- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-14
- Bylos Nr.
- 2A-502-302/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-06518-2009-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- I. K.
- Atsakovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžejaus Maciejevskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ (Lansforsakringar International Forsakringsaktiebolag teisių perėmėjui) dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė I.K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo Lansforsakringar International Forsakringsaktiebolag filialo Nordicia draudimo 8 550 Lt draudimo išmokos, 700 Lt patirtiems nuostoliams atlyginti, 277,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, jog 2008-11-20 ji su atsakovu sudarė savanoriškojo sausumos transporto priemonių draudimo (KASKO) sutartį, kuria buvo apdraustas jai nuosavybės teise priklausantis automobilis SUBARU LEGACY. Sutartis sudaryta prisijungimo būdu, t.y. ieškovei akceptavus atsakovo pasiūlytas draudimo sąlygas bei taisykles. Ieškovė sumokėjo sutartą draudimo įmoką, gavo draudimo polisą ir Draudimo taisykles K. 2008:1, su kuriomis yra susipažinusi. 2009-07-24 įvyko eismo įvykis, kurio metu nepataisomai buvo sugadintas apdraustasis automobilis SUBARU LEGACY. Atsakovas 2009-09-23 raštu pranešė, kad atliko eismo įvykio aplinkybių tyrimą, nuostolių sureguliavimo procedūrą, kadangi ieškovė nepranešė, kas vairavo automobilį eismo įvykio metu, todėl negalėjo nustatyti, ar automobilio vairuotojas buvo blaivus, ar turėjo teisę vairuoti bei kitas aplinkybes, vadovaudamasis Taisyklių „M“ nuostata-Bendrosios sąlygos dalimi „Draudimo išmokos sumos mažinimo taisyklės“, atsisakė išmokėti draudimo išmoką, konstatavę, jog draudėjas sąmoningai iššaukia arba apsunkina draudžiamojo įvykio aplinkybes. Atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką dėl to, kad ieškovė nesiėmė pakankamų atsargumo priemonių tam, kad būtų užkirstas kelias žalai atsirasti, ir, kad ji nesielgė kaip atsakingas apdrausto turto savininkas, patikėdama automobilio valdymą nežinomam asmeniui arba sąmoningai leido nežinomam asmeniui pasinaudoti savo automobiliu, pažeidė LR Draudimo įstatymo 82 str.6d., numatančią draudikui pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančio teisę sumažinti draudimo išmoką. Atsakovas tokių aplinkybių neįrodė. Nepriklausomų vertintojų nustatyta, jog jos modelio automobilio 2009 metų liepos mėnesį rinkos vertė buvo 10 100 Lt, automobilį po eismo įvykio ji pardavė už 1 200 Lt, todėl draudžiamojo įvykio metu jai buvo padaryta 8 900 Lt žala. Atsakovui atsisakius mokėti draudimo išmoką, ieškovė kreipėsi teisinės pagalbos surašyti atsakovui pretenziją, už kurią sumokėjo 350 Lt, už ieškinio parengimą sumokėjo taip pat 350 Lt, vadovaudamasis LR CK 6.249 str.4d.3p., šias išlaidas ieškovė priskiria patirtiems nuostoliams, kuriuos taip pat prašo kartu su bylinėjimosi išlaidomis priteisti iš atsakovo.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė po eismo įvykio veikė pažeisdama draudimo sutartį, neigė, kad pati vairavo automobilį, atsisakė nurodyti, kas jį vairavo. 2009-07-27 ji telefonu pranešė atsakovui apie įvykį ir nurodė, kad važiuojant miško takeliu į kelią išbėgo lapė, staigiai susuko vairą į kairę ir atsitrenkė į medį. Tokiu pranešimu ieškovė patvirtina, kad jai žinomos eismo įvykio aplinkybės, reiškia žinoma, kas vairavo automobilį, tačiau ji atsisako įvardinti, kas tuo metu vairavo automobilį. Ieškovės valia susiklostė situacija, kai jai žinoma, bet nenurodomas asmuo, valdydamas apdraustąją transporto priemonę po susidūrimo su medžiu, pažeisdamas KET reikalavimus, policijos nekvietė, pasišalino iš įvykio vietos. Vairuotojo pasišalinimas ir policijos nekvietimas suponavo tai, kad nei policija nei draudimo kompanija neteko galimybės nustatyti, ar vairavęs asmuo turėjo vairuotojo pažymėjimą, ar jis buvo blaivus, ar nebuvo apsvaigęs nuo narkotikų. Atsakovas nesutiko su ieškovės paskaičiuotu žalos dydžiu, nurodęs, jog jis yra padidintas ir ieškovės pateikta skaičiavimo metodika neatitinka suformuotos teismų praktikos, nurodė, jog reiktų vadovautis atsakovo vertintojų pateiktu skaičiavimu dėl žalos dydžio.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovei atsisakius paaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nurodyti, kas vairavo automobilį, negalima nustatyti, ar įvykęs eismo įvykis yra draudžiamasis ir ar netaikytinos Draudimo sąlygų „D“ punktas, numatantis nedraudžiamuosius įvykius, nepaneigta aplinkybė, ar įvykis įvyko dėl draudėjo tyčios ar kitų aplinkybių, kurios atsakovo pateiktose į bylą transporto priemonių ( KASKO) draudimo sąlygose nurodytos, kaip nedraudžiamosios, todėl nenustačius šios aplinkybės, atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Ieškovės argumentus, jog ji, sumokėjusi draudimo įmoką pagal draudimo sutartį, bei pranešusi draudimo kompanijai apie įvykusį eismo įvykį, turi pagrindą reikalauti draudimo išmokos dėl eismo įvykyje sudaužyto automobilio, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas nepasisakė dėl ieškovės nurodyto žalos dydžio, pripažinęs, kad nėra pagrindo eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju.
Šalies argumentai
Ieškovė I.K. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo pripažinti įvykusį eismo įvykį draudžiamuoju ir nepasisakė dėl ieškovės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-02 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1445/2002.
Apeliantės manymu, atsakovo pateiktas draudžiamojo įvykio traktavimas jai buvo netikėtas (siurprizinis), todėl sudarytai su atsakovu draudimo sutarčiai taikytinas CK 6.186 str. Atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, atsakovas, vadovaujantis Draudimo įstatymo 82 str. 6 d. įtvirtinta nuostata, privalėjo įrodyti, kad ieškovė neįvykdė draudimo sutarties sąlygų, tačiau jis vadovaujasi kažkokiomis neįrodytomis prielaidomis, akivaizdžiai vengdamas įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus.
Atsakovo sudarytų Sąlygų skyriaus M nuostata – draudimo išmoka nebus išmokėta, jeigu draudėjas sąmoningai iššaukia arba apsunkina draudžiamojo įvykio aplinkybes, turi labai daug reikšmių, todėl vadovaujantis CK 6.193 str. 3 d., atsakovo įtvirtintoms sąvokoms priskirtina reikšmė, jog išmoka nebus mokama, jeigu draudėjas pats asmeniškai tyčia, t.y. turėdamas tokį tikslą, sugadina ar sunaikina apdraustąjį turtą arba paprašo kito asmens ar asmenų apdraustą turtą sugadinti ar sunaikinti. Kadangi ieškovė tokio tikslo neturėjo, jai priklausantį automobilį saugojo ir naudojo lygiai taip, kaip ir tokiu atveju, jei jis nebūtų apdraustas, t.y. įvykdė visas draudimo sąlygose numatytas pareigas, todėl akivaizdu, kad atsakovui kyla pareiga atlyginti visą draudžiamojo įvykio metu padarytą žalą.
Teismas, nurodydamas, kad dėl ieškovės atsisakymo nurodyti asmenį, įvykio metu vairavusį jai priklausantį automobilį, atsakovas prarado galimybę nustatyti ar įvykiui netaikytinos Draudimo sąlygų „D“ punktas“, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei, t.y. draudėjai, nes Draudimo įstatymo 82 str. yra įtvirtintos kur kas svarbesnės draudiko teisės ir pareigos atliekant įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, tyrimą.
Šalies argumentai
Apeliantė taip pat nurodo, kad teismui padarius klaidingą išvadą nepripažinus įvykio draudžiamuoju ir nepasisakius dėl ieškovei mokėtinos draudimo išmokos, todėl patenkinus apeliacinį skundą iš jo priteistina 8 550 Lt draudimo išmokos suma.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir tinkamai išaiškino šalių teises ir pareigas vykdant draudimo sutartį. Nurodo, kad ieškovė pažeidė draudimo sąlygų nuostatą dėl draudėjo pareigos pranešti apie įvykį policijai, ji nuslėpė informaciją apie apdraustą automobilį vairavusį asmenį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.) ir CPK 327 straipsnio 1 d. 2 p. nurodytų pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).
Atsakovės apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ginčui spręsti taikytinų materialinės teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo, nurodant, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė Draudimo įstatymo 77 straipsnio 1 d., netinkamai aiškino draudiko teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu ir draudimo išmokos dydžio nustatymo klausimu. Su šiais apeliacinio skundo motyvais kolegija nesutinka.
Byloje nustatyta, kad šalys 2008-11-20 sudarė Transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį Nr. 128475-1 (b.l. 8-9), kuria buvo apdrausta ieškovės transporto priemonė – automobilis SUBARU LEGACY, v/n (duomenys neskelbtini) 2009-07-24 įvyko autoįvykis, kurio metu ieškovei priklausantis automobilis buvo rastas Kairėnų g.-Šilėnų g., Vilniuje, atsitrenkęs į medį, vairuotojas buvo pasišalinęs iš įvykio vietos. Ieškovei nuosavybės teise priklausantis automobilis buvo nepataisomai sugadintas (administracinė medžiaga; b.l. 29-32). Ieškovė draudimo kompanijai pranešė apie įvykį, tačiau atsisakė nurodyti asmenį vairavusį jai priklausantį automobilį tiek draudimo kompanijai, tiek policijos pareigūnams (administracinė medžiaga; B.L. 11-17). Draudikas tokį ieškovės elgesį laikė sąmoningai apsunkinčiu įvykio tyrimą nustatant įvykio aplinkybes, bei sprendžiant ar įvykis pripažintinas draudžiamuoju ir vadovaudamasis Draudimo sąlygų M skyriaus Bendrųjų nuostatų 2 ir 4 dalimis, draudimo sąlygų 1 skyriaus „Draudėjo teisės ir pareigos“ 6 dalies nuostata, Draudimo sąlygų D skyriaus nuostatomis atsisakė mokėti draudimo išmoką.
