- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-23
- Bylos Nr.
- eI-3680-815/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02233-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Marius Vaška, Rolandas Mištutas
- Kategorijos
- 12.15.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.15.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.15.7Kiti su pridėtinės vertės mokesčiu susiję klausimai
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ atstovui advokato padėjėjui Mariui Vaškui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų dalių panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Emilė“ (toliau – ir pareiškėja, ir UAB „Emilė“, ir Bendrovė), atstovaujama advokato Rolando Mištuto (2017 m. birželio 30 d. atstovavimo sutartis Nr. 2017/25), kreipėsi į teismą su 2018 m. liepos 3 d. skundu, prašydama:
1.1. panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Komisija) 2018 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. S-91(7-200/2017) „Dėl UAB „Emilė“ 2017-09-13“ (toliau – ir MGK sprendimas) dalį, kurioje patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir VMI) 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas Nr. (21.131-31-5)-FR0682-323 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI sprendimas) dėl (duomenys neskelbtini) Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM);
1.2. panaikinti VMI sprendimo dalį dėl pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių, susijusių su nekilnojamojo turto PVM atskaita.
2. Pareiškėja skunde nurodo, kad kategoriškai nesutinka su MGK sprendimo dalimi, kurioje nuspręsta patvirtinti VMI sprendimo dalį dėl (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) Eur ir (duomenys neskelbtini) Eur) PVM ir su šia suma susijusių delspinigių ir baudos, Komisija neatskleidė visos ginčo esmės, neišanalizavo ir nevertino byloje pateiktų įrodymų, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti naikinamas, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėja nesutinka su Komisijos išvadomis, kad Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad įsigyti objektai skirti ekonominei PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, kad Bendrovė ėmėsi veiksmų, kurie parodytų realų ketinimą pradėti vykdyti veiklą, arba yra objektyvios pagrįstos priežastys, kodėl Bendrovė nuo 2013 m. pradžios (daugiau kaip 5 m.) nepradėjo vykdyti PVM apmokestinamos veiklos, todėl VMI pagrįstai apskaičiavo (duomenys neskelbtini) Eur PVM už 2013 m. ir 2014 m.
2.2. Nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas), buvo skirtas pardavimui, jį rekonstravus ir pakeitus paskirtį, tačiau mokėtojai atstovaujančios buhalterės apie tai neinformavo mokėtojos vadovai, dėl to Inspekcijai laiku nepateikti tai patvirtinantys dokumentai. Bendrovės buhalterė neorganizuoja jos veiklos, todėl tai, kad jai neradus nuomos sutarčių, ji nurodė, jog nuomos sutarčių dėl šių objektų nėra, o kaip jis yra naudojamas, nežino. Už tinkamą Bendrovės veiklos organizavimą atsakingas jos vadovas, kuris priima sprendimus, kaip turtas turėtų būti naudojamas jos veikloje. Vien tai, kad buhalterė nenurodė, jog šis turtas buvo skirtas pardavimui, nepatvirtina fakto, kad šis turtas apskritai nenaudotas Bendrovės.
2.3. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad mokesčių administratorius turi išsamiai bei visapusiškai išnagrinėti tuos faktinius duomenis, kuriuos teikia mokesčių mokėtojas ir dėl to priimti argumentuotą sprendimą, o apskaičiuodamas mokesčius privalo remtis objektyvia informacija, nustatoma, renkant ir nešališkai vertinant visus įrodymus, taip pat remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ), be kita ko, jo 8 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu (administracinės bylos Nr. A556-336/2011, Nr. A438-1116/2010), taip pat dėl akto atitikties VAĮ 8 straipsniui (Nr. A756-420/2009, Nr. A261-471/2009, Nr. A62-350612011, Nr. A756-700/2008, Nr. A756-422/2009, Nr. A556-1898/2008, Nr. A756-2036/2008, Nr. A502-212/2012), nurodo, kad MGK sprendime nebuvo nagrinėjami jos pateikti dokumentai ir paaiškinimai, patvirtinantys atliktus parengiamuosius veiksmus, siekiant rekonstruoti Turtą. Remiantis MGK sprendime pateikiamais Komisijos argumentais, jame nepasisakyta, kodėl nevertinama dalis pateiktų Bendrovės argumentų. Būtent administraciniame akte turėti būti nurodyti teisiniai ir faktiniai pagrindai, kurie apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, kitu atveju ne tik ribojama asmens teisė į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą pastarajam atimama galimybė suprasti bylos nagrinėjimo apimtį, spręsti dėl papildomo apmokestinimo klausimų, dėl ko apeliuojama šiame ginče, o kartu priimti objektyvų, visapusišką sprendimą. Be to, remiantis LVAT administracine byla Nr. A556-1144/2011, toks bylos išsprendimas, kai argumentuotai nevertinami skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o tokį sprendimą pripažįstant teisėtu ir pagrįstu, remiantis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas, o šiuo atveju VMI visiškai neatsižvelgė ir nevertino Bendrovės argumentų ir nepateikė motyvų, kodėl šie argumentai nevertinami.
