Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. J. gynėjo advokato Artūro Balčiūno apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo N. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 147 str. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) bei 181 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 147 str. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d. paskirtosios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir N. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2002 m. rugsėjo 4 d. iki 2002 m. gruodžio 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. J. nuteistas už tai, kad veikdamas su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, gabeno ir pardavė du asmenis, o būtent 2001 m., nenustatytą mėnesį ir dieną, iš anksto susitaręs su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis dėl dviejų moterų pardavimo sąlygų, 2001 m. gegužės 4 - 7 dienomis, panaudodamas apgaulę, t.y. žinodamas, kad E. J. ir J. G. turi tikslą įsidarbinti užsienyje barmenėmis ir nesutinka dirbti prostitutėmis bei nutylėdamas savo ketinimą jas parduoti kaip prostitutes ir taip jas įtraukti į prostituciją ir iš to su nusikaltimo bendrininkais pasipelnyti, gabeno jas prostitucijai iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) į Ispanijos Karalystę (duomenys neskelbtini), kur 2001 m. gegužės 7 d. E. J. už 7000 JAV dolerių (28000 litų), o J. G. už 2500 JAV dolerių (10000 litų) pardavė ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui.

Be to, N. J. 2002 m rugpjūčio 24 d. apie 19 val., ties Klaipėdos g. 34 namu, Panevėžio mieste, panaudodamas fizinį smurtą – ranka suduodamas E. J. per veidą, 2002 m. rugpjūčio 28 d. apie 11.00 val., prie (duomenys neskelbtini), grasindamas prieš nukentėjusiąją E. J. panaudoti fizinį smurtą – „uždaužyti vietoje“, 2002 m. rugsėjo 4 d. apie 11.00 val., prie (duomenys neskelbtini), panaudodamas prieš ją psichinę prievartą, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai vertė nukentėjusiąją perduoti turtą – 700 eurų (2416,96 litų) savo ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai tam, kad atlyginti nuostolius, kuriuos jis bei kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys patyrė dėl nesėkmingo E. J. ir J. G. pardavimo prostitucijai Ispanijoje, ko pasekoje E. J. perdavė įtariamajam 400 litų: 2002 m. rugpjūčio 28 d. – 200 litų ir 2002 m. rugsėjo 4 d. – 200 litų.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. J. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

N. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 147 str. už tai, kad 2001 m. gegužės 4 – 7 dienomis, panaudodamas apgaulę, gabeno E. R. – J. ir J. G. prostitucijai iš Lietuvos Respublikos į Ispanijos Karalystę, kur 2001 m. gegužės 7 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pardavė E. R. – J. už 7000 JAV dolerių (28000 Lt), o J. G. – už 2500 JAV dolerių (10000 Lt). Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, taip pat nuteistojo N. J. parodymus apie tai, kad nuteistasis nežinojo, koks darbas merginoms buvo pažadėtas, nepagrįstai N. J. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 147 str. Prekyba žmonėmis yra viena iš nusikalstamų veikų žmogaus laisvei. Veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 147 str. tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista. Nuteistojo N. J. veiką kvalifikuojant pagal Lietuvos Respublikos BK 147 str., būtina nustatyti, kad nukentėjusiųjų E. R. – J. ir J. G. asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jų valią bent vienu iš Lietuvos Respublikos BK 147 str. dispozicijoje nurodytų alternatyvių valios palenkimo būdų. Nuteistasis N. J. neneigė nuvežęs E. R. – J. ir J. G. į Ispaniją, tačiau nurodė, jog darbas, kuriam merginas vežė į Ispaniją galėjo būti bet koks, darbą reikėjo susirasti Ispanijoje, apie tai, kad merginos vežamos dirbti prostitutėmis jis nežinojo, neigia į Ispaniją nuvežtas E. R. – J.bei J. G. apgavęs ir jas pardavęs prostitucijos verslu besiverčiančiam asmeniui, tvirtino jokių pinigų už merginas negavęs. Šie nuteistojo teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, N. J. kaltė, panaudojus apgaulę, nugabenus į Ispanijos Karalystę ir ten pardavus du asmenis, įrodyta byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiųjų E. R. – J., J. G. parodymais, pokalbių, vykusių tarp E. R. – J. ir N. J. ir G. F. įrašais, kitais byloje esančiais įrodymais. Nukentėjusioji E. R. – J. parodė, kad į Ispaniją važiavo dirbti barmene kažkokiame bare, nei G. F. , kuris pasiūlė jai susirasti barmenės darbą Ispanijoje, nei N. J. , kuris nugabeno ją ir J. G. į Ispaniją, apie prostitutės darbą nekalbėjo. Nuvykusi į Ispaniją, Taravėjos miestą, pas asmenį, vadinamą ,,Bušu“, ji išgirdo N. J. pokalbį su ,,Bušu“ apie užmokestį ir matė, kaip ,,Bušas“ mokėjo pinigus N. J. , tuomet ji suprato, kad ją ir J. G. atvežė ne darbui barmenėmis. Ji girdėjo, kaip ,,Bušas“ sakė N. J. , kad už didesnę duoda 7000 dolerių, o už mažesnę – 2500 dolerių, J. G. yra mažesnė už ją. N. J. pasiėmė pinigus ir greitai išvažiavo, jas palikęs ,,Bušo“ name. ,,Bušas“ liepė joms pailsėti ir pasakė, kad po pietų veš į darbą, liepė neiti prie durų. Likusi su J. G. dviese, ji pradėjo lakstyti po namą, pamatė, kad visur grotos, apsauginės žaliuzės, viskas buvo užrakinta, išsigandusi ji išdaužė langą, ir netrukus jos su J. G. buvo išlaisvintos pareigūnų. Nukentėjusioji J. G. , apklausta 2006 m. lapkričio 14 d. Ispanijos Karalystės Orihuela pirmosios instancijos ir tyrimo teisme Nr. 4 patvirtino, kad jos draugė E. R. – J. supažindino su dviem vaikinais, kurie pasiūlė vykti į Ispaniją dirbti padavėjomis, prostitutės darbo jie nesiūlė. Nukentėjusioji J. G. nurodė, kad vaikinai, nuvežę ją su E. R. – J. į Ispanijos Karalystę, Taravėją, paliko name su vyriškiu ir mergina. Atėjus rytui, jos su E. R. – J. negalėjo išeiti iš namo, kadangi buvo užrakintos kambaryje.Vėliau pasirodė pareigūnai, kurie jas nuvežė į policijos poskyrį, o po to – į teismą. Nors nukentėjusioji J. G. apklausos metu konkrečiai nenurodė visų aplinkybių apie jos ir E. R. – J. nuvežimą į Ispaniją ir jų perdavimą ,,darbdaviui“, tačiau byloje esančio J. G. savo motinai rašyto laiško turinys patvirtina tai, kad ji su E. R. – J. jas į Ispaniją vežusių vaikinų buvo apgautos ir į Ispaniją nuvežtos dirbti prostitutėmis. Minėtame laiške J. G. rašo, jog į Ispaniją vyko dirbti padavėjomis, tačiau jas vežusių vaikinų buvo paliktos kažkokiam agresyvios išvaizdos vyriškiui, kuris iš karto pradėjo kalbėti apie prostituciją, paaiškino, kad joms teks dirbti prostitutėmis, tačiau viskas baigėsi gerai, nes atvykę pareigūnai jas išlaisvino (t. 3, b. l. 49). Aplinkybę, kad E. R. – J. ir J. G. , važiuodamos į Ispaniją tikėjosi dirbti bare padavėjomis, patvirtino ir kartu su N. J. ir merginomis į Ispaniją važiavęs D. J. . Liudytojas D. J. nurodė, kad kelionės metu merginos kalbėjo, jog dirbs kažkokiuose baruose, apie darbą prostitutėmis kalbos nebuvo. Iš byloje esančių duomenų, gautų ir Ispanijos nacionalinio biuro Eurojuste matyti, kad 2001 m. gegužės 7 d. (duomenys neskelbtini), sulaikytojo gyvenamojoje vietoje, Ispanijos pareigūnai sulaikė kaltinamąjį E. H. , gimusį Bosnijoje, kuris kaltinamas nusikalstama veikla, susijusia su prostitucija, žiauriu elgesiu, neteisėtu įkalinimu ir darbuotojų teisių pažeidimu. Pakartotinio apsilankymo metu tą pačią dieną toje pačioje vietoje, kur buvo sulaikytas E. H. , pareigūnai pastebėjo dvi šviesiaplaukes merginas, kurios prie lango mojavo rankomis ir šaukė (abi nekalbėjo ispaniškai). Iš pradžių pareigūnai negalėjo patekti į vidų, nes merginos neturėjo raktų. Tada pasinaudojus procesinės teisės suteikiamomis teisėmis, buvo paimti sulaikytojo raktai ir jais atrakintos durys. Patekus į vidų, merginos buvo baisiai sunerimusios ir verkė, su savimi turėjo nedidelę rankinę ir plastikinį maišelį su asmeninėmis reikmėmis. Tos pačios dienos vakare Ispanijos policijos skyriuje buvo apklaustos E. R. – J. ir J. G. (t. 2, b.l. 46-47). Ikiteisminio tyrimo metu atliekant operatyvinius veiksmus, techninių priemonių pagalba buvo fiksuojami nukentėjusiosios E. R. – J. pokalbiai su nuteistuoju N. J. . Iš 2002 m. rugpjūčio 28 d. pokalbio tarp nukentėjusiosios E. R. - J. ir N. J. įrašų matyti, kad N. J. žinojo, jog į Ispaniją veža merginas ne bet kokiam darbui, o, būtent, prostitucijai, kad E. R. – J. ir J. G. pardavė Ispanijoje (t. 1, b.l. 23-31), iš 2002 m. rugsėjo 4 d. pokalbio tarp E. R. – J., N. J. ir G. F. įrašų matyti, kad už E. R. – J. ir J. G. Ispanijoje buvo gauti pinigai, pokalbyje šią aplinkybę patvirtina ne tik N. J. , bet ir G. F. (t. 1, b.l. 38-67). Byloje esančių įrodymų visetas, ta aplinkybė, kad N. J. iš asmens, vadinamo ,,Bušu“, už E. R. – J. ir J. G. gavo didelę pinigų sumą, leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis N. J. ne tik žinojo, kokiam darbui veža į Ispaniją E. R. – J. ir J. G. , bet ir pats betarpiškai, apgaulės būdu apribodamas nukentėjusiųjų laisvę, nugabeno E. R. – J. ir J. G. į Ispanijos Karalystę, ten pardavė nukentėjusiąsias asmeniui, užsiimančiam prostitucijos verslu, ir gavo už E. R. – J. 7000 JAV dolerių, o už J. G. – 2500 JAV dolerių. Pirmosios instancijos teismas teisingai N. J. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 147 str. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija).

