Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Daila“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Daila” ieškinį atsakovams Viešajai įstaigai Vilniaus miesto klinikinei ligoninei ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo Viešosios įstaigos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Daila” dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Jurgis G. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Trečiasis asmuo J. G. R. prašo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta, kad atsakovas turi atsiskaityti su rangovu gavus finansavimą ligoninės V korpuso remonto darbams atlikti, negali būti pripažintas neteisėta, nes tokia sąlyga buvo nustatyta su rangovu sudarytoje sutartyje, o šio korpuso remonto darbai turėjo prasidėti 2010-2011 metais.

4. Teismas neįvertino argumentų, kad finansavimo buvo siekiama ir jisai jau buvo garantuotas Seimo sveikatos reikalų komiteto posėdyje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. liepos 13 d. ieškovas ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, ieškovui laimėjus supaprastintą atvirą konkursą dėl darbų kartu su darbo projekto parengimu atlikimo VšĮ Sapiegos ligoninėje, sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2007/08, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atlikti ligoninės IV konkurso rangos darbus, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti už atliktus darbus (1 t., 23-25, 26, 27 b. l.). 2008 m. kovo 27 d. ieškovas ir VšĮ Sapiegos ligoninė sudarė papildomą susitarimą prie statybos rangos sutarties, pagal kurį ieškovas įsipareigojo už 389 904,90 Lt atlikti ligoninės IV ir V korpuso jungiamojo koridoriaus su diagnostikos korpusu remonto darbus. Susitarime numatyta, kad atsiskaitymas bus vykdomas pagal faktiškai atliktų darbų kiekius, suderintos kainodaros pagrindu, gavus finansavimą V korpuso remonto darbų atlikimui (1 t., 28, 29 b. l.). Ieškovas atliko visus papildomame susitarime numatytus rangos ir projektavimo darbus, atliktų darbų priėmimas buvo įformintas atliktų darbų aktais, tačiau atsakovas nėra sumokėjęs už papildomai atliktus darbus 389 903,94 Lt (1 t., 30-41, 42-45, 46, 47, 48, 49 b. l.). Pagal supaprastinto atviro konkurso sąlygų 1.1 punktą bei 2007 m. vasario 12 d. įgaliojimą, VšĮ Sapiegos ligoninė buvo paskirta organizuoti ir atlikti viešuosius pirkimus, įgyvendinant VšĮ Sapiegos ligoninės energijos taupymo priemonių investicijų projektą (1 t., 11, 20 b. l.). Vykdant apskričių reformą, Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo likviduota, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos, kaip VšĮ Sapiegos ligoninė steigėjos, funkcijos buvo perduotos Vilniaus miesto savivaldybei (2009 m. rugsėjo 16 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr.1157). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr.1-204 pritarus VšĮ Sapiegos ligoninės ir VšĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės reorganizavimui sujungimo būdu, šių įstaigų veikla pasibaigė, o jų teisės ir pareigos buvo perduotos naujam juridiniam asmeniui – VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei.

Dėl priešieškinio palikimo nenagrinėto

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad teismas turėjo iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios išspręsti ieškovo prašymą dėl atsakovo priešieškinio palikimo nenagrinėto, o ne nurodyti, kad šis klausimas bus išspręstas sprendimo priėmimo metu, tačiau nėra pagrindo sutikti, kad tokiu būdu buvo pažeista ieškovo teisė būti išklausytam. Priešieškinio turinys ieškovui buvo žinomas. Atsiliepime į priešieškinį ieškovas išdėstė savo nuomonę dėl priešieškinio nepagrįstumo. Teismo posėdžio metu ieškovas taip pat išsakė argumentus, kuriais siekė paneigti priešieškinio reikalavimą. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovo teisė būti išklausytam nebuvo pažeista. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju aplinkybė, kad iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios nebuvo išspręstas priešieškinio nagrinėjimo klausimas, nenulėmė neteisingo sprendimo byloje priėmimo, todėl vien šis formalus pažeidimas negali būti pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (CPK 328 str.).