2.4. Pareiškėja dėl teisės į PVM atskaitą remiasi, be kita ko, Tarybos 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąja direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra PVM sistema: vienodas vertinimo pagrindas, ją pakeitusia 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (bylomis C-396/98 Grundstuckgemeinschaft Sclosstrasse, C-110/98–C-147/98 Gabalfrisa and Others, C-435/05, Investrand), nurodo, kad veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo, subjektas turi teisę į PVM atskaitą įtraukti prekių (paslaugų), įsigytų numatomai tokiai ekonominei veiklai, kuriai pirkimo PVM gali būti atskaitomas, pirkimo PVM, ši teisė gali būti realizuota iš karto, dar nepradėjus realiai šios veiklos vykdyti, ši teisė negali būti siejama su apmokestinamojo asmens, PVM mokėtojo, pajamų uždirbimo pradžia, kad bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, kad ir koks būtų jos tikslas ar rezultatas, su sąlyga, kad pati veikla iš principo apmokestinama PVM. Teisės į atskaitą atsiranda visais atvejais, jeigu mokesčių mokėtojas patvirtina bent jau bendro pobūdžio priežastinį ryšį tarp įgyjamų prekių / paslaugų ir jo vykdomos ekonominės veiklos, apmokestintos PVM (LVAT administracinė byla Nr. A-2050-442/2017). Remiantis ESTT praktika, apmokestinamojo asmens vykdomą PVM apmokestinamos ekonominės veiklos procesą apima parengiamieji darbai, skirti ekonominės veiklos pradžiai, veiklos vykdymas, ekonominės veiklos užbaigimo (likvidavimo) darbai, be to, teisė į PVM atskaitą PVM mokėtojui išlieka ir tada, jeigu jis PVM apmokestinamas prekes (paslaugas) įsigyja numatomai ekonominei PVM apmokestinamai veiklai vykdyti (tai turi pagrįsti objektyviais įrodymais), bet dėl objektyvių priežasčių tos veiklos, kuriai vykdyti įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM buvo įtraukęs į PVM atskaitą, vykdyti nepradėjo, tokiu atveju turi teisę atskaityti PVM tik tada, jeigu jis, pasinaudodamas įsigytų prekių (paslaugų), skirtų tokiai numatomai ekonominei veiklai vykdyti, kurios vykdyti dėl objektyvių priežasčių nepradėjo, PVM atskaita, veikia sąžiningai ir jeigu tai nėra susiję su mokesčių vengimu ir sukčiavimu (ESTT bylos C-110/94; C-400/98; C-98/98; C-400/98, Breitsohl C-110/94, INZO). Taigi, pareiškėjai nepradėjus vykdyti veiklos, ji vis tiek turėtų teisę į PVM atskaitą.
