Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo UAB Prekybos namų „Dija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4834-433/2012 pagal ieškovo D. B. individualios įmonės ieškinį atsakovui UAB Prekybos namai „DIJA“ dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2006 m. gruodžio mėn. šį žodinį susitarimą šalys pradėjo įgyvendinti – atsakovas atsiėmė savo laikrodžius iš „Maxima“ prekybos tinklo ir pardavė laikrodžių likučius ieškovei už savikainą bei pradėjo tarpininkauti tiekiant ieškovei laikrodžius į „Maxima“ prekybos tinklus. Prekės buvo tiekiamos be jokio antkainio. Ieškovė išrašydavo sąskaitą ir el. paštu parašydavo, į kurią „Maxima“ parduotuvę reikia patiekti prekes. Atsakovas tas prekes užpajamuodavo ir išrašydavo „Maxima“ sąskaitą tomis kainomis, kokiomis gaudavo prekes išieškovės. Tai buvo daroma dėl apskaitos palengvinimo. Buvo susitarta, kad už tarpininkavimą atsakovui priklausantis 5 procentų nuo apyvartos atlygis bus išskirtas atskirai. Iš ieškovės prekių buvo gauta ir patiekta į „Maxima“ prekybos tinklą už 175 699,67 Lt, tai 5 procentai nuo šios sumos sudaro 8 784,98 Lt be PVM.

Nuo 2007 m. sausio mėn. per atsakovą buvo vykdomi užsakymai iš Japan CBM corporation. Iš „Maxima“ atsakovo pervestų pinigų buvo perkami laikrodžiai iš Japan CBM corporation ir už savikainą plius papildomos konkrečios išlaidos (banko išlaidos, muitai, išmuitinimas) parduodamaieškovei, o atsakovas iš to jokios naudos neturėjo. Iš Japan CBM corporation nupirkta prekių už 187 890,65 Lt, tai 5 procentai nuo šios sumos sudaro 9 394,53 Lt be PVM.

Anot atsakovo, kaip nebūtų teisiškai kvalifikuojamos atsakovo ieškovui suteiktos tarpininkavimo paslaugos (pavedimas, komisas ar kt.), jos yra atlygintinos, nes kai abi pavedimo sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama, kad sutartis atlygintinė, o jeigu atlyginimo dydis nenustatytas, atlyginimas nustatomas atsižvelgiant į papročius, rinkos kainas, suteiktų paslaugų pobūdį ir trukmę, atitinkamas paslaugas teikiančių asmenų profesinių susivienijimų rekomendacijas ir kitas aplinkybes ir nustatomas pagal CK 6.198 str. taisykles (CK 6.758 str. 6.781 str.) CK 6.198 str. nustato, kad kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptrata ir šalys nėra susitarusios kitai, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, -atitinkančią protingumo kriterijus kainą.

Anot atsakovo, teismas neteisingai vertino civilinėje byloje surinktus įrodymus dėl ko neteisingai kvalifikavo šalių tarpusavio civilinius teisinius santykius - ignoravo šalių pripažįstamą atlygintino paslaugų teikimo civilinių teisinių santykių faktą ir padarė šalių pripažįstamam faktui priešingą išvadą. Tačiau faktą, jog tarp šalių be pirkimo - pardavimo santykių visą tą laiką egzistavo ir atlygintinių paslaugų teikimo civiliniai teisiniai santykiai, pripažino abi šalys. Atsakovas tuo grindė savo atsikirtimus, o ieškovė jį pripažino tiek 2012 m. spalio 18 d. rašytiniuose paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepimo į ieškinį ir rašytinių paaiškinimų dėl skolos priteisimo, tiek ir teismo posėdyje. Tarp šalių buvo ginčas tik dėl atlyginimo už atsakovo ieškovei teiktas paslaugas būdo ir dydžio. Atsakovo pozicija dėl 5 % nuo apyvartos buvo grindžiama įstatyminėmis prezumpcijomis, o ieškovė teigė, jog už paslaugas su atsakovu atsilygino iš jo už 44 811,00 Lt nupirkdamas nusidėvėjusių, kokybės ir prekinės išvaizdos reikalavimų neatitinkančių laikrodžių, iš kurių dalis, ieškovo teigimu, apskritai buvo nebetinkami naudoti, likučius. Tačiau jokių įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti ieškovė į bylą nepateikė. Laikyti, kad atsakovas paslaugas ieškovei teikė neatlygintinai, būtų nepagrįsta ir visiškai nelogiška, kadangi prekes atsakovas ieškovei parduodavo už savikainą, t.y. tiekėjui sumokėta prekės kaina (ją sudaro prekės, jos draudimo ir transportavimo kaštai bei importo muitas) + atsakovo išlaidos (valiutų konvertavimo kaštai, kiti banko mokesčiai, prekių išmuitinimo paslaugos bei pristatymo iki ofiso kaina). Ieškovė, turėdama tikslą uždirbti iš prekių pardavimo prekybos tinkle “Maxima”, savarankiškai nusistatydavo, už kokią kainą prekes į tinklą turės būti parduodamos. Tam, kad prekės per sutartis turėjusį atsakovą patektų į prekybos tinklą “Maxima”, o ieškovė turėtų pagrindą iš atsakovo gauti ieškovo pageidaujamą prekės kainą, atsakovas prieš pateikdamas prekes į prekybos tinklą “Maxima”, turėdavo jas nusipirkti iš ieškovės už šios nurodytą kainą. Apie atsakovo suteiktų paslaugų atlygintinumą yra nurodyta tiek bendrosiose atlygintinų paslaugų teikimą reguliuojančiose teisės normose (CK 6.716 str., 6.720 str.), tiek ir specialiosiose (CK 6.758 str. ir 6.781 str.). Anot apelianto, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog atsakovui už ieškovei suteiktas paslaugas, tame tarpe už jas teikusių atsakovo darbuotojų atlyginimų, patirtų transporto ir ryšių sąnaudų kompensavimą, priklauso protingumo kriterijus visiškai atitinkantis 5 % nuo bendradarbiavimo apyvartos atlyginimas. Pastebėtina, kad ieškovė tarpininkaujant atsakovui ant kiekvieno laikrodžio pardavimui prekybos tinkle “Maxima” užsidėdavo apie 65 - 82 % dydžio antkainį. Todėl atsakovas nėra skolingas ieškovei. Detalus paskaičiavimas yra pateiktas atsakovo atsiliepime.