Dėl papildomo susitarimo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ir VšĮ Sapiegos ligoninės 2008 m. kovo 27 d. sudarytą papildomą susitarimą pripažino prieštaraujančiu imperatyvioms CK 6.380 – 6.381 straipsnių, VPĮ 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 28 dalies, 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies ir 86 straipsnio 11 dalies 1 punkto normoms. Šias teismo išvadas ieškovas kvestionuoja, teigdamas, kad pirkimas atliktas vadovaujantis papildomo susitarimo sudarymo metu galiojančios VPĮ redakcijos 86 straipsnio 11 dalies 1 punktu, todėl ginčo sandoris imperatyvioms įstatymo nuostatoms neprieštarauja.

Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. VPĮ 86 straipsnio 11 dalies 1 punkte (redakcija galiojusi papildomo susitarimo sudarymo metu nuo 2007-11-08 iki 2008-09-14) numatyta, kad neskelbiamų supaprastintų derybų būdu taip pat gali būti perkamos paslaugos ir darbai, kai dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėja, kad yra reikalingi papildomi darbai arba paslaugos, kurie nebuvo įrašyti į sudarytą pirkimo sutartį, tačiau be kurių negalima užbaigti sutarties vykdymo. Tokia pirkimo sutartis gali būti sudaroma tik su tuo tiekėju, su kuriuo buvo sudaryta pradinė pirkimo sutartis, o jos ir visų kitų papildomai sudarytų pirkimo sutarčių kaina neturi viršyti 15 procentų pradinės pirkimo sutarties kainos. VPĮ 2 straipsnio 28 dalyje nustatyta, kad viešasis pirkimas – perkančiosios organizacijos atliekamas ir šiuo įstatymu reglamentuojamas prekių, paslaugų ar darbų pirkimas, kurio tikslas – sudaryti viešojo pirkimo-pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad VšĮ Sapiegos ligoninė nebuvo perkančioji organizacija, 2007 m. vasario 12 d. įgaliojimo pagrindu (1 t., 21 b. l.) ji buvo paskirta tik organizuoti ir atlikti projektavimo ir inžinerinių paslaugų bei darbų kartu su darbo projekto parengimu viešuosius pirkimus, įgyvendinat VšĮ Sapiegos ligoninės energijos taupymo priemonių investicijų projektą. Šis viešasis pirkimas buvo baigtas Vilniaus apskrities viršininko administracijai sudarius su ieškovu 2007 m. liepos 13 d. statybos rangos sutartį, todėl ieškovas nepagrįstai vadovaujasi VPĮ 86 straipsnio 11 dalies 1 punktu, teigdamas, kad papildomas susitarimas buvo sudarytas nurodyto straipsnio pagrindu pagal įgaliojimą. Tokiu atveju nėra teisiškai reikšmingi apelianto argumentai dėl jungiamojo koridoriaus remonto darbų būtinumo. Vis dėl to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo įrodymų, kad be jungiamojo koridoriaus remonto darbų nebuvo galima užbaigti viešojo statybos darbų pirkimo sutartimi sulygtų IV korpuso remonto darbų, nebuvimą. Teismas teisingai pažymėjo, jog ieškovo pateiktas planas nepatvirtina, kad į IV korpusą galima patekti tik per jungiamąjį koridorių iš V korpuso, nes plane nėra pažymėti įėjimai į ligoninės korpusus.

Statybos rangos sutarties 6.7 punkte numatyta, kad ši sutartis gali būti papildyta, sustabdyta ar nutraukta abiejų šalių susitarimu. Perkančioji organizacija – Vilniaus apskrities viršininko administracija – apie tokį susitarimą nebuvo informuota. Pagal VPĮ 14 straipsnio 1 dalį perkančioji organizacija pirkimams organizuoti ir pirkimo procedūroms iki pirkimo sutarties sudarymo atlikti gali įgalioti kitą perkančiąją organizaciją (toliau – įgaliotoji organizacija). Tam ji privalo įgaliotajai organizacijai nustatyti užduotis ir suteikti visus įgaliojimus toms užduotims vykdyti. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už perkančiosios organizacijos įgaliotajai organizacijai nustatytas užduotis atsako perkančioji organizacija, o už šių užduočių įvykdymą – įgaliotoji organizacija. Už pirkimo sutarties sudarymą, jos sąlygų vykdymą yra atsakinga perkančioji organizacija. Papildomą susitarimą pasirašė ieškovas ir VšĮ Sapiegos ligoninės direktorius, nors tokių įgaliojimo pastarasis neturėjo. Taigi VšĮ Sapiegos ligoninė su ieškovu sandorį sudarė kaip savarankiškas asmuo, tačiau nesilaikydamas VPĮ nuostatų, taikomų viešosioms įstaigoms įsigyjant prekes ar darbus. CK 6.381 straipsnyje nustatyta, kad viešojo pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos konkurso tvarka, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad VšĮ Sapiegos ligoninės sudarytas papildomas susitarimas nebuvo sudarytas remiantis įvykusių viešųjų pirkimų pagrindu. Kadangi papildomas susitarimas buvo sudarytas VšĮ Sapiegos ligoninės, o ne perkančiosios organizacijos vardu, tokiam pirkimui negali būti taikomos susitarimo sudarymo metu galiojusios VPĮ redakcijos 86 straipsnio 11 dalies 1 punkto nuostatos, t. y. toks pirkimas negalėjo būti organizuojamas neskelbiamų derybų būdu, kadangi nevertintinas kaip papildomų darbų, apibrėžtų VPĮ, pirkimas. Šios faktinės aplinkybės patvirtinta pirmosios instancijos teismo išvados dėl papildomo susitarimo prieštaravimo imperatyvioms CK 6.380 – 6.381 straipsnių, VPĮ 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 28 dalies, 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies, 86 straipsnio 11 dalies 1 punkto nuostatoms pagrįstumą.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnio 2 dalį

Pagal CK 1.82 straipsnio 2 dalį viešųjų juridinių asmenų sudaryti sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais. Skirtingai nei privačių juridinių asmenų, kurių teisnumas yra bendrasis, viešųjų juridinių asmenų teisnumas yra specialusis, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokių civilinių teisių ir pareigų, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams (CK 2.74 str. 2 d.). Šių juridinių asmenų tikslas yra tenkinti viešuosius interesus (CK 2.34 str. 2 d.). Ieškovo ir VšĮ Sapiegos ligoninės sudarytą papildomą susitarimą teismas pripažino negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, konstatavęs, kad papildomą susitarimą ligoninė sudarė neturėdama lėšų apmokėti už darbus. Pagal Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viešoji įstaiga – tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. VšĮ Sapiegos ligoninė papildomo susitarimo sudarymo metu buvo Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės viešoji sveikatos priežiūros ne pelno įstaiga, kurios steigėjas – Vilniaus apskrities viršininko administracija. Ligoninės pagrindinis veiklos tikslas – gerinti Lietuvos gyventojų sveikatą, sumažinti gyventojų sergamumą ir mirtingumą, kokybiškai teikti medicinos paslaugas. Pagrindiniai uždaviniai – organizuoti ir teikti nespecializuotas, specializuotas kvalifikuotas antrinės asmens sveikatos priežiūros konsultacines ir stacionarines paslaugas (VšĮ Sapiegos ligoninė įstatai, 1 t., 91-108 b.l.). Ligoninė finansuojama iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų, steigėjo skiriamų lėšų, valstybės ir savivaldybių biudžeto tikslinių asignavimų, valstybės investicinių programų lėšų ir kt. (VšĮ Sapiegos ligoninės įstatų X dalis). Ligoninė nėra pelno siekiantis juridinis asmuo, jos metinį biudžetą sudaro valstybės ir savivaldybės skirtos lėšos, o pačios ligoninės gautos lėšos sudaro tik nedidelę dalį ligoninės biudžeto. Įstatų 51 punkte numatyta, kad ligoninė privalo sudaryti kiekvienų metų išlaidų sąmatą, kurią patvirtina steigėjas. Ligoninės išlaidų sąmatoje nebuvo numatytas finansavimas jungiamojo koridoriaus remonto darbų apmokėjimui, todėl ligoninė negalėjo prisiimti įsipareigojimų atsiskaityti už ginčo statybos rangos darbus. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra orientuota į savo pacientų interesus ir gaunamas lėšas privalo naudoti tik pagal jų tikslinę paskirtį. Papildomas susitarimas buvo pasirašytas neturint finansavimo apmokėjimui už būsimus remonto darbus ir toks finansavimas nebuvo gautas. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2008 m. kovo 27 d. papildomą susitarimą VšĮ Sapiegos ligoninė sudarė neturėdama finansavimo apmokėjimui už būsimus remonto darbus, be viešojo konkurso ir/ar kitokių įgaliojimų – tiesiog pavedant rangovui UAB „Daila“ atlikti IV ir V korpusų jungiamojo koridoriaus su diagnostikos korpusu remonto darbus kartu su projekto parengimu ir pagrįstai tokį susitarimą pripažino negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnio 2 dalį.

Dėl restitucijos taikymo

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs papildomą susitarimą prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d. ) bei viešojo juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 str. 2 d.), pažymėjo, kad rangos darbai pagal papildomą susitarimą buvo atlikti 2008 metais, pagal darbų pobūdį šalių grąžinimas į pradinę padėtį yra neįmanomas, todėl restitucijos netaikė. Ieškovas su šia teismo išvada nesutinka, teigia, kad teismas privalėjo taikyti CK 6.146 straipsnyje įtvirtintą restitucijos būdą.

CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos (CK 1.80 str. 3 d.). Restitucija taip pat taikoma ir tais atvejais, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams (CK 1.82 str. 4 d.). Pagal CK 6.145 straipsnį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taigi restitucija taikoma arba netaikoma kaip viešojo pirkimo sutarties panaikinimo padarinys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad teismai, spręsdami dėl niekinio sandorio padarinių, turi tirti sutarties vykdymo eigą, jos vykdymo specifiką, įvykdymo laipsnį, galimus nuostolius dėl restitucijos taikymo, kitas reikšmingas aplinkybes ir parinkti restitucijos būdą arba, esant išskirtinėms aplinkybėms, jos netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008). Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai viešojo pirkimo sutarties dalykas yra paslaugų ar darbų atlikimas, restitucija paprastai netaikoma, nes šalių grąžinimas į iki sutarties vykdymo buvusią padėtį paprastai neįmanomas arba susijęs su neprotingomis išlaidomis ir ekonominiais nuostoliais. Tokiu atveju iki teismo sprendimo, kuriuo konstatuojamas sutarties neteisėtumas, atsiradę sutarties vykdymo padariniai ir jos šalių tarpusavio teisės ir pareigos išsaugomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).

Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi tokia situacija, kad niekiniu konstatuotas papildomas susitarimas yra vienos šalies visiškai įvykdytas, t. y. ieškovas pagal susitarimą yra atlikęs visus jungiamojo koridoriaus rangos darbus, atliktų darbų rezultatu nuo 2008 metų gegužės mėnesio ligoninė naudojasi neatlygintinai, o ieškovas, investavęs savo pinigines lėšas ir darbo jėgą į sutarties objektą, negali gauti atsiskaitymo už atliktus darbus, kadangi sandoris pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad restitucija natūra šioje byloje negali būti taikoma, kadangi nėra galimybės grąžinti to, ką ieškovas įdėjo vykdydamas papildomą susitarimą, t. y. ieškovo panaudotų medžiagų ir darbo jėgos. Įvertinusi tai, kad pagal niekiniu ir dėl to negaliojančiu pripažintą susitarimą sukurtu darbų rezultatu ligoninė naudojasi, neginčija nei atliktų darbų fakto, nei kokybės, neįrodinėja darbų kainos nepagrįstumo, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas taikyti CK 6.146 straipsnyje įtvirtintą ekvivalento pinigais restitucijos būdą. Nėra pagrindo sutikti su Vilniaus miesto savivaldybės argumentu, kad taikant ekvivalento pinigais restitucijos būdą bus įteisintas niekinis sandoris. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokį restitucijos būdą byloje sąlygoja susiklosčiusios faktinės aplinkybės – papildomame susitarime numatytų darbų atlikimas, jų kiekio ir kokybės neginčijimas, atsakovo faktinis naudojimasis darbų rezultatu, – kurios nesudaro pagrindo vadovautis CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtimi ir netaikyti restitucijos.

CK 6.146 straipsnyje numatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.147 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Papildomas susitarimas buvo įvykdytas 2008 m. gegužės mėnesį, todėl vadovaujantis suvestiniais sąmatinės kainos skaičiavimais (1 t., 29 b. l.) ir atliktų darbų aktais (1 t., 30-41, 42-45, 46), darytina išvada, kad piniginis ekvivalentas yra lygus ieškovo atliktų darbų kainai. Išvardintų teisinių ir faktinių argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl restitucijos netaikymo pakeisti ir taikyti vienašalę restituciją, priteisiant ieškovui iš atsakovo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės 389 903,93 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Konstatavus sandorio, kurio pagrindu ieškovas reikalauja atsiskaitymo už statybos rangos darbus, negaliojimo faktą ir jo teisinius padarinius, galutiniam ginčo išsprendimui tampa teisiškai nereikšmingi ieškovo argumentai dėl atsakovų solidariosios prievolės apmokėti ginčo darbus, todėl kolegija plačiau dėl jų nepasisako, tik konstatuoja teismo išvadų dėl savivaldybės solidariosios atsakomybės nebuvimo pagrįstumą.

Dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo

Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti šiuos teismo motyvus: „atsakovas VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė turi atsiskaityti su ieškovu už rangos darbus, atliktus pagal papildomą susitarimą (CK 6.644 str. 1 d.)“ bei „ieškinys atsakovui VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei atmestinas, nes nėra įvykusi papildomo susitarimo 2.2 punkto nurodyta sąlyga, kuri sukuria atsakovui VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei pareigą atsiskaityti su ieškovu už rangos darbus, atliktus pagal papildomą susitarimą“.

Pripažintas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei viešojo juridinio asmens tikslams VšĮ Sapiegos ligoninės ir ieškovo sudarytas papildomas susitarimas negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 str. 1 d.), todėl teismas nepagrįstai vadovavosi šio susitarimo nuostatomis, konstatuodamas, jog papildomo susitarimo 2.2 punkte nustatyta sąlyga sukuria atsakovui pareigą atsiskaityti su ieškovu už rangos darbus, atliktus pagal papildomą susitarimą. Tokiu kaip nagrinėjamas atveju, atskiros pripažinto negaliojančiu susitarimo sąlygos, sprendžiant sandorio negaliojimo pasekmių klausimą, netaikytinos. Ieškovo ieškinys atsakovams atmestas ne todėl, kad nėra įvykusi papildomo susitarimo 2.2 punkte numatyta sąlyga, o dėl to, kad ginčijamas susitarimas pripažintas negaliojančiu ab initio. Pritaikius negaliojančiu pripažinto susitarimo teisinius padarinius – restituciją, teisiškai ydingais tampa teismo argumentai, kuriais nustatomas nuginčyto sandorio nuostatos, reglamentuojančios ligoninės pareigą atsiskaityti už rangos darbus, taikymas ateityje, įvykus susitarimo 2.2 punkte numatytai sąlygai.

Išdėstyti argumentai lemia atsakovo apeliacinio skundo reikalavimo iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti atsakovo ginčijamus teismo argumentus tenkinimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, o teismo sprendimo dalis keičiama tik dėl restitucijos taikymo, todėl nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, o priešieškinį palikti nenagrinėtą arba atmesti. Už apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 8 605 Lt žyminį mokestį (3 t., 87 b. l.). Nors ieškovo ieškinys atmestas, tačiau patenkina ieškovo apeliacinio skundo dalis dėl restitucijos taikymo, todėl yra pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria pripažintam negaliojančiu uždarosios akcinės bendrovės „Daila“ ir Viešosios įstaigos Sapiegos ligoninės 2008 m. kovo 27 d. papildomam susitarimui prie statybos rangos sutarties Nr. 2007/08 netaikyta restitucija, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – taikyti vienašalę restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Daila“, į. k. 121455244, iš atsakovo viešosios įstaigos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės, į. k. 302692454, 389 903 (tris šimtus aštuoniasdešimt devynis tūkstančius devynis šimtus tris) Lt 93 ct.

Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti šiuos teismo argumentus: „atsakovas VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė turi atsiskaityti su ieškovu už rangos darbus, atliktus pagal papildomą susitarimą (CK 6.644 str. 1 d.)“ bei „ieškinys atsakovui VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei atmestinas, nes nėra įvykusi papildomo susitarimo 2.2 punkto nurodyta sąlyga, kuri sukuria atsakovui VšĮ Vilniaus miesto klinikinei ligoninei pareigą atsiskaityti su ieškovu už rangos darbus, atliktus pagal papildomą susitarimą“.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Daila“, j. a. k. 121455244, iš atsakovo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės, j. a. k. 302692454, už apeliacinį skundą sumokėtus 8 605 (aštuonis tūkstančius šešis šimtus penkis) Lt žyminio mokesčio.