Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovei R. K., trečiajam asmeniui N. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2018 m. spalio 25 d. teisme gautas ieškovo A. Č. pareiškimas dėl ieškinio sumos pakeitimo, kuriame nurodė, jog į jo sąskaitą banke už ieškovę R. K. ir trečiąjį asmenį N. L. pervesta 1 158,48 Eur suma, todėl jis mažina ieškinio reikalavimo sumą iki 1 308,09 Eur ir prašo priteisti 781,98 Eur palūkanas, skaičiuojamas nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. rugpjūčio 8 d., 526,11 Eur palūkanas, skaičiuojamas nuo 2009 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d., 0,08 proc. dydžio palūkanas už kiekvieną dieną nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško skolos išieškojimo, kas sudaro 29,2 proc. metinių palūkanų, bei 29,00 Eur žyminį mokestį. Taip pat ieškovas prašė grąžinti 26 Eur permokėtą žyminį mokestį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys su patikslintais reikalavimais tenkintinas.

Ieškinio, jo priedų, prijungtos civilinės bylos Nr. eL2-5172-853/2018 medžiaga ir teismo posėdžio metu išsakytų paaiškinimų pagrindu nustatyta, kad ieškovas A. Č. ir atsakovė R. K. bei trečiasis asmuo N. L. 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarė paskolos sutartį (toliau – Paskolos sutartis), kurios pagrindu ieškovas paskolino R. K. ir N. L. 1 158,48 Eur (4000 Lt) sumą šeimyninių poreikių tenkinimui. Paskolos gavėjai įsipareigojo ieškovui grąžinti 1 158,48 Eur skolą iki 2009 m. rugpjūčio 8 d. kartu su 5 procentų dydžio mėnesinėmis palūkanomis (Paskolos sutarties 3 punktas). Negrąžinus paskolos, R. K. ir N. L. įsipareigojo mokėti 0,08 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos skolos sumos už kiekvieną dieną, nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško skolos išieškojimo (Paskolos sutarties 7 punktas). A. Č. 2018 m. rugpjūčio 14 d. pareiškimu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš solidarių skolininkų N. L. ir R. K.. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eL2-5172-853/2018, teismas panaikino Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. rugpjūčio 16 d. teismo įsakymą dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš solidarių skolininkų N. L. ir R. K. kreditoriui A. Č. ir kreditoriaus pareiškimą palikto nenagrinėtą.

Dėl paskolos sutarties teisėtumo

Atsakovė R. K. ir trečiasis asmuo N. L. neneigė pinigų paskolinimo fakto, tačiau ginčijo ieškovo prašomas priteisti palūkanas, motyvuodami tuo, kad ieškovas neteisėtai, pažeisdamas teisė aktus, su jais sudarė paskolos sutartį, kadangi fiziniai asmenys neturi teisės verstis finansine veikla, be to jis nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl neteisėtos komercinės veiklos, sudarant paskolos sutartis su gyventojais, t. y., dėl vertimosi neteisėta finansine veikla nuo 1996 m. vasario 3 d. iki 2008 m. liepos 11 d. ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendžiu A. Č. pripažintas kaltu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį dėl to, kad vertėsi neteisėta finansine veikla. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžiu pakeitė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendį ir patikslino A. Č. suformuluotame kaltinime nusikalstamos veikos laikotarpį, tačiau iš esmės nuosprendis nebuvo panaikintas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendį panaikino ir baudžiamąją bylą A. Č. nutraukė, konstatuodamas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi baudžiamąją bylą A. Č. atžvilgiu nutraukė, atsakovės ir trečiojo asmens argumentai dėl paskolos sutarties pripažinimo prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms dėl to, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendžiu A. Č. nuteistas už vertimąsi neteisėta finansine veikla laikotarpiu nuo 1996 m. vasario 3 d. iki 2008 m. gegužės 8 d., atmestini. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu teismas nenustatė pagrindų paskolos sutartį pripažinti niekine (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), juo labiau, kad paskolos gavėjai R. K. ir N. L. paskolos gavimo faktą patvirtino.

Dėl paskolos sutarties pripažinimo vartojamąja sutartimi

Atsakovė R. K. ir trečiasis asmuo N. L. tiek atsiliepime į ieškinį, tiek jų atstovė bylos nagrinėjimo metu prašė paskolos sutartį pripažinti vartojamąja sutartimi, kadangi ji buvo sudaryta šeimyninių poreikių tenkinimui.

CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartojimo sutarties samprata, jog vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys.

CK 6.228¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis.

CK 6.228¹ straipsnio 3 dalyje numatyta, kad verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.

Pažymėtina, kad iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusios CK 6.886 straipsnio redakcijos 1 dalyje buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia ar įsipareigoja suteikti kredito gavėjui fiziniam asmeniui (vartotojui): 1) kreditą atidėto apmokėjimo, taip pat mokėjimo išdėstymo (apmokėjimo dalimis) būdu; 2) kreditus, įskaitant einamosios sąskaitos kreditą, bendrosios vienkartinės sumos kreditą ir daiktui ar paslaugai pirkti teikiamą kreditą. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtina, kad pagal šį straipsnį kredito davėjas yra asmuo ar grupė asmenų, kurie įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais dėl savo komercinės, profesinės veiklos turi teisę teikti vartojimo kreditą.

Lietuvos Respublikos vartotojų teisių įstatymo (toliau – Vartotojų teisių įstatymas) (redakcija galiojusi nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d.) 2 dalies 15 punkte įvirtinta, kad vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Vartotojų teisių įstatymo 2 dalies punkte nurodyta, kad finansinė paslauga – draudimo ir pensijų kaupimo paslaugos ir Finansų įstaigų įstatyme nurodytos finansinės paslaugos. Šio straipsnio 8 punkte numatyta, kad paslaugų teikėjas – asmuo, kuris vykdydamas savo verslą siūlo ir atlygintinai suteikia paslaugas vartotojams.

Apibendrinant aptartus teisės aktus, darytina išvada, kad vartojimo sutartys nuo kitų sutarčių yra atskiriamos pagal vartojimo sutarties šalių (subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus (vartojimo sutartis – tai sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su verslininku prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju), kuris sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu.

Kaip jau minėta, Paskolos sutarties 2 punkte sutarties šalys numatė, kad paskola bus panaudota šeimyniniams poreikiams tenkinti. Tačiau pažymėtina, kad ši paskolos sutartis sudaryta tarp fizinių asmenų, o atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, kad ieškovas paskolos sutartį su jais sudarė kaip verslininkas.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindas Paskolos sutartį pripažinti vartojimo sutartimi.

Dėl palūkanų pagrįstumo

Atsakovė R. K. ir trečiasis asmuo N. L. nesutiko su ieškovo reikalavimu priteisti 781,98 Eur, 526,11 Eur palūkanų sumas bei 29,2 proc. dydžio palūkanas, kadangi ieškovas nepateikė paskaičiavimų, kokiu būdu jis tokias sumas suskaičiavo, nemotyvavo, kodėl paskaičiuotos būtent tokios sumos, nenurodė palūkanų paskaičiavimo termino.

CK 6.870 straipsnis reglamentuoja, kad paskolos gavėjo pagal paskolos sutartį pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). CK 6.881 straipsnio 1 dalis reglamentuojama, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kasacinio teismo praktikoje mokėjimo (pelno) palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad paskolos sutarties paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo, pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo, pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Neginčijamai nustatyta, kad ieškovas A. Č. ir atsakovė R. K. bei trečiasis asmuo N. L. 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarė Paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino R. K. ir N. L. 1 158,48 Eur (4000 Lt) šeimyninių poreikių tenkinimui. Paskolos gavėjai įsipareigojo ieškovui grąžinti 1 158,48 Eur paskolą iki 2009 m. rugpjūčio 8 d. kartu su 5 procentų dydžio mėnesinėmis palūkanomis (Paskolos sutarties 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CK 6.261 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą. Palūkanos gali būti nustatytos šalių susitarimu (sutartinės) arba įstatymu (įstatyminės), kurios gali būti mokamos kaip mokestis (atlyginimas) už pinigų skolinimą (mokėjimo arba pelno palūkanos), arba palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis).

Kaip minėta, mokėjimo (pelno) palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma. Mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis ir bendrosiomis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).

Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad skolininkas mokėjimo (pelno) palūkanas moka paskolos (CK 6.872 straipsnis), banko indėlio (CK 6.896 straipsnis), banko sąskaitos (CK 6.920 straipsnis) ir kitose sutartyse.