Pirmos instancijos teismas ieškovės reikalavimą priteisti jai draudimo išmoką atmetė. Kolegija sutinka su teismo sprendimu ir jo motyvais.
Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 11 punktas). Draudimo įstatymo 82 str. 6 dalyje numatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką; to paties straipsnio 7 d. numatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, jog draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį.
Ieškovė sąmoningai atsisakė paaiškinti eismo įvykio aplinkybes, atsisakė nurodyti, kas vairavo automobilį, ji nepranešė apie įvykį policijai tuo pažeisdama Lansforsakringar International Forsakringsaktiebolag Transporto priemonių (KASKO) draudimo sąlygų 1 skyriaus „Draudėjo teisės ir pareigos“ 6 dalyje nustatytą draudėjo pareigą. Dėl tokio ieškovės elgesio atsakovas negalėjo patikrinti faktų ir nustatyti tam aplinkybes ar ieškovei gali būti suteikiama draudimo apsauga. Atsakovo draudimo sąlygų „D“ skyriuje yra nustatyti atvejai, kai tokia apsauga neteikiama ir ieškovei nebendradarbiaujant ir slepiant tam tikrą informaciją, t.y. nesilaikant draudimo sutarties sąlygų, atsakovas pasinaudojo teise neteikti apsaugos pagal draudimo sutartį ir pirmos instancijos teismas pagrįstai atsakovo pasirinkimą nagrinėjamu atveju ir nagrinėjamoje konkrečioje byloje laikė tinkamu jo teisių gynybos būdu. Todėl atsakovas galėjo vadovautis ne tik ieškovės nurodyto Draudimų sąlygų M skyriaus, reglamentuojančio nedraudiminius įvykius nuostatomis, tačiau ir aukščiau minėtomis nuostatomis ir atsisakyti mokėti draudiminę išmoką.
Kolegija sutinka su apeliantės nurodytu, kad nedraudiminiai įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl nedraudiminiai įvykiai draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, esant abejonėms, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusiai šaliai, šiuo atveju ieškovei. Tačiau atsakovo Transporto priemonių (KASKO) draudimo sąlygose „D“ skyriuje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kada draudikas neteikia draudimo apsaugos, o su šiomis sąlygomis ieškovė buvo supažindinta sudarant sutartį, nes jos buvo sutarties sudėtinė dalis ir ieškovė neginčija, kad jai jos buvo įteiktos. Todėl apeliantės argumentai, kad informacijos apie eismo įvykį neteikimo policijai ir draudimo bendrovei atveju, ir draudimo bendrovės reikalavimas tokią informaciją atskleisti yra laikoma siurprizine sutarties sąlyga, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės pacituotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1445/2002, dėl to sprendimas gali būti pripažintas neteisėtu. Sutinkamai su Civilinio proceso kodekso 270 straipsnio 4 d. 2, 3 p. teismas turi pasisakyti dėl įrodymų, kuriais jis grindžia savo išvadas, t.y. tiek dėl įrodymų, kuriais jis vadovaujasi, tiek dėl įrodymų, kuriuos jis atmeta priimdamas sprendimą, Tačiau įstatymas nereikalauja, kad teismas pasisakytų dėl visų procesiniuose dokumentuose nurodytų išspręstų teismų bylų, bei jas aptartų sprendime. Be to, teismas analizuodamas draudimo sutarties sąlygas kaip tik nurodytos Aukščiausiojo teismo nutarties aspektu ir pasisakė, laikydamas, kad Draudimo sąlygose visiškai aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakyta, kada draudikas netaiko draudimo apsaugos, t.y. slepiant nuo policijos ir draudiko informacija, kurią draudėjas privalo atskleisti, kad būtų ištirtas įvykis ir nustatyta visos reikšmingos aplinkybės. Taip pat teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad ieškovė draudimo sutartį su atsakovu sudarė prisijungimo būdu, tačiau dėl šios priežasties sutarties sąlygas aiškinti kitaip negu jos aptartos Draudimo sąlygose neturėjo pagrindo, nes teismo ir kolegijos minėtos sąlygos, kuriomis rėmėsi teismas ir kolegija, yra aiškios.
Kolegijai konstatavus, kad atsakovas atsisakydamas mokėti ieškovei draudimo išmoką nei Draudimo įstatymo, nei Draudimo sąlygų nuostatų nepažeidė, apeliantės argumentai apie išmokos dydį nėra šioje byloje teisiškai reikšmingi, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
Pagal apeliacinės instancijos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinės instancijos teismas patyrė 5,70 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kadangi tokio dydžio išlaidų išieškojimo sąnaudos viršys išieškomą sumą, vadovaujantis proceso ekonomiškumo principu šios bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.