2.5. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, vystymo bei nuomos veikla yra specifinė, priklausanti nuo rinkos pokyčių. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja, įsigijusi nekilnojamąjį turtą, jo iš karto nepardavinėjo ar nepradėjo kai kuriuose objektuose iš karto vystyti nekilnojamojo turto projektų, nereiškia, kad ji nevykdė ekonominės veiklos ir šis turtas nėra skirtas jos pajamoms uždirbti. Vykdant ekonomine veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto tiekimu, vystymu, nuoma ir t. t., reikia atlikti nemažai laikui imlių parengiamųjų darbų (parengti bei suderinti teritorijų planavimo ir statybos dokumentaciją (projektinių pasiūlymų rengimas, statinių projektų rengimas, statybą leidžiančių dokumentų gavimas ir t. t.), gauti bendraturčio (-ių) sutikimą (-us) arba pasiekti susitarimą su bendraturčiais dėl nekilnojamojo objekto rekonstrukcijos, statybos ir t. t. (žr. LVAT administracinę bylą Nr. A438-1899/2013)). Pareiškėja dalį įsigyto nekilnojamojo turto ketina vystyti. Nagrinėjamo klausimo kontekste akcentuotina, kad nekilnojamojo turto pardavimo galimybės priklauso nuo daug faktorių ir pareiškėja, užsiimanti ir nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veikla, kurios tikslas iš esmės yra uždirbti pelno iš pirkimo ir pardavimo kainų skirtumo, vertina, ar tikslinga tam tikrą įsigytą nekilnojamojo turto objektą pardavinėti iš karto po įsigijimo, ar vėliau, ar atitinkamą objektą verčiau rekonstruoti ar griauti ir statyti jo vietoje naują, taip pat užtrunka ir pirkėjų paieškos procesas, derybos ir pan. Pareiškėja, įsigydama nekilnojamojo turto objektus, atliko parengiamuosius veiksmus savo planuojamai vykdyti PVM apmokestinamai veiklai (nekilnojamojo turto tiekimo bei su juo susijusių paslaugų (pavyzdžiui, nuomos paslaugos) teikimui), todėl pagrįstai pasinaudojo savo teise į PVM atskaitą.
2.6. Pagal verslo apmokestinimo PVM neutralumo principą, pirmosios išlaidos investicijoms, patirtoms ekonominės veiklos tikslais, turi būti laikomos ekonomine veikla ir šis principas būtų pažeidžiamas, jeigu būtų laikoma, kad ši veikla pradedama tik tada, kai turtas faktiškai naudojamas, t. y. kai atsiranda apmokestinamųjų pajamų. Dėl bet kokio kitokio aiškinimo ūkio subjektas, vykdydamas ekonominę veiklą, patirtų PVM išlaidų, jam nesuteikiant galimybės mokestį atskaityti, ir būtų neteisėtai atskiriamos investavimo išlaidos, patirtos prieš, pavyzdžiui, pradedant faktiškai naudoti nekilnojamąjį turtą ir patirtos, jį naudojant. Kiekvienas asmuo, atliekantis tokius investavimo veiksmus, glaudžiai susijusius su būsimu turto naudojimu ir jam būtinus, turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu (ESTT byla C-280/10, Polski Trawertyn).
2.7. Komisija savo sprendime nurodo, jog Bendrovė neįrodė ketinimų vykdyti PVM apmokestinamąją veiklą realumo, t. y. kad buvo įsigytos realios su objektų projektavimu susijusios paslaugos arba atliekami konkretūs darbai. Pažymėtina, kad VMI ir Komisijai buvo pateikti Bendrovės užsakyti projektiniai pasiūlymai, pagal kuriuos ketinta rekonstruoti nekilnojamo turto objektus. Vien projekto brėžinių turėjimas negarantuoja, kad bus galima pagal turimą projektą atlikti rekonstrukcijas, nes prieš pradedant kai kuriuos darbus, būtina gauti įvairius leidimus iš savivaldybių. Tai, kad bandyta gauti minėtus leidimus, patvirtina su skundu pateikiami savivaldybių darbuotojų atsakymai, rengti 2013 m.–2014 m. Taigi, pareiškėja atliko aktyvius veiksmus, siekdama atlikti pastatų rekonstrukciją. Su skundu pateikiami dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos apmokėjimą už rengiamus / parengtus projektus, o tai paneigia nepagrįstas Komisijos prielaidas, jog projektavimo paslaugos galėjo būti neįsigytos. Be to, dalis darbų pradėta atlikti dar iki projektų patvirtinimo, tai tokie darbai, kuriems nereikėjo statybos ar kitų savivaldybių išduodamų leidimų. Tokiu būdu nekilnojamojo turto objektuose buvo atliekami šiukšlių valymo darbai, taip pat atsižvelgiant į ginčo laikotarpiu (2013 m.–2014 m.) galiojusius Statybų techninių reglamentų reikalavimus pradėtas paprastasis remontas, siekiant pakeisti dalį patalpų į gyvenamuosius butus (paprastajam remontui statybos leidimo nereikėjo). Turto realizacija ir visiškas rekonstravimas buvo apsunkintas ir dėl to, kad šie objektai buvo įkeisti Šiaulių banko dukterinėms įmonėms (UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“), siekiant atlikti kokius nors veiksmus, buvo būtini šių įmonių sutikimai, o jos nesutikdavo bendradarbiauti (duoti sutikimus), 2016 m. inicijavo išieškojimo procesą.
