųjų nebuvo įmanoma.

Rasti automobilio apgadinimai bei nustatytos nukentėjusiųjų parkritimo vietos, taip pat objektyviai fiksuotos kitos įvykio detalės patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusiosios skubėjo gatve viena paskui kitą, kad viena iš jų pro automobilį „Mercedes-Benz“ suspėjo nueiti toliau. Tokią nuomonę pareiškė ir specialistas V. P. teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 38–42). Ši aplinkybė duoda pagrindą tikėti nuteistojo G. L., nukentėjusiosios J. G. parodymais, kad viena nukentėjusioji ragino kitą skubėti eiti per gatvę, patvirtina nuteistojo G. L. liudytojo Ž. M. parodymus, kad viena mergina per gatvę tempė kitą merginą (t. 3, b. l. 14, 46). Šios aplinkybės nepaneigia liudytojų Ž. M., G. B., nuteistojo parodymų, kad nukentėjusiosios per gatvę bėgo, neatmeta nukentėjusiųjų parodymų, kad jos per gatvę ėjo greitu žingsniu (t. 3, b. l. 33–36, 36–38), patvirtina nukentėjusiosios J. G. parodymus, kad ji siūlė nukentėjusiajai S. R. per gatvę neskubėti (t. 3, b. l. 35).

Specialisto V. Mitunevičiaus 2005 m. lapkričio 14 d. išvadoje teigiama, kad automobilio vairuotojas sureagavo, kai pėsčiosios jau buvo įžengusios į automobilio „Mercedes- Benz 200“ judėjimo krypties važiuojamosios dalies pusę (t. 1, b. l. 146). Pažymėtina, kad šis specialisto teiginys, nukentėjusiųjų ir nuteistojo automobilio greičių skaičiavimai patvirtina nukentėjusiosios S. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad nuteistojo automobilį ji pamatė tik tada, kai jis jai buvo tiesiai prieš akis (t. 1, b .l. 82–84, t. 3, b. l. 28–55 ), ir nuteistojo parodymus apie tai, kad pėsčiosios jo važiuojamosios dalies eismo juostoje atsirado staiga (t. 1, b. l. 154–155, t. 3, b. l. 28–55). Todėl specialisto išvada Nr. 11K-48, taip pat ir minėtos išvados neleidžia tiksliai atkurti eismo įvykio mechanizmo, tuo labiau neleidžia neabejoti dėl nuteistojo G. L. veiksmų kaip tiesiogiai sąlygojusių kilusias pavojingas eismo įvykio pasekmes

Liudytojų M. M., A. P. parodymai nei paneigia, nei patvirtina G. L. kaltės dėl jau minėtų priežasčių, kad jie iš esmės nematė aplinkybių, vykusių prieš susidūrimą. Liudytojai M. M. ir A. P. nematė nei kaip nuo gatvės vidurio judėjo nukentėjusiosios, nematė, ar nuteistojo automobilio „Mercedes-Benz 200“ judėjimo kryptimi antroje juostoje važiavo automobilis, kuris prieš perėją būtų sustojęs tam, kad praleistų pėsčiąsias. Liudytoja A. P. parodė, kad gatvėje automobilių nesimatė, tačiau tokie parodymai prieštarauja kitiems liudytojų parodymams, taip pat ir nukentėjusiosios S. R. parodymams. Be to, ji parodė, kad gatvės specialiai nestebėjo, todėl ji tuo metu toje atkarpoje automobilių galėjo ir nepastebėti. Po autoįvykio buvo sustoję daug automobilių, tačiau aplinkybės, ar buvo sustojęs automobilis, pro kurį antrąja eismo juosta nuo kelio vidurio spėjo praeiti nukentėjusiosios, nepatvirtina. Kad automobilių eismas Minijos gatve buvo intensyvus į abi puses patvirtino ir liudytoja L. D., tačiau jos parodymai apylinkės teismo nebuvo vertinti (t. 3, b. l. 8–9, t.1, b. l. 42–43).

Tai, kad eismas Minijos gatve buvo intensyvus, neabejotinai patvirtina ne tik pats nuteistasis G. L., liudytojai G. B., Ž. M., L. D., bet ir pačių nukentėjusiųjų bei liudytojo Ž. M. konkretūs veiksmai. Vairuodamas automobilį liudytojas Ž. M. ruošėsi sukti į kairę, todėl jis sulėtino greitį bei sustojo praleisti nuteistojo važiavimo kryptimi judėjusio automobilių srauto, nes priešingu atveju jis būtų tai galėjęs padaryti nesustojęs, tai yra nepraleidinėjus priešinga kryptimi važiavusių automobilių. Nukentėjusiosios taip pat patvirtino, kad turėjo sustoti vidury gatvės, todėl darytina pagrįsta išvada, kad jos sustojo tam, kad praleistų važiuojančių automobilių, nes priešingu atveju jos būtų kirtusios gatvę nestabtelėjusios. Kad jos stovėjo, patvirtina liudytojai Ž. M. ir G. B.. Susidūrimo priešistorę matė liudytojas Ž. M., kuris patvirtino, kad nukentėjusiosios stovėjo gatvės viduryje ant skiriamosios juostos. Nukentėjusioji S. R. nors ir nevisiškai nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes, tačiau patvirtino, kad iš abiejų pusių važiavo daug automobilių. Tai rodo, kad jos tikrai praleidinėjo dalį važiavusių automobilių ta pačia kryptimi, kaip ir važiavo nuteistasis G. L..

