Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-09-07 · Administracinė byla Nr. A-575-2639-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-1869-624/2012Sprendimas · 2012-03-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-09-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-07
Bylos Nr.
A-575-2639-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00086-2012-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas
S. L.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-2639/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00086-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam iš viso 1 524,21 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties pareiškėjas nurodė, jog atsakovams kilo pareiga išmokėti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pažymėjo, kad į teismą kreipėsi nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui. Nurodė, kad, jo nuomone, tinkamas atsakovas taip pat yra ir Lietuvos valstybė.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas Vilniaus apskrities VPK, atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tenkinus pareiškėjo skundą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo. Kadangi Vilniaus apskrities VPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas ir Vilniaus apskrities VPK veiksmuose nebuvo nei neteisėtų veiksmų, nei kaltės. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimams taikytinas bendrasis trejų metų senaties terminas, numatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų senaties terminą, tenkinus pareiškėjo skundą atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas Vilniaus apskrities VPK.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK priteisė 131,39 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, laikytina, kad atsakovas Vilniaus apskrities VPK nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėju.

Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2011 m. vasario 23 d., pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį taikė trejų metų ieškinio senaties terminą. Konstatavo, kad dėl dalies reikalavimų pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pažymėjęs, jog praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas išimtinai atsižvelgiant tik į pareiškėjo interesus ir aplinkybė, jog darbo užmokesčio dalis nebuvo išmokėta dėl teisės normos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nustatyto ribojimo, savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas konstatavo, jog bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Atsakovo prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą netenkino.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (b. l. 63-66), kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 1 392,82 Lt nepriteisimo ir jo prašymą tenkinti visiškai. Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias materialiąsias teisės normas. Pažymi, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nurodo, jog po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą, todėl teigia, jog nuo tos dienos turėjo būti skaičiuojamas trejų metų senaties terminas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 71-72) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pakartoja iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog pareiškėjas nenurodė ieškinio senaties termino praleidimą nulėmusių priežasčių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 15-18), laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2011 m. vasario 23 d. (b. l. 1), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą, todėl pareiškėjui priteistina suma pagrįstai sumažinta dalimi už 2007 m. sausio – 2008 m. sausio mėnesius.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog ieškinio senaties terminas pradėtinas skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, yra nepagrįsti. Taip pat pastebėtina, jog pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, pareiškėjas į teismą kreipėsi gerokai vėliau po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, atmestini.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota, remiantis pateiktais dokumentais, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė