Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovui Šiaulių teritorinei ligonių kasai (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl rašto panaikinimo bei turtinės ir moralinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjo manymu, Šiaulių TLK pažeidė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-24 nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9.5 p., kur nurodyta, kad pretendentams nustatytas specialusis reikalavimas turėti darbo patirtį suprantamas kaip stažas, bei pažeidė Darbo kodekso 30 str. 2 d., kuriame nurodyta, kad iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose darbo stažo skaičiavimo tvarką (išskyrus bendrojo) nustato Vyriausybė. Šiaulių TLK pažeidė Darbo kodekso 97 str., kuriame nurodyta, kad priėmimo į darbą apribojimus gali nustatyti tik įstatymai. Šio kodekso 11 str. 1 d. numato, kad jeigu tarp šio Kodekso normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų yra prieštaravimų, taikoma šio Kodekso normos; 2 d. nurodyta, kad tuo atveju, kai tarp norminių darbo teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata. Pareiškėjo manymu, šiais veiksmais Šiaulių TLK pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį, 33 str. įtvirtintą teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą bei 48 str. įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Anot pareiškėjo, jo išsilavinimas, žinios, gebėjimai ir įgytas patyrimas tiko šiam darbui, jis buvo pilnai pasirengęs konkursui, jį būtų laimėjęs, jei ne nepagrįstai atsakovo nustatytas 3 metų patirties reikalavimas. Dėl to, kad nelaimėjo konkurso į minėtas pareigas jis patyrė didžiulę moralinę žalą: atsirado nervinis akių tikas, priaugo labai daug svorio, atsirado ir kiti negalavimai – sąnarių, vidaus organų.

Atsakovas atkreipė dėmesį į galiojantį teisinį reguliavimą – pagal Aprašo 8 p., Valstybės tarnybos tvarkymo įstaiga „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ skelbdama apie konkursus privalo nurodyti specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme. Jeigu užpildytoje elektroninėje formoje yra netikslumų, apie tai valstybės tarnybos tvarkymo įstaiga praneša konkursą organizuojančiai įstaigai. Pagal Aprašo 6 p. Valstybės tarnybos tvarkymo įstaiga per 7 kalendorines dienas nuo valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens raštu pateikto prašymo paskelbti konkursą gavimo dienos skelbia apie šį konkursą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir valstybės tarnybos tvarkymo įstaigos interneto puslapyje. Pažymėjo, jog kadangi Valstybės tarnybos departamentas nagrinėjamu atveju nenustatė ir nepranešė užpildytoje elektroninėje formoje esant netikslumų (lyginant su pareigybės aprašymu) ir 2007-10-26 „Informaciniuose pranešimuose“ Nr. 84(1) buvo išspausdintas skelbimas Nr. 7461 apie konkursą į Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, nenurodant specialiojo reikalavimo turėti ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje (I t., b. l. 44-46).

Paaiškino, kad pastebėjus klaidą, Šiaulių TLK telefonu nedelsiant susisiekė su Valstybės tarnybos departamentu ir buvo informuota, kad skelbimas gali būti ištaisytas kitame „Informaciniai pranešimai“ numeryje. Šiaulių TLK 2007-10-29 išsiuntė raštą Nr. S-3694 „Valstybės žinių“ priedo „Informacinių pranešimų“ redakcijai ir Valstybės tarnybos departamentui prašydama ištaisyti padarytą klaidą. R. P. 2007-10-30 kreipėsi į Šiaulių TLK dėl dalyvavimo konkurse į Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. Pareiškėjui pateikus dokumentus paaiškėjo, jog jis neatitinka specialiųjų reikalavimų, nes neturi 3 metų stažo privalomojo draudimo srityje. R. P. buvo žodžiu informuotas, kad skelbime yra padaryta klaida ir jis negalės dalyvauti konkurse. Nepaisydamas gautos informacijos R. P. pageidavo pateikti dokumentus ir dalyvauti konkurse, todėl buvo priimti jo dokumentai ir užregistruotas 2007-10-30 prašymas dėl leidimo dalyvauti konkurse. 2007-10-31 „Informaciniuose pranešimuose“ Nr. 85(1) išspausdintas Šiaulių TLK skelbimo papildymas, nurodant reikalavimą turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį privalomojo draudimo srityje(I t., b. l. 47-48). Vadovaujantis Aprašo 15 p. R. P. 2007-10-31 išsiųstas raštas Nr. S-3709, kuriuo informuota, kad neleidžiama dalyvauti konkurse į karjeros valstybės tarnautojo Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, nes nepateikti dokumentai, įrodantys, kad pretendentas turi ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje.

Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TLK veikla organizuojant konkursą Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms užimti laikytina vidiniu, o ne viešuoju, administravimu, todėl organizuojant konkursą vadovautasi specialiaisiais teisės aktais – Valstybės tarnybos įstatymu, Konkursų į valstybės tarnautojų pareigas organizavimo tvarkos aprašu, Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, o ne Viešojo administravimo įstatymu. Atsakovo manymu, Šiaulių TLK nepažeidė bendrųjų teisės principų paskelbdama konkursą ir 2007-10-31 raštu Nr. S-3709 informuodama R. P., kad jam neleidžiama dalyvauti konkurse, nepateikus dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas turi reikalaujamą darbo patirtį.

Pažymėjo, kad Šiaulių TLK paskelbtame konkurse galėjo dalyvauti bet kuris asmuo, ne mažiau kaip 3 metus dirbęs privalomojo sveikatos draudimo srityje – Valstybinės ligonių kasos, teritorinių ligonių kasų, ligoninių ar vaistinių darbuotojai. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Sveikatos draudimo įstatymas nustato privalomojo sveikatos draudimo sistemą, į kurią patenka privalomąjį sveikatos draudimą vykdančios institucijos ir sveikatos priežiūros įstaigos, todėl nagrinėjamu atveju galimų pretendentų ratas yra aiškiai apibrėžtas ir objektyviai patikrinamas.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokie įrodymų apie tai, kad Šiaulių TLK sprendimas neleisti dalyvauti konkurse buvo jo nurodomų ligų priežastis, todėl atsakovo įsitikinimu, aplinkybė, jog pareiškėjas neatitiko specialaus reikalavimo turėti Šiaulių TLK nustatytą darbo patirtį ir todėl negalėjo dalyvauti konkurse, nėra priežastiniu ryšiu susijusi su R. P. sveikatos problemomis.

II.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo skundo motyvą, jog neteisėtai buvo nustatytas specialusis reikalavimas siekiant užimti Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybę – ne mažesnė kaip trejų metų darbo patirtis privalomojo sveikatos draudimo srityje – pažymėjo, jog piliečių konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, įtvirtinta Konstitucijos 33 str. 1 d., nėra absoliuti ir ji nereiškia draudimo nustatyti pretendentams diferencijuotų reikalavimų, atsižvelgiant į pareigoms užimti būtiną išsilavinimą, dalykines savybes ar darbo patirtį. Pažymėjo, kad pagal Metodikos 2 priedą skyriaus, tarnybos, poskyrio vedėjo pavaduotojui rekomenduojama trejų metų darbo patirtis. Todėl, teismo nuomone, Šiaulių TLK parengusi ir patvirtinusi direktoriaus įsakymu Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymą (I t., b. l. 39-42) laikėsi teisės aktų nustatytų reikalavimų bei teisėtai ir pagrįstai nustatė specialųjį reikalavimą – turėti ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje. Pareiškėjo argumentą, kad šis specialusis reikalavimas yra pritaikytas konkretiems asmenims, teismas atmetė kaip nepagrįstą, pasisakydamas, kad sveikatos draudimo sritis yra plati, todėl į šias pareigas galėjo pretenduoti ne tik Šiaulių TLK darbuotojai, bet ir kitos teritorinės ligonių kasos, vaistinės, medicinos įstaigos darbuotojai, turintys 3 metų darbo stažą privalomojo sveikatos draudimo srityje, tai yra viešo konkurso paskelbimo tikslas – sudaryti galimybę konkurse dalyvauti kuo platesniam pretendentų ratui, nebuvo paneigtas.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, jog pareiškėjas R. P. Šiaulių TLK dokumentus pateikė 2007-10-30, tai yra iki 2007-10-31 Nr. 85(1) „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ paskelbto skelbimo papildymo dėl Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo konkurso organizavimo. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui pateikus dokumentus Šiaulių TLK, jis buvo žodžiu informuotas apie padarytą klaidą skelbime dėl konkurso organizavimo ir, kad siekiantiems užimti Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas yra numatytas specialusis reikalavimas – turėti trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje (III t., b. l. 190-191). Todėl teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjas R. P. buvo tinkamai supažindintas su specialiaisiais reikalavimais Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms užimti.