Pasisakydama dėl 2010 m. rugsėjo 22 d. debetinės sąskaitos D Nr. 2012/01 ieškovė nurodo, jog tiek ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose, tiek ir teismo posėdžio metu buvo kvestionuotas šios sąskaitos teisėtumas dėl kelių aspektų: pirma, sąskaita išrašyta atgaline data, antra, atsakovo atstovė nurodo, jog šias prekes atsiėmė ieškovės atstovė, tačiau nepateikia jokio rašytinio tokį teiginį pagrindžiančio dokumento. Atsiliepime į ieškinį, rašytiniuose paaiškinimuose bei bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka metu atsakovo atstovė nurodė, jog atsakovo išrašytoje debetinėje sąskaitoje nurodytas prekes ieškovės atstovė atsiėmė asmeniškai 2010 m. balandžio mėnesį, tačiau atsakovo atstovė dėl neaiškių priežasčių nepasirūpino, jog sąskaita būtų pasirašyta, t.y. atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus, keliamus buhalteriniams dokumentams. Todėl tokio pobūdžio atsakovo veiksmai laikytini nepagrindžiančiais jo teiginių dėl sąskaitos, kadangi ieškovei niekada nebuvo gražintos prekės, nurodytos aptariamoje debetinėje sąskaitoje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacine tvarka bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d.). Absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 23 723,85 Lt skolos pagal žodinę pirkimo pardavimo sutartį, atsakovas skolos fakto neginčijo, tačiau teigė, kad 2010 m. rugsėjo 22 d. pagal debetinę sąskaitą grąžino ieškovės savininkei D. B. prekių už 7 347,75 Lt. Be to, be pirkimo pardavimo sutarčių šalis sieja ir atlygintinos tarpininkavimo (pavedimo) paslaugos, todėl viso atsakovui priklausantis 5 procentų dydžio nuo bendradarbiavimo apyvartos atlygis už paslaugas sudaro 21 997,21 Lt su PVM. Todėl atsakovas nėra skolingas ieškovei.

Dėl apelianto teiginio, kad ieškovei buvo grąžinta prekių už 7 347,75 Lt

Bylos medžiaga nustatyta, kad prekių grąžinimą ieškovės savininkei D. B. atsakovas įrodinėja 2010 m. rugsėjo 22 d. išrašyta (daugiau negu po pusės metų nuo prekių grąžinimo) debetine sąskaita D Nr. 2012/01, kurioje nėra nurodyti prekių kodai (1t., b.l. 69). Ši debetinė sąskaita D. B. nėra pasirašyta. Esant tokiai aplinkybei ir ieškovei nepripažinus prekių grąžinimo faktą, teismas pagrįstai atsakovo teiginį dėl prekių už 7 347,75 Lt grąžinimo ieškovei laikė neįrodytu. Apelianto teiginys, kad minėta debetine sąskaita buvo išrašyta 2010 m. rugsėjo 22 d. dėl to, kad ieškovė nenurodė prekių kodų, teisėjų kolegijos nuomone daugiau patvirtino, kad prekių ieškovė neatsiėmė, nes būtent atsakovas turėjo surašyti savo prekių kodus, kitaip neįmanoma paruošti prekes grąžinimui.

Apelianto nurodyti dokumentai - buhalterinės apskaitos sistemos išrašas apie laikrodžių Q&Q už 6 072,52 Lt sumą susigrąžinimą iš prekybos tinklo “Maxima”; prekių susigrąžinimą patvirtinančius MAXIMA, LT, UAB debetinius dokumentus: 1) 2010 m. vasario 1 d. Serija MAX Nr. 120100001534; 2) 2010 m. vasario 1 d. Serija MAX Nr. 300100003201; 3) 2010 m. vasario 2 d. Serija MAX Nr. 400100002624; 4) 2010 m. vasario 2 d. Serija MAX Nr. 866100001844; 5) 2010 m. vasario 9 d. Serija MAX Nr. 350100001694; 6) 2010 m. vasario 18 d. Serija MAX Nr. 555100005207 (2t., b.l.l. 7-17) įrodo tik prekių susigrąžinimo atsakovui. Apelianto nurodyti ieškovės savininkės 2010 m. balandžio 12 d. ir 2010 m. balandžio 22 d. el. laiškai atsakovo darbuotojai I. U. (2t., b.l. 18-19) negali būti vertinami kaip objektyvus įrodymai, patvirtinantys prekių už 7 347,75 Lt ieškovui grąžinimo faktą.

Dėl atsakovo teiginių, kad šalis sieja ir atlygintinų paslaugų teikimo (tarpininkavimo) civiliniai santykiai.

Apeliantas teigia, kad jis ieškovei perdavė papildomą rinkos segmentą – ne tik pasiūlė tiesioginį prekių pirkimą per atsakovą iš gamintojo Japan CBM corporation, bet ir pasiūlė pasinaudoti atsakovo sutartimi su prekybos tinklu „Maxima“ tęsti laikrodžių tiekimą į „Maxima“ prekybos tinklą per atsakovą. Atsakovo teigimu, tai reiškia, kad atsakovas tarpininkavo ieškovei, o teismas ignoravo šalių pripažįstamą atlygintino paslaugų teikimo civilinių teisinių santykių faktą ir nepagrįstai netaikė CK 6.716 str., 6.720 str. (atlygintinų paslaugų teikimas) ir CK 6.758 str. (įgaliotinio atlyginimas) bei 6.781 str. (komisinis atlyginimas) ir nepriteisė už tarpininkavimo paslaugas atsakovui jam priklausantį 5 procentų dydžio (21 997,21 Lt su PVM) nuo bendradarbiavimo apyvartos atlygį.

Ieškovė teigia, kad už galimybę tiesiogiai iš tiekėjo, nors de jura per atsakovą, pirkti laikrodžius bei juos pardavinėti prekybos tinkle Maksima, su kuriuo sutartį yra sudaręs atsakovas, ji nupirko iš atsakovo laikrodžių (kurių dalis buvo nebetinkamos naudoti) už 44811 Lt, todėl atsakovo teiginius dėl 5 procentų dydžio atlygio neigia. Įrodymų, patvirtinančių atsakovo teiginius, byloje nėra.

Nors iš nurodytų šalių paaiškinimų galima padaryti išvadą, kad šalių santykiuose buvo atlygintinų paslaugų elementas (CK 6.716 str.), tačiau nesant byloje nei rašytinio susitarimo dėl ieškovės įsipareigojimo mokėti atsakovui 5 procentų dydžio apyvartos atlygį, nes objektyvių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad toks susitarimas buvo bei ieškovei teigiant, kad už paslaugą su atsakovu ji atsiskaitė nupirkusi iš jo prekių už 44811 Lt, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti ieškovei prievolę sumokėti atsakovui 5 procentų dydžio apyvartos atlygį, todėl pagrįstai tokį reikalavimą atmetė, kaip neįrodyta (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad paprastai civilinių santykių subjektai (verslininkai) savo santykius įformina rašytiniais susitarimais t.y. sutartimis, kad būtų išvengta ginčų ateityje. Nesant rašytinės sutarties, šalys veikia savo rizika ir turi įrodyti susitarimo buvimo faktą kitais objektyviais įrodymais.

Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo teiginį, kad tarp šalių susiklostė pavedimo arba komiso atlygintini santykiai, todėl jų santykiams taikyti CK 6.758 str. (įgaliotinio atlyginimas) arba 6.781 str. (komisinis atlyginimas) nėra pagrindo. Teismas teisingai išaiškino, kad pavedimo sutartimi (CK 6.756 -757 str. str.) viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisnius veiksmus susijusius su įgaliotojo gynimu, turto administravimu, procesinių veiksmų atlikimu ir kitokius teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Komiso sutartimi (6.781 str.) viena šalys (komisionierius) įsipareigoja kitos šalies (komitento) pavedimu už atlyginimą sudaryti sandorį savo vardu, bet komitento lėšomis. Tokių santykių apeliantas neįrodinėja.

Taigi, teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (Lietuvos Respublikos CPK 176, 185 str.), bei materialines teisės normas, reglamentuojančias prievolių vykdymą, bei pagrįstai ieškinį tenkino. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovo teiginiai nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas (Civilinio proceso kodekso 263 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.