Nagrinėjamu atveju ieškovo prašomos priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio mėnesinės palūkanos, kurios sudaro 781,98 Eur sumą, skaičiuojamas nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. rugpjūčio 8 d., yra aptartos Paskolos sutarties 3 punkte, tai yra mokėjimo (pelno) palūkanos (CK 6.872 straipsnis). Atsakovė iki paskolos sutartyje nustatyto termino pabaigos (2009 m. rugpjūčio 8 d.) paskolos ieškovui negrąžino, todėl jai kilo pareiga sumokėti palūkanas nuo 1 158,48 Eur sumos, kaip mokestį už pinigų skolinimąsi už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. rugpjūčio 8 d., t. y. už 24 mėsius (1 158,48 Eur x 5 proc.) x 24 mėn.=1 390,18 Eur). Atsižvelgiant, kad ieškovas prašo priteisti 781,98 Eur šių palūkanų, ši ieškovo paskaičiuota palūkanų suma priteistina iš atsakovės.

Tik kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats. Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę – finansinį įsipareigojimą. Skolininkui neįvykdžius prievolės kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o skolininkas naują pareigą – pareigą atlyginti kreditoriui nuostolius, padarytus prievolės neįvykdymu. Tais atvejais, kai paskolos sutartis nenutraukiama ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis.

Kompensuojamųjų palūkanų, įtvirtintų CK 6.261 straipsnyje, skaičiavimo pradžia, gali būti nustatyta įstatymu arba sutartimi (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę, kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.261 straipsnis).

CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Ieškovas prašo iš atsakovės priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas, kas sudaro 526,11 Eur, paskaičiuotas nuo 2009 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. Teismas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog mokėjimo (pelno) palūkanos pagal Paskolos sutarties 3 punktą skaičiuojamos iki 2009 m. rugpjūčio 8 d., tai ieškovo prašomos priteisti kompensacinės palūkanos priteistinos nuo 2009 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. Įvertinus kompensacinių palūkanų skaičiavimo terminą, ieškovui iš atsakovės priteistina, jo prašoma 526,11 Eur kompensuojamų palūkanų suma (1158,48 Eur x 5 proc.) : 365 d. x (365 d. x 9 m. + 31 d.) = 526,24 Eur).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymas, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Sutarties 7 punkte šalys susitarė, jog laiku negrąžinus paskolos, paskolos gavėjai įsipareigoja mokėti 0,08 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už kiekvieną dieną nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško skolos išieškojimo. 0,08 proc. dydžio palūkanos už kiekvieną dieną sudaro 28,80 proc. metinių palūkanų (0,08 proc. x 30 dienų) x 12 mėn.=28,80 proc.), todėl ieškovui iš atsakovės priteistinos 28,80 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018 m. rugsėjo 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2,3 dalys). Pažymėtina, kad apskaičiuojant minimas palūkanas, priimta skaičiuoti 30 dienų mėnesio trukmę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas teikdamas ieškinį sumokėjo 55,00 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Ieškovui atsisakius ieškinio dalyje dėl 1 158,48 Eur skolos pritesimo, jam grąžintina 75 proc. už šį turtinį reikalavimą sumokėto žyminio mokesčio 26,00 Eur (1158,48 Eur x 3 proc.) x 75 proc.= 26,06 Eur) (CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Patenkinus pareiškimu patikslintus ieškinio reikalavimus, ieškovui iš atsakovės priteistinas 29,00 Eur žyminis mokestis (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovo ieškinio dalies – atsisakymas dalyje dėl 1 158,48 Eur skolos priteisimo priimtinas ir byla toje dalyje nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais,

nusprendžia:

priimti ieškovo ieškinio dalies atsisakymą dalyje dėl 1 158,48 Eur skolos priteisimo ir bylą toje dalyje nutraukti.

Ieškinį likusioje dalyje tenkinti.

Priteisti iš atsakovės R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini)

– 781,98 Eur (septinių šimtų aštuoniasdešimt vieno euro 98 ct) palūkanas, skaičiuojamas nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. rugpjūčio 8 d.;

– 526,11 Eur (penkių šimtų dvidešimt šešių eurų 11 ct) palūkanas, skaičiuojamas nuo 2009 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d.;

– 28,80 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. rugsėjo 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

– 29,00 Eur (dvidešimt devynių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Grąžintu ieškovui A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) sumokėto žyminio mokesčio 26,00 Eur (dvidešimt šešis eurus 00 ct).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių, Telšių arba Akmenės rūmus.