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokią įtaką eismo įvykio kilimui galėjo turėti antrąja eismo juosta ta pačia kryptimi važiavęs automobilis, taip pat ir kiti priekyje ta pačia kryptimi važiavę automobiliai, kitaip – kokią įtaką pėsčiųjų perėjos apžvelgiamumui turėjo automobilių srautas, judėjęs nuteistojo G. L. automobilio priekyje ta pačia kryptimi bei automobilio srautas priešinga kryptimi. Kadangi ši gatvė turi po dvi eismo juostas abiem kryptimis, todėl neabejotinai galimybės matyti perėja judėjusių pėsčiųjų buvo ribotos. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į nukentėjusių pėsčiųjų fizinius duomenis, aprangą.

Liudytojai G. B. ir Ž. M. paneigė, kad antrąja eismo juosta važiavęs automobilis buvo sustoję ties pėsčiųjų perėja praleisti pėsčiųjų. Nukentėjusiosios taip pat tvirtino, kad antrąja eismo juosta važiavo automobilis, o nuteistojo automobilis važiavo šalia jo. Be to, S. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pirmąja juosta ta pačia kryptimi važiavusių automobilių ji nematė, automobilį, kuris jas patrenkė, pamatė tik tada, kai šis buvo prieš akis, kai iki šaligatvio buvo likęs vienas metras. Iki įvykio antroje juostoje sustojusio automobilio nematė (t. 1, b. l. 82–84). Specialisto V. Mitunevičiaus išvadoje nurodyta, kad tuo atveju, jei antrojoje eismo juostoje važiavo ir nestabdė automobilis, tai šis automobilis galėjo riboti automobilio „Mercedes-Benz“ vairuotojui matomumą tiek, kad šio automobilio vairuotojas važiavęs nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir laiku sureagavęs į pavojų, iš už antrąja eismo juosta važiavusio automobilio galėjo neturėti techninės galimybės išvengti užvažiavimo ant nukentėjusiųjų (t. 1, b. l. 140–150).

Atliktas eksperimentas taip pat nepaneigė nuteistojo versijos, kad šalia važiavęs automobilis ribojo galimybę matyti pėsčiųjų perėja ar greta jos judėjusių nukentėjusiųjų. Esant automobiliams arti perėjos automobilis BMW užstojo pirmąja juosta automobilio vairuotojo vietoje sėdinčio statisto regėjimo lauką visos kairiosios pėsčiųjų perėjos pusės, būtent tos pusės, iš kurios per gatvę judėjo nukentėjusiosios (t. 4, b. l. 21–31). Eksperimentinė filmuota medžiaga patvirtino, kad G. L., liudytojų Ž. M., G. B., nukentėjusiųjų apibūdintas lengvasis automobilis, pro kurį prabėgo ar greitu žingsniu praėjo nukentėjusiosios iki buvo partrenktos, galėjo riboti matomumą pėsčiųjų perėjoje ar už jos ribų iš pirma juosta važiavusio automobilio vairuotojo vietos.

Eksperimento metu neįmanoma atkurti judėjusių vienas šalia kito automobilių BMW ir „Mercedes-Benz“ tarpusavio atstumo judėjimo krypties atžvilgiu dar ir dėl to, kad nenustatyta, kaip keitėsi (jeigu iš viso keitėsi) pastarojo automobilio greitis prieš pėsčiųjų perėją. Be to, eksperimentas buvo daromas imant atskirus atstumus iki perėjos (90, 70, 50, 30, 18,2 ir 12 m) ir statistinės pėsčiosios, kertančios gatvę, stebimos specialiai iš nejudančio automobilio.

Tiek eksperimento metu, tiek kitais tyrimo veiksmais nėra galimybių atkurti viso judėjusio srauto, ne tik greta judėjusio automobilio BMW, kuris neabejotinai turėjo įtakos pėsčiųjų perėjos apžvelgiamumui iš nuteistojo vairuojamo automobilio, intensyvumo, bet ir galimybių patikrinti pėsčiųjų perėjos apžvelgiamumą automobiliams judant sraute. Todėl eksperimento metu gauti duomenys, kad iš pirma juosta judėjusio automobilio vairuotojo vietos matyti pėsčiųjų perėja, nelaikytini neginčijamais.

