Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-05-26 · Byla Nr. ATP-330-174/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-03-17Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-05-26Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-26
Bylos Nr.
ATP-330-174/2014
Teisminio proceso Nr.
4-06-3-00058-2014-3
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Violeta Miliuvienė
Pažeidėjas
J. L.
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-330-174/2014Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00058-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 79.1.; 45.4.4. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gegužės 26 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto J. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro eismo įvykių tyrimo grupės tyrėja N. J. 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 30N-4798032-13 J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 30N-4798032-13 pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir paskyrė jam 150 Lt dydžio baudą už tai, kad vairuodamas transporto priemonę „GINAF M 4243-TS“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę bei krovinį, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, prasilenkdamas su priešpriešiais atvažiuojančia transporto priemone, per daug pasitraukė į dešinį kelkraštį, užvažiavo ant minkšto kelio sankasos dirvožemio ir nebegalėjo grįžti atgal, dėl to trenkėsi priekine automobilio dalimi į pakelės medį. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis. Tokiais savo veiksmais J. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 p. reikalavimus.

Šalies argumentai

Administracinėn atsakomybėn patrauktas J. L. Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė skundą dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 30N-4798032-13 panaikinimo administracinio teisės pažeidimo byloje.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 17 d. nutartimi netenkino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. L. skundo ir paliko nepakeistą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimą Nr. 30N-4798032-13.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas J. L. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimą, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. 150 Lt bauda. Apelianto nuomone, jis buvo nubaustas nepagrįstai, nes Kelių eismo taisyklių nepažeidė ir jokio administracinės teisės pažeidimo nepadarė, todėl administracinio teisės pažeidimo byla jam turi būti nutraukta.

Nurodo, kad įvykio dieną automobiliu „GINAF M 4243-TS“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vežė žvyrą į kelio remonto darbų vietą. Tuo metu važiavimo sąlygos buvo labai geros – oras giedras, nelijo, kelio danga buvo sausa. Eismas kelyje nebuvo intensyvus. Kelio Smiltynė-Nida 11–12 km reljefas lygus, kelio ruožas tiesus, matomumas labai geras. Šioje kelio atkarpoje netaikomi jokie greičio apribojimai – leistinas greitis 90km/h, jokių kelio įspėjamųjų ženklų nėra. Apie 11.00 val. važiavo minėtu keliu link Nidos, greitis buvo apie 60 km/h, kadangi prieš tai kelyje buvo tam tikrų greičio ir kitų apribojimų, todėl privažiavęs apribojimų pabaigą, šiek tiek padidino greitį, tačiau pamatęs, kad iš priekio atvažiuoja kita sunkiasvorė-krovininė transporto priemonė, o važiuojamosios kelio dalies plotis buvo nedidelis, todėl, norėdamas saugiai prasilenkti, nežymiai pradėjo mažinti greitį ir pasitraukė arčiau kelio dešiniojo krašto, nes priešpriešiais važiuojančio automobilio vairuotojas nesitraukė arčiau savo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto ir važiavo šalia skiriamosios kelio juostos. Ant kelkraščio užvažiuoti nebijojo, kadangi anksčiau ne kartą prasilenkiant su kita transporto priemone, teko juo važiuoti, tuo labiau, kad Kelių eismo taisyklės to nedraudžia. Automobiliui dešiniu ratu tik užvažiavus ant kelkraščio, ratai susmego į minkštą dirvožemį, to jis, kaip vairuotojas, vairuojantis 26 metus, negalėjo numatyti, nes nesitikėjo, kad kelkraštis, ant kurio ne kartą tame 10 km kelio ruože teko užvažiuoti vairuojant tą patį automobilį, pakrautą tokiu pat kroviniu (gabeno medžiagas, reikalingas kelio remontui), šalia asfaltuotos kelio dangos bus minkštas. Visais įmanomais būdais stengėsi grįžti ant asfaltuotos kelio dangos, tačiau to padaryti negalėjo dėl itin minkšto kelkraščio dirvožemio – minkštas dirvožemis tiesiog „traukė“ automobilį vis dešiniau. Sustoti negalėjo, kadangi tokiu atveju ratams esant minkštame grunte, galėjo apsiversti. Kelio ženklo, įspėjančio apie pavojingą kelkraštį (Nr. 122 „Pavojingas kelkraštis“ – kelio ruožas su netvirtu, duobėtu kelkraščiu) minėtame kelio ruože nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad jis užvažiavo ant minkšto kelio sankasos dirvožemio, tačiau nėra apibrėžta kelio sankasos sąvoka, o tai yra visas kelio pagrindas, kuris taip pat yra po važiuojamąja kelio dalimi. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad fotolentelėje aiškiai matomas signalinis stulpelis, ir jis, J. L., matydamas signalinį stulpelį, buvo įsitikinęs, kad jis žymi važiuojamosios dalies kraštą, todėl, kaip visada, užvažiavęs ant kelkraščio, tikėjosi saugiai prasilenkti su kitu automobiliu.

ATPK 127 str. 2 d. numato administracinę atsakomybę už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Todėl norint asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn už šį pažeidimą, būtina nustatyti Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Tiek administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek Institucijos nutarime bei skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad jis pažeidė KET 133 punkto reikalavimus, numatančius, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad dėl susidariusių aplinkybių vairuotojas turi lėtinti greitį, o prireikus sustoti, ypač jei blogas matomumas. J. L. pažymi, jog jis, matydamas iš priekio atvažiuojančią sunkiasvorę transporto priemonę, lėtino greitį ir traukėsi arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, matomumas buvo puikus, nes priešpriešiais atvažiuojančią sunkiasvorę transporto priemonę jis aiškiai matė. Tuo tarpu tyrimo metu nėra nustatyta, ar priešais atvažiuojančios transporto priemonės vairuotojas lėtino greitį, o kad jis nesitraukė arčiau savo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, buvo akivaizdu, nes jis, J. L., tai aiškiai matė, būtent dėl to jis buvo priverstas užvažiuoti ant kelkraščio.

Teismas, darydamas išvadą dėl ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo sudėties buvimo jo veikoje, didžiausią dėmesį kreipė į šio autoįvykio padarinius, t. y. į svetimo turto sugadinimą, padarytą UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau be pagrindo neįsigilino į įvykio situaciją, į Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurie esamomis sąlygomis galėjo turėti įtakos tokiems padariniams, ir neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp inkriminuoto Kelių eismo taisyklių pažeidimo (KET 133 p.) ir kilusių padarinių (turto sugadinimas). Apylinkės teismas konstatavo KET 133 p. reikalavimų pažeidimą, t. y. nurodė, kad jis pasirinko netinkamą greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, prasilenkdamas su priešpriešiais atvažiuojančia transporto priemone, per daug pasitraukė į dešinį kelkraštį, užvažiavo ant minkšto sankasos dirvožemio ir nebegalėjo grįžti atgal, dėl to buvo sugadintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas. Taigi teismas konstatavo, kad tarp jo padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys. Apelianto nuomone, teismas netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp taikyto Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad byloje nustatytomis sąlygomis jo padarytas KET 133 p. pažeidimas negalėjo sukelti autoįvykio. Įvykio vietos apžiūros protokole ir įvykio vietos schemoje pažymėta, kad vietoje, kur jo automobilio ratai užvažiavo ant kelkraščio, važiuojamosios dalies plotis yra 5,9 metrai, taigi vienos eismo krypties plotis turėtų būti apie 2,9 m. Esant tokiam važiuojamosios dalies pločiui, sunkiasvorių transporto priemonių, kurių plotis apie 2,4 m susidūrimas gali įvykti kiekvienai iš jų važiuojant savo eismo juosta, tačiau per daug arti priešpriešinės eismo juostos (labai arti skiriamosios juostos). Susidūrimas galimas neišvažiavus į priešpriešinę eismo juostą. Šiuo atveju tik važiavimas arčiau dešiniojo kelkraščio padėtų nesukelti autoįvykio – susidūrimo su priešais atvažiuojančia transporto priemone. Tuo tarpu byloje nenustatyta, ar kitas sunkiasvorės transporto priemonės vairuotojas važiavo arčiau dešiniojo kelkraščio, ir būtent dėl tokių jo veiksmų jis, J. L., buvo priverstas užvažiuoti ant kelkraščio, tokiais savo veiksmais siekdamas išvengti pavojingos situacijos ir galimų padarinių – transporto priemonių susidūrimo. Teismas šios aplinkybės neįvertino.