2.8. Komisija ir VMI tvirtina, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog nekilnojamas turtas naudotas arba ketinta jį naudoti veikloje, bet akivaizdu, jog nevertinti pareiškėjos pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog minėtas nekilnojamas turtas ne tik planuotas naudoti pareiškėjos veikloje, bet ir buvo naudojamas, taip pat buvo atliekami įvairūs parengiamieji darbai objektų rekonstrukcijai ir darbai, kuriems pagal tuometinius reikalavimus nereikėjo leidimų.
II
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, kad VMI ir MGK sprendimai yra pagrįsti, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.
1. Patikrinimo akte nustatyta, kad tikrinamojo laikotarpio pabaigoje 2015 m. sausio 31 d. pareiškėjai nuosavybės teise priklausė 41 nekilnojamojo turto objektas įvairiuose Lietuvos miestuose, jos ekonominėje veikloje nenaudotas jai nuosavybės teise priklausantis Turtas, t. y. pastatas, adresu: (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis pagal valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ RC) yra konditerinis cechas-parduotuvė, ir pastatas su kitais statiniais (kiemo aikštelė), adresu: (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis pagal VĮ Registrų centro duomenis yra administracinės patalpos-bankas.
2. Esmines teisės į PVM atskaitą sąlygas, visų pirma, nustato Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisė, nes siekiant užtikrinti ES vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo PVM tvarka buvo harmonizuota Sąjungos teise, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu tapo 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo. Vėliau Šeštąją direktyvą pakeitė ir šiuo metu galioja 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB (kuri iš dalies buvo pakeista Direktyvomis 2006/138/EB, 2007/75/EB, 2008/8/EB, 2008/117/EB, 2009/47/EB, 2009/69/EB, 2009/162/EB, 2010/23/EB, 2010/45/EB, 2010/88/EB) dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB). Pagal Direktyvos 2006/112/EB 168 straipsnio a punktą, jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, jis turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo. Šią direktyvos nuostatą įgyvendina Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas.
3. Remiantis ESTT ir LVAT praktika, PVM atskaita yra pagrindinis ES PVM sistemos elementas, teisė atskaityti PVM yra pagrindinė ir svarbiausia mokesčio mokėtojo teisė, o PVM atskaitos sistema yra pagrindinė priemonė, kuria įgyvendinamas svarbiausias PVM principas – neutralumo principas; mokesčių mokėtojas, kaip taisyklė, turi teisę atskaityti visą apskaičiuotą mokestį (ESTT bylos Rompelman, 268/83; Kretztechnik AG, C-465/03). Remiantis PVM direktyvos 168 straipsniu, jeigu apmokestinamasis asmuo, įsigydamas turtą, veikia būtent kaip apmokestinamasis asmuo ir naudoja turtą savo apmokestinamiesiems sandoriams, jis turi teisę atskaityti už šį turtą mokėtiną ar sumokėtą PVM (bylos Sveda C-126/14, Klub, C-153/11). Vien formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančio buhalterinės apskaitos dokumento (atitinkamos PVM sąskaitos faktūros) turėjimas nesuteikia teisės turimame buhalterinės apskaitos dokumente išskirtą PVM sumą įtraukti į PVM atskaitą. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, sprendžiant klausimą dėl buhalterinės apskaitos dokumente išskirtos PVM sumos įtraukimo į PVM atskaitą turi būti vertinami ne tik formalieji kriterijai (reikalavimai buhalterinės apskaitos dokumento formai bei turiniui), bet ir materialieji kriterijai, t. y. privalo būti nustatytas (pagrįstas) faktas, jog atitinkamo buhalterinės apskaitos dokumento pagrindu įsigytos prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM mokėtojo ekonominėje veikloje (PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui); tik nustačius (pagrindus) šių kriterijų visumos egzistavimo faktą, PVM mokėtojas įgyja teisę įtraukti į PVM atskaitą atitinkamas buhalterinės apskaitos dokumente nurodytas PVM sumas (LVAT administracinė byla Nr. A438-1276/2012). Tam, kad apmokestinamajam asmeniui būtų pripažinta teisė į PVM atskaitą ir nustatyta tokios teisės apimtis, iš principo būtinas tiesioginio ir betarpiško ryšio egzistavimas tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno arba kelių konkrečių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą. Pagrindžiant teisę į PVM atskaitą bendrosios išlaidos galėtų būti kvalifikuotos kaip turinčios tiesioginį ir betarpišką ryšį su vykdoma ekonomine veikla, šios išlaidos, be kita ko, turi būti įprastos ir iš esmės reikalingos tokiai veiklai vykdyti (LVAT administracinės bylos Nr. A556-963/2009, Nr. A438-1547/2012, Nr. A-971-442/2015).
4. Remiantis ESTT praktika (byla Breitsohl, Nr. C-400/98), Šeštosios direktyvos 4 ir 17 straipsniai turi būti aiškinami kaip reiškiantys, jog teisė atskaityti PVM, sumokėtą už sandorius, norint įgyvendinti planuojamą ekonominę veiklą, išlieka net tada, kai mokesčių administratoriui nuo pat pirmojo mokesčių nustatymo momento yra žinoma, kad numatoma ekonominė veikla, kuri sąlygotų apmokestinamų sandorių sudarymą, nebus įgyvendinama; ši principinė nuostata įvirtinta ESTT byloje INZO, Nr. C-110/94, kurioje nurodoma, jog teisė į PVM atskaitą PVM mokėtojui išlieka ir tuo atveju, jeigu jis PVM apmokestinamas prekes ar paslaugas įsigyja numatomai ekonominei PVM apmokestinamai veiklai vykdyti (tai PVM mokėtojas turi pagrįsti objektyviais įrodymais), bet dėl atitinkamų objektyvių priežasčių tos veiklos, kuriai vykdyti įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM buvo įtraukęs į PVM atskaitą, vykdyti nepradėjo.
5. Remiantis bylos medžiaga, pareiškėja nepateikė pakankamų įrodymų, kad ji PVM apmokestinamas prekes (minėtą nekilnojamąjį turtą) naudojo ekonominėje veikloje ar įsigijo numatomai ekonominei PVM apmokestinamai veiklai vykdyti. Patikrinimo metu nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjos faktiškai vykdyta veikla – patalpų nuoma. Minėtus nekilnojamojo turto objektus pareiškėja 2013 m. vasario 1 d. įsigijo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“: pagal 2013 m. vasario 1 d. PVM sąskaitą faktūrą, ECL Nr. 20130107, įsigijo pastatą-banką, adresu: (duomenys neskelbtini), už (duomenys neskelbtini) Lt, su PVM – (duomenys neskelbtini) Lt; pagal 2013 m. vasario 1 d. PVM sąskaitą faktūrą, ECL Nr. 20130108, įsigijo kitus statinius (kiemo aikštelę), adresu: (duomenys neskelbtini), už (duomenys neskelbtini) Lt, su PVM – (duomenys neskelbtini) Lt; pagal 2013 m. vasario 1 d. PVM sąskaitą faktūrą, ECL Nr.20130109, įsigijo pastatą-konditerinį cechą-parduotuvę, adresu: (duomenys neskelbtini), už (duomenys neskelbtini) Lt, su PVM – (duomenys neskelbtini) Lt. Pareiškėja minėtą nekilnojamąjį turtą įsigijo iš viso už (duomenys neskelbtini) Lt, PVM – (duomenys neskelbtini) Lt, iš viso – (duomenys neskelbtini) Lt. Pareiškėja nekilnojamojo turto objektų pirkimo PVM įtraukė į buhalterinės apskaitos registrus ir įtraukė į 2013 m. vasario mėn. PVM deklaracijoje deklaruotą atskaitomo pirkimo PVM sumą.