Byloje nėra duomenų kategoriškai paneigti aplinkybių, kad G. L. pėsčiosios tapo realia ir grėsmę keliančia kliūtimi tik tuomet, kai jos atsirado jo objektyvaus matomumo zonoje, t. y. kai jos staiga pasirodė iš už antrąja eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusio automobilio. Dėl važiavimo arti paskui antrąja eismo juosta važiavusį automobilį, būdamas prie šio automobilio arti iš dešinės, tai yra esant objektyvioms priežastims, G. L. galėjo nepastebėti, kada nukentėjusiosios iš kairės pusės nuo gatvės vidurio įėjo į jo važiavimo krypties antrąją eismo juostą. Galimybės neužvažiuoti ant pėsčiųjų nebuvo ir todėl, kad nukentėjusiosios į eismo juostą, kurioje buvo partrenktos, įbėgo ar įžengė iš G. L. nematomos zonos labai skubiai prieš pat automobilį, kuriam staigiai sustabdyti pritrūko laiko ir nuotolio. Be to, aplinkybę, kad nuteistasis galėjo nematyti pėsčiųjų, patvirtina ir S. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad pirmąja juosta ta pačia kryptimi važiavusių automobilių ji nematė, automobilį, kuris jas patrenkė, pamatė tik tada, kai šis buvo prieš akis, kai iki šaligatvio buvo likęs vienas metras. Ši aplinkybė visiškai neprieštarauja, kad esant tokia situacijai tiek pėsčiosios galėjo nematyti pirmąja juosta važiavusio automobilio, tiek nuteistasis nematė per gatvę judančių, viduryje sustojusių (labai trumpam ar sąlyginai ilgesniam laikui) bei judančių link pirmosios juostos pėsčiųjų dėl šalia antrąja eismo juosta važiavusio automobilio. Taip pat lieka nepaneigiama versija, kad tokias nustatytas aplinkybės sąlygojo arba galėjo sąlygoti ir kiti ta pačia kryptimi važiavę nuteisojo automobilio priekyje tyrimo metu nenustyti automobiliai.

G. L. kaltinamas tuo, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nepraleido perėja per važiuojamąją dalį ėjusių ir į jo važiuojamosios dalies pusę įžengusių nukentėjusiųjų. Teismas, pripažindamas G. L. kaltu pažeidus Kelių eismo taisyklių 51, 53, 75 punktų reikalavimus, neteisingai įvertino G. L. galimybes laiku pastebėti pėsčiąsias ir eismo saugumui iškilusią grėsmę.

Kelių eismo taisyklių 75 punkte nurodyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Tačiau eismo dalyviai yra ne tik transporto priemonių vairuotojai, bet ir pėstieji, todėl Kelių eismo taisyklių reikalavimai privalomi ir jiems. Eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis (KET 51 p.) Nukentėjusiosios privalėjo žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas, privalėjo žinoti, kaip ir kada eiti per gatvę nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, kai važiuojamoji kelio dalis yra kelių eismo krypčių, o kiekviena kryptis turi ne po vieną eismo juostą. Tam, kad sumaniai pasinaudotų savo teise pereiti gatvę nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, reikia turėti bent minimalų supratimą apie transporto priemonių technines galimybes judėti ir stabdyti, mokėti įvertinti eismo intensyvumą. Pėstieji, kaip ir vairuotojai, privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, asmenų ar jų turto saugumui, netrukdyti eismo (KET 53 p.). Kelių eismo taisyklių 87, 89 punktai numato, kad pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Per pėsčiųjų perėją pėstiesiems leidžiama eiti tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį. Tiek einant per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ar jos nesant per kelią, pėsčiasis privalo įsitikinti, kad eiti per kelią bus saugu. Pėstiesiems draudžiama išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių (KET 93.4. p.).

Apeliacinės instancijos teismas nustato, kad eismo įvykio pasekmių atsiradimą sąlygojo nukentėjusiųjų J. G. ir S. R. neatsargumas. Tokia išvada darytina atsižvelgus į visų ištirtų įrodymų visetą. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad buvo išnaudotos visos galimybės, kiek įmanoma tiksliau atkurti nuoseklų minimo eismo įvykio mechanizmą. Tačiau bent minimaliai atkurti buvusios situacijos nepavyko, nes nėra objektyvių galimybių nustatyti greta nuteistojo judėjusio automobilio greitį ne tik apskritai, bet ir greičio kitimą nukentėjusiųjų judėjimo per gatvės važiuojamąją dalį laikotarpiu, taip pat gatve buvusį automobilių eismo srautą. Dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo skirti ir papildomos ekspertizės, nes šios priežastys užkirto kelią specialistui vienareikšmiškai atsakyti į užduotą papildomą klausimą (t. 1, b. l. 135–137).

Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jos per gatvę judėjo neįvertinusios automobilių eismo intensyvumo, kad per gatvę eiti saugu, neįvertino atstumo iki artėjančių automobilių ir jų greičio. Nukentėjusiosios manė, kad važiuojantys automobiliai sustos jas praleisti, ir toliau judėjo per perėją, tačiau neatliko jokių veiksmų įsitikinti, ar pirmąja eismo juosta važiavęs automobilio vairuotojas jas mato, neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio. Nukentėjusiosios S. R. prieš įvykį pasakyti žodžiai, kuriuos ji patvirtino teisiamojo posėdžio metu: „einam, jeigu nutrenks vis tiek būsim teisios“ (t. 3, b. l. 28–55), ir J. G. paklusimas patvirtina, kad jos buvo abejingos galimoms pasekmėms, tikėjosi laimingo atsitiktinumo. Taip pat teisėjų kolegija abejoja nukentėjusiųjų parodymais, kad jos matė ne tik antrąja eismo juosta važiuojantį automobilį, bet ir greta važiavusį automobilį pirmąja eismo juosta. Nors S. R. teisiamojo posėdžio metu pakeitė parodymus sau palankesniais, kurie jau nebeprieštaravo kitos nukentėjusiosios parodymams. Tačiau nurodyta aplinkybė rodo, kad jos nors ir tariamai matydamos artėjantį nuteistojo automobilį, vis tiek kirto gatvę, pasikliaudamos nepamatuotu atsitiktinumu, nes remiantis nukentėjusiųjų parodymais antrąja juosta važiavęs automobilis lėtino greitį (kituose parodymuose –visiškai sustojo), o apie pirmąja juosta judėjusį automobilį jos nieko negalėjo nurodyti. Tai reiškia, kad jos nors ir tariamai matė nuteistojo automobilį, tačiau vis tiek bandė judėti per likusią gatvės dalį. Todėl teisėjų kolegija atmeta nukentėjusiųjų parodymus dėl šios dalies, kad jos matė pirmąja juosta judėjusį nuteistojo automobilį, kaip nepasitvirtinusius.

Įvertinus G. L. veiksmus, nukentėjusiųjų neatsargumą prieš pat eismo įvykį, G. L. automobilio greitį, didelį judėjimo gatvėje intensyvumą, tai, kad artėjant prie perėjos G. L. privalėjo stebėti ir Minijos–Bijūnų gatvių sankryžą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad daugiau pėsčiųjų (neskaičiuojant nukentėjusiųjų) pėsčiųjų perėjoje nebuvo, kad matomumą nuo perėjos į kairę pagal važiavimo kryptį ribojo kitas šalia važiuojantis automobilis, kuris prieš perėją sustojęs nebuvo, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skubėjimą per gatvę, netikėtą jų pasirodymą prieš G. L. automobilį, kitas aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad G. L. techninės galimybės išvengti susidūrimo su pėsčiomis nukentėjusiosiomis neturėjo, kad autoįvykiui ir jo pasekmėms atsirasti turėjo įtakos tai, kad nukentėjusiosios nevykdė Kelių eismo taisyklių 89 p. (Įžengti į važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjose pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį), 90 p. (Nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu) reikalavimų. Net jei antrąja eismo juosta važiavęs automobilis būtų sustojęs tam, kad praleistų pėsčiąsias, nukentėjusiosios privalėjo vykdyti 93.4 p. (Pėstiesiems draudžiama: išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių) reikalavimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas nustato, kad G. L. veiksmuose nėra tiesioginio priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis. Nenustačius vieno iš būtinųjų objektyviosios pusės požymių nėra pagrindo laikyti, kad G. L. yra kaltas dėl inkriminuotų kaltinimų pagal BK 281 str. 1d. ir 281 str. 3 d., todėl jis išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5d. 1 p., 329 str. 1 d. 1 p.).

Nenustačius G. L. kaltės nuteistųjų ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti (BPK 115 str. 3 d.).

Kadangi G. L. išteisintas, nukentėjusiųjų turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nepriteistinos (BPK 106 str. 2 d.).

Apeliaciniame teismo posėdyje gynėjo pateiktą DVD-R kompaktinį diską, kuriame yra filmuota eksperimentinė medžiaga apie galimybę matyti pėsčiųjų perėją iš automobilio per kitą automobilį (BPK 98 str.), saugoti prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 303 str. 5 d. 1 p. 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. L. pagal BK 281 str. 1 d. ir 281 str. 3 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti –panaikinti.

J. G., S. R., Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, paliekant teisę ieškinius pareikšti civilinio proceso tvarka.

DVD–R kompaktinį diską saugoti prie bylos.

Kolegijos pirmininkė Violeta MiliuvienėKolegijos teisėjai Valentinas JanonisDalius Jocys