- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-10-06
- Bylos Nr.
- 2A-387/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė
- Atsakovas
- AB SEB Vilniaus bankui
- Advokatai
- Artūras Jaskelevičius, Alfonsas Masiliūnas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Argovegas“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“ įgalioto asmens apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-152-159/2008 pagal ieškovo likviduojamos akcinės bendrovės „Argovegas“ administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“ patikslintą ieškinį atsakovui AB SEB Vilniaus bankui, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei konsultacinei įmonei „Sėnoja“ dėl įkeitimo sutarties, lakštų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovo LAB „Argovegas“ administratorius UAB „Tamtamas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2002 m. balandžio 26 d. Banko sąskaitos lėšų įkeitimo sutartį Nr. 1; pripažinti negaliojančiais 2001 m. gegužės 28 d. kilnojamojo turto įkeitimo lakštą Nr. 03/2/2001/0002692 ir 2001 m. balandžio 19 d. hipotekos lakštą Nr. 03/1/2001/0001783; taikyti restituciją ir iš atsakovo ieškovui priteisti 5 592 988,69 Lt bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2002 m. rugsėjo 16 d. iki 2007 m. balandžio 19 d., t.y. 1 284 056,97 Lt, už be pagrindo atsakovo įgytus 5 592 988,69 Lt; iš atsakovo ieškovui priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2001 m. spalio 22 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi AB „Argovegas“ iškelta bankroto byla, 2006 m. vasario 23 d. šio teismo nutartimi UAB KĮ „Sėnoja“ atstatydinta iš įmonės administratoriaus pareigų ir administratoriumi paskirta UAB „Tamtamas“. 2002 m. balandžio 26 d. BAB „Argovegas“ kreditorė AB SEB Vilniaus bankas (toliau – bankas) ir buvęs įmonės administratorius UAB KĮ „Sėnoja“, pažeisdamas LR ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p. bei kreditorių teises, sudarė bankrutavusios AB „Argovegas“ Banko sąskaitos lėšų įkeitimo sutartį Nr. 1, kurios neprivalėjo ir negalėjo sudaryti. Pagal šį niekinį sandorį iš ieškovo gavo 5 592 988,69 Lt ir ieškovo sąskaita nepagrįstai praturtėjo. Bankas pagal ginčijamą lėšų įkeitimo sutartį 2002 m. rugsėjo 13 d., davęs nurodymą Klaipėdos filialo vadovui, savo nuožiūra nusirašė nuo BAB „Argovegas“ sąskaitos jam nepriklausančias pinigines lėšas, nors 2002 m. balandžio 26 d. BAB „Argovegas“ administratorius raštu informavo Banką, kad gali pervesti pinigines lėšas tik įmonę likvidavus dėl bankroto bei 2002 m. liepos 10 d. Klaipėdos apygardos teismui nutartimi atmetus banko prašymą. Nuo 2002 m. rugsėjo 16 d., t.y. kada pagal Banko sąskaitos lėšų įkeitimo sutartį 5 592 988,69 Lt buvo įskaityti į Banko sąskaitą, iki 2007 m. balandžio 19 d. Bankas gavo 1 284 056,87 Lt pajamų, kurios priteistinos ieškovui. 2002 m. balandžio 26 d. ginčijama lėšų įkeitimo sutartis Nr. 1 prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, t.y. LR ĮBĮ 14 str. 2 d., ir yra negaliojantis sandoris. 2002 m. balandžio 22 d. kreditorių komitetas 5-uoju darbotvarkės klausimu nutarė kreditorių reikalavimus tenkinti LR ĮBĮ nustatyta tvarka. Banko sąskaitos lėšų įkeitimo sutartį pasirašė ne sandorio sudarymo metu buvęs bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo J. M. , o nušalintos bankroto administratorės UAB KĮ „Sėnoja“ prezidentas R. S. . Ieškovės atstovas advokatas A. Jaskelevičius paaiškino, kad 2001 m. gegužės 28 d. kilnojamojo turto įkeitimo lakštas Nr. 03/2/2001/0002692 ir 2001 m. balandžio 19 d. hipotekos lakštas Nr. 03/1/2001/0001783 buvo sudaryti, kai AB „Argovegas“ (buvusi AB „Klaipėdos maistas“) jau buvo nemoki, nebevykdė ūkinės komercinės veiklos, nuo 2000 m. kreditoriui Bankui nebemokėjo palūkanų, nebevykdė Bankui įsipareigojimų pagal pasirašytas paskolos sutartis. Ginčijamų įkeitimo sandorių sudarymo metu galiojusios 1964 m. CK redakcijos 57-1 str. numatyto actio Pauliana pagrindu šalys neprivalėjo šių sandorių sudaryti, nes Bankas papildomai AB „Argovegas“ nekreditavo, tačiau matydamas, kad įmonei gresia bankrotas, įkeitė įmonės turtą ir užtikrino anksčiau sudarytas paskolos sutartis, pažeidė kitų kreditorių teises, nes kiti kreditoriai neteko galimybės patenkinti savo reikalavimus. Bankui buvo sudarytos išskirtinės sąlygos patenkinti savo reikalavimus iš įkeitimo sandorių, kai tuo tarpu iš Bankui įkeisto turto gauti pinigai privalėjo būti nukreipti kitų kreditorių reikalavimams patenkinti. Pagal kilnojamojo turto įkeitimo lakštą Bankas gavo apie 40 000 Lt, o pagal hipotekos lakštą už nekilnojamąjį turtą gavo apie 60 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. vasario 25 d. nutartimi ieškinį atmetė. Nurodė, kad LAB „Argovegas“ naujai paskirtas administratorius ieškinį dėl 2001 ir 2002 metais sudarytų sandorių (įkeitimo ir hipotekos lakštų bei įkeitimo sutarties) pripažinimo negaliojančiais bei su jais susijusių reikalavimų pateikė tik 2007 metais, tai yra praleido 1964 m. CK 57-1 straipsnyje ir 2000 m. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą ir šio termino atnaujinti neprašė, todėl tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Teismas taip pat nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 2002 m. balandžio 26 d. Banko sąskaitos lėšų įkeitimo sutartį Nr. 1, nes ji buvo sudaryta remiantis 2002 m. balandžio 22 d. bankrutuojančios įmonės AB „Agrovegas“ galiojančiu kreditorių komiteto nutarimu, kurio 5 darbotvarkės klausimu buvo nutarta lėšas, gautas už įkeistą turtą, pervesti AB Vilniaus bankui. Minėta sutartis buvo įvykdyta tik 2002 m. rugsėjo 12 d. įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2002 m. liepos 19 d. nutarčiai. Nors ginčijamos sutarties sudarymas nebuvo būtinas, nėra pagrindo ją pripažinti negaliojančia. Ieškovo siekis pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia, sugrąžinti lėšas, jas iš naujo paskirstyti ir gauti už tai atlyginimą prieštarauja 2002 m. balandžio 22 d. bankrutuojančios įmonės AB „Agrovegas“ galiojančiam kreditorių komiteto nutarimui, kuriuo patvirtinta atsiskaitymo su kreditoriais tvarka. Be to, ieškovas neįrodė, kad atsiskaičius su bankrutuojančios įmonės kreditoriumi jis nepagrįstai praturtėjo. Nesant pagrindo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia, teismas netenkino ir kitų ieškovo reikalavimų dėl restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo. Teismas taip pat nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais 2001 m. gegužės 28 d. kilnojamojo turto įkeitimo lakštą Nr. 03/2/2001/0002692 ir 2001 m. balandžio 19 d. hipotekos lakštą Nr. 03/1/2001/0001783, nes jie buvo sudaryti bankrutuojančios įmonės keturioms paskoloms užtikrinti, įkeistas turtas buvo parduotas ir 2002 m. balandžio 22 d. bankrutuojančios įmonės AB „Agrovegas“ galiojančiu kreditorių komiteto nutarimu buvo nustatyta atsiskaitymo su kreditoriais tvarka.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu AB „Agrovegas“ administratoriaus įgaliotas asmuo P. P. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad:
1. Patikrinus 2002 m. balandžio 26 d. banko sąskaitos lėšų įkeitimo sutarties Nr. 1 pagrindu banko vienašališkai nusirašytų piniginių lėšų teisėtumą ir pagrįstumą, paaiškėjo, kad ne visa banko nurašyta 5 653 000 Lt suma, gauta už varžytinėse kompleksiškai parduotą AB „Argovegas“ turtą, priklausė bankui kaip privilegijuotam hipotekiniam kreditoriui, nes banko įkeitimu ir hipoteka buvo užtikrintas tik 4 579 048,98 Lt reikalavimas, o į likusią 1 014 739,71 Lt sumą bankas pirmumo teisės neturėjo, todėl ši suma turėjo atitekti aukštesnės eilės kreditoriams. Banko teisė į pinigines lėšas gautas iš įkeisto turto kyla iš ginčijamų hipotekos (įkeitimo) lakštų. Bankas pirmumo teisės į 1 014 739,71 Lt sumą neturėjo, todėl pagal CK 6.237 straipsnio nuostatas šią sumą gavo be teisinio pagrindo. Ieškovas taip pat nurodė, kad tiek 2002 m. balandžio 26 d. banko sąskaitos lėšų įkeitimo sutartis, tiek lėšų nurašymas vyko galiojant 2000 m. CK, todėl ieškovo reikalavimui priteisti be pagrindo gautas lėšas turi būti taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra pasibaigęs. Be to, nurodė, kad bankas nuo pinigų nurašymo momento, tai yra nuo 2002 m. rugsėjo 16 d., žinojo apie neteisėtą lėšų gavimą, tuo metu bankui atstovavo banko darbuotojas teisininkas, todėl laikytina, kad nuo to momento turi būti skaičiuojamos CK 6.240 straipsnyje numatytos 5 procentų palūkanos. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad pinigų nurašymas yra teisėtas dėl to, kad jam buvo pritarta 2002 m. balandžio 22 d. kreditorių komiteto posėdžio metu. Iš šio kreditorių komiteto nutarimo 5 darbotvarkės klausimo matyti, kad buvo nutarta reikalavimus tenkinti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, todėl buvęs administratorius lėšas turėjo paskirstyti eiliškumo tvarka. Tai, kad vienas iš kreditorių be pagrindo gavo 1 014 739,71 Lt sumą pažeidžia CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą teisingumo principą. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad, ginčydamas lėšų paskirstymą, administratorius siekia gauti atlyginimą negali būti pagrindas ieškiniui atmesti.
2. LAB „Argovegas“ 2002 m. balandžio 26 d. sudaryta lėšų įkeitimo sutartis pažeidžia ieškovo teises ir turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu. Pagal Įmonių bankroto įstatymą bankrutuojančios įmonės turtą turi teisę valdyti, naudoti ir disponuoti juo tik įmonės administratorius. Sandoriai, sudaryti pažeidžiant minėtas nuostatas, negalioja (ĮBĮ 14 straipsnio 2 dalis), nes jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Šiam reikalavimui pareikšti yra numatytas 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas. Minėta sutartis yra neteisėta ir dėl to, kad ja buvo pažeista kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka. Kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais, pirmiausia tenkinami reikalavimai be palūkanų ir netesybų, o antrame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (netesybos ir palūkanos). Ieškovas pažymėjo, kad bankas 800 Lt nurašė kaip komisinį mokestį už paskolos sutarties sąlygų pakeitimą, 230 123,45 Lt sumos neįvardijo, o 230 123,45 Lt suma įvardijama kaip kompensacija už valiutos nuvertėjimą. Šių sumų bankas neturėjo teisės nurašyti pirmumo tvarka, nes tam nėra jokio sutartinio pagrindo. Ieškovas taip pat nesutinka su atsakovo paaiškinimais, kad ginčijamas sandoris buvo reikalingas tam, kad užtikrinti lėšų pervedimą hipotekiniam kreditoriui. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad įkeitimo sutartis buvo sudaryta 2002 m. balandžio 22 d. kreditorių komiteto nutarimo pagrindu, nes jame nebuvo nutarta įkeisti už parduotą turtą gautas lėšas hipotekos kreditoriui. Pats bankas patvirtino, kad lėšų įkeitimo sutartis buvo reikalinga tam, kad jis galėtų vienašališkai nurašyti lėšas. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad įkeitimo sutartį su banku pasirašė ne administratoriaus įgaliotas asmuo, o administratoriaus UAB „Sėnoja“ prezidentas.
3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl ieškovo pateiktų įrodymų dėl ginčijamų lakštų pripažinimo negaliojančiais. Vertindamas ginčo įkeitimo sandorius teismas turėjo atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po sandorio sudarymo, sutarčių sudarymo laiką ir kitas aplinkybes. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad sandorių sudarymo metu ieškovas buvo nemokus. Banko veiksmai vertintini kaip nesąžiningi, kadangi bankas atsisakė didelės vertės turto įkeitimų ir byloje nėra duomenų, kad iš įkeisto turto buvo dengiamos skolos bankui. Be to, remiantis CK 1.80 straipsnio nuostatomis lakštas Nr. 03/2/2001/0002692 pripažintinas negaliojančiu, nes jis sudarytas po to, kai įmonė turėjo likviduojamos įmonės statusą. Nors iš bylos dokumentų matyti, kad visas įmonės turtas buvo parduotas 2002 m. kovo 18 d. varžytinių metu, ieškovas 2002 m. rugsėjo 2 d. kilnojamojo turto įkeitimo lakštu užtikrino prievolę atsakovui. Buvęs bendrovės administratorius 2004 m. lapkričio 4 d. rašte teismui nurodė, kad visi įstatyme numatyti veiksmai yra atlikti ir įmonė jokio turto neturi, tačiau ieškovo įsipareigojimas bankui pagal sutartį Nr. 0459801069 vykdytas tik 2005 m. kovo 8 d. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kreditorių reikalavimai iš bankrutuojančios įmonės turto turi būti tenkinami pagal ĮBĮ nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą AB SEB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad bankas yra vienas iš ieškovo kreditorių, kurio hipoteka užtikrintas reikalavimas patvirtintas Klaipėdos apygardos teismo 2002 m. liepos 19 d. įsiteisėjusia nutartimi. Įkeistas turtas 2002 m. kovo 29 d. nutartimi buvo parduotas varžytinėse, o 2002 m. rugsėjo 12 d. įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2002 m. liepos 19 d. įmonė pripažinta likviduojama dėl bankroto ir iš gautų lėšų patenkinta dalis banko reikalavimo, tai yra bankui sumokėta 5 592 988 Lt. Visos šios procedūros buvo atliekamos administratoriaus pritarimu ir jam dalyvaujant. Administratoriaus veiksmai skundžiami nebuvo, kreditorių komitetas pretenzijų nepareiškė. Ieškovo reikalavimas dėl įkeitimo sutarties nuginčijimo yra savitikslis, nes bankui, nepriklausomai nuo šios sutarties buvimo fakto, priklausė pervestos lėšos, o ginčijama sutartis buvo tik priemonė užtikrinti prievolės įvykdymą. Ieškovas taip pat neteisingai vertina ginčijamų lakštų sudarymo aplinkybes. 2001 m. gegužės 28 d. kilnojamojo turto įkeitimo lakštas Nr. 03/2/2001/0002692 ir 2001 m. balandžio 19 d. hipotekos lakštas Nr. 03/1/2001/0001783 buvo sudaryti dėl to, kad bankas atsisakė kito turto įkeitimo ir tokiu būdu suaktyvino ieškovo ūkinę veiklą. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį ieškiniai pagal actio Pauliana nuostatas gali būti reiškiami per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Įstatymai nenumato, kad pasikeitus įmonės administratoriui, terminai skaičiuojami iš naujo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo dėl neteisėtai pervestų sumų priteisimo esmė nustatyti, ar tais atvejais, kai tas pats kreditorius turi kelis hipoteka užtikrintus kreditorinius reikalavimus, realizavus turtą ir padengus įsiskolinimą pagal vieną reikalavimą, lėšų liktis pirmumo teise gali būti panaudotas to paties kreditoriaus kitam hipoteka užtikrintam reikalavimui padengti, jeigu realizavus pagal šį hipoteka užtikrintą reikalavimą gautų lėšų nepakanka įsiskolinimui padengti.
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 7 d. įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai – pagal įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ar įkeitimo lakštą kreditoriaus (įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus) įgyta teisė, jeigu įmonė neįvykdė įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintos prievolės, šio įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyksta, perduoti šį turtą jo nuosavybėn.
Pagal ĮBĮ 34 straipsnį įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir(arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka.
Kolegijos nuomone, jeigu kreditorius turi kelis hipoteka užtikrintus kreditorinius reikalavimus, tai kiekvienas reikalavimas turi būti padengiamas iš tam reikalavimui užtikrinti įkeisto ar hipoteka užtikrinto turto. Jeigu pardavus įkeistą ar hipoteka užtikrintą turtą lieka lėšų, jos naudojamos ĮBĮ 34 ir 35 str. nustatyta tvarka. Jeigu pardavus įkeistą ar hipoteka užtikrintą turtą trūksta lėšų įsiskolinimui pagal tą reikalavimą patenkinti, likusi nepatenkinta reikalavimo dalis turi būti išieškota bendra ĮBĮ nustatyta kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarka.
Pagal 1997 m. gegužės 20 d. paskolos sutartį (1 t., b.l. 148-154) atsakovui negrąžintos paskolos ir palūkanų dalis sudarė 73 140,80 Lt (2 t., b. l. 95). Pačioje paskolos sutartyje nurodoma, kad jos grąžinimas užtikrintas įkeitimu. Atsakovas pateikė įkeitimo sutartį (3 t., b. l. 12-13). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto atstovas pripažino, kad pagal šią sutartį turtas buvo įkeistas ir įkeitimas galiojo iki turto realizavimo. Todėl realizavus įkeistą turtą atsakovas turėjo pirmumo teisę prieš kitus kreditorius gauti pinigus už šį turtą.
Iš varžytynių akto (2 t., b.l. 93) matyti, kad abu katilai buvo parduoti už 2 Lt, nors jų likutinė vertė buvo 668 447,11 ir 618 765,28 Lt. Atsakovo atstovas ginčyti varžytynių aktą atsisako. Šis aktas patvirtintas Kreditorių susirinkimo pirmininko, kuris bankroto byloje atstovavo atsakovą. Nagrinėjamoje byloje teismas neturi teisinio pagrindo tikrinti realizuoto turto įkainavimo pagrįstumo. Tačiau šis sprendimas neužkerta kelio suinteresuotiems asmenims įstatymų nustatyta tvarka ginčyti turto realizavimo aktus.
Pagal 1998 m. balandžio 1 d. paskolos sutartį (1t., b. l. 179-189) atsakovui negrąžintos paskolos ir palūkanų dalis sudarė 2 108 836,96 Lt (2t., b.l. 95). Pagal šią sutartį buvo įkeistas turtas (t. 1, b. l. 190, 131-136, 3 t., b. l. 66-71). Iš varžytynių akto (2t., b.l. 89-94) matyti, kad už įkeistą pagal 1998 m. balandžio 1 d. paskolos sutartį turtą gauta 1 045 066,77 Lt. Tačiau bankas pagal šią sutartį nusirašė 1 890 227,06 Lt (3t., b.l. 47).
Pagal 1997 m. gegužės 20 d. ir 1998 m. balandžio 1 d. sutartis atsakovas 2002 m. rugsėjo 16 d. nusirašė 1 995 752,83 Lt (1t., b.l.22, 3t. b.l.47; 65525,77 + 1890227,07= 1995752,83 Lt).
Pagal 1997 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį (1t.,b.l 179-189; 3t., b.l. 33-41) atsakovui negrąžintos paskolos ir palūkanų dalis sudarė 52 082,04 Lt (2t., b.l. 95). Pagal šią sutartį buvo įkeistas turtas (t., b.l. 190, 3t. b.l.45-46). Iš varžytynių akto (2t., b.l. 89-94) matyti, kad už įkeistą pagal 1998 m. balandžio 1 d. paskolos sutartį turtą gauta 33 377,69 Lt. Tačiau bankas pagal šią sutartį nusirašė 50 034,33 L. (1t., b.l.22, 3t. b.l.47).
Pagal 1998 m. sausio 28 d. paskolos sutartį (1t., b.l. 164-178) atsakovui negrąžintos paskolos ir palūkanų dalis sudarė 3 500 604,52 Lt (2t., b.l. 95). Pagal šią sutartį buvo įkeistas turtas (1t., b.l. 197-199, 2t. b.l.3-10). Iš varžytynių akto (2t., b.l. 89-94) matyti, kad už įkeistą pagal 1998 m. sausio 28 d. paskolos sutartį turtą gauta 4 515 344,23 Lt. Atsakovas pagal šią sutartį nusirašė 3 357 078,08 Lt (1t., b.l.22, 3t. b.l.47).
Aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad pagal įkeitimo sutartis atsakovui už įkeistą turtą turėjo būti pervesta 4 579 050,98 Lt (1 045 066,77; 33 377,69; 3 500 604,52; 2 Lt), tačiau faktiškai buvo nurašyta 5 593 788,69 Lt, t.y. 1014737,71 Lt daugiau, negu priklausė pagal 4 minėtas paskolos sutartis.
Dėl 2002 m. balandžio 26 d. banko sąskaitos lėšų sutarties pripažinimo negaliojančia
ĮBĮ 14 straipsnyje nustatyta disponavimo bankrutuojančios įmonės turtu tvarka. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta ĮBĮ.
Įstatymas imperatyviai nustatė nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta ĮBĮ. Ginčijama 2002 m. balandžio 26 d. sutartimi (1t., b.l.19) ieškovas, kaip įkaito davėjas suteikė atsakovui, kaip kreditoriui, ĮBĮ nenustatytas privilegijas: apribojo savo teisę disponuoti ieškovo lėšomis, suteikė teisę nurašyti lėšas nuo sąskaitos. Toks sandoris, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms pripažintinas niekiniu ir negalioja (CK 1.80 str.).
Ta aplinkybė, kad ginčijama sutartis sudaryta remiantis nenuginčytu 2002 m. balandžio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimu neturi reikšmės sprendžiant ginčą, kadangi minėtas nutarimas nekeičia ginčijamos sutarties teisinio turinio, kad ši sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
Iš pažymos (3t. b.l.47) matyti, kad atsakovas minėtos įkeitimo sutarties pagrindu taip pat nusirašė 230123,45 Lt kompensaciją už prievolės valiutos nuvertėjimą. Pripažinus įkeitimo sutartį niekine ir negaliojančia ir nesant kito teisinio pagrindo 230123,45 Lt kompensacijai, ši suma priteistina iš atsakovo.
Pagal 2002 m. balandžio 26 d. banko sąskaitos lėšų įkeitimo sutartį atsakovas nusirašė lėšas savo kreditoriniams reikalavimam patenkinti. Aukščiau aptartais argumentais nustatyta, kad atsakovas neteisėtai nusirašė 5 593 788,69 Lt. Tačiau nors minėta įkeitimo sutartis neteisėta, atsakovas, kaip kreditorius, teisėtai turėjo teisę gauti 4 579 048,98 Lt ĮBĮ pagrindu, kaip privilegijuotas kreditorius. Todėl net ir pripažinus įkeitimo sutartį niekine ir negaliojančia dalyje dėl 4 579 050,98 Lt priteisimo taikyti restituciją netikslinga, kadangi pritaikius restituciją ji būtų įvykdyta tik formaliai. Atsakovas nuo restitucijos įvykdymo momento turėtų teisę į grąžintas lėšas. Dėl to, pritaikius restituciją atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Todėl iš atsakovo priteistina tik 1 014 737,71 Lt, kuriuos jis gavo neteisėtai.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl 2002 m. balandžio 26 d. banko sąskaitos lėšų įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nurodė, kad iki ieškinio padavimo pasibaigė 1964 m. CK 57-1 straipsnio 2 dalyje ir 2000 m. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).
Kolegija pastebi, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas po 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl šiam sandoriui taikomos šiame kodekse numatytos taisyklės. Ieškovo ginčijamas sandoris pripažintas negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), todėl taikytinas ne CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o bendras ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.), kuris pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, tai yra nuo ginčijamo sandorio sudarymo (2002 m. balandžio 26 d.). Ieškovas su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu 2007 m. balandžio 19 d. kreipėsi į teismą, tai yra nepraleido dešimties metų ieškinio senaties termino, todėl teismas nepagrįstai šiuo pagrindu atmetė ieškovo reikalavimą.
Dėl 2001 m. gegužės 28 d. kilnojamo turto įkeitimo lakšto Nr.03/2/2001/0002692 ir 2001 m. balandžio 19 d. hipotekos lakšto Nr.03/1/2001/0001783 pripažinimo negaliojančiais
Pirmosios instancijos teismas reikalavimus dėl 2001 m. gegužės 28 d. kilnojamo turto įkeitimo lakšto Nr.03/2/2001/0002692 ir 2001 m. balandžio 19 d. hipotekos lakšto Nr.03/1/2001/0001783 pripažinimo negaliojančiais atmetė, kadangi jie pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą ir atsakovas reikalavo taikyti šį senaties terminą. Teismas nurodė, kad ieškovas ieškinį pareiškė praėjus septyneriems metams po sandorio sudarymo, praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė, o jo nurodoma aplinkybė apie administratoriaus pasikeitimą bankroto byloje nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl įkeitimo ir hipotekos lakštų pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana), praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, nes šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.), tai yra nuo 2001 m. lapkričio 2 d., todėl ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio padavimo yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį. Ta aplinkybė, kad bankroto bylos procese pasikeitė bankrutuojančios įmonės administratorius nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl be pagrindo įgyto turto (lėšų) priteisimo, prašė priteisti jam 5 procentų palūkanas nuo 2002 m. rugsėjo 16 d. iki 2007 m. balandžio 19 d. bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą arba sutaupymą.
Kolegija nusprendė, kad atsakovas neteisėtai gavo iš ieškovo 1 014 737,71 Lt, todėl nuo lėšų įskaitymo į banko sąskaitą (2002 m. rugsėjo 16 d.) iki kreipimosi į teismą dienos (2007 m. balandžio 19 d.) ieškovui priklauso 5 procentų dydžio metinės palūkanos už be pagrindo įgytas lėšas. Atsakovas iki ieškinio padavimo 1 014 737,71 Lt suma naudojosi 4 metus 7 mėnesius ir 3 dienas, todėl jam priteisiama 232 961 Lt (50 757 Lt palūkanų per metus, 4228 Lt palūkanų per mėnesį ir 139 Lt palūkanų per dieną; (50 737 Lt x 4 metai) + (4 228 Lt x 7 mėn.) + (139 Lt x 3 d.) = 232 961 Lt) palūkanų už laikotarpį nuo 2002 m. rugsėjo 16 d. iki 2007 m. balandžio 19 d.
Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, kai abi šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos.
Teismas priteisia ieškovui 1 014 737,71 Lt atsakovo neteisėtai gautų lėšų ir 232 961 Lt palūkanų, todėl ieškovui nuo priteistos sumos 1 247 698,71 Lt (1 014 737,71 Lt + 232 961 Lt) priteistinos procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme 2007 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas iš naujo nagrinėti bylos, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, todėl proporcingai patenkintai reikalavimo daliai iš atsakovo priteisiama ieškovui 2 141 Lt advokato atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. CPK 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai reikalavimų daliai. Byloje pareikštas ieškinys dėl 6 877 045,66 Lt priteisimo, už šį ieškinį mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 30 000 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), tenkinta reikalavimo dalis dėl 1 247 698,71 Lt priteisimo, todėl proporcingai patenkintai reikalavimo daliai iš atsakovo priteisiama 5 443 Lt žyminio mokesčio už ieškinį valstybei.
CPK 80 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad už apeliacinius ir kasacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas paduodant ieškinį, todėl iš atsakovo priteisiama 5 443 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei (CPK 93 str. 4 d., 96 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovo AB SEB Vilniaus bankas (į. k. 112021238) 1 014 737,71 Lt (vieną milijoną keturiolika tūkstančių septynis šimtus trisdešimt septynis litus 71 ct) neteisėtai nusirašytų lėšų, 232 961 Lt (du šimtus trisdešimt du tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt vieną litą) palūkanų, šešių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 247 698,71 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2007 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 141 Lt (du tūkstančius vieną šimtą keturiasdešimt vieną litą) advokato atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ieškovui likviduojamai akcinei bendrovei „Agrovegas“ (į. k. 4067809) bei 5 443 Lt (penkis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt tris litus) žyminio mokesčio už ieškinį valstybei.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo AB SEB Vilniaus bankas (į. k. 112021238) 5 443 Lt (penkis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt tris litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.