Šalies argumentai

Apelianto J. L. nuomone, byloje nėra duomenų, paneigiančių jo nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad jis vairavo laikydamasis KET reikalavimų, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio būklę ir meteorologines sąlygas, o eismo įvykio neišvengė dėl objektyvių aplinkybių, kurių iš anksto numatyti nebuvo galima – pavojingo kelkraščio minkštu dirvožemiu bei kito vairuotojo veiksmų (prieš prasilenkiant jis nesitraukė arčiau savo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto). Apelianto nuomone, minkštas kelkraščio dirvožemis ar priešais atvažiuojanti kita transporto priemonė negali būti vertinami kaip iš anksto numatoma kliūtis. Laikydamasis KET jis tikėjosi, kad ir kitas vairuotojas elgsis atitinkamai ir labiau priartės prie savo važiuojamosios dalies dešiniojo kelkraščio. Institucija, skyrusi administracinę nuobaudą, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neištyrė visų su eismo įvykiu susijusių aplinkybių (visiškai netirti kito vairuotojo veiksmai), nes aplinkybės dėl važiavimo greičio pasirinkimo nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, o į aplinkybę apie priešpriešiais važiavusią tokią pat sunkiasvorę transporto priemonę priimant skundžiamą nutarimą nebuvo atsižvelgta, tik apsiribota formaliu KET 133 p. formuluotės perrašymu. Institucija iš esmės nekonkretizavo ir nesusiejo faktinės eismo įvykio situacijos su kitomis reikšmingomis bylos aplinkybėmis – kelkraščio dangos būkle ir įspėjimo apie tai nebuvimo, kito vairuotojo veiksmais, kurie galėjo sukelti klaidingas išvadas dėl jo, J. L., kaltės (Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, visiškai neanalizavo, nevertino kito eismo dalyvio – transporto priemonės, su kuria jam reikėjo prasilenkti, vairuotojo veiksmų ir nėra konstatuota, kad jis nepažeidė KET). J. L. nuomone, šiuo atveju būtina teisiškai nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo kilusių pasekmių priežastis. Tik tada bus galima spręsti administracinės atsakomybės klausimą.

Išdėstytos aplinkybės, J. L. nuomone, patvirtina, kad byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių, jog jis pažeidė KET 133 p. reikalavimus ir kad jo veiksmai buvo tiesioginė priežastis kilti eismo įvykiui bei kad jis yra kaltas dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo, todėl skundžiama teismo 2014-03-17 nutartis ir Institucijos 2013-12-12 nutarimas turi būti panaikinto, o administracinio teisės pažeidimo byla jam nutraukta.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininkas prašo netenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto J. L. skundo ir palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju J. L. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 127 str. 2 d. inter alia numatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 Lt iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių. Minėtas pažeidimas Institucijos buvo susietas priežastiniu ryšiu su Kelių eismo taisyklių 133 punktu, nurodančiu, kad vairuotojas privalo važiuoti, neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.

J. L. ginčija savo kaltę teigdamas, jog jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo nepadarė, atsižvelgdamas į vietovės reljefą, kelio ir meteorologines sąlygas, jis važiavo saugiu greičiu, tačiau matydamas iš priekio atvažiuojantį taip pat sunkiasvorį-krovininį automobilį, kuris važiavo šalia skiriamosios kelio juostos ir nesitraukė arčiau savo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, nors važiuojamosios kelio dalies plotis toje vietoje yra siauresnis, bei norėdamas saugiai prasilenkti, sulėtino greitį ir buvo priverstas išvažiuoti į važiuojamosios dalies kelkraštį, tačiau automobiliui dešiniu ratu tik užvažiavus ant kelkraščio, ratai susmego į minkštą dirvožemį (to jis negalėjo numatyti) ir jis nebegalėjo grįžti atgal, nes minkštas dirvožemis tiesiog „traukė“ automobilį vis dešiniau, sustoti taip pat negalėjo, kadangi tokiu atveju ratams esant minkštame grunte, galėjo apsiversti, ir atsitrenkė į pakelės medį. Apelianto teigimu, eismo įvykio priežastimi buvo pavojingas kelio ruožas ir įspėjamojo ženklo apie tai nebuvimas.

Pagal ATPK 256 str. 3 d., 284 str. 1 d. įtvirtintas nuostatas, organas (pareigūnas), spręsdamas asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimą privalo išsiaiškinti, ar buvo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra administracinę atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių ir t. t. bei surinkti tokius faktus patvirtinančius įrodymus.

ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat išeina, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. L. padarė jam inkriminuotą pažeidimą. Priimdamas ginčijamą nutartį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, J. L. neneigia sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti transporto priemonė „GINAF M 4243-TS“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tvirtina, kad eismo įvykio priežastimi buvo pavojingas kelio ruožas ir įspėjamojo ženklo apie tai nebuvimas. Tačiau kaip liudytojai pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai E. P. ir O. M. nurodė, kad įvykio vietoje kelio plotis yra šiek tiek siauresnis, tačiau pakankamas prasilenkti. Kaip nurodė pats apeliantas, šiuo keliu jis važiavo ne pirmą kartą ir apie tai, kad toje vietoje kelio plotis yra siauresnis, žinojo, todėl, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje nutartyje, atsižvelgdamas į šią aplinkybę, taip pat į vietovės geografines savybes, į vairuojamos transporto priemonės svorį, privalėjo pasirinkti tokį greitį, kad nekeltų pavojaus ne tik kitiems eismo dalyviams, bet ir sau, o matydamas, kad dėl priešpriešiais atvažiuojančios taip pat sunkiasvorės-krovininės transporto priemonės gabarito važiuojant susiaurėjusiu kelio ruožu prasilenkti bus sunku ar net neįmanoma, privalėjo sustoti, tačiau to nepadarė. Nors apelianto skunde teigiama, kad sustoti jis negalėjo, nes tokiu atveju būtų apsivertęs, tačiau, kaip nurodo pats J. L., tuo metu jis jau buvo išvažiavęs į kelkraštį ir grįžti atgal negalėjo dėl minkšto kelio sankasos dirvožemio, nes minkštas dirvožemis tiesiog „traukė“ automobilį vis dešiniau, ir, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, taip atsitiko todėl, kad jis, prasilenkdamas su priešais atvažiuojančia transporto priemone, per daug pasuko į dešinį kelkraštį ir užvažiavo ant minkšto kelio sankasos dirvožemio, todėl jam nepavyko grįžti atgal. Kita vertus, išvažiuodamas į važiuojamosios dalies kelkraštį J. L. turėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad, atsižvelgiant į kelio ir transporto priemonės būklę bei krovinio gabaritą, galėtų sustabdyti transporto priemonę. Pažymėtina, kad jeigu J. L., nebe pirmą kartą važiuodamas keliu, kurio plotis, kaip nustatyta, yra siauresnis nei įprasta, ir, kaip nurodė pats apeliantas, žinodamas tai bei aiškiai matydamas iš priekio atvažiuojantį taip pat krovininį automobilį, matydamas, kad dėl priešpriešiais atvažiuojančios transporto priemonės gabarito ar greičio siauresniame nei įprasta kelyje prasilenkti bus sunku ar net neįmanoma, privalėjo maksimaliai sulėtinti greitį ar net sustoti, tačiau to nepadarė, nes, kaip pats nurodė, važiavo apie 50 km/h greičiu ir, kaip nustatyta, prasilenkdamas su priešais atvažiuojančiu krovininiu automobiliu, per daug pasitraukė į dešinį kelkraštį ir užvažiavo ant minkšto kelio sankasos dirvožemio, todėl nebegalėjo grįžti atgal ir trenkėsi priekine automobilio dalimi į pakelės medį. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms apylinkės teismo išvada, kad J. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 p. reikalavimus, dėl to buvo apgadintas turtas (automobilis), yra pagrįsta, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 127 str. 2 d. ir už šio pažeidimo padarymą jis patrauktas administracinėn atsakomybėn atsakomybė pagrįstai.

Nors apelianto skunde teigiama, kad Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, be pagrindo nevertino ir nenustatė, ar priešpriešiais atvažiuojančio krovininio automobilio vairuotojas nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, nes šiuo atveju tik nustačius, kurio eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo kilusių pasekmių priežastis, būtų galima spręsti administracinės atsakomybės klausimą. Tačiau, kaip matyti iš apelianto skundo, pats J. L. nurodė, kad iš priekio atvažiuojantis automobilis važiavo arčiau kelio skiriamosios juostos ir nesitraukė į kelkraštį, tačiau tai nėra joks Kelių eismo taisyklių pažeidimas, todėl papildomai tirti įvykio aplinkybes nėra pagrindo. Šiuo aspektu atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo įvykio ir sudėties buvimo J. L. veiksmuose padaryti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 punktu,

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį ir administracinėn atsakomybėn patraukto J. L. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Violeta Miliuvienė