Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-339-478/2015

Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00378-2014-4 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2015 m. gegužės 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui, kaltinamojo G. D. gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

G. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2014-03-24 iki 2014-03-26, nuo 2014-07-23 iki 2014-07-25 bei suėmime nuo 2014-07-25.

Iki bausmės vykdymo pradžios palikta galioti kardomoji priemonė – suėmimas.

Iš G. D. ir P. V. solidariai priteista UAB „Benu“ vaistinei 881,81 Lt (aštuoni šimtai aštuoniasdešimt vienas litas 81 cnt., t. y. 255,39 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendžiu nuteistas ir P. V., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 24 d., apie 12.00 val., UAB „BENU“ vaistinėje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, veikdamas bendrininkų grupėje su P. V., įsidėjo už striukės ir išėjo nesusimokėję už šešias pakuotes tamponų „O. B. Pro Comfort N16“, bendros 59,94 Lt vertės, dvylika pakuočių tamponų „O. B. Pro Comfort N8“, bendros 69,48 Lt vertės, dvi dėžutes antiperspiranto „Bioderma Sensibio 24h“ 50 ml, bendros 79,90 Lt vertės, vieną dėžutę raukšles lyginančio koncentrato „Hyaluron Filler“ 5ml, 99,99 Lt vertės, du buteliukus geriamo tirpalo „Flavamed“ 30 mg, bendros 27,84 Lt vertės, tris pakuotes kapsulių „Mollers Cardio N76“, bendros 173,97 Lt vertės, tris pakuotes kapsulių „Mollers Dobbel N100“, bendros 154,95 Lt vertės, dvi pakuotes kapsulių „Mollers Omega-3 N76“, bendros 107,98 Lt vertės, dvi pakuotes tablečių „Wellteen N30“, bendros 115,96 Lt vertės, tokiu būdu, atvirai, matant vaistininkei, pagrobė svetimą 888,81 Lt turtą, priklausantį UAB „BENU“ vaistinei.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-202/2014).

Išnagrinėjęs bylą ir skundžiamą teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad G. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Priešingai nei skunde teigia apeliantas, įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. O tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis paremtas abejotinais įrodymais ir prielaidomis.

Nuteistasis G. D. pirmos instancijos teisme savo kaltės nepripažino ir tvirtino, kad vagystės iš vaistinės nevykdė ir prie jos neprisidėjo, pripažino tik tai, kad žinojo, jog daiktai yra vogti, ir prisidėjo prie jų pardavimo. Šį argumentą G. D. nurodo ir apeliaciniame skunde bei prašo jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 189 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tokį nuteistojo G. D. neprisipažinimą pagrįstai įvertino kritiškai kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir atmetė, kadangi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje surinkta pakankamai G. D. kaltę patvirtinančių įrodymų.

Liudytojos R. S. parodymais nustatyta, kad į vaistinę, kurioje ji dirbo, užėjo trys vyriškiai, tarpusavyje kalbėjosi, dviese atėjo prie jos, o vienas nuėjo prie lentynų, matė, kad tas vienas plėšia ir kažką kiša už striukės, klausė jo, ką jis daro, jis apsisuko ir išėjo, iš paskos išėjo ir kiti du, tada pasigedo pavogtų prekių, kurios buvo paimtos iš dviejų vietų - iš tos, kur stovėjo vienas asmuo ir tos, kur stovėjo du prie prekystalio. Šiuos liudytojos parodymus patvirtina ir iš karto po įvykio iš jos paimtas protokolas – pareiškimas (1 t., 4 b. l.), kuriuo nustatyta, kad visi trys vyriškiai ne tik kartu užėjo į vaistinę, dviese buvo prie lentynų, o trečias ją kalbino, bet ir išėję nuėjo į vieną pusę. Liudytojos R. S. parodymus patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 5-9 b. l.), kuriuo nustatyta, kad prekės buvo pavogtos iš kelių lentynų. Nuteistojo P. V. parodymais nustatyta, kad jis susitiko su G. D. ir D. D., visi trys nuėjo į vaistinę, jis prisidėjo prekių ir išėjo, laukė G. D., kad šis padėtų jam parduoti vogtas prekes, kartu važiavo į turgų, kur juos sulaikė. Analogiškus parodymus P. V. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 91 b. l.). Mirusio buvusio įtariamojo D. D. (3 t., 7 b. l.) parodymais nustatyta, kad į vaistinę G. D., D. D. ir P. V. užėjo kartu, pasiūlius P. V., G. D. pirko pleistrą, jis tuo metu nuo lentynos pavogė žuvų taukus, P. V. vaikštinėjo tarp lentynų, vaistininkei sušukus, ką jis daro, P. išėjo, paskui jį išėjo ir jis su broliu, lauke P. parodė pavogtas prekes ir pasiūlė padėti parduoti, juos sulaikė turguje pardavinėjant prekes. Liudytojas D. M. pirmos instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog gavo informaciją apie vagystę vaistinėje, pastebėjo nurodytus požymius atitinkančius asmenis ir pas juos rado iš vaistinės pavogtas prekės. Prekės buvo rastos pas vieną iš brolių D., o P. V. turguje atliko žvalgybinę funkciją, visi jie suprato, ką daro.

Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad nusikalstama veika yra padaryta bendrininkų grupės. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkaujant svarbu tai, kad, veikiant bendrininkams, palengvėja nusikaltimo padarymas, t. y. bendrininkai vienas kitam palengvina nusikaltimo darymą. Susitarimas dėl bendrų veiksmų gali kilti bet kurioje nusikaltimo darymo stadijoje, būti spontaniškas ir išreiškiamas ne tik išankstiniu konkrečių veiksmų aptarimu, suderinimu. Pažymėtina, kad ir bendrininkų grupei iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas nėra būtini bendrininkų požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-400/2011, 2K-10/2012). Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K–605/2007, 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.). Nors nuteistieji teigia, kad iš anksto nesitarė dėl svetimo turto pagrobimo, o P. V. nurodo, kad tokia mintis jam kilo spontaniškai, tačiau susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-339/2010, 2K-630/2011). BK 26 straipsnio 1 dalies prasme bendrininkai atsako už tas vykdytojo veikas, kurias apima jų tyčia. Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9-2009). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko, realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Iš šių nuostatų darytina išvada, kad nors G. D. ir nepaėmė svetimo turto, tačiau iš byloje ištirtų įrodymų matyti, kad jis, užimdamas vaistininkę prie kasos, sudarė sąlygas P. V. ir D. D. pavogti svetimą turtą, šį pavogtą turtą apžiūrėjo ir visi trise nuvyko į turgų, kur jį pardavinėjo, taigi, pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip bendravykdytojas. O kadangi svetimas turtas buvo pavogtas atvirai, matant liudytojai R. S., kuri suvokė, jog vagiamas vaistinės turtas, nuteistieji suvokė faktą, kad liudytoja suprato jų veiksmų pobūdį, ir ignoravo šią aplinkybę, todėl G. D. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip atviras svetimo turto pagrobimas bendrininkų grupėje.

Atsižvelgiant į išdėstytą, nuteistojo G. D. prašymas jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 189 straipsnio 1 dalį atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas dėl bylos grąžinimo ikiteisminiam tyrimui papildyti. Pats apeliantas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių pagrindų, dėl kurių byla turėtų būti grąžinta ikiteisminiam tyrimui papildyti. BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą dėl apskųsto teismo nuosprendžio, priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė kaltinamojo akto neatitikimų BPK 219 straipsnio reikalavimams, todėl pagrindo tenkinti apelianto reikalavimą ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, nėra.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BPK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, todėl nuteistojo G. D. skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 12 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam G. D., išlaidas iki 2015-04-01 sudaro 59,87 Eur (4 t. 55 b.l.). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą G. D. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš nuteistojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. D. apeliacinį skundą atmesti.