6. Remiantis patikrinimo aktu, per patikrinimą pareiškėjai 2015 m. birželio 10 d., 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 9 d. duoti mokesčių administratoriaus nurodymai pateikti dokumentus, įrodančius, kad jos nekilnojamasis turtas buvo naudojamas / ketinamas naudoti jos ekonominėje veikloje, kad pareiškėja ketino parduoti nekilnojamąjį turtą, kuris nebuvo nuomojamas ar kitaip naudojamas jos veikloje. Remiantis medžiaga, per patikrinimą pareiškėja nurodymų neįvykdė – nepateikė duomenų, įrodančių jos ketinimus Turtą naudoti veikloje ar parduoti, nepateikė duomenų, įrodančių, kad yra kokių nors priežasčių, dėl kurių pareiškėja minėtų nekilnojamojo turto objektų negalėjo naudoti veikloje. Pareiškėjos įgaliotas asmuo (buhalterė) 2016 m. birželio 11 d. elektroniniu (toliau – ir el.) paštu informavo, kad jokių nuomos sutarčių dėl šių objektų pareiškėja neturi, kaip šis nekilnojamasis turtas susijęs su pareiškėjos veikla, nežino.
7. Pareiškėja pateikė du UAB „(duomenys neskelbtini)vardu išrašytus dokumentus, kuriuose nurodyta, kad ji yra projekto užsakovė paprasto remonto ir rekonstrukcijos vykdymui prekybinės paskirties pastatui (duomenys neskelbtini), bet abu dokumentai šalių nepasirašyti, juose nenurodyta sudarymo data, todėl iš jų nėra galimybės spręsti, kada šie dokumentai sudaryti, ar civiliniai sandoriai tarp pareiškėjos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryti. Pareiškėja pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytą dokumentą, kuriame įvardytas administracinės paskirties pastatas (duomenys neskelbtini), bet jame nenurodytas sandorio pobūdis, dokumentas nepasirašytas, nenurodyta jo sudarymo data, dėl ko taip pat nėra galimybės spręsti apie tai, kada šis dokumentas sudarytas, ar civilinis sandoris tarp pareiškėjos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudarytas. Pareiškėja su pastabomis pateikė kratos protokolų kopijas, bet susipažinus su šiais dokumentais matyti, kad kratos protokoluose nepaminėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašyti dokumentai.
8. Pareiškėjai nustatytų aplinkybių nepaneigus mokestinio patikrinimo metu (iki 2017 m. birželio 15 d. patikrinimo akto surašymo dienos), vėlesni pateikti argumentai ir dokumentai (šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašyti dokumentai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ projektiniai pasiūlymai) nagrinėjamu atveju nėra ir negali būti reikšmingi ir vertintini kaip gynybinė pareiškėjos pozicija. Be to, dokumentai dėl planuojamo turto naudojimo ateityje pateikti po atlikto mokesčių administratoriaus patikrinimo MGK ir Teismui, tai nedraudžiama, bet užkerta galimybę tikėti pareiškėjos sąžiningumu (LVAT administracinė byla Nr. A556-1632/2010). Kita vertus, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 26 d., 2014 m. kovo 7 d., 2014 m. gegužės 23 d. raštai nepatvirtina intensyvių teritorijos planavimo darbų (duomenys neskelbtini), t. y. siekio naudoti ekonominėje veikloje, nes buvo nurodyti konkretūs trūkumai, bet jie nešalinti.
