Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei „Turto bankas“ ir valstybės įmonei „Regitra“ dėl nuosavybės teisės įgijimo į kilnojamąjį daiktą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmetamas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje numatyto asmens, nesančio daikto savininku, teisę įgyti nuosavybės teisę į daiktą įgyjamosios senaties pagrindu, kai yra viso šios sąlygos:

1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas;

2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo, t. y. užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių už jį į užvaldomą daiktą, ir per visą valdymo laikotarpį asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų;

3) asmuo daiktą valdo teisėtai;

4) daiktas turi būti valdomas atvirai;

5) nekilnojamasis daiktas turi būti valdomas nepertraukiamai ne mažiau nei dešimt metų, o kilnojamasis – tris metus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.69 straipsnio 3 dalis numato imperatyvų draudimą įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Dėl to nuosavybė teisė įgyjamąja senatimi negali būti pripažįstama į daiktus, priklausančius valstybei ar savivaldybei, nepriklausomai nuo to, kad valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nuosavybės teisės neįgyvendina, t. y. jos neregistruoja, nesirūpina daiktu ar jo neprižiūri, o daiktą nepertraukiamai valdo privatus asmuo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 yra išaiškinęs, kad kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Viešosios nuosavybės teisės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas specialių teisės aktų nustatyta tvarka. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jei turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Aplinkybė, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nėra valstybės nuosavybė. Specialiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose viešosios nuosavybės privatizavimą, nustatytais pagrindais neperleidus valstybės nuosavybės objektų privatiems asmenims, tokie objektai ir išliko valstybės nuosavybe.

SDAALR (DOSAAF) buvo įsteigta SSRS Ministrų Tarybos 1951 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu. SDAALR buvo reorganizuota 1990 metais. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 22 d. priėmė nutarimą „Dėl Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti, esančios Lietuvoje“, kuriuo nustatė, jog Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti ir jai pavaldžios įmonės bei organizacijos, esančios Lietuvoje, pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Šio nutarimo preambulėje nurodyta, kad šis organizacijos gamyklų, mokymo įstaigų, techninio sporto bazių ir kitų objektų turtas sukurtas visos Lietuvos žmonių darbu ir lėšomis, jis teisėtai priklauso visiems Lietuvos Respublikos gyventojams. Tokiu būdu Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (DOSAAF) iki tol valdytas Lietuvos turtas yra laikomas Lietuvos valstybės nuosavybe.

Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytą motorolerio TULA T-200 1960 m. gamybos, identifikacinis rėmo Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimo pagrindą, t. y. kad motoroleris pareiškėjui buvo parduotas iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1989 metais DOSAAF organo ar pareigūno, įgalioto parduoti valstybės organizacijos turtą. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad motorolerį pareiškėjui pardavė mechanikas, negalėjo nurodyti turtą pareiškėjui perdavusio asmens vardo, pavardės, pareiškėjas neprisimena pardavimo kainos, nurodo, kad kaina buvo sumokėta grynais pinigais turtą perdavusiam mechanikui, jokių pinigų priėmimo ir turto perdavimo dokumentų nebuvo sudaryta ir išduota pareiškėjui, motorolerio registracijos ir techninės būklės dokumentų pareiškėjui nebuvo perduota.

Tokios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina, jog pareiškėjas turtą įgijo teisėtai iš pareiškime nurodyto subjekto pareiškėjo nurodytu būdu, t. y. pagal su pareiškėjo nurodytu subjektu sudarytą transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį.

Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog turtas yra faktiškai valdomas pareiškėjo, turto įgijimo momentą ir jo valdymo laikotarpį. Šias aplinkybes pareiškėjas grindžia turto nuotraukomis, tačiau iš pareiškėjo pateiktų nuotraukų nėra galimybės nustatyti daikto buvimo vietos, jo valdytojo, valdymo laikotarpio, taip pat daikto techninių savybių, leidžiančių identifikuoti nuotraukose užfiksuotą transporto priemonę.

Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintas sąvokas skiriamos dvi rūšys motorolerių. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 33 punkte įtvirtintą apibrėžimą, motoroleris priskiriamas mopedui, kai jo didžiausiasis projektinis greitis ne mažesnis kaip 25 km/h ir ne didesnis kaip 45 km/h ir kurios variklio darbinis tūris ne didesnis kaip 50 kub. cm (esant vidaus degimo varikliui), o didžiausioji naudingoji galia ne didesnė kaip 4 kW (esant elektros varikliui), ar triratė motorinė transporto priemonė, kurios didžiausiasis projektinis greitis ne mažesnis kaip 25 km/h ir ne didesnis kaip 45 km/h ir kurios variklio darbinis tūris ne didesnis kaip 50 kub. cm (esant kibirkštinio (priverstinio) uždegimo varikliui), didžiausioji naudingoji galia ne didesnė kaip 4 kW (esant kitokio tipo vidaus degimo varikliui), o didžiausioji naudingoji galia ne didesnė kaip 4 kW (esant elektros varikliui). Pagal minėto įstatymo 34 punktą motoroleris priskiriamas motociklui, kai jo vidaus degimo variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 kub. cm ir (arba) didžiausiasis projektinis greitis didesnis kaip 45 km/h. Bet kokiu atveju, motoroleris yra dviratė ar triratė transporto priemonė, turinti aukščiau nurodytas technines savybes ir galinti dalyvauti eisme.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų apie įgyto turto technines savybes nei jo įgijimo metu, nei šiuo metu. Pareiškėjas nurodė, kad faktiškai jam buvo perduotas tik motorolerio rėmas, o visa kita jis sukonstravo pats po motorolerio įsigijimo, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad turto įgijimo metu motoroleris buvo netinkamas eksploatuoti.

Taigi, pareiškėjo pateikti įrodymai ir paaiškinimai sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas įgijo ne motorolerį, kaip motorinę kelių transporto priemonę, o tik tam tikras transporto priemonės detales. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis įgijo turtą, kuris jo įgijimo metu turėjo ar šiuo metu turi transporto priemonei - motoroleriui būdingas technines savybes. Pažymėtina, jog iki 2007 metų tik mopedas nebuvo laikomas motorine transporto priemone, todėl vairuotojo pažymėjimas, registracijos liudijimas ir techninė apžiūra nebuvo būtini, tačiau tai netaikoma motociklams (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260). Valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis transporto priemonė TULA T-200, 1960 gamybos metų, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre nėra ir nebuvo registruota (e.b.l. 36). Tokiu atveju transporto priemonės registracija galima tik atlikus jos techninę ekspertizę techninių apžiūrų centre (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių motorolerio technines savybes, t. y. ar pareiškėjo valdomas motoroleris priskirtinas mopedams, ar motociklams. Todėl teismas neturi galimybių nustatyti, ar motoroleris iki 2007 metų turėjo būti registruojamas transporto priemonių registre ir identifikuoti, kokį turtą pareiškėjas įgijo bei valdo.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas, jis taikomas tuomet, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas daikto valdymo pagrindą grindžia nuosavybės teisės perleidimo sandoriu – pirkimo – pardavimo sutartimi. Kaip anksčiau minėta, pareiškėjo įgytas turtas iki tol nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl nesant įrodymų, patvirtinančių teisėtą valstybės nuosavybės pasikeitimo į privačią nuosavybę pagrindą, nuosavybės teisė pagal įgyjamąją senatį į tokį turtą negali būti pripažįstama. Pareiškėjas neįrodė ir kitų įstatymo numatytų sąlygų jo nuosavybės teisei į pareiškime nurodytą daiktą pagal įgyjamąją senatį pripažinti: daikto įgijimo ir valdymo teisėtumo, jo valdymo laikotarpio, taip pat jog pareiškėjo valdomas daiktas turi transporto priemonei – motoroleriui, į kurį pareiškėjas nuosavybės teisę siekia įgyti, būdingas savybes. Kadangi pareiškėjas neįrodė CK 4.68 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų jo nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį į motorolerį TULA T-200, 1960 gamybos metų, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), įgyti, pareiškimas atmetamas.

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos nesiekia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2002 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 343/388 patvirtintame Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu civilinėje byloje, dydžio ir jų apmokėjimo tvarkos apraše numatytos minimalios priteistinos šių išlaidų sumos, todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidos tarp šalių nepaskirstomos ir valstybės naudai nepriteisiamos; pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsnis, 443 straipsnio 1 dalis, 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 443 straipsnio 1 dalimi, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 448 straipsniu teismas

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo S. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo į kilnojamąjį daiktą - pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.