Teismas iš dalies tenkino atsakovo prašymą ir Šiaulių TLK naudai iš pareiškėjo priteisė turėtas bylinėjimosi išlaidas – iš viso 3 403,50 Lt (trys tūkstančiai keturi šimtai trys litai 50 ct).

III.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo pateikti jo skunduose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo pateiktų su byla susijusių klausimų. Visų pirma nebuvo pasisakyta dėl sveikatos draudimo srities sąvokos. Teisėjų kolegija taip pat neišsprendė specialiojo stažo (patirties) skaičiavimo ir pripažinimo klausimo.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai taikė teisės normą, numatančią 3 metų „darbo“ patirties reikalavimą. Asmens teises ribojančios normos negali būti aiškinamos plečiamai.

3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjas nebandė sustabdyti pradėto konkurso ar ginčyti jo rezultatų. Pažymėjo, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 2007-11-28 rašte nurodoma, kad jis prašė atšaukti konkursą ir anuliuoti jo rezultatus.

4. Pažymi, kad jis nesutiko su teismo pasiūlymu, kad būtų atlikta jo sveikatos patikrinimo ekspertizė, nes ją buvo siūloma atlikti toje institucijoje, su kuria vyksta teisminis ginčas.

5. Teisėjų kolegija skundžiamame sprendime netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias reikalavimus konkursui į valstybės tarnautojų pareigas, taip pat materialinės teisės normas, reglamentuojančias turtinę ir neturtinę žalą, nepaisė Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatų.

6. Nesutinka su teismo paskaičiuotu ir priteistu teismo išlaidų dydžiu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje sprendžiamas tarnybinis ginčas pagal du tarpusavyje susijusius pareiškėjo reikalavimus:

1. Panaikinti atsakovo aktą, kuriuo pareiškėjas informuojamas, kad jam neleidžiama dalyvauti konkurse į karjeros valstybės tarnautojo Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas tuo pagrindu, jog jis nepateikė dokumentų, įrodančių ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje.

2. Atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalos dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto (atsakovo – Šiaulių teritorinės ligonių kasos) veiksmų, jam, kaip konkursą organizuojančiai įstaigai, vykdant jo kompetencijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas.

Pasisakydama dėl pirmojo pareiškėjo reikalavimo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamo rašto panaikinimas neturėtų jokios įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms, kadangi pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nereiškė jokių reikalavimų dėl konkurso procedūros ir jo rezultatų, neprašė juos panaikinti.

Pažymėtina, kad teisme nagrinėjamo administracinio ginčo ribos apibrėžiamos pareiškėjo skundo (prašymo) reikalavimais, nustatyta tvarka teismo priimtais nagrinėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24, 37 straipsniai). Pareiškėjas teikdamas skundą dėl viešojo administravimo subjekto veikos turi teisę pasirinkti įstatyme nustatytą jo pažeistos teisės gynimo būdą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo turinys bei jo pozicija išreikšta bylos nagrinėjimo metu patvirtina, kad pareiškėjas siekė, jog būtų panaikintas atsakovo Šiaulių TLK 2007 m. spalio 31 d. raštas Nr. S-3709, kaip užkertantis kelią jam dalyvauti konkurse į Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. Teismas pagrįstai nagrinėjo bylą pareiškėjo pateiktų reikalavimų ribose. Kadangi pareiškėjas buvo pateikęs dokumentus dalyvauti konkurse, atsakovas pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus nustatęs, kad jis neatitinka specialiojo reikalavimo ir jam negali būti leidžiama dalyvauti konkurse, turėjo apie tai informuoti pareiškėją ir paaiškinti priežastis. Atsakovas šią pareigą atliko 2007 m. spalio 31 d. raštu Nr. S-3709. Byloje nustatyta, kad atsakovas skundžiamu raštu pagrįstai informavo pareiškėją apie tai, kad jis negali dalyvauti konkurse, taip pat paaiškino jam neleidimo priežastis. Naikinti šį raštą nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad skundžiamas raštas pareiškėjui suteikė galimybę per įstatymu nustatytus terminus apsispręsti kaip ginti savo teises dėl dalyvavimo konkurse, jei jis manė, kad jos yra pažeistos. Minėta, kad pareiškėjas nereiškė teismui reikalavimų susijusių su pačiu konkursu, neginčijo jo rezultatų. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl skundžiamo rašto panaikinimo atmetė pagrįstai ir teisėtai.

Žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimo teisinis pagrindas yra nustatytas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 4(14), 2008 m., p., 90–109). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžė, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai suprantami kaip nevykdymas įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymas draudžia atlikti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus sieja su atsakovo veiksmais (visų pirma – skundžiamu 2007 m. spalio 31 d. aktu Nr. S-3709), vykdant jo kompetencijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas – organizuojant konkursą. Todėl CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai yra aktualu patikrinti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu išaiškinti), ar pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos tuo metu galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio bei Aprašo 6, 8-9 ir 14-15 punktų nuostatos, reglamentavusios tokio pobūdžio konkursų paskelbimo bei vykdymo tvarką. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo argumentų, atsakovo veiksmų (aktų) neteisėtumo faktą pareiškėjas įrodinėja šiuo pagrindiniu aspektu – konkurso dalyviams kelto specialiojo reikalavimo turėti 3 metų stažą privalomojo sveikatos draudimo srityje nepagrįstumu. Kartu pažymėtina ir tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas neatitiko Aprašo 14. p. nurodytų reikalavimų, kadangi jis nepateikė dokumentų, įrodančių, jog jis turi ne mažesnę kaip trejų metų patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje.

Specialusis reikalavimas, nurodytas konkurso skelbime bei pačiame Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašyme (I t., b. l. 39-42), turėti 3 metų stažą privalomojo sveikatos draudimo srityje, vertintinas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gegužės 2 d. nutarime Nr. 425 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-05-20 nutarimo Nr. 685 „Dėl valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ numatytą teisinį reguliavimą. Šios Metodikos 12.2. p. numatė, kad įstaigų vadovams, priimamiems į pareigas konkurso būdu, ir karjeros valstybės tarnautojams nustatoma darbo patirtis, atsižvelgiant į rekomenduojamą darbo patirtį. Metodikos 1 priedo įstaigų struktūrinių padalinių vadovų, jų pavaduotojų ir patarėjų pareigybių vertinimo kriterijų dėmenyse buvo nurodyta, jog atliekamos užduotys, susijusios su atlikimo metodų ir technikos tobulinimu, kitais elementais, kuriems reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių. Pagal Metodikos 2 priedą skyriaus, tarnybos, poskyrio vedėjo pavaduotojui rekomenduojama trejų metų darbo patirtis. Atsižvelgiant į šiuos teisės aktų reikalavimus, bet koks su atitinkamos srities žiniomis ir darbo patirtimi susijęs reikalavimas pagal savo pobūdį negali būti laikomas kaip įstatymo draudžiamas nustatyti reikalavimas, priešingai, trejų metų darbo patirties reikalavimas minėtuose teisės aktuose yra numatytas kaip rekomenduojamas. Institucija pagal savo veiklos specifiką ir pareigybei, kuriai užimti skelbiamas konkursas, priskirtas funkcijas, remdamasi minėtu teisiniu reguliavimu turi teisę nustatyti atitinkamus specialiuosius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nustatė TLK Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybei specialųjį reikalavimą – turėti ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį privalomojo sveikatos draudimo srityje.

Apelianto argumentai dėl konkurso sąlygose naudojamos sąvokos „privalomojo sveikatos draudimo sritis“ neaiškumo ir neapibrėžtumo, kaip aplinkybės pažeidusios jo konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą, atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma, privalomojo sveikatos draudimo srityje veikiančios institucijos ir sveikatos priežiūros įstaigos yra aiškiai nurodytos Sveikatos draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju galimų pretendentų dalyvauti konkurse ratas galėjo būti objektyviai nustatomas (patikrinamas) remiantis minėtų teisės aktų nuostatomis. Pažymėtina ir tai, jog net ir tuo atveju, jei pareiškėjui, kaip vienam iš pretendentų, norinčių dalyvauti konkurse galimai kilo neaiškumų dėl vienos iš konkurso sąlygų (t. y. kokios konkrečiai pareigos patenka į darbo patirties privalomojo sveikatos draudimo srityje reikalavimą), jis galėjo kreiptis į konkursą organizuojančią instituciją su prašymu paaiškinti jam šį kriterijų, tačiau šio klausimo pareiškėjas nekelė nei tuomet, kai pateikė dokumentus Šiaulių TLK ir buvo žodžiu informuotas apie minėtą reikalavimą (III t., b. l. 190-191), nei vėliau, kai 2007-10-31 Nr. 85(1) „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ buvo paskelbtas skelbimo papildymas dėl Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo konkurso organizavimo. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su įstatymo nuostatoms neprieštaraujančiais specialiaisiais reikalavimais Sutarčių skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms užimti, todėl vien pareiškėjo abejonės dėl konkurso sąlygose numatyto specialiojo reikalavimo pagrįstumo nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo faktą.

Nagrinėjamoje byloje viena iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėti veiksmai (konkrečiai – Šiaulių TLK 2007 m. spalio 31 d. raštas Nr. S-3709) – nebuvo nustatyta. Nesant bent vienos sąlygos, kuri būtina žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimui CK 6.271 straipsnyje numatytu pagrindu, civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį negalima. Taigi nustačius, kad nėra valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, iš kurių kildinama žala, nėra pakankamo pagrindo nustatinėti kitų civilinės atsakomybės sąlygų ir žalos apimties pareiškėjo nurodyta pinigine išraiška aplinkybių: priežastinio ryšio (CK 6.248 str.), turtinės žalos dydžio (CK 6.249 str.), atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo ypatumų (CK 6.250 str.). Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kad byloje pateikti medicininiai dokumentai apibūdina esamą pareiškėjo sveikatos būklę (II t., b. l. 5, 146; III t., b. l. 4, 110, 114, 122-123), tačiau kaip matyti ir iš atsakant į paties pareiškėjo prašymą (III t., b. l. 111-113) pateiktos Viešosios įstaigos Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centras pažymos, joje nurodoma, kad nėra galimybės atsakyti, ar psichologiniai potyriai ir išgyvenimai turėjo įtakos nustatytiems susirgimams atsirasti (III t., b. l. 110). Byloje nėra įrodymų, kad kuris nors iš pareiškėjo sveikatos sutrikimų, kurių, kaip matyti iš byloje esančių medicininių dokumentų, jis turėjo ir iki pretendavimo dalyvauti konkurse, atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Taigi, ir šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės bei neturtinės žalos negalėtų būti tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo teismui teiktuose dokumentuose keltų su byla susijusių klausimų. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, vertina, ar sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Šia teisės norma nustatyta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas sprendime privalo atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis) ir negali išeiti už bylos nagrinėjimo ribų. Aiškinant šią ABTĮ normą nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog pareiga teismui sprendime išnagrinėti ir atsakyti į visus pareiškėjo keltus reikalavimus negali būti suprantama, kaip įpareigojanti teismą aptarti atskirai kiekvieną pareiškėjo argumentą (klausimą), kuriais jis grindžia savo reikalavimą. Teisėjų kolegija patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, ginčijamame sprendime išsprendė visus pareiškėjo skundo reikalavimus (dėl rašto panaikinimo, žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo) ir dėl ginčo esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo priteistos atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 4 d. numatyta, kad, kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Pagal ABTĮ 44-45 straipsnių nuostatas, teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu. Suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet šių išlaidų detalų paskaičiavimą bei jų pagrindimą (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis). Nesant įrodymų pagrindžiančių faktiškai turėtas išlaidas teismas neturi pagrindo jas priteisti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutikdama su apeliacinio skundo argumentais pastebi, kad byloje nėra pateikta motyvuoto atsakovo prašymo dėl išlaidų atlyginimo bei šių išlaidų detalaus paskaičiavimo bei jų pagrindimo. Nesant motyvuoto prašymo su detaliu išlaidų paskaičiavimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo vien vadovaudamasis byloje esančiais tam tikras išlaidas patvirtinančiais dokumentais. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad priteisdamas išlaidas teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, o prašymus dėl išlaidų patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme sprendžia pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į minėtus argumentus pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl teismo išlaidų priteisimo. Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta kelio atsakovui ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais pateikti motyvuotą prašymą dėl išlaidų atlyginimo kartu su šių išlaidų detaliu paskaičiavimu bei jų pagrindimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, kurioje iš R. P. atsakovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos naudai priteista 3 403,50 Lt (trys tūkstančiai keturi šimtai trys litai ir penkiasdešimt centų) teismo išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.