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su N. J. veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d., nurodo, jog, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji E. R. – J. pati prisipažino esanti skolinga nuteistajam 700 eurų, N. J. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip savavaldžiavimas, o ne turto prievartavimas. Veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnį, kaip turto prievartavimas tuo atveju, jei kaltininkas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas, jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais, ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytiems savavaldžiavimo požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. savavaldžiavimu laikomas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališkas ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas. Savavaldžiavimo atveju asmuo ne siekia užvaldyti svetimą turtą, bet reikalauja patenkinti ar kitaip vykdo savo ar kito asmens turtines pretenzijas, turėdamas tam tikrą ar tariamą teisę. Nuteistasis N. J. neneigia reikalavęs iš nukentėjusiosios E. R. – J. 700 eurų, tačiau nurodo, kad tuos pinigus nukentėjusioji jam buvo skolinga už kelionę į Ispaniją. Nuteistojo teigimu, smūgių nukentėjusiajai jis nesudavė, tik, būdamas susinervinęs, galėjo jai pagrasinti. Nukentėjusioji E. R. – J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tvirtino, kad 2002 m. rugpjūčio 24 d. N. J. reikalavo iš jos 700 eurų, nurodydamas, kad per ją ,,sėdi“ ,,Bušas“, jo brolis turi problemų, sakė, kad reikia susimokėti ir už kelionę į Ispaniją. Tą kartą jai atsisakius mokėti pinigus, N. J. trenkė ranka jai per veidą, sakė, kad bus blogai, grasino su ja susidoroti. Nukentėjusiosios teigimu, N. J. su ja susidoroti grasino ir vėlesnių susitikimų metu, kurių metu ji perdavė nuteistajam 400 litų. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina 2002 m. rugpjūčio 28 d. pokalbio tarp E. R. – J. ir N. J. , taip pat 2002 m. rugsėjo 4 d. pokalbio tarp E. R. – J., N. J. ir G. F. įrašai. Iš minėtų įrašų matyti, kad N. J. iš E. R. – J. reikalauja 700 eurų už tai, kad jis ir kiti asmenys patyrė nuostolių dėl nesėkmingo jos ir J. G. pardavimo prostitucijai Ispanijoje, nes turėjo grąžinti už jas gautus pinigus, taip pat N. J. neneigia 2002 m. rugpjūčio 24 d. panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją E. R. – J. bei grasina jį panaudoti (t. 1, b. l. 23 – 31, 38 – 67). Byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad N. J. reikalavimas perduoti 700 eurų neturėjo jokio teisinio pagrindo, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji E. R. – J. buvo skolinga nuteistajam ar juos siejo kitokie turtiniai santykiai. Nuostoliai, atsiradę dėl nesėkmingo mėginimo nusikalstamu būdu įtraukti nukentėjusiąsias į prostituciją, negali būti laikomi teisėto reikalavimo perduoti turtą pagrindu, negali atsirasti nei tikra, nei tariama teisė reikalauti, kad nukentėjusioji, kuri buvo parduota išnaudoti prostitucijai, atlygintų dėl nusikalstamos veikos atsiradusius nuostolius. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis N. J. , grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudodamas prieš nukentėjusiąją E. R. – J., laikotarpyje nuo 2002 m. rugpjūčio 24 d. iki 2002 m. rugsėjo 4 d. prievartavo E. R. – J. turtą, dėl ko nukentėjusioji perdavė N. J. 400 litų ir šią N. J. veiką teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 2 d.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Lietuvos Respublikos BK 54 str. reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę N. J. , Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų motyvus, tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, N. J. asmenybę. N. J. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. N. J. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, kaimynų charakterizuojamas teigiamai. N. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, N. J. motyvuotai ir tinkamai paskyrė bausmes, mažesnes nei straipsnių, nustatančių atsakomybę už jo padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatyti bausmių vidurkiai. Nei už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, nei galutinė subendrinta bausmė N. J. nėra per griežta, švelninti jos nėra teisinio pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. J. gynėjo advokato Artūro Balčiūno apeliacinį skundą atmesti.