Taigi, patikrinimo metu pagrįstai padaryta išvada, kad dėl iš UAB „E(duomenys neskelbtini)“ įsigyto ir ekonominėje veikloje nenaudoto nekilnojamojo turto, vadovaujantis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi ir 67 straipsnio 2 dalimi, Bendrovė turėjo (duomenys neskelbtini) Lt patikslinti PVM atskaitą. Patikrinimo akte dėl šio pažeidimo Bendrovei pagrįstai apskaičiuota (duomenys neskelbtini) Eur PVM.
III
Teismo posėdyje pareiškėjos UAB „Emilė“ atstovas advokato padėjėjas M. Vaškas (2017 m. birželio 30 d. atstovavimo sutartis Nr. 2017/25) iš esmės rėmėsi skunde nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:
1. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. gegužės 6 d. mokesčių administratoriaus nurodyme Nr. (4.65)FR0760-5218 (toliau – ir Nurodymas 1) nurodė Bendrovei per 10 d. nuo šio nurodymo įteikimo dienos pateikti nekilnojamojo turto nuomos sutartis su buvusiais ir esamais klientais nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d., dokumentus, įrodančius, kad Bendrovė ketino parduoti nekilnojamąjį turtą, kuris nenuomotas ar kitaip nenaudotas Bendrovės veikloje (skelbimai internete, preliminarios sutartys ir pan.) (MGK byla, t. 3, b. l. 15), 2016 m. birželio 9 d. nurodyme Nr. (4.65)FR0706-6387 (toliau – ir Nurodymas 2) nurodyta Bendrovei pateikti jos nekilnojamojo turto nuomos sutartis, pagal kurias buvo išnuomotas jai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas: administracinės patalpos, adresu: (duomenys neskelbtini), konditerinis cechas-parduotuvė, adresu: (duomenys neskelbtini), butas, adresu: (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d.; jeigu tokių sutarčių nesudaryta arba nekilnojamasis turtas minėtais adresais nebuvo išnuomotas, pateikti rašytinį paaiškinimą, kaip minėtas nekilnojamasis turtas susijęs su Bendrovės veikla (kaip naudojamas pajamoms uždirbti) (MGK byla, t. 3, b. l. 12).
3. Pareiškėja 2017 m. liepos 7 d. rašytinėse pastabose prašė netvirtinti Patikrinimo akto (MKG byla, t. 1, b. l. 34–42), 2017 m. liepos 28 papildomuose paaiškinimuose dėl rašytinių pastabų – panaikinti Patikrinimo aktą (MGK byla, t. 1, b. l. 45–47).
5. Pareiškėja 2017 m. rugsėjo 13 d. skunde Komisijai prašė: tenkinti skundą ir panaikinti VMI sprendimo dalį, kurioje patvirtinta Patikrinimo akto dalis dėl (duomenys neskelbtini) Eur PVM apskaičiavimo ir nuo šios sumos apskaičiuoti delspinigiai ir baudos (toliau – ir Skundas) (MGK byla, t. 1, b. l. 1 – 7).
II
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. S-91(7-200/2017) „Dėl UAB „Emilė“ 2017-09-13“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 6 punktą) dalį, kurioje patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas Nr. (21.131-31-5)-FR0682-323 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dėl 38 374,07 pridėtinės vertės mokesčio, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)-FR0682-323 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį dėl (duomenys neskelbtini) pridėtinės vertės mokesčio (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punktą).
2. Šioje byloje ginčo dėl PVM teisės aktų taikymo ir aiškinimo nėra: įvertinus tiek pareiškėjos, tiek atsakovės argumentus matyti, jog abi vienodai supranta PVM atskaitą. Tačiau šioje byloje ginčas kyla dėl to, kad pareiškėja teigia, esą, VMI ir Komisija neįvertino visų duomenų, įrodančių, jog pareiškėja savo ekonominėje veikloje naudojo ginčo turtą; pateikė teismui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 26 d., 2014 m. kovo 7 d., 2014 m. gegužės 23 d. raštus. Pasak pareiškėjos, Komisija savo sprendime nurodo, jog Bendrovė neįrodė ketinimų vykdyti PVM apmokestinamąją veiklą realumo, t. y. kad buvo įsigytos realios su objektų projektavimu susijusios paslaugos arba atliekami konkretūs darbai. Pažymėjo, kad VMI ir Komisijai buvo pateikti Bendrovės užsakyti projektiniai pasiūlymai, pagal kuriuos ketinta rekonstruoti nekilnojamo turto objektus. Kartu paaiškino, jog vien projekto brėžinių turėjimas negarantuoja, kad bus galima pagal turimą projektą atlikti rekonstrukcijas, nes prieš pradedant kai kuriuos darbus, būtina gauti įvairius leidimus iš savivaldybių. Tai, kad bandyta gauti minėtus leidimus, pasak pareiškėjos, patvirtina su skundu pateikiami savivaldybių darbuotojų atsakymai, rengti 2013 m.–2014 m. Taigi, pareiškėja atliko aktyvius veiksmus, siekdama atlikti pastatų rekonstrukciją. Su skundu pateikiami dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos apmokėjimą už rengiamus / parengtus projektus, o tai paneigia nepagrįstas Komisijos prielaidas, jog projektavimo paslaugos galėjo būti neįsigytos. Be to, anot pareiškėjos, dalis darbų pradėta atlikti dar iki projektų patvirtinimo, tai tokie darbai, kuriems nereikėjo statybos ar kitų savivaldybių išduodamų leidimų. Tokiu būdu nekilnojamojo turto objektuose buvo atliekami šiukšlių valymo darbai, taip pat atsižvelgiant į ginčo laikotarpiu (2013 m.–2014 m.) galiojusius Statybų techninių reglamentų reikalavimus pradėtas paprastasis remontas, siekiant pakeisti dalį patalpų į gyvenamuosius butus (paprastajam remontui statybos leidimo nereikėjo). Pareiškėja paaiškino, jog turto realizacija ir visiškas rekonstravimas buvo apsunkintas ir dėl to, kad šie objektai buvo įkeisti Šiaulių banko dukterinėms įmonėms (UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“), siekiant atlikti kokius nors veiksmus, buvo būtini šių įmonių sutikimai, o jos nesutikdavo bendradarbiauti (duoti sutikimus), 2016 m. inicijavo išieškojimo procesą. Pareiškėja ypač pabrėžė, kad Komisija ir VMI tvirtina, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog nekilnojamas turtas naudotas arba ketinta jį naudoti veikloje, bet akivaizdu, jog nevertinti pareiškėjos pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog minėtas nekilnojamas turtas ne tik planuotas naudoti pareiškėjos veikloje, bet ir buvo naudojamas, taip pat buvo atliekami įvairūs parengiamieji darbai objektų rekonstrukcijai ir darbai, kuriems pagal tuometinius reikalavimus nereikėjo leidimų.
3. Teismas pabrėžia, kad VMI yra viešojo administravimo institucija, todėl jos administraciniai aktai turi būti grįsti teisės aktų nuostatomis, teisiniais argumentais, o tai įmanoma padaryti tik visapusiškai, pilnai ir objektyviai nustačius bei įvertinus visas faktines bylai reikšmingas aplinkybes (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). VMI neneigia to, kad pareiškėja galėjo teikti ir papildomus duomenis po patikrinimo akto tvirtinimo, tačiau atsiliepime teigia, kad tai galimai rodo pareiškėjos nesąžiningumą. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas paaiškino, kad pareiškėjos vadovas, kuris yra atleistas, netinkamai vykdė savo pareigas, todėl visi duomenys atsakovei nebuvo pateikti. Teismas nevertina pareiškėjos sąžiningumo aspektų, tačiau matyti, jog skundžiami administraciniai aktai buvo priimti neįvertinus visų faktinių duomenų, todėl pareiškėjos skundas tenkintinas, ginčijami administraciniai aktai nurodytose dalyse naikinami kaip neatitinkantys Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, o byla atitinkamoje dalyje grąžintina Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ skundą tenkinti.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. S-91(7-200/2017) „Dėl UAB „Emilė“ 2017-09-13“ dalį, kurioje patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas Nr. (21.131-31-5)-FR0682-323 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dėl (duomenys neskelbtini) Eur pridėtinės vertės mokesčio, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)-FR0682-323 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį dėl (duomenys neskelbtini) Eur pridėtinės vertės mokesčio ir šiuo aspektu bylą grąžinti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.