Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-09-04 · Civilinė byla Nr. 2A-377/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-09-04
Bylos Nr.
2A-377/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
Ieškovas
UAB „Alviga“
Atsakovas
AB „Žiemys“
Advokatai
Gediminas Bulotas, Juozas Šeškevičius
Kategorijos
  • 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A–377/2007Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, Joanai Tamašauskienei

dalyvaujant ieškovo atstovams Mindaugui Gruzdžiui, advokatui Gediminui Bulotui,atsakovo atstovams direktoriui Kazimierui Paltanavičiui, advokatui Juozui Šeškevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Alviga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-106-41/07 pagal ieškovo UAB „Alviga“ ieškinį atsakovui AB „Žiemys“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Alviga“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Žiemys“, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis ieškovo, atsakovo AB „Žiemys“ ir firmos „Kamkor“ 1997-08-14 sudarytą sutartį rusų kalba be numerio ir sutartį Nr. 54, sutartį lietuvių kalba Nr. 54 be datos; pripažinti negaliojančiomis ieškovo, atsakovo AB „Žiemys“ ir ribotos atsakomybės bendrovės „Viltok“ 1997-08-14 sudarytą sutartį rusų kalba be numerio ir sutartį Nr. 54; pripažinti negaliojančiu 1997-08-14 Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę aktą Nr. 16. Ieškovas nurodė, kad 1997-08-14 su atsakovu AB „Žiemys“ sudarė sutartį dėl žaliavų tiekimo, kurioje jis buvo įvardintas vežėju, o AB „Žiemys“ - pirkėju. Sutartyje buvo numatyta, kad ją pasirašys ir trečioji šalis - pardavėjas, kurį šalys sutarė pasirinkti abiejų šalių susitarimu. Ieškovas nurodė, jog be jo sutikimo trečiąja sutarties šalimi buvo įtraukta Kazachijos firma „Kamkor“ bei Kirgizijos ribotos atsakomybės bendrovė „Viltok“. Tokiais veiksmais apgaule prieš ieškovo valią ir jo neinformuojant buvo sudarytos 1997-08-14 sutartys: su atsakovu AB „Žiemys“ ir firma „Kamkor“ rusų kalba sutartis be numerio ir Nr. 54, o taip pat lietuvių kalba Nr. 54 be datos; su AB „Žiemys“ ir ribotos atsakomybės bendrovė „Viltok“ rusų kalba be numerio ir Nr. 54, o taip pat 1997-08-14 Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę aktas Nr. 16. Ieškovas teigė, kad šios sutartys neatitiko jo valios, jis niekada jų nebūtų sudaręs, nes įtrauktos įmonės neturėjo kailių ir negalėjo jų parduoti. 1997-08-14 atsakovas AB „Žiemys“ Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę akte Nr. 16, kuriuo buvo priimtos ieškovo parduotos prekės pagal 1997-08-12 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 2032995, be ieškovo žinios padarė įrašą, kad šios prekės pateiktos pagal sutartis Nr. 54, pasirašytas 1997-08-14. Ieškovas nurodė, kad šis aktas neatitiko tikrovės, nes prekės atsakovui buvo parduotos pagal 1997-08-12 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 2032995, pristatytos į Lietuvą vykdant ankstesnę, t.y. 1997-02-28 Žaliavų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 18, atsakovas prekes, kurias ieškovas pagal 1997-06-27 sutartį nusipirko iš firmos „Kazbek“, priėmė pagal 1997-08-12 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 2032995 bei 1997-08-12 užpajamavimo orderį Nr. 57, o ne pagal aukščiau minėtas sutartis Nr. 54. Ieškovas taip pat nurodė, kad šis įrašas pažeidžia jo teises, nes atsakovas, teigdamas, jog šios prekės buvo pristatytos pagal sutartį Nr. 54, nenori už jas apmokėti. Ieškovas nurodė, kad firma „Kamkor“ neegzistuoja, todėl jokios sutartys su ja negalėjo būti sudaromos, taip pat ir ribotos atsakomybės bendrovė „Viltok“ dabar neegzistuoja. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad ginčijama sutartis su firma „Kamkor“ net nebuvo pradėta vykdyti, AB „Žiemys“ paaiškino, kad jos įsipareigojimus perėmė vykdyti valstiečių ūkis „Birlik“, sutartis tarp „Kamkor“ ir „Birlik“ buvo sudaryta vėliau - 1997-08-16, pagal ją „Birlik“ įsipareigojo vykdyti sutartis Nr. 53, 54, t.y. prisiėmė įsipareigojimus ateičiai, po to, kai ieškovas pristatė atsakovui kailius pagal ankstesnę sutartį. Kita vertus, ieškovas nurodė, kad valstiečių ūkis „Birlik“ pagal šią sutartį turėjo pristatyti kailius į Kazanės miestą firmai „Melita“, taigi ieškovas neturėjo gauti jokių kailių nei iš „Kamkor“, nei iš „Birlik“, o tuo pačiu ir negalėjo atvežti bei perduoti juos AB „Žiemys“.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju, įvertinus šalių paaiškinimus ir pateiktus rašytinius įrodymus, nėra pagrindo konstatuoti ieškovo apgaulę sudarant ginčijamas sutartis bei aktą. Iš pirminio 1997-08-14 Sutarties rusų kalba ir identiško turinio Sutarties Nr. 54, kuriose nėra įrašytas pardavėjas, teksto matyti, kad pardavėjas įsipareigoja pateikti AB „Žiemys“ (pirkėjui) 3000 vnt. karakulio kailiukų žaliavos pagal sutartinę kainą bei pagal pridėtą prie sutarties sertifikaciją, o vežėjas - UAB „Alviga“ atgabena prekes į pirkėjo AB „Žiemys“ sandėlį savo transportu, pirkėjas pilnai atsiskaito su pardavėju už pateiktas prekes pervedant pinigus avansu į pardavėjo atsiskaitomąją sąskaitą; pirkėjas apmoka vežėjui prekių įvežimo PVM, pervedant pinigus į vežėjo sąskaitą. Taigi, šių sutarčių, pasirašytų abiejų šalių – ieškovo, kaip vežėjo, ir atsakovo, kaip pirkėjo, tikroji valia buvo apibrėžto dalyko – 3000 vnt. karakulio žaliavos, kuri nuperkama iš pardavėjo, pristatymas pirkėjui, už ką pastarasis įsipareigoja sumokėti vežėjui UAB „Alviga“ įvežimo PVM. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jo tikroji valia būtų kitokia, negu nurodyta ginčijamose sutartyse, kad sudarant ir pasirašant sutartis egzistavo esminis valios trūkumas (yda), nulemtas neteisėtų atsakovo AB „Žiemys“ veiksmų ar neveikimo. Teismo nuomone ieškovas neįrodė, jog pasirašant sandorius nuo jo būtų nuslėptos kokios nors svarbios aplinkybės ar kad ieškovas būtų neteisingai suvokęs sudaromų sandorių prasmę. Pasirašydamos pirmines 1997-08-14 sutartis tiek rusų, tiek lietuvių kalbomis, šalys nenurodė jose konkretaus pardavėjo. Iš sutarties turinio analizės negalima daryti išvados, jog pardavėjas turėjo būti pasirinktas abiejų šalių (vežėjo ir pirkėjo) bendru sutarimu, kaip teigia ieškovas (sutartyje pardavėjo pasirinkimo tvarka apskritai nebuvo aptarta). Ta aplinkybė, jog šalys savo valia pasirašė sutartį, sutikdamos su visomis jos sąlygomis, prisiimdamos galimas teises ir pareigas su potencialiu pardavėju, bet tuo pačiu dėl šalims žinomų ir suprantamų priežasčių nenurodydamos galimo pardavėjo (palikdamos laisvą vietą jam įrašyti), rodo, jog tuo pačiu jos norėjo taip pasielgti, prisiėmė visą su tuo susijusią riziką, kuri šioje konkrečioje situacijoje protingai galėtų būti akivaizdi, t.y. sąmoningai prisiėmė sutartinius įsipareigojimus neidentifikuoto asmens (pardavėjo) atžvilgiu, savo parašais patvirtindami pasirengimą tik ateityje nurodyti vienokį ar kitokį pardavėją. Būdamas apdairus ir protingas ieškovas, pasirašydamas sutartis be pardavėjo, taip pat kelis tokių sutarčių egzempliorius, galėjo pagrįstai tikėtis, kad toks pardavėjas bus į sutartis įrašytas vėliau, ieškovas, kaip ir atsakovas, yra profesionalūs verslo subjektai, kuriems tenka įprasta ūkinė – komercinė rizika, kurią jie turi prisiimti ir valdyti. Iš 1997-08-29 Mokėjimo pavedimo Nr. 175 matyti, kad AB „Žiemys“ sumokėjo UAB „Alviga“ 14678 Lt, šio mokėjimo paskirtis yra nurodyta - „įvežimo PVM pagal sutartį Nr. 54“, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas būtų šią sumą nepriėmęs, grąžinęs atsakovui ar kitokiu būdu išreiškęs pretenzijas, prieštaravimus, t.y. ginčytų tiek mokėjimo paskirties nurodymo teisingumą, tiek sumokėtos sumos dydį ar kitus šio mokėjimo aspektus arba būtų jam sumokėtą sumą grąžinęs atsakovui AB „Žiemys“, todėl teismas neturi jokio pagrindo abejoti, jog sumokėta ieškovui suma buvo ne įvežimo PVM, kurį AB „Žiemys“ įsipareigojo sumokėti ieškovui, kaip vežėjui, pagal ginčijamas sutartis Nr. 54, o kokiu nors kitu pagrindu atsiradęs mokėjimas. Teismas taip pat nurodė, kad pateikti įrodymai atspindi 2000 m. teisinę situaciją ir tai nereiškia, jog firma „Kamkor“ neegzistavo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu ir 1997-08-14 Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę akto Nr. 16, kaip sudarytą apgaule, nes šis aktas pasirašytas tiek AB „Žiemys“, tiek UAB „Alviga“ atstovų, jame prekių gavimo pagrindu nurodyta Sutartis Nr. 54, pasirašyta 1997-08-14, aprašyta pristatytų prekių pagal važtaraštį Nr. 2032995 – 3000 kg ėriukų odų, t.y. 5987 vnt. karakulio kailiukų kokybė; ieškovas neįrodė, kad pasirašant šį aktą nebuvo užpildytas jo 4 p., t.y. jog akto pasirašymo metu nebuvo įrašytas prekių gavimo pagrindas, ir kad jis buvo įrašytas vėliau atsakovo AB „Žiemys“, vienokiu ar kitokiu būdu apgaunant ieškovą. Aktas surašytas tinkamai, užpildyti visi būtini rekvizitai. Sutartyse dėl šalims žinomų priežasčių neįrašyta, kas bus žaliavos tiekėjas ar pardavėjas, bet tai nesudaro pagrindo pripažinti sutartis sudarytomis apgaule, neatitinkančiomis įstatymo reikalavimų. Teismas pažymėjo ir tą aplinkybę, jog pagal ginčijamas sutartis ieškovas atliko vežėjo funkcijas ir prisiėmė įsipareigojimą pristatyti pardavėjo pateiktas prekes į pirkėjo sandėlį, todėl jam pardavėjo asmuo neturėtų vaidinti tokio svarbaus vaidmens, kaip pirkėjui, suinteresuotam karakulių medžiagos įsigijimu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad:

1. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, pažeidė tiek materialines, teik procesines teisės normas, neteisingai įvertino įrodymus, o dalies jų visai nevertino. 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutartyje, sudarytoje su atsakovu, buvo sutarta, jog pardavėjas bus parenkamas kartu, tačiau sutartys sudarytos su firma „Kamkor“ ir ribotos atsakomybės bendrove „Viltok“ buvo pasirašytos nežinant ieškovui. Ieškovas būtų nesutikęs dėl sutarčių su šiomis bendrovėmis sudarymo, nes jos kailių neturėjo ir negalėjo jų parduoti.

2. Teismo sprendimas paremtas vien atsakovo atstovo K. Paltanavičiaus paaiškinimais, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Ginčijamos sutartys neišreiškė ieškovo valios dėl trečiosios šalies, nes ji galėjo būti įtraukta tik esant ieškovo sutikimui.

3. UAB „Alviga“ pagal 1997 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2032995 pateikė bendrovei „Žiemys“ 3.000 kg arba 2.987 vnt. ėriukų odos žaliavos. AB „Žiemys“ generalinis direktorius K. Paltanavičius ir UAB „Alviga“ direktorius M. Gruzdys nepagrįstai įformino ėriukų odų žaliavos priėmimą pagal aktą Nr. 16, nurodant pagrindu sutartį Nr. 54.

4. 1997 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaita faktūra negalėjo būti sutarties Nr. 54 lydinčiu dokumentu, nes 1997 m. rugpjūčio 12 d. sutarties Nr. 54 nebuvo, ši sutartis buvo sudaryta 1997 m. rugpjūčio 14 d., o su bendrovėmis „Kamkor“ ir „Viltok“, atsakovo teigimu, dar vėliau.

5. Bendrovės „Kamkor“ ir „Viltok“ negalėjo būti 2.987 vnt. ėriukų odos žaliavos pardavėjos, nes tai paneigia šių bendrovių atstovų paaiškinimai ir kiti įrodymai esantys byloje.

6. Bendrovės „Viltok“ vadovo atsiliepimas patvirtina, jog ši bendrovė jokios sutarties su UAB „Žiemys“ nebuvo sudariusi.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 28 d. sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Ieškovas sutartis ginčija nurodydamas, jog jos neatitinka tikrųjų sutarčių šalių ketinimų bei valios.

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos ir LR CK 6.193 – 6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Esant gin­čui dėl su­tar­ties turinio ir jos są­ly­gų, su­tar­tis aiš­ki­na­ma nu­sta­tant tik­ruo­sius su­tar­ties da­ly­vių ke­ti­ni­mus, o ne vien remian­tis pa­žo­di­niu su­tar­ties teks­to aiš­ki­ni­mu. Be to, su­tar­ties są­ly­gos tu­ri bū­ti aiš­ki­na­mos at­si­žvel­giant į jų tar­pu­sa­vio ry­šį, su­tar­ties es­mę, tiks­lą, jos su­da­ry­mo aplin­ky­bes. Aiš­ki­nant su­tar­tį taip pat tu­ri bū­ti atsi­žvel­gia­ma į ša­lių de­ry­bas dėl su­tar­ties su­da­ry­mo, ša­lių el­ge­sį po su­tar­ties su­da­ry­mo ir ki­tas reikšmingas ap­lin­ky­bes.

Kaip jau minėta, ieškovas nurodo, kad 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutartyje, sudarytoje su atsakovu, buvo sutarta, jog pardavėjas bus parenkamas kartu, tačiau sutartys sudarytos su firma „Kamkor“ ir ribotos atsakomybės bendrove „Viltok“ buvo pasirašytos nežinant ieškovui, t.y. apgaulės būdu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ir atsakovas 1997 m. rugpjūčio 14 d. sudarė dvi sutartis su bendrove „Viltok“ ir dvi sutartis su bendrove „Kamkor“, po vieną rusų kalba ir vieną lietuvių kalba. Šių sutarčių tekstai yra identiški. Abiejose sutartyse neįrašytas pardavėjas, tačiau numatytos jo pareigos, t.y. pateikti AB „Žiemys“, kuri sutartyse įvardinta pirkėju, 3000 vienetų karakulio kailiukų žaliavos pagal sutartinę kainą, o vežėjas – UAB „Alviga“ įsipareigoja atgabenti minėtas prekes į pirkėjo AB „Žiemys“ sandėlį savo transportu. Sutartyse taip pat numatyta, kad pirkėjas pilnai atsiskaito su pardavėju už pateiktas prekes pervedant pinigus avansu į pardavėjo atsiskaitomąją sąskaitą bei, kad pirkėjas apmoka vežėjui prekių įvežimo PVM.

Kolegijos nuomone, iš sutarčių tekstų negalima daryti išvados, kad pardavėjas turėjo būti pasirinktas ieškovo ir atsakovo bendru sutarimu. Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog toks susitarimas buvo ar, kad sudarant sutartis egzistavo esminis ieškovo valios trūkumas. Ieškovas neįrodė, kad sudarant ginčijamus sandorius atsakovas nuo jo nuslėpė kokias nors svarbias aplinkybes, dėl kurių nežinojimo ieškovas klaidingai suvokė sudarytų sutarčių esmę.

Kolegija mano, jog tai, kad šalys sutartyse nenurodė pardavėjo rodo, jog jos to sąmoningai siekė, palikdamos vietą jam įrašyti ateityje. Remiantis atsakovo generalinio direktoriaus K. Paltanavičiaus parodymais (t. 6, b.l. 60-61), šalys susitarė pardavėją įrašyti vėliau, suradus užsienio įmonę, su kuria atsakovas už karakulio kailiukus galėtų atsiskaityti doleriais.

Ieškovas pasirašydamas keletą sutarties egzempliorių, juose palikdamas laisvą vietą įrašyti pardavėją ir prisiimdamas teises ir pareigas pagal šias sutartis, turėjo numanyti, kad pardavėjas bus įrašytas į šias sutartis vėliau. Be to, iš bylos medžiagos nėra aišku, kas įrašė pardavėją, nes atsakovas teigia, kad pardavėją į sutartis įrašė pats ieškovas.

Kolegija nesutinka su ieškovo argumentu, jog tai, kad 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutartyse pardavėjai Kazachstano firma „Kamkor“ ir ribotos atsakomybės Kirgizijos įmonė „Viltok“ įrašyti ranka įrodo, jog pardavėjai į sutartis buvo įrašyti be ieškovo ir atsakovo žinios.

Byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovas būtų prieštaravęs dėl pardavėjų Kazachstano firmos „Kamkor“ ir ribotos atsakomybės Kirgizijos įmonės „Viltok“ įrašymo į sutartis. Be to, ieškovas ieškinį dėl 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pateikė tik praėjus 4 metams po jų sudarymo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kazachstano Alma – Atos Vyriausiosios vidaus reikalų valdybos 2000 m. gegužės 22 d. raštas Nr. 1012-721 bei Bostandinsko rajono Mokesčių komiteto 2000 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 5-1-3/1939 neįrodo, kad 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutarčių sudarymo metu Kazachstano firma „Kamkor“ ir ribotos atsakomybės Kirgizijos įmonė „Viltok“ neegzistavo, nes šiuose raštuose atsispindi 2000 metų, o ne 1997 metų situacija. Be to, kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, jog su šiomis įmonėmis buvo užsimezgę sutartiniai santykiai.

Ieškovas nurodo, kad apgaulingą 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutarčių sudarymą patvirtina bendrovės „Viltok“ vadovo prieštaravimas, jog ši bendrovė jokios sutarties su UAB „Žiemys“ nebuvo sudariusi. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog bendrovės „Viltok“ buvęs direktorius nurodo, kad bendrovė „Viltok“ A. P. Semeževičiui buvo suteikusi įgaliojimą, pagal kurį A. P. Semeževičius galėjo veikti įmonės vardu. „Viltok“ atstovas Ch. T. Abdurachimov savo prieštaravime (b.l. 195, t. 1) nurodo, kad bendrovėje „Viltok“ kailių ruoša, išsiuntimu ir pinigų pervedimais užsiiminėjo A. P. Semeževičius ir jis galėjo būti sudaręs minėtą sutartį. Kolegijos nuomone, „Viltok“ vadovo prieštaravimas nepaneigia, ieškovo teiginio, jog bendrovė „Viltok“ niekuomet nebuvo sudariusi sutarties su atsakovu.

Be to, pagal ginčijamas sutartis ieškovas įsipareigojo atlikti vežėjo funkcijas, todėl kolegijos nuomone, jam neturėtų būti svarbu kas yra vežamos produkcijos pardavėjas. Pardavėją pasirinkti yra pirkėjo prerogatyva.

Ieškovas taip pat prašo pripažinti negaliojančiu 1997 m. rugpjūčio 14 d. Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę akto Nr. 16 4 punktą, nurodydamas, kad akto pasirašymo metu nebuvo užpildytas akto 4 punktas, t.y. prekių gavimo pagrindas, kuris buvo atsakovo įrašytas vėliau.

Byloje pateiktas minėtas aktas patvirtina, kad aktą pasirašė tiek ieškovas, tiek atsakovas, todėl nėra pagrindo teigti, jog šis aktas buvo sudarytas apgaule. 1997 m. rugpjūčio 14 d. Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę akte Nr. 16 nurodyta, kad prekių gavimo pagrindas yra 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutartis. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pasirašant ginčijamą aktą jame nebuvo užpildytas 4 punktas.

Kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus ir liudytojų paaiškinimus, mano, jog 1997 m. rugpjūčio 14 d. Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę aktas Nr. 16 surašytas vėliau nei buvo atvežtos atsakovui prekės.Tai patvirtina 1997 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. LZZ 2032995, kuri buvo pilnai apmokėta. 1997 m. rugpjūčio 14 d. priėmimo akto Nr. 16 6 punkto duomenys patvirtina, kad minėta PVM sąskaita – faktūra nėra savarankiškas dokumentas ir negali atstoti sutarties, o buvo kaip krovinio lydimasis dokumentas. 1997 m. rugpjūčio 12 d. užpajamavimo orderyje Nr. 571 nurodyta su sąskaita Nr. 2032995 pristatytos karakulio žaliavos kaina 137100,07 Lt be PVM atitinka pagal išrūšiavimą 1997 m. rugpjūčio 14 d. priėmimo aktą Nr. 16. Todėl darytina išvada, kad patikrinę ir išrūšiavę pateiktus karakulio kailiukų žaliavą, šalys pasirašė 1997 m. rugpjūčio 14 d. Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę aktą Nr. 16, kurio pagrindas yra 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutartis. Dėl aukščiau išdėstytų argumentų nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutartis ir 1997 m. rugpjūčio 14 d. Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę akto Nr. 16 4 punktą. Todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Alviga“ į valstybės biudžetą 6 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai: Alė